Juozas Venckus. Komunizmo pagrindai (IX) Kovotojai už komunizmą

Aštuntąją teksto dalį rasite čia *** Rašydami apie komunizmą ne vieną kartą paminėjome kovotojus už komunizmą, priminėme, kada ji...


***

Rašydami apie komunizmą ne vieną kartą paminėjome kovotojus už komunizmą, priminėme, kada jie gimė, kada mirė, ką parašė ir kokius kitus darbus nuveikė. Atėjo mintis, kad gal gera būtų padaryti trumpą tų žmonių gyvenimo apžvalgą, nes ne visi, išgirdę jų vardus, greitai gali susivokti, kas jie buvo ir kokią reikšmę turėjo komunizmo evoliucijoje ir revoliucijoje.

Karolis Marksas

Gimė jis Trier’e 1818 m. gegužės 5 d. ir mirė Londone 1883 m. kovo 14 dieną. Jo tėvai buvo žydų kilmės ir žydų religijos, bet 1824 m. visa šeima perėjo į protestantizmą; tada Karolis turėjo 6 amžiaus metus. Iš tikrųjų nei tėvai, nei pats Karolis niekada nepraktikavo nei protestantizmo, nei kokios kitos religijos. Tėvai pasistengė duoti labai gerą išlavinimą savo sūnui, leisdami jį į pačias gerąsias mokyklas ir universitetus, kaip į Bonn’os ir Berlyno universitetus, kur studijavo teisę ir filosofiją, įsigydamas daktaro laipsnį. Marksas pradžioje manė tapti universiteto profesorium, bet dėl savo radikalių ir revoliucionieriškų pažiūrų neatrado pritarimo valdžios sluogsniuose. Tada jis sugalvojo leisti laikraštį, „Rheinische Zeitung”, kurį valdžia vėliau uždarė. Nesileisime į smulkmenas, tik tiek pasakysime, kad jis, visų valdžių bijomas kaip didelis revoliucionierius, buvo iš visur vejamas. Taip ir važinėjo Marksas po visas Vakarų Europos valstybes. Ilgiausiai apsistojo Londone, kur Anglijos liberalizmo dėka, atrado geras sąlygas savo politinei veiklai ir taip pat atrado geras mokslo priemones Britanijos Muzėjaus knygyne, kur rašė savo straipsnius ir savo veikalą ,,Das Kapital”. Šio veikalo pirmas tomas pasirodė spaudoje 1867 m., du likusius tomus išleido Engels 1885 m., jau po Markso mirties. Marksas su šeima gyveno labai neturtingai, nes nemokėjo surasti įeigų. Nežinia, kaip ta šeima būtų išsivertusi, jeigu Engels nebūtų siuntęs pinigų. Ir Markso žmona dažnai savo laiškais jam primindavo šeimos liūdną ekonominę būklę, nes Marksas gyveno tik mokslui. Būtinai jis norėjo pabaigti rašyti savo veikalą „Das Kapital", bet nebesuspėjo: antrą tomą paliko juodraštyje, o trečio tomo tik planą apibrėžė. Visą likusį darbą atliko Markso ištikimas draugas Engels, kad net šiandien patys komunistai negali atskirti, kurios mintys yra išimtinai Markso ir kurios Engelso.

Fridrikas Engels

Gimė 1820 m. lapkričio 28 d. t. y. dvejais metais vėliau, negu Marksas, Barmene, Prūsijos valstybėje, ir mirė 1895 m. rugpiūčio 5 d., Londone. Jo tėvas buvo tikras vokietis, fabrikantas, užsiėmė manufaktūra, turėjo savo skyrius ir kituose kraštuose, ypatingai Anglijoje (Manchester’y), nes reikėjo užsitikrinti medvilnės prekybą. Taigi Engels nepriklausė prie prispaustosios klasės, prie proletariato, bet tikrumoje buvo kapitalistas. Neturtas jo niekados nespaudė, kaip Markso ir Lasalle. Kad Engels buvo turtingas, rodo ir tas faktas, jog mirdamas paliko 20 tūkstančių markių komunistų propagandai. Ir tai dar nebuvo visas jo kapitalas. Šeimoje vyravo labai religinga dvasia, taip vadinamas protestantiškas pietizmas, arba puritonizmas. Joje buvo 8 vaikai, iš kurių Fridrikas buvo pirmasis. Iki 14 metų lanke pradžios mokyklą, paskui perėjo į gimnaziją. Ne kas kitas, bet pats tėvas apibūdina savo anų laikų sūnų: „mokosi blogai, yra neklaužada, ir jokios bausmės nepadeda”. Be to, dar tėvas skundžiasi, kad sūnus parsinešąs iš viešo knygyno nešvarių knygų, pagaliau prideda, kad Dievas saugotų vaikutį, dėl kurio jis tiek rūpesčio turįs, ir baigia žodžiais, kad visgi jo sūnelis turįs gabumų. Tiesa, berniukas dar 1837 m., protestantiškos konfirmacijos proga sakė, kad norįs pasiekti savo „aukštą pašaukimą Dievuje per Jėzų Kristų”. Tikrai, komunistai pripažįsta, kad Engels savo aukštą pašaukimą pasiekęs, tik ne Dievuje ir ne per Jėzų Kristų, nuo kurio vėliau visiškai atsisakė ir prieš kurį kovojo visomis savo jėgomis. Komunistai mėgsta nupiešti, kad berniukas turėjęs progos prisižiūrėti, kokiame varge darbininkai buvę jo tėvo fabrike ir kitur gyvenę, ir tada jam kilusi mintis kovoti už proletariatą. Sakoma, kad Engels turėjęs lankyti teisių fakultetą, bet to nepadaręs; vieni sako todėl, kad Engelsas nenorėjęs būti prūsiškos ir junkeriškos valstybės valdininku, kiti mano, kad tėvas labiau norėjęs, jog sūnus studijuotų prekybinius mokslus, nes gimnazijos vadovybė patarusi nelaukti iš savo sūnaus didelių studijų, kurioms neturįs palinkimų. Engels pasiliko savo tėvo fabrike pratintis prie prekybos. Turtingo tėvo vaikas, nebūdamas apkrautas tiesioginėmis pareigomis, atranda daug laiko sportui, ypatingai špagų sportui, muzikai, literatūrai ir visokioms kitokioms pramogoms. Į jo rankas pripuolamai pateko Strauss’o „Kristaus Gyvenimas”, knyga, kuri galutinai sugriovė jo religinius įsitikinimus, jeigu dar kokius beturėjo. Galutinai jis įsitikino, kad šventas Raštas negalinti būti Dievo sukurta ir įkvėpta knyga, nes ten esą tiek daug prieštaravimų, ką Strauss’as savo knygoje stengėsi įrodinėti. Komunistiški Engelso biografai sako, kad jis kaip tik šituo metu jau galutinai atsipalaidavęs nuo „apsinuodijimo Dievu” (G. Mayer: Engels, psl. 16). Engels prisidėjo prie jaunimo judėjimo „Jaunoji Vokietija”, kuris buvo literatinis radikalios jaunuomenės judėjimas. Paskui prisidėjo prie „Jaunojo Hegelizmo”, kuris buvo filosofinis judėjimas. Engels per „Jaunąją Vokietiją” susipažino su Henriko de Saint-Simon (1760-1825), Saintsimonizmu arba utopiškuoju socializmu.

Engels mėgdavo laiką praleisti Bremene, kiek toliau nuo savo gimtojo Barmen, nuo tėvo globos. 1841 m. jis įstojo savanoriu į kariuomenę, į artilerijos pulką. Ir nuo to laiko Engels pasidarė lyg komunistiškos armijos generalinio štabo šefu, kuriam rūpi kariškoji strategija. Kaip tik ir buvo Engelso mintis, kurią visas komunizmas pasisavino: persunkti valstybių kariuomenes komunistais, agitatoriais, revoliucionieriais, sabotažninkais. Engelsui kaip tik ir rūpėjo, kad būtų visose srityse kuo daugiausiai, kurie mokėtų ginklus vartoti. Jis per visą savo ilgą gyvenimą nieko labiau ir netroško kaip tik, kad kiltų kur nors karas, kuris nepasisektų karaliams ir kuris išsigimtų į kareivių sukilimus. Antra jo mintis, kurią išmoko iš Markso — tai periodiškos ekonominės krizės, kur darbininkai gali pradėti triukšmauti. Komunistai mėgsta vadinti Engelsą pranašu, nes jis laukęs visuotinio karo, iš kurio išeisiąs laimėtoju komunizmas. Kaip tik taip ir buvo. Po pirmojo Didžiojo Karo komunizmas laimėjęs.

Kol Engels buvo Vokietijoje, labai persiėmė Hegelio mokslu, jo dialektika. Kada jis 1842 m. savo tėvo buvo išsiųstas į Manchesterį vadovauti tekstilės fabrikui, jau turėjo susidaręs savo komunizmo teoriją, į kurią buvo jau įmaišęs ir didelę dozę filosofinės arogancijos. Jeigu ne viskas gyvenime ėjo pagal Markso ir jo paties teorijas, tai ne teorija buvo kalta, bet kiti. Jeigu ekonominės krizės nėjo reguliariai pagal Marksą, tai ne teorija buvo kalta, bet kas kitas. Engels, kaip tipiškas komunistas, neturėjo didelės pagarbos komplikuotiems gyvenimo klausimams, bet viską nepaprastai suprastino. Anglija tada labiausiai buvo supramoninta, ir darbininkų judėjimas buvo gyviausias, todėl Engelsas ten atrado didelę darbo sritį. Manchesteryje jis dirbo „Ermen ir Engels” firmos vadovybėje ir kartu aktyviai dalyvavo darbininkų judėjime, rašė daug straipsnių komunistų laikraščiams ne tik vokiečių, bet ir anglų kalba. Engelso angliškus straipsnius, kuriuos siųsdavo į New Yorką, pasirašydavo Marksas, už kuriuos ir honorarą imdavo, nes tokiu būdu Engels norėjo savo neturtingam draugui padėti. Engels yra vienas iš tų, kurie anais laikais labiausiai skelbė visišką privatinės nuosavybes pašalinimą. Privatinė nuosavybė esanti pozityviai kenksminga proletariatui. Jis pats yra tipiškas komunistas intelektualas ir jis vienas iš tų, kurie labiausiai auklėjo komunistus intelektualus. Niekada jis pats proletaro duonos nevalgė ir nemanė jos valgyti: jis mėgo gyvenimo patogumus nemažiau, kaip ir kiekvienas kapitalistas. Iš jo mokslo nematome, kad proletariatas jam būtų buvusi kokia šilta, širdinga, mylima realybė ar individualybė, bet yra tik šalta abstrakcija, priemonė, instrumentas. Taip ir matosi Engelso gyvenime noras, kad darbininkams būtų bloga, kad jie sukiltų, kad pakeltų triukšmą, revoliuciją, ir pats pribėgęs stengiasi darbininkus kaitinti, kiršinti. Jeigu sukilimas  nepasiseka, tai Engels vėl važiuoja į kokį kraštą, kur ramiai gali tęsti savo gyvenimą su visais patogumais, palikdamas vargšus darbininkus blogesniam likimui. Engels neneša savo kailio parduoti už komunizmą, kaip kad matome tarp XIX šimtmečio rusu komunistų, kurie neretai yra pasiekę didelio heroizmo laipsnio.

1844 metai yra ypatingai reikšmingi. Engels tais metais rugpiūčio mėn., važiuodamas į Vokietiją, sustojo dešimčiai dienų Paryžiuje, kur pirmą kartą susitiko ir susipažino su Marksu. Tuodu žmonės labai susidraugavo, nors jų būdai ir išsilavinimas labai skyrėsi: vienas mokslininkas, o antras diletantas. Jeigu kalbėti palyginimu, tai Marksą galima pavadinti virėju, o Engelsą reiktų pavadinti padavėju, kuris išnešioja ir išdalina, ką virėjas išverda. Kaip padavėjas gali pasakyti virėjui, ko žmonės nori, taip ir Engelsas galėjo pateikti Marksui Anglijos darbininkijos troškimus, kas Marksui, tam kabineto žmogui, labai daug padėjo.

Apie privatinį Engelso gyvenimą nėra daug žinių. Žinome, kad Manchesteryje turėjo du namus: vieną sau ir Mary Burns, su kuria gyveno be jokios bažnytinės ar net civilinės santuokos, nes jis manė, kad nei Bažnyčia, nei Valstybė negali tvarkyti meilės gyvenimo, ir antrą namą turėjo kitur, kur priimdavo atvažiavusius savo tėvus, gimines ir prekybos klientus, kurie dėl savo „buržuazinių prietarų" būtų nesupratę proletariškos laisvosios meilės ir būtų labai pasipiktinę. Su savo meiluže Mary Burns išgyveno beveik 20 metų. Kada ji mirė, Engelsas buvo labai nuliūdęs ir nelaimingas. Marksas pareiškė užuojautą Engelsui dėl meilužės mirties ir kartu paprašė piniginės paramos savo paties amžinai badaujančiai šeimai. Engelsas jautėsi labai užgautas, ir dėl to vos nenutrūko sena draugystė, bet pagaliau vėl susitaikė. Vietoje mirusios Mary Burns atsirado kita meilužė, Lizzy, kuri buvo pirmosios sesuo ir kuri buvusi jam taip pat gera draugė, kaip ir gera proletarė. Engels su šita antrąja taip pat gyveno nevedęs, kaip ir su pirmąja, nes toks gyvenimas atitiko jo principus, kurie yra išreikšti jo knygoje — „Šeimos Kilmė”. Kada Lizzy gulėjo jau mirties patale, labai prašė Engelso, kad būtų sutvarkyta moterystė. Engelsas, norėdamas suteikti tą malonumą mirštančiai moteriai, sutiko su ja susituokti.

Engelsas labai nuliūdo, kada mirė Marksas, nes jis paliko tiek nebaigtų darbų, kuriuos kas nors turėjo baigti. Niekas kitas negalėjo geriau ir tikriau sutvarkyti, kaip Engelsas, nors jau ir jis nebuvo pirmos jaunystės žmogus. Čia pat jau artėjo XIX šimtmečio pabaiga. Jis pats labai troško susilaukti naujojo šimtmečio ir tikėjosi naujų revoliucijų, per kurias turėjo ateiti komunizmo rojus. Engelsas pradėjo sirgti, bet dar nieko pavojingo nematė, tik jo draugai sužinojo iš gydytojų, kad jis turįs stemples vėžį, kuris tikrai greit prives ligonį prie mirties. Pagaliau ilgametis komunizmo kovotojas suprato, kad jau reikės atsiskirti su šiuo pasauliu. Padalino savo turtą, kuris buvo nemažas, ir įsakmiai išreiškė savo norą, kad jo kūnas būtų sudegintas ir pelenai būtų įmesti į jūrą. Daugelis jo biografų klausia, kodėl Engelsas davė tokį parėdymą. Vieni mano, kad Engels nemėgęs didvyrių kulto, kad norėjęs visiškai išnykti, o kiti mano, kad jis laikęs savo gyvenimą triukšminga neramia jūra ir, kad paskandinęs savo kūno pelenus į jūrą, norėjęs simboliškai susilieti su audringomis jūros bangomis, nes kitokios amžinybės nei sau, nei proletariatui, nei komunizmo sekėjams nesitikėjo ir nelaukė. Taip pabaigė savo gyvenimą Engelsas, didelis kovotojas už komunizmą ir artimiausias Markso draugas.


Perspausdinama iš Juozo Venckaus S.J. knygos „Komunizmo Pagrindai“, kurią išleido ,,Laiko“ spaustuvė, Buenos Airese, Argentinoje, 1954 metais.

Susiję

Skaitiniai 5245117868473351693

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item