Juozas Venckus. Komunizmo pagrindai (XI) Komunizmo ir krikščionybės panašumai ir skirtumai

Dešimtąją teksto dalį rasite čia

***

Juozapas de Maistre, kuris pergyveno prancūzų revoliuciją, parašė šituos pranašiškus žodžius: „Kada aš žiūriu į bendrą moralinių principų susilpnėjimą, į pažiūrų įvairumą, į valstybių braškėjimą dėl pagrindų stokos, į mūsų reikalų platumą ir mūsų priemonių menkumą, man rodos, kad tikra išmintis reikalauja dviejų galimybių: arba kad atsirastų nauja religija, arba kad krikščionybė kokiu nors ypatingu būdu atnaujėtų."

Atrodo, kad krikščionys, katalikai, nežiūrint Bažnyčios pastangų, neatnaujino krikščionybės savo širdyse, todėl kilo nauja religija — komunizmas. Marksizmas nepasitenkina pagerinimu darbininkijos gerbūvio, geresnio atlyginimo, geresnių namų, jis nori būti pasaulėžiūra, nori būti drauge ir filosofija ir religija. Kas įsigilino į dialektinį Markso materializmą, tas suprato, kad komunistas turi būti materialistas ir ne bet koks, bet materialistas komunizmo prasme. Viskas, kas pasaulyje dedasi, kas vyksta su komunistu ir su visais žmonėmis dabar ir po mirties, turi būti išaiškinta ir suprasta pagal dialektinį materializmą. Jeigu kas mano, kad komunistai bendraus kada nors su krikščionimis, juos toleruos ir nustos kada nors juos persekioję, tas yra naivus, vaikiškas ir pasirodo, kad nesuprato, kas yra Markso dialektinis materializmas ir visiškai nesugebėjo pasimokyti iš 36 metų komunistų viešpatavimo Rusijoje ir rusų užimtuose kraštuose bei visame pasaulyje. Marksizmas-leninizmas yra religija ir nori pavaduoti ir užimti kiekvienos kitos religijos vietą. Čia ir yra komunizmo panašumas su krikščionybe, kad jis nori būti religija, kaip kad krikščionybė yra religija.

Katalikybė, būdama Kristaus įsteigta, save laiko visiškai neklaidinga ir vienintele autentiška. Visos kitos krikščioniškos šakos yra tiek klaidingos, kiek toli nutolsta nuo katalikybės. Komunizmas pretenduoja būti vienintelė teisinga forma tarp visų kitų socializmo sistemų, kaip ir tarp visų religijų. Apie religiją sovietų „Bezbožnikų” vadovėlis, kuris yra lyg koks katekizmas, štai ką sako: „Reikia išmokti kovoti prieš religiją, reikia parodyti, kaip ji šiandien lošia kontrarevoliucijos rolę, kaip ji yra kenksminga ir kokiu būdu ji yra kapitalizmo liekana žmonių sąžinėse; reikia suteikti kovojantiems bedieviams ginklą, kad geriau galėtų kovoti prieš dirbančios klasės prietarus..." (Cituota iš Esai d’une Somme Catholique contre les Sans -Deu, Ed. 2. pusl. 7). Bucharinas savo „Komunizmo A B C" sako: „Religija ir komunizmas yra visiškai nesuderinami dalykai, kaip teorijoje, taip ir praktikoje”, (Ibid. psl. 8). Kada apie 1923 metus jau Rusijoje buvo aišku, kad komunizmas laimėjo, tada rusų stačiatikių Bažnyčios patriarkas Tichonovas įsakė savo dvasiškijai nusileisti komunistų valdžiai ir, kilus badui, kada valdžia pasiūlė Bažnyčiai atiduoti savo auksinius ir sidabrinius kulto turtus, buvo taip pat patriarko įsakyta juos atiduoti. Šitoks elgesys iš Bažnyčios pusės gavo „ištiestos rankos" politikos vardą, nes buvo manyta, kad tokiu būdu gerai nuteiks komunistus religijai, Bažnyčiai. Tokią ištiestos rankos politiką vedė Rusijos musulmonai, žydai ir net katalikai. Ištiestą ranką komunistai su panieka atmetė ir toliau tęsė Bažnyčios persekiojimą.

Ne vienas bus stebėjęsis ir savęs klausęs, kodėl komunistai keičia savo elgesį: vieną kartą jie griežčiausiai draudžia kiekvieną nuosavybę, o paskui ją leidžia; buvo laikas, kada neapkentė Hitlerio, paskui padarė nepuolimo sutartį ir naciai pasidarė geri Rusijoje ir nieko negalima prieš juos rašyti, paskui prisideda prie nacių teismo Nuernberge ir prie jų korimo. Buvo laikas, kad komunistai save skelbė didžiausiais pacifistais, paskui atėjo laikas, kada pasidarė didžiausi militaristai, lygiai kaip ir visos fašistinės ir kapitalistinės valdžios. Kalba ir rašo prieš fašizmą, o patys savo krašte įsteigė didžiausią diktatūrą, kuri jokiu būdu negali būti perviršyta. Kalba ir rašo baisiausiai prieš inkviziciją, o patys savo kraštą pavertė didžiausia inkvizicija. Išeina, kaip pas tą Afrikos negrą, kuris paklaustas, ar gera vogti karvę, atsakė: „Jeigu kas man karvę pavagia, tai yra labai blogas dalykas, o jei aš kitam karvę pavagiu, tai yra labai geras dalykas". Ne vienas bus stebėjęsis, kodėl ilgamečiai komunistai yra likviduojami. Atrodo, kad jie per tiek metų neišmoko suprasti komunizmo sistemos. Kas buvo komunistų revoliucijos pradžioje Rusijoje, žino, kaip jie buvo nusistatę prieš visokius medalius, žvaigždes, bendrai, visokias kondekoracijas, nes visa tai buvo laikoma prieš klasių lygybę, o dabar pažiūrėk į raudonosios armijos maršalų krūtines, kiek pamatysi kondekoracijų, lygiai taip kaip ir fašistų armijose. Kol komunistai dar nėra paėmę valdžios, kovoja prieš mirties bausmę, o kai paima viršų, tą mirties bausmę labai plačiai vartoja. Jie daro lygiai taip, kaip darė fašistinė Hitlerio valdžia. Kur įvyksta koks darbininkų streikas, jie visada atsistoja darbininkų pusėje, o kada 1953 metais įvyko Berlyne darbininkų streikai, tai komunistai tuos darbininkus šaudė, lygiai taip kaip ir fašistų valdžios daro. Taigi kiti savęs klausia, ką komunistai naujo išrado, kas yra geriau. Jie, be abejo, apie visą šitą elgesio įvairumą atsakys, kad visa tai pareina nuo taktikos, nuo prisitaikymo. Bendra ir pagrindinė komunizmo mintis yra, kuri nesikeičia, tai kova prieš pasaulio blogybes. Tai yra ta pati mintis, kurią ir krikščionybė turi ir kuri vadinasi kova prieš nuodėmę. Komunizmas, kovodamas prieš pasaulio blogybes, pirmoj eilėj turi tikslą pakeisti pasaulį. Krikščionybė, kovodama prieš nuodėmę, nori pirmoj eilėj pakeisti žmogų, sutvarkyti jo širdį, kuri yra laikoma visų blogybių šaltiniu. Komunizmas nori pirmiausiai reformuoti ekonomiją, produkciją, darbo sąlygas, nelygų turtų padalinimą, pašalinti, kad vienas žmogus nenaudotų kito žmogaus darbo savęs praturtinimui. Ir jeigu visas tas sąlygas ekonominėje srityje vykdysi, tai pasaulis turės pasidaryti kitoks. Žmonės todėl yra vieni kitų nepakenčiami, nes riejasi, kaip šunes dėl kaulo gabalo. Jeigu pašalinsi iš pasaulio nelygų turtų padalinimą ir jeigu visi lygiai turės dirbti ir visi gaus lygiai, kas reikia pragyvenimui, tai tada žmonės gyvens kaip broliai — meilėje, sutikime, džiaugsme. Krikščionybės pažiūra yra visiškai kitokia. Ji irgi kalba apie transformaciją. Šv. Paulius rašo romėnams (Rom. 12:2): „Nesitaikinkite prie šio pasaulio, bet patys save perdirbkite savo dvasios atnaujinimu, kad ištirtumėte, kas yra Dievo valia, kas gera, kas įtinka ir kas tobula". Taigi panašumas tarp Markso ir šv. Pauliaus yra tas, kad abu kalba apie transformaciją, apie pakeitimą; gi skirtumas tarp jų yra tame, kad Marksas nori pirmiau pakeisti pasaulį ir per pakeistą pasaulį pakeisti žmogų, o šv. Paulius nori pirmiau pakeisti žmogų, o paskui per pakeistą žmogų atnaujinti pasaulį. Šv. Paulius mato, kad Romos pagoniškoji imperija atima krikščionims visas teises, atiduoda juos liūtams teatruose, juos kankina kalėjimuose, juos degina. Įsivaizduokime, kad šv. Paulius būtų kalbėjęs ir rašęs, kaip koks marksistas ir komunistas: „Paskelbkime revoliuciją, kapokime Romos tironams galvas”. Kas būtų įvykę? Krikščionybė būtų pasidariusi kokia nors ekstremistų politinė partija ir daugiau nieko. Šv. Paulius buvo apaštalas, o ne diktatorius ar koks žemos rūšies revoliucionierius. Jeigu Šv. Paulius ir su juo visi krikščionys būtų taip kovoję prieš pasaulio blogybes, prieš tiraniją, prieš vergiją, prieš persekiojimus, kaip šiandien komunistai kovoja su neapykanta, cinizmu, kerštu, kas šiandien bekalbėtų apie krikščionybę? Šv. Paulius neskelbė kokios hipotetiškos naujos santvarkos, kuri įvyks kada nors ateity, kurioje krikščionys turės ypatingas privilegijas, bet jis skelbė Dievo karalystę žmogaus širdyje, kurią kiekvienas žmogus — ir vargšas ir vergas — gali turėti tuojau pat, jeigu jis atgimsta, atnaujina savo protą ir širdį Dievuje. Tam žmogaus atgimimui nėra reikalo laukti, kada sugrius Romos imperijos tiranija. Iš tikrųjų, kada žmonių širdys atsinaujino Dievuje, pagoniškos imperijos savaime sugriuvo ir atėjo nauja krikščioniškoji santvarka.

Komunizmas ir krikščionybė sutinka tame, kad abu kuria rojų, skirtumas yra, kad komunizmas kuria žemišką rojų, o krikščionybė — dangišką rojų. Komunistų eschatologija (graikiškas žodis, kuris reiškia paskutinius daiktus) yra žemiškas rojus, kurio dar niekas nėra matęs ir taip pat nematys; kokia komunistų generacija jį galės pamatyti ar į jį patekti, bet jo dabartinės kartos neragaus. Kiekvienas komunistas turi turėti dideli tikėjimą, kad tas rojus kada nors įvyks.

Taigi, jeigu į komunizmą pažvelgi kiek giliau, jo uždavinys atrodo nepaprastai sunkus ir jo ateitis gerokai tamsi, nes organizuoja keršto ir neapykantos jėgas prieš Dievą, be Kurio tikros laimės žmonijai nėra.

Dvyliktą teksto dalį rasite čia

Perspausdinama iš Juozo Venckaus S.J. knygos „Komunizmo Pagrindai“, kurią išleido ,,Laiko“ spaustuvė, Buenos Airese, Argentinoje, 1954 metais.