Lukas Grinius. Šeimos politika Lietuvoje - kas daroma, kad jaunos šeimos neemigruotų?

Diskusijos šia tema klausykitės „Laisvosios bangos“ radijo pokalbiuose apie ateities Lietuvą - balandžio 18 d., penktadienį, 21 val.

Dažnai girdime cituojant Konstituciją,  jog „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“, tačiau neretai šie žodžiai netenka prasmės. Ypač mažas gimstamumas byloja, jog trūksta kompleksinės valstybės paramos stiprinant šeimą bei skatinant jų kūrimąsi. 

Statistika iškalbinga – netekome daugiau Lietuvos piliečių nei tremties metais. Gyventojų ekonominis neapibrėžtumas, nepakankamos galimybės derinti vaikų priežiūrą ir profesinę veiklą tai nuolat skatina. Taip pat visuomenėje pastebima kita ryškėjanti tendencija – žmonės vis dažniau renkasi vien tik karjeros siekį. Tuo tarpu šeimas kuriantys ir vaikus auginantys jauni asmenys dažnai laikomi „pralaimėtojais“, nes šeimos kūrimas suvokiamas tarsi trypčiojimas vietoje, asmeninės sėkmės ir laisvės stabdis. 

Be abejonės, labai svarbu, kad prieš kurdamas šeimą, žmogus susikurtų tvirtą pagrindą, tačiau neretai šeimos kūrimas atidedamas neribotam laikui, populiarėja įvairios gyvenimo kartu formos. Skubėjimas kurti šeimą neretai laikomas pasenusiu stereotipu. Tačiau užmirštamas kitas požiūris, jog šeima įprasmina žmogaus gyvenimą ir taip jį išlaisvina. Užtikrina „tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą“. 

Daugelį problemų būtų galima išspręsti jei turėtume aiškią bei tvirtą, valstybinę šeimos politiką. Nors dažnai kalbame apie gimstamumo skatinamą, ekonominių paskatų tam praktiškai nėra.  Pažymėtina, kad daugelis taikomų priemonių yra nukreipta į kovą su problemos pasekmėmis. Tai nuoseklus pensijinio amžiaus ilginimas iki 65 metų, įvairios pilietinės iniciatyvos, kuriomis skatinamas kartų solidarumas bei kitos panašios akcijos. Pasigendama stiprios bei strateginės kovos su problemos priežastimis. Užuot stiprinus tvirtą šeimos institutą, gyventojų trūkumą siūloma kompensuoti pigesne darbo jėga iš užsienio. Tagi ko reikia?

Dabartinė Lietuvos Vyriausybė savo programoje yra užsibrėžusi kurti gerovės valstybę, tačiau labai svarbu, kad tai būtų gerovės valstybės modelis, kuris geriausiai atliepia šiandieninius iššūkius. Ypač svarbus veiksnys, kurį būtina įdiegti – šeimoms palanki socialinė aplinka. Vienas iš galimų įrankių – mažesnė mokesčių našta bei neapmokestinamų pajamų didinimas. Nors mokesčiai politikoje jautrus ir nuolat kintantis veiksnys, reikalinga aiški riba, kuri neliečiama. Tokia mokesčių sistema skatintų dirbančius tėvus. Tokiu būdu remiant stabilias, santuokos pagrindu sudarytas šeimas. 

Taip pat pabrėžtina, jog reikalingas kompleksinis problemų sprendimas, pradedant šeimoms palankia apmokestinimo sistema ir baigiant išvystyta infrastruktūra. Štai Islandijoje, kurioje gismtamumas vienas didžiausių Europoje, puikiai išvystytas darželių tinklas, vykdoma aktyvi šeimos politika, šviečiamoji veikla. Islandijos pavyzdys iliustruoja, jog būtinas kitoks požiūris į pačią šeimą. Nors galime pastebėti teigiamų smulkmenų kaip „šeimos vieta“, ar palankesnė darbo politika, tai vis dar tik lašas jūroje. Tokios lengvatos turėtų tapti kasdienybe, valstybės tikslu, šeimą iškeliant į aukščiausiąją vietą ir kompleksiškai tai plečiant.

Atrodytų, jog šiandien, šeimų skatinimo politika formuojama paviršutiniškai, viską paliekant savieigai ir vis dėlto, reiktų apsispręsti ar šeima tikrai yra Lietuvos turtas, ar tai tėra skambios, tačiau tuščios deklaracijos, siekiant laimėti daugiau rinkėjų balsų?