Aušra Stančikienė. Kaip vertybinis neutralumas atsiliepia šeimai, auginančiai neįgalų vaiką

Kalbėdami apie tradicijas, vertybes ir šeimą dažnai  panyrame į apmąstymų gelmes ir savo mintis išplečiame taip plačiai, kad užmirštame dėl ko ir vardan ko šitai darome.

Esu pilietinės politikos atstovė, todėl laikausi demokratinės nuostatos, kad visuomenininkai išsako problemas, pasiūlo sprendimo būdus, bet veiksmus atlieka partijų deleguoti politikai. 

Demokratinėse valstybėse asmens bendrojo gerbūvio pajauta matuojama pagal tai, kaip jaučiasi  visuomenės silpniausias. Neabejoju, kad visuomenėje silpniausias – vaikas, turintis negalią. Jis toks silpnas, kad net negali prieštarauti ir pasipriešinti manipuliacijomis juo, kai suaugę asmenys, žaisdami vienokios ar kitokios, atvirai nematomos naudos siekiančius žaidimus, klaidina visuomenę sakydami, kad tai daro dėl vaikų, vardan vaikų, iš meilės vaikams. 

Atliktos apklausos ir tyrimų rezultatai rodo, kad mūsų valstybėje daug nelaimingų, nusivylusių, nuliūdusių. Ir kita statistika, kaip pvz.: susijusi su valingu žingsniu nutraukti gyvybę nuo jos pradėjimo iki pat asmens brandos tarpsnio, taip pat nedžiugina. 

Tačiau stebėdami politinį gyvenimą, ar  valdžios institucijose dirbančių pareigūnų bei tarnautojų pasisakymus girdime tik liaupses sau apie nuveiktus darbus ir pasiektus kokybinius ir kiekybinius rodiklius. 

Kodėl nutiko toks špagatas? 

Kad ir kaip akylai skaitydami tik vieną teisės aktą, susijusį su vaiku ir jo situacija, bet nematydami visumos, nerasime spragų, arba jos bus labai menkos. Bet jei gebėsime pamatyti visumą, pastebėsime, kad rezultato matavimas rodikliais nenusako tikrosios šeimų būsenos.  

Šeimos ir jos poreikių politika nėra šiuolaikinei demokratijai svetima kryptis. Jungtinių Tautų organizacija, 2014 metus paskelbusi Tarptautiniais šeimos metais ir pakvietusi apžvelgti šeimos padėtį pasaulyje, primena, kad visuomenės gerovė priklauso nuo šeimos gerovės. Daug pilietinių organizacijų iš viso pasaulio taip pat išreiškė paramą tokiai politikos krypčiai, kuri saugo ir stiprina šeimą.

Tačiau netyla diskusijos, kas yra toji šeima, kurią teisėtai galime vadinti visuomenės pagrindu? Juk kiekvienas pilietis, nepriklausomai nuo to, su kuo ir kiek ilgai gyvena, savo darbu ir kitokia veikla prisideda prie visuomenės gėrio. Ar galima išskirti vieno tipo šeimą? Ar tai sąžininga ir nediskriminuoja kitų?

Šeima, kylanti iš santuokos yra išskiriama, nes ji skiriasi nuo kitų bendro gyvenimo formų. Išskirtinumas nereiškia, kad jų indėlis yra geresnis nei kitų piliečių, tai tik reiškia, kad sutuoktinių indėlis kai kuriais aspektais skiriasi nuo kitas bendro gyvenimo formas pasirinkusių asmenų indėlio.

Štai du pagrindiniai skirtumai: 

tokios šeimos pagrindas yra vyro ir moters (skirtingų lyčių bet lygių savo verte asmenų) sąjunga, apibrėžta abipusio ir viešai išreiškiamo įsipareigojimo (t. y. santuokos); 

taip pat tai yra sąjunga, kurioje natūraliai gali gimti vaikai ir augti su savo abiem tėvais.

Dėl šių savybių, šeima, kylanti iš santuokos, prie visų mūsų gėrio prisideda išskirtiniu būdu: pabrėžia skirtingų lyčių bei abipusio ir ilgalaikio įsipareigojimo reikšmę, kuria aplinką, geriausią vaikams gimti ir augti.

Į Lietuvą atriedantis naujų, mums nepažinių procesų ir veiksmų karavanas, susijęs su vaikais ir jų situacijomis, slepiasi po tolerancijos ir pagalbos vaikui procesais: juvenalinė justicija,  genderizmas, deinstitucionalizacija, embrionų, galimai turėsiančių sveikatos sutrikimų, ligų sąrašas dėl rekomendavimo juo abortuoti, vaikų eutanazija, vaiko iš rankų į rankas perdavinėjimas, vadinamas laikina globa ir kitos galimos grėsmės. 

Kodėl tai įvardiju grėsmėmis? 

Kaip pavyzdys, kad  pastaruoju metu Lietuvos institucijos ir NVO užverstos pagalbos prašymais iš užsienyje gyvenančių mamų ir šeimų, kurios neteko savo vaikų, kadangi jie buvo paimti ir atiduoti globoti užsienio piliečiams. Tėvų ir vaikų bendravimas yra ribojamas, jie neturi galimybės išlaikyti vaikui taip svarbaus emocinio prieraišumo, bet ir ugdyti bei puoselėti savo tautiškumo, kalbos, pasirinkti, kur ir su kuo jie nori gyventi. Skaudu, kad jų tarpe yra ir vaikų, turinčių negalią. 

Todėl noriu paklausti, ar deklaruojama tolerancija ir pagalba vaikui nėra tik manipuliacija silpniausiais, laiminama ir maitinama šiuolaikinėje visuomenėje tarpstančio vertybinio neutralumo ir gudriai užslėpto pragmatiško požiūrio? 

Supraskite mane teisingai, bet Eurovizinis personažas Conchita yra aiškus ir ryškus šio neutralumo ir pragmatizmo simbolis, bauginantis ne tik mus, nepratusius prie tokių išskirtinių saviraiškos formų, bet ir vaikus, kurie dar nesugeba atskirti tikrosios asmens tapatybės  nuo personažo.

Mes patys save dažnai vadiname agrarinės kultūros šalimi, todėl aš pateiksiu parabolę apie žemę. 

Nedirbamoje, žmogaus nepuoselėjamoje dirvoje veši piktžolės. Jos taip pat, kaip ir darželio gėlės žaliuoja, kartais net džiugina akį žiedais. Bet žmogaus neprižiūrima žemė per laiką virsta dirvonu.  

Ir jei liksime, kaip šv. Rašte sakoma drungni, išlaikydami vertybinį neutralumą, po kuriuo slypi pragmatiškas požiūris, daugiagalvis ir daugiarankis pagalbos vaikui ir jo šeimai tvėrinys išaugs  taip sparčiai, kad galime net nepastebėti kaip jis virs Hydra, ar Chimera, ar baisiuoju slibinu, apie kuriuos kalba ne vienos šalies pasakos. 

Pranešimas skaitytas gegužės 22 d. LR Seime vykusiame nacionaliniame forume „Šeima ir vaikai ateities Lietuvoje“.