Kristaus kančia. Kryžiaus kelias

Su Pilotu išėjo iš forumo (prekyvietė, kurioje būdavo teismai) didesnė kareivių dalis ir sustojo priešais rūmus pasiruošę žygiuoti. Mažas būrelis paliko prie pasmerktųjų, tačiau tuojau atvyko dvidešimt aštuoni raiti ginkluoti fariziejai, tarp kurių buvo šeši pikti Jėzaus priešai, dalyvavę suimant Viešpatį Alyvų kalne. Budeliai nuvedė Jėzų į prekyvietės vidurį ir tuo tarpu pro vakarinius vartus keletas vergų įnešė kryžiaus medį, mesdami jį triukšmingai Jėzui po kojų. Abu šalutiniai plonieji skersiai buvo pririšti virvėmis prie storo sunkaus kamieno, ir tiktai vietoje manė juos sudėti. Kirvį, trinkelę po kojomis, naują gabalą, kurį turėjo pridurti viršuje, taipgi kitus įnagius nešė budelių padėjėjai.

JĖZUS IMA KRYŽIŲ ANT SAVO PEČIŲ

Pamatęs priešais save ant žemės kryžių puolė Jėzus ant kelių, apsikabino jį rankomis ir tris kartus pabučiavo, tyliai kalbėdamas dangiškajam Tėvui jaudinančią maldą, kurioje dėkojo Jam už tai, kad jau prasideda žmonių atpirkimas. Kaip kunigai pagoniškose šalyse spaudžia rankomis naujai pastatytą aukurą, taip Jėzus spaudė kryžių, amžiną atlyginamosios kruvinosios aukos aukurą, tačiau atplėšė Jį budeliai, kad išsitiestų ir atsistotų, ir turėjo vargšas nusilpęs nešti savim sunkų rąstą. Užsidėjo jį ant dešiniojo peties prilaikydamas dešine ranka, o budeliai nedaug Jam padėjo, net dar tyčiojosi iš Jo. Mačiau užtat, kad padėjo Jėzui angelai kitiems nematomi, nes patsai savo jėgomis nebūtų galėjęs nieko padaryti. Taip klūpojo Jėzus prislėgtas sunkenybės ir meldėsi, o tuo tarpu budeliai dėjo abiem žmogžudžiam ant nugarų jų kryžių skersius, atskirtus nuo svarbiojo kamieno, ir raišiojo jiems rankas. Tie skersiai buvo truputį išlenkti, prieš nuokryžiuojant pritvirtindavo juos prie viršutinio svarbiojo kamieno galo. Tuo būdu mažiau buvo apsunkinti negu Jėzus, nes tempė tiktai savo kryžių skersius, o kamienus drauge su kitais įnagiais nešė paskui juos vergai. Prie Piloto rūmų pasigirdo trimito garsas, tai buvo sutartas ženklas pradėti eiseną. Tuojau vienas iš raitųjų fariziejų šoko prie klūpančio Jėzaus ir tarė: „Na, pasibaigė jau gražūs žodžiai ir prakalbos!

— Priekin, priekin! reikia jau pagaliau nusikratyti Juo”. Budeliai atplėšė Jėzų nuo žemės, dabar jau visu sunkumu prislėgė Jį kryžius, kurį ir mes privalome nešti pagal šventus, amžinai teisingus, Jo žodžius. Taip prasidėjo tas palaimintas, garbingas, laimėjamasis karalių Karaliaus žengimas žemėje.

Prie užpakalinio kryžiaus galo buvo pririštos virvės ir jas laikė rankose du budeliai keldami kryžių kiek aukštyn, kad nesivilktų žeme. Iš abiejų pusių per tam tikrą tarpą ėjo vėl keturi budeliai, laikydami virves, pririštas prie Jėzaus juostos, per liemenį. Skraistė buvo suklota ir parišta po krūtine. Su tuo kryžiaus medžiu ant pečių Jėzus priminė man Izaoką, kuris nešėsi į kalną medžius permaldaujamai savo paties aukai. Trimito garsas buvo sutartinis ženklas pradėti eiseną, nes pats Pilotas su kariuomenės būriu turėjo lydėti eiseną per miestą, kad užkirstų kelią galimam sambrūzdžiui. Jis sėdėjo žirge apsišarvavęs, apsuptas karininkų ir raitelių būrio. Paskui jį žengė pėstininkų kuopa, sudaryta iš trijų šimtų legionininkų, kilusių iš Italijos ir Šveicarijos pasienių.

Pagaliau pasijudino su Jėzumi būrys šia tvarka: priekyje žengė trimitininkas, trimituodamas kiekviename gatvės kampe ir skelbdamas garsiu balsu sprendimą. Per kelis žingsnius užpakaly jo ėjo būrys vaikų ir pusbernių, nešančių reikalingus įnagius, kaip, pav., virves, vinis, kirvius, krepšius su įnagiais ir gėrimą. Stipresnieji nešė kartis, kopėčias ir abiejų žmogžudžių kryžiaus medžius. Kopėčios tai buvo kartys, prikaišiotos skersinių spyrių. Paskui pusbernius jojo keletas fariziejų, o paskui juos jaunas berniukas nevisai dar sugedęs ir ištvirkęs nešė priešais save Piloto padarytą kryžiaus užrašą. Jis taip pat nešė su virve, permesta per ranką, Jėzaus erškėčių vainiką, nes pradžioje atrodė žydams, kad Jėzus su tuo vainiku negalės nešti kryžiaus.

Mūsų, Viešpats ir Išganytojas ėjo susilenkęs ir svyruodamas po kryžiaus sunkumu, iškankintas, sužeistas ir sumuštas. Nuo vakarykštės paskutinės vakarienės nieko nevalgė, nei gėrė, nei miegojo; ir visą tą laiką kankino Jį negailestingai. Jo jėgos išseko drauge su krauju, didėjo žaizdos, drugys, troškulys, begalinė dvasios kančia ir nuolatinis išgąstis. Tad dabar vos besilaikė drebančiomis, sverdėjančiomis, sužeistomis kojomis; dešine ranka stengėsi šiaip taip prilaikyti savo drabužius, trukdančius Jam žengti. Du budeliu tempė Jį priekin ilgomis virvėmis, kitu du varė Jį iš užpakalio. Virvės, esančios prie juostos, trukdė Jam laikyti savo drabužius, tad negalėjo žengti laisvu žingsniu. Rankos buvo suputusios ir sužeistos tampriai raišiojant, veidas buvo žaizduotas, vietomis pamėlynavęs, barzda ir plaukai sutaršyti, sulipę nuo kraujo. Kryžiaus sunkumas ir varžą pančiai spaudė Jam sunkų vilnonį drabužį prie sužeisto kūno, o vilna prilipo Jam prie kruvinų žaizdų. Tyčiojantis ir šėlstant priešams ėjo Jėzus tylus, nepaprastai sumenkęs, iškankintas, bet mylįs. Jo lūpos šnibždėjo maldos žodžius, žvilgsny buvo matyt tylus maldavimas, nepaprastas kantrumas ir atlaidumas. Du budeliai, kurie laikė virvėmis kryžiaus galą, tiktai trukdė Jėzų ir sunkino Jam nešti, nes visai nežiūrėjo eit lygiai ir lygiai aukštai laikyti kryžių.

Iš abiejų pusių šalių per tam tikrą tarpą ėjo ginkluoti jietimis kareiviai. Paskui Jėzų žengė abu žmogžudžiai, vedami virvėmis, kiekvienas tarp dviejų budelių. Kaip jau sakiau, jie tempė ant nugarų savo kryžių skersius, prie kurių galų pririšta jų rankos. Abu buvo truputį apsvaigę, nes prieš išžygiuojant duota jiems gerti kažkokio svaiginamo gėrimo. Gerasis žmogžudys buvo tylus ir ramus, o antrasis šėlo ir bjauriai keikė. Budeliai buvo žemo augumo, stiprūs, rudos odos spalvos. Plaukai buvo trumpi, juodi, garbanoti, barzda reta, tiktai vienur kitur gaurų kuokšteliai. Apsidarę buvo trumpais raiščiais ir odinėmis liemenėmis be rankovių. Jo povyzose nebebuvo nieko žydiško, nes buvo kilę iš kažkokios egiptiškos vergų padermės, o čia Jeruzalėj dirbo privalomuosius darbus, kasant kanalus. Eisenos gale jojo keli fariziejai. Kas valandėlę kuris nors iš jų paspausdavo žirgą ir prajodavo pro visą būrį, ar tai norėdamas paskubinti, ar tai padaryti tvarkos. Tarp budelių tarnų, nešančių būrio priekyje įnagius, buvo taipgi keletas niekšų, jaunų žydukų, kurie gera valia prisidėjo prie būrio žudikų.

Gana toli paskui visą būrį ėjo Piloto kariuomenė. Jos priekyje jojo trimitininkas, paskui Pilotas su kariška uniforma, apsuptas karininkų ir raitelių būrio, užpakaly dar ėjo trys šimtai pėsčių kareivių. Perėję forumą kareiviai nutraukė tiesiai plačia gatve.

O žydai su Jėzumi pasuko siaura gatvele, einančia pro namų užpakalį. Padaryta tai tam, kad nesutrukdytų minių, skubančių į šventovę, ir nesutrukdytų Piloto kuopos.

Didesnė minios dalis, susirinkusi priešais Piloto rūmus, išsisklaidė, vos tiktai buvo paskelbtas sprendimas. Žydai nusiskubino į savo namus arba į šventovę, nes daug laiko sugaišo iš ryto, tad dabar skubėjo baigti ruoštis pjauti Velykų avinėlį. Nors ir taip buvo, tačiau liko dar daug įvairių tautų ir luomų žiūrovų, svetimšalių, darbininkų, vergų, moterų, prieauglių ir t.t. Visi dabar veržėsi šalutinėmis gatvėmis, norėdami aplenkti eiseną ir dar kartą ja pasigėrėti. Piloto kuopa trukdė kiek galėdama per daug susitelkti miniai, tad smalsuoliai kas kart turėjo ieškoti naujų kelių, norėdami patekti į priekį. Daugumas stačiai leidosi į Golgotą.

Jėzų įvesta į gatvę vos dviejų žingsnių platumo, einančią užkampiais ir labai nešvarią. Čia nauji kankinimai laukė Jėzaus. Budeliai dabar turėjo eiti arti Jo, ir iš tikrųjų nepraleido progos kuo nors Jam įkyrėti. Pro langus ir angas mūruose sklido pašaipos ir priekaištai, tarnai ir vergai, esą namuose, mėtė Jį purvais ir virtuvės liekanomis, o kažkokie nedorėliai išpylė Jam ant galvos bjaurias smirdančias pamazgas. Pakurstyti vaikai rinko į drabužių sterblę akmenis ir, išbėgę į kelio vidurį, mėtė juos Jėzui po kojų keikdami ir plūsdami. Taip rodė vaikai savo dėkingumą Tam, Kuris labiausiai juos mylėjo, laimino ir palaimintais vadino.

PIRMAS JĖZAUS KRITIMAS PO KRYŽIUM

Ta gatvelė prieš baigiantis pasisuka vėl kairėn, platėja ir eina kiek į kalną. Praeina čia požeminis vandentiekis iš Siono. Kaip man atrodo, nes pati ten girdėjau šlamesį ir vandens čiurlenimą triūbose, jis eina toliau prekyvietės, kur taipgi po žeme įmūrytos triūbos, ir baigiasi Avių kūdroje prie to paties vardo vartų. Gatvės krypoje, vos tiktai pradeda ji kilti aukštyn, yra gilesnė vieta, kur lietų metu pasidaro didelė pilna vandens pelkė. Čia tad kaip ir daugelyje kitų Jeruzalės gatvių yra daug akmenų, kad lengviau būtų galima pereiti per pelkę. Priėjęs lig čia Jėzus labai nusilpo ir nebeturėjo jėgų eiti toliau, o kadangi budeliai plėšė Jį negailestingai, suklupo ant akmens ir krito žemėn, o kryžius prispaudė Jį savo sunkumu. Budeliai pradėjo keikti, spardyti Jį ir stumdyti, kilo klegesys ir visas būrys sustojo. Veltui tiesė Jėzus rankas, kad kas Jam padėtų atsistoti. — Ak, veikiai praeis viskas, — tarė, — ir pradėjo melstis. Aplinkui buvo matyti moterų, verkiančių iš užuojautos su išsigandusiais vaikais. Staiga prišoko fariziejai šaukdami: „Priekin, priverskit Jį stotis, ko gero numirs mums kelyje”. Antgamtiška savo galybe pakėlė Jėzus suvargusią galvą aukštyn, o tie šėtoniški budeliai pasinaudojo tuo ir užuot padėję užmovė jam ant galvos erškėčių vainiką, o paskui jau atplėšė Jį nuo žemės ir uždėjo Jam ant pečių kryžių. Turėjo dabar Jėzus laikyti galvą nukreipęs į šalį, nes platus vainikas būtų kliudęs kryžių. Taip padidinus kankinimus, žengė Jėzus svyruodamas gatve, jau platesne toj vietoj ir kylančia palengva į kalną.

JĖZUS SU KRYŽIUM IR JO MOTINA.

ANTRAS KRITIMAS PO KRYŽIUM

Švenčiausia Jėzaus Motina, visa tai kentėdama drauge su Juo, išgirdusi prieš valandą neteisingą sprendimą, paskelbtą Jos kūdikiui, su Jonu ir šventomis moterimis paliko prekyvietę, norėdama pagerbti tas vietas, kurios buvo pašvęstos Jėzaus kančia. Išgirdusi trimito garsą, matydama kareivius su Pilotu priekyje ir kas kart daugiau atbėgančių žmonių, suprato, kad jau prasidėjo eisena, tad vėl karštai troško pamatyti iškankintą savo Sūnų negalėdama išturėti toli nuo Jo. Tad prašė Joną nuvesti ją į kurią nors vietą, pro kur eis Jėzus.

Nusileido nuo Siono, praėjo teismą, perėjo vartus ir aikštes, atidarytas tuo metu žmonėms, ir atsirado priešais rūmų frontą, kurio priešakiniai vartai ėjo kaip tik į gatvę, kuria pasileido būrys, vedąs Jėzų po pirmojo Jo kritimo. Tie rūmai buvo privatūs Kaifo namai. Namai Siono kalne buvo tiktai jo tarnybos namai. Jonui rūpinantis leido jiems padorus vartininkas pereiti per namus ir atsistoti priešinguose vartuose. Susisiautusi pilkai žydra skraiste įėjo Marija į rūmų priebutį, paskui ją šventos moterys, Jonas ir vienas Juozapo Arimatiečio giminaitis.

Net nusigandau pamačiusi Švč. Mergelę, tokia buvo išblyškusi, akys buvo paraudusios nuo verksmo ir drebėjo visu kūnu. Jau čia buvo girdėti ateinančio būrio triukšmas ir klegesys, trimito ir trimitininko, skelbiančio sprendimą, balsas. Kai atidaryta vartus, triukšmas jau visai aiškiai siekė ausis. Sudrebėjo Marija ir, pertraukusi maldą, tarė Jonui: „Ar privalau žiūrėti į tai, ar rasiu jėgų iškęsti tą skausmingą reginį, gal būt, verčiau tuojau grįžti”. Tačiau Jonas padrąsino ją sakydamas, kad geriau pasilikti, nes šiaip jinai paskiau visados skaudžiai prikaišiosianti sau. Tad išėjo pro vartų skliautus žiūrėdami dešinėn žemyn į kelią. Toje vietoje priešais vartus kelias buvo labiau įkainiui.

Ak, kaip vėrė jos širdį trimito garsas! Būrys buvo tiktai už kokių aštuoniasdešimt žingsnių. Gatvės minia nėjo priekyje, tiktai būreliai traukė iš šalių ir užpakalio. Tie, kurie paskutinieji išėjo iš prekyvietės, skubėjo priekin šalutinėmis gatvėmis, kur patogiai atsistoti pažiūrėti.

Būrio priekyje pamatė Švč. Motina budelių berniūkščius, išdidžiai nešančius kankinamuosius įrankius. Sudrebėjo tai pamačius, ėmė laužyti rankas ir skausmingas dejavimas ištrūko jai iš širdies. Vienas iš tų berniūkščių, matydamas tai, paklausė einančių šalia jo žiūrovų: „Kas per viena ta moteris, taip gailestingai dejuojanti?” Kažkas iš minios atsakė jam: „Tai Galilėjiečio motina”. Tie žodžiai buvo akstinas nedoriems berniūkščiams. Tuojau papliupo pašaipos ir įžūlūs sąmojai į sopulingą Motiną. Rodyta ją pirštais, o vienas iš tų nedorėlių pakišo Švenčiausiai Mergelei po akimis kumštį, kurioje laikė vinį, nešamą prikalti Jėzui prie kryžiaus. Neapsakomo skausmo suimta atsirėmė Dievo Motina į vartų sieną, užlaužė rankas laukdama kaip galima greičiau išvysti Jėzų. Buvo išblyškusi kaip lavonas, jos lūpos pamėlynavusios. Praėjo pro ją fariziejai, prisiartino prieauglis, laikąs užrašą, o paskui jį susilenkęs po kryžiaus sunkybe ėjo nelygiu žingsniu Dievo Sūnus, jos Sūnus, Švenčiausias Išganytojas. Galva, papuošta erškėčių vainiku, buvo nukreipta į šalį, veidas išblyškęs, kruvinas, sužeistas, barzda sulipusi, aptekusi krauju, budeliai negailestingai tampė virvėmis. Praeidamas kiek pakėlė Jėzus sužeistą baisiais erškėčiais galvą, pažvelgė į skausmingą savo Motiną pilnu rimtumo ir pasigailėjimo žvilgsniu, tačiau tą pačią akimirką suklupo ir krito antrą kartą po kryžiaus sunkybe. Tai pamačius neapsakomas skausmas ir meilė kilo su dviguba jėga Švč. Mergelės širdyje. Išnyko jai iš akių budeliai, išnyko kareiviai, matė tiktai mylimą nukankintą savo Sūnų, puolė iš vartų į gatvę, prasiskverbė pro budelius ir krito ant kelių prie Jėzaus, apsikabindama Jį rankomis. Išgirdau du skausmingu šūkiu, nežinau, ar ištartus žodžiais, ar pagalvotus sieloje: „Mano Sūnau!” — „Mano Motina!” Kilo sambrūzdis; Jonas ir moterys norėjo Mariją atitraukti, negailestingi budeliai tyčiojosi tiktai ir plūdo, o vienas iš jų sušuko: „Moterie, ko tu nori? Buvo verčiau Jį neauginti ir nebūtų patekęs į mūsų rankas”. Privertė Švč. Mergelę pasitraukti, bet nė vienas iš budelių nedrįso ją užgauti. Vedama Jono ir moterų grįžo Marija į vartus ir čia beveik apmirusi iš sielvarto krito ant kelių prie vartų slenksčio, nusigręžusi užpakaliu į liūdną būrį, kad nematytų daugiau, kas ten darosi, rankas atrėmė į akmenį su gražiomis žaliomis sruogomis. Toje vietoje, kur Marija atsiklaupė, paliko kelių įspaudos, taip pat viršuj paliko rankų pėdsakai, bet mažiau aiškūs. Reikia pridurti, kad tas akmuo buvo labai kietas. Vyskupaujant Jokūbui Jaunesniajam, akmuo pagal Dievo norą pateko į pirmosios katalikų bažnyčios mūrus, pastatytos prie Betesdos kūdros. Kartoju, kad jau nekartą mačiau tokias įspaudas, pasidariusias svarbiais atvejais palietus šventiems sąnariams ; tai yra taip teisinga, kaip teisingi yra žodžiai: „Akmuo turi tuo susijaudinti”, arba žodžiai: „Tai palieka įspūdį”. Amžinoji gailestingoji išmintis niekuomet nereikalinga spausdinamojo meno, norėdama duoti palikuonims liudijimą apie šventuosius.

Neilgai klūpojo Švenčiausioji Mergelė, nes kareiviai, einą iš šalių, liepė pasitraukti iš kelio, tad Jonas įvedė ją atgal į vartus, kurie tuojau buvo uždaryti.

Tuo tarpu budeliai atplėšė Jėzų nuo žemės ir jau kitaip sugalvojo Jam uždėti kryžių. Atskyrė pririštus skersius ir vieną iš jų paleido laisvą, pririštą virve; dabar uždėjo kryžių taip, kad tas laisvas gabalas kabotų per krūtinę ir Jėzus galėjo jį laikyti ranka. Dėl to iš užpakalio kryžius labiau sviro lig pat žemės.

Aš mačiau tarp palydovų užsiverkusių moterų, užsidangsčiusių veidus, kurios, atrodo, gailėjosi Jėzaus.

SIMONAS KIRENIETIS. TREČIĄ KARTĄ JĖZUS KRINTA PO KRYŽIUMI

Eidamas ta gatve toliau, būrys pasiekė skliautinius vartus, esančius senuose vidaus miesto mūruose. Priešais vartus yra aikštė, į kurią sueina trys gatvės, ir čia reikėjo Jėzui aplenkti didelį akmenį, tačiau pritrūko Jam jėgų, pradėjo sverdėti ir krito ant akmens, nebegalėdamas nė atsikelti. Kryžius nusirito šalia Viešpaties žemėn. Kaip tik tuo tarpu ėjo ten būrelis kilnesnio luomo žmonių į šventovę. Matydami Jėzų tokį nukankintą, sušuko susijaudinę: „Dieve, tas vargšas jau miršta!” Fariziejai, vadovaują būriui, truputį nusigando matydami, kad iš tikrųjų Jėzus nebegali atsikelti, tad tarė kareiviams: „Nenuvesime Jį gyvą, turime susiieškoti žmogų, kuris padėtų Jam nešti kryžių”. Tuo metu ėjo vidurine gatve pagonis Simonas Kirenietis su trimis sūnumis. Po pažastim nešėsi ryšulį žabų. Jis buvo daržininkas ir darbavosi daržuose, esančiuose rytuose už miesto mūrų. Kaip daugelis kitų daržininkų kas metai prieš šventes atvykdavo į Jeruzalę su žmona ir vaikais ir būdavo samdomas apkarpyti krūmų. Priėjęs dabar prie vartų turėjo sustoti, nes minia dideliai susikimšo. Pažinta tuojau iš drabužių esant jį pagonį ir menkos rūšies amatininką, tad kareiviai tuojau pagavo jį ir atvedė padėti nešti Galilėjiečiui kryžių. Simonas gynėsi ir kratėsi visokiais būdais, bet varu priversta jį tai daryti. Jo sūnūs, matydami tėvą patekus į tokią nemalonią istoriją, pradėjo verkti ir klykti, tiktai keletas moterų, pažįstančių Kirenietį, pasiėmė juos globoti. Simonas žengė prie Jėzaus bjaurėdamasis ir įsižeidęs; nes Jėzus atrodė prastai, buvo išniekintas, su kruvinais ir purvais aptaškytais rūbais. Verkdamas pažvelgė Viešpats į jį pilnu pasigailėjimo žvilgsniu, ėmėsi Simonas padėti Kristui. Budeliai patraukė į užpakalį antrąjį kryžiaus skersį ir parišo jį virve panašiai kaip pirmąjį. Pakėlę Jėzų, uždėjo kryžiaus medį Jam ir Simonui taip, kad vienas skersis kabojo Jėzui ant pečių, o kitas Simonui. Tuo būdu eidamas paskui Jėzų Simonas turėjo nešti pusę sunkumo, ir Jėzui buvo daug lengviau. Erškėčių vainiką uždėta Jėzui vėl kitaip, ir būrys ėmė žengti toliau, Po mažos valandėlės Simonas pajuto savyje keistą atmainą, nepaprastas susijaudinimas apėmė jį, ir jo veikiamas jau noromis padėjo Jėzui nešti kryžių.

Simonas buvo stiprus vyras kokių keturių dešimčių metų amžiaus, apsivilkęs trumpa siaura liemene, blauzdos apvyniotos skudurais, kojos apautos smailiais galais kurpelėmis, pririštomis dirželiais, be kepurės. Sūnūs buvo apvilkti marškiniukais su margomis juostelėmis, du iš jų vyresnieji Rufus ir Aleksandras vėliau tapo apaštalų mokytiniais. Trečias buvo dar mažas, mačiau jį paskui kaip tarnaitį pas Steponą.

VERONIKOS SKEPETA

Būrys žengė dabar ilga gatve, pasukančia kiek į kairę, perkertamą šalutinių gatvių. Kas valandėlę sutikta būrelių padoresnių žydų, skubančių į šventovę. Kai kurie iš jų, pamatę einančius, skubėjo atsitraukti, fariziejiškai bijodamiesi susitepti. Kitų veiduose buvo matyti tam tikras pasigailėjimas Jėzui. Maždaug per du šimtu žingsnių nuo vartų, prie kurių neseniai krito Jėzus, kairėj gatvės pusėj buvo gražūs namai, atskirti kiemu, į kurį eita laiptais. Kiemas buvo apmūrytas plačiu mūru, uždarytas iš priekio blizgančiais vartais. Kai būrys lenkė tuos namus, išbėgo iš jų graži matrona, vesdamosi rankose mergaitę. Tai Serafija, Siracho, vieno didžiosios tarybos narių, žmona, kurios šiandieninis gailestingas darbas turėjo laimėti Veronikos vardą, sudarytą iš žodžių Vera-ikon (tikras paveikslas).

Serafija paruošė namie puikaus vyno su šaknelėmis, turėdama tą mintį, kad pasistiprintų Viešpats eidamas baisiu kryžiaus keliu. Sielvartaudama niekaip negalėjo sulaukti tos valandos: jau pirma buvo išbėgusi iš namų ir stengėsi prasiskverbti prie Jėzaus. Mačiau ją netoli būrio jau tada, kai susitiko Jėzus su Švenčiausia Motina. Vaikščiojo aplink būrį užsidengusi veidą, vesdamasi už rankos mažą mergaitę, kurią buvo prisiėmusi auginti neturėdama savo vaikų, tačiau negalėjo rasti progos patekti pro budelių tarnų būrį prie Jėzaus, tad grįžo namo ir čia laukė Viešpaties.

Matydama, kad būrys artinasi, išbėgo gatvėn su skepeta, užmesta ant rankų, šalia jos ėjo mergaitė, gal būt, dvylikos metų, nešdama pridengtą ąsotėlį vyno. Budelių tarnai, einą priekyje, norėjo ją nuvyti šalin, bet veltui. Meilė Jėzui ir pasigailėjimas susikaupė Serafijos širdyje, užmiršo viską ir jėga pradėjo skverbtis pro minią, kareivius ir budelius, o paskui ją bėgo mergaitė, laikydamasi jos išilginės. Prasiskverbusi prie Jėzaus puolė prieš Jį ant kelių, pakėlė skepetą, lig pusės išskleistą, ir maldaujamai tarė: „Leisk man apšluostyti mano Viešpaties veidą”. Užuot ką atsakęs, Jėzus suėmė skepetą kaire ranka, prispaudė ją prie kruvino veido delnu, perbraukė juo per veidą lig dešiniosios rankos ir abiem rankom susukęs skepetą atidavė jį dėkodamas Sefarijai. Ta pabučiavo jį, pasikišo po skraiste ir atsistojo. Truko visa tai, gal būt, dvi minutes. Drąsus Serafijos žygis didžiai nustebino kareivius ir budelius. Minia pradėjo arčiau grūstis, norėdama matyti visą įvykį, ir dėl to reikėjo valandėlę sulaikyti eiseną. Ta proga ir leido Veronikai paduoti skepetą, tačiau tuojau atsipeikėjo budeliai ir kareiviai. Kai mergaitė pakėlė nedrąsiai vyną, norėdama jį paduoti Jėzui, pastūmė ją, pradėjo plūsti ir barti, tuojau atbėgo fariziejai, supykinti eisenos sustabdymu, o dar labiau ta vieša pagarba, kuri buvo suteikta Jėzui. Budeliai pradėjo vėl plėšyti ir mušti Jėzų, ir Serafija, matydama tai, nuėjo su mergaite namo.

Vos tiktai įėjo į kambarį ir pasidėjo skepetą ant stalo, tuojau krito nualpusį žemėn. Mergaitė atsiklaupė šalia jos su ąsotėliu verkdama ir gailiai raudodama. Netikėtai įėjo vienas geras jų šeimos bičiulis ir rado ją pusgyvę, gulinčią asloje, o ant stalo pamatė skepetą, kuriame nuostabiai ryškiai buvo atsispaudęs dideliai sukruvintas Jėzaus veidas. Nusigandęs atgaivino nualpusiąją ir parodė jai tą stebuklą. Serafija su išsilgusia ir sugelta širdimi krito ant kelių prieš skepetą ir sušuko: „Dabar jau išsižadu viso ko, nes Viešpats teikėsi man palikti tokį brangų atminimą”.

Ta skepeta tai buvo plati švelnios vilnos juosta, tris kartus ilgesnė už platumą. Turėta tokias skepetas paprastai po kaklu, o kartais kitą ir ant rankų. Pagal anų laikų paprotį, laikyta savo pareiga sutikus ką verkiantį, susirūpinusį, nuvargusį ar ligonį sustoti ir nušluostyti ta skepeta veidą. Tatai buvo užuojautos ir pasigailėjimo artimui ženklas. Taip pat tam tikrais atvejais buvo paprotys duoti dovanų tokias skepetas. Veronika pakabino savo brangią skepetą prie savo lovos galvūgalio ir nesiskyrė su ja. Po Serafijos mirties ta skepeta, šventoms moterims tarpininkaujant, teko Dievo Motinai, o paskui per apaštalus pateko į brangiausių Bažnyčios atminimų iždą.

Serafija buvo Jono Krikštytojo giminaitė, nes jos tėvas buvo Zacharijo brolio sūnus. Ji kilusi iš Jeruzalės. Atsimenu, kai atnešė Mariją, kaip ketverių metų kūdikį, tarnauti šventovėj, Jochimas ir Ona ir jų pažįstamieji nuvyko į Zacharijo giminės namus, esančius netoli žuvų prekyvietės, ten gyveno kažkoks senas Zacharijo giminaitis, jo dėdė ir Serafijos senelis. Serafija buvo maždaug penkeriais metais vyresnė už Švenčiausiąją Mergelę. Antrą kartą mačiau ją Marijos ir Juozapo sutuoktuvėse. Ji buvo taipgi giminaitė senio Simeono, kuris pranašavo apie Jėzų, Jį aukojant šventovėje ir nuo mažens buvo pažįstama su jo sūnumis. Tie jau nuo seno pagal savo tėvo pavyzdį troško ir ilgėjosi Mesijo, o Serafijai taip pat buvo nesvetimi tie jausmai. Tas Išganytojo laukimas ilgai glūdėjo kai kurių pamaldžių žmonių širdyse kaip slėpiningas malonus ilgesys. Kiti abejingesni nejautė panašių jausmų. Kai Jėzus jau dvylikos metų berniukas pasiliko Jeruzalėj mokyti šventovėj, Serafija dar netekėjusi, nes tiktai vėliau išėjo už vyro, siuntė Jėzui maistą į mažą viešbutį prie miesto, kur Jėzus nakvojo. Tas viešbutis buvo už penkiolikos minučių kelio prie Jeruzalės nuo Betliejaus pusės. Čia praleido Marija su Juozapu ir dviem seneliais dieną ir dvi naktis, kai po Kristaus gimimo ėjo iš Betliejaus aukoti Jį šventovėj. Šeimininkai buvo eseniečiai, šeimininkė buvo giminė Joanos Chusos. Jie gerai pažinojo šventąją šeimą ir Jėzų. Tas viešbutis buvo tyčiomis pastatytas prisiglausti neturtingiems, o Jėzus ir mokytiniai nekartą galėjo čia sustoti. Mokydamas paskutiniais laikais šventovėje nekartą čia užeidavo Jėzus, o Serafija siųsdavo Jam ten maisto. Šeimininkas buvo dabar jau kažkas kitas. Sirachas, jos vyras, skaisčiosios Zuzanos ainis, buvo didžiosios tarybos narys, pradžioje nepalankus Jėzui, ir nekartą Serafija turėjo iškęsti labai daug nuo jo už bičiuliavimąsi su šventomis moterimis ir Jėzum. Keletą kartų ją uždarė už tai į rūsį, paskui pasidavė Juozapo Arimatiečio ir Nikodemo įkalbamas, žymiai sušvelnėjo ir jau nedraudė savo žmonai būti Jėzaus išpažinėja. Teismo posėdžio metu pas Kaifą, vakar naktį ir šiandien rytą, drauge su Nikodemu, Juozapu Arimatiečiu ir kitais geros širdies žmonėmis užtarė Jėzų ir drauge su jais išėjo iš tarybos. Serafija buvo dar graži, atkili moteris, nors jau turėjo arti penkių dešimčių metų. Iškilmingai Jėzui įžengiant į Jeruzalę Verbų sekmadienį, buvo tarp moterų minioje su mergaite rankose. Tuomet nusiėmė nuo galvos apdangalą ir pagal kitų pavyzdį ištiesė jį kelyje po Išganytojo kojų, norėdama atiduoti Jam pagarbą ir šlovę. Tą pačią skepetą išnešė dabar Viešpačiui nušluostyti nuo dieviškojo veido kančios pėdsakus. Ta skepeta laimėjo savininkei naują iškilmingą Veronikos vardą, o Bažnyčiai brangią relikviją, viešai garbinamą visų tikinčiųjų.

KETVIRTAS IR PENKTAS JĖZAUS KRITIMAS

Kelias dabar ėjo truputį pakalniui gana tolimų vartų linkui. Tie vartai gana ilgi ir labai stipraus darbo. Pirma įeinama po skliautais, paskui tilteliu ir pro antrus skliautus išeinama anapus mūrų. Vartų priekis atsuktas į pietų vakarus. Kairėje nuo vartų yra mūras keleto minučių kelio ilgio į pietus, paskui pasuka gana gerą galą į vakarus, o paskui vėl eina į pietus ir supa Siono kalną. Dešinėn nuo vartų eina mūras šiaurės kryptimi net ligi kampinių vartų, o nuo čia pasuka į rytus išilgai šiaurinę miesto dalį.

Priešais pat vartus nelygiame išvažinėtame kely buvo didelė pelkė. Nuožmūs budeliai juo arčiau prie vartų, juo smarkiau tempė Jėzų priekin. Susigrūdo daug žmonių. Simonas Kirenietis, norėdamas aplenkti pelkę, kryptelėjo kryžių, o Jėzus nusilpęs ir netekęs pusiausvyros krito ketvirtą kartą po kryžiumi į tą balą taip stipriai, kad Simonas vos galėjo išlaikyti kryžių. Skausmingu, prislėgtu, bet aiškiu balsu sušuko Jėzus: „Vargas tau, vargas, Jeruzale, pamilau tave kaip višta glaudžianti viščiukus po savo sparnais, o tu veji mane taip nuožmiai už savo vartų”. Ir didelis liūdesys apėmė Jėzaus širdį, tačiau tuojau ėmė rėkti ir plūsti fariziejai: „Argi negana tam kurstytojui! Dar sako kažkokias kalbas” ir t.t. Iš naujo pradėjo Jį mušti ir stumdyti; ir nepakėlė, bet stačiai vilkte išvilko Jį iš pelkės. Simonas Kirenietis negalėjo iškęsti to budelių žiaurumo ir piktai sušuko: „Jei nesiliausite taip niekšiškai elgęsi, mesiu kryžių ir nenešiu jo, nors mane ir užmuštumėt”.

Čia už vartų sukama iš viešo kelio siauru šunkeliu į šiaurę Kalvarijos kalno linkui, pats vieškelis kiek toliau šakojasi į tris kelius: vienas eina kairėn į pietų vakarus per Gihono slėnį į Betliejų, antras į vakarus Emmaus ir Jopės linkui, trečias sukasi dešinėn į šiaurės vakarus, supa Kalvarijos kalną ir prieina prie kampinių vartų, kuriais einama į Betsūrą. Žiūrint prie vartų, pro kuriuos išvesta Jėzų, kairėn į pietų vakarus, galima matyti Betliejaus vartus. Tie dveji vartai vieni nuo kitų netoli.

Priešais vartus vieškelio vidury, vietoje, kur pasisuka kelias į Kalvarijos kalną, buvo įkastas stulpas su prikalta prie jo lentele, kurioje didelėmis baltomis, tarytum, priklijuotomis raidėmis buvo parašytas mirties sprendimas Išganytojui ir abiem žmogžudžiam. Kiek toliau, kelio krypoje, stovėjo didėlis būrys verkiančių moterų, kurios gailestingai skundėsi Jėzui. Tai buvo neturtingos mergaitės ir Jeruzalės moterys su kūdikiais rankose, kurios aplenkė eiseną net ligi čia. Tarp jų taipgi buvo moterų iš Betliejaus ir kitų aplinkinių vietų. Jos buvo atvykusios į šventes ir prisijungė prie Jeruzalės moterų būrio.

Kaip tik toje vietoje Jėzus nusilpo taip, kad ėmė sverdėti ir, tarytum, nualpęs turėjo kristi žemėn. Tačiau Simonas, matydamas tai, skubiai atrėmė kryžių į žemę ir šoko prilaikyti Viešpaties. Jėzus atsirėmė į jį visai ir tuo būdu išsisaugojo nuo kritimo žemėn, tai vadiname penktuoju Jėzaus kritimu kryžiaus kelyje. Moterys, matydamos Jėzų taip baisiai išvargusį ir nusilpusį, pradėjo raudoti ir aimanuoti ir vietos papročiu reikšdamos pasigailėjimą tiesė Jam savo skepetas nusišluostyti prakaitą. Tuomet Jėzus kreipėsi į jas rimtai ir tarė: „Jeruzalės dukterys, — tatai galėjo taip pat reikšti, — jūs miesto gyventojos, Jeruzalės dukterys, neverkite manęs, tačiau pačios savęs ir savo vaikų; štai ateis laikas, kada imsite kalbėti: „Palaimintos nevaisingos ir įsčios, kurios negimdė, ir krūtys, kurios nepenėjo”. Tuomet šauksite: „Kalnai, užgriūkite mus, kalnų papėdės, pridenkite mus. Jei taip elgiamasi su žaliu medžiu, tai kas gi bus daroma su sausu”. Dar ilgiau kalbėjo su jomis Jėzus, bet jau užmiršau apie ką, atsimenu tiktai tuos žodžius: „Jūsų verksmas nebus be atpildo, nuo šiol vaikščiosite kitais gyvenimo takais”.

Kalbėjo tai Jėzus naudodamasis eisenos sustojimo proga; budelių tarnai, nešę įnagius, skubėjo priekin į Kalvarijos kalną, o paskui juos šimtas Romos kareivių iš Piloto kuopos. Pats Pilotas grįžo su kareivių dalim namo, palydėjęs eiseną iki vartų.

ŠEŠTAS IR SEPTINTAS KRITIMAS PO KRYŽIUMI. JĖZUS UŽDAROMAS

Valandėlę pailsėjęs leidosi būrys toliau sunkiu nelygiu keliu, esančiu tarp miesto mūrų ir Kalvarijos kalno šiaurės pusėje. Budeliai nežiūrėdami nieko vijo Jėzų į kalną, tempė virvėmis, mušė ir stumdė. Vienoj vietoj kelias sukasi staiga į pietus. Čia krito Jėzus šeštą kartą po kryžiaus sunkumu, bet budeliai dar su didesniu neg ligšiol nuožmumu mušdami Jį privertė atsistoti ir vijo be poilsio net į kalną, į žudymo vietą, kur Jėzus beveik be atdūsio krito drauge su kryžium žemėn septintą kartą.

Simonas Kirenietis pats niekinamas ir nuvargęs jautė širdyje begalinį piktumą budeliams, o užuojautą Jėzui, norėjo čia paskutinį kartą padėti Jėzui atsistoti, bet budeliai stumdydami ir plūsdami nuvijo jį atgal į pakalnę, nes nebebuvo jiems reikalingas. Po kurio laiko vėliau mačiau jį tarp Jėzaus mokytinių. Nereikalingus berniūkščius ir padėjėjus taipgi pavaryta šalin. Fariziejai užjojo į kalną vakariniu skardžiu, kur buvo patogesni, vingiuoti takeliai. Nuo kalno matyti miesto namai, glūdį anapus mūrų.

Pati smerkiamoji aikštė apvali, maždaug tokio didumo, kaip mūsų parapinės bažnyčios šventorius. Panaši į vidutinio didumo areną, apsupta aplinkui žemių apkasu, perkirstu penkiais takais. Ta penkių kelių sistema šiame krašte taikoma beveik visose vietose: maudyklėse, krikštijamosiose vietose ir prie Betesdos kūdros. Matyti tai ypatingai visuose tokiuose įrengimuose nuo senesnių laikų ir net naujuosiuose daroma pagal sentėvių dvasią. Daugely miestų matome po penkerius vartus. Kaip daugelis kitų daiktų žadėtojoj žemėj, taip lygiai ir tas, turi gilią pranašišką reikšmę. Šiandien kaip tik išsipildė šita reikšmė, atveriant penkius išganymo kelius penkiomis šventosiomis Jėzaus žaizdomis.

Toj pusėj, iš kurios atvesta Jėzų ir žmogžudžius, yra kalno skardis staigus ir apleistas, o antroj pusėj, vakaruose, kalnas nuolaidus. Arti šimto kareivių sustojo būreliais kalne, o dalis aplink apkasą, supantį aikštę. Keletas iš jų saugojo žmogžudžius, kurių dėl vietos stokos nevesta į aikštę. Kadangi ėjo su pririštomis rankomis prie skersių, tai paguldyta juos aukštieninkus, kaip avinus žemiau už kankinamosios aikštės, kur kelias pasisuka į pietus. Aplink apkasą ir ant artimųjų kalnelių susirinko didelė minia, daugiausia iš varguomenės svetimšalių, tarnų, vergų, pagonių ir moterų, tad vien tokių, kurie neturėjo ko saugotis susitepti. Į vakarus Gihono kalne stovėjo triukšminga velykinių svečių stovykla. Daugumas iš jų žiūrėjo iš tolo, o atskiri būreliai smalsumo traukiami ėjo artyn.

Buvo beveik trys ketvirčiai dvyliktos, kai Jėzus, atvilktas į aikštę, krito po kryžiaus sunkumu ir Simoną nuvyta šalin. Budeliai, plėšydami virvėmis, prikėlė Jėzų. Sumenkęs, sužeistas, sukruvintas, išblyškęs stovėjo Jėzus kaip baisi pamėklė. Budeliai tuo tarpu atraišiojo kryžiaus gabalus, sudėjo juos šiaip taip ir vėl pavertė Jėzų žemėn šalia kryžiaus, kalbėdami su pašaipa: ,,Nagi, Karaliau, turime pritaikinti Tau Tavo sostą!” Jėzus pats noromis atsigulė ant kryžiaus, ir jei nebūtų taip labai nusilpęs ir būtų galėjęs greičiau tai padaryti, budeliams nebūtų reikėję Jo plėšyti. Tyčiojantis netoli esantiems fariziejams, ištempta Jį ir pažymėta tam tikrose vietose Jo rankų ir kojų ilgumas.

Paskui vėl atplėšė Jį nuo žemės ir surištą nusivedė gal kokius septyniasdešimt žingsnių žemyn į šiaurinį Kalvarijos skardį, kur buvo uoloje iškalta duobė, panaši į rūsį. Ėjau paskui Jėzų tą kelio galą; budeliai pravėrė duobės duris ir negailestingai įstūmė Jį ten. Tiktai antgamtiškos pagalbos dėka, reikia manyti, Jėzus nesusitrenkė kelių arba nenulūžo kojos. Atrodo man, jog mačiau, kaip angelai Jį nuo to saugojo. Kietas akmuo įlinko po Jo keliais ir paliko stebuklingi pėdsakai.

Skubiai pradėjo ruoštis budeliai kryžiavimui. Aikštės vidury buvo apvali kalvelė, aukštumo, gal būt, per dvi pėdas, į kurią buvo keletas laiptų. Ji sudarė aukščiausią Kalvarijos kalno vietą. Toje kalvelėje pradėjo kasti kryžiams duobes, atmatavę pirma jų storumą prie kamieno, žmogžudžių kryžius tuojau įstatė į žemę dešinėj ir kairėj pusėj; iš tikrųjų tai buvo tiktai vien stiebai, nes skersiai naudota dar kaip basliai, prie kurių buvo pririštos žmogžudžių rankos. Skersius kalta vėliau, prieš nukryžiuojant, prie viršutinio kryžiaus stiebo galo. Žmogžudžių kryžiai buvo žemesni ir bjauresni, negu Jėzaus. Viršuj buvo kreivai nukirsti.

Jėzaus kryžių budeliai padėjo ant žemės taip, kad vėliau būtų galima jį patogiai pakelti ir įleisti į paruoštą duobę. Į svarbiausią stiebą įleido iš dešinės ir kairės pusės skersius, pritvirtino juos iš apačios, prikalė trinką atremti kojoms, padarė skyles vinims ir užrašo lentelei, pagaliau ilgajame stiebe padarė įkartas erškėčių vainikui ir kabančiojo pečiams. Pastaroji įkarta buvo daroma tam, kad kūnas labiau remtųsi, bet nekabotų, nes tuo būdu Jėzus turėjo kentėti didesnes kančias ir nebuvo pavojaus perplyšti rankoms. Užpakaly anapus kalvelės įbesta du basliai ir sujungta juos viršuj su kryžiaus skersiu. Ant šito prietaiso turėjo vynioti virves keliant Jėzaus kryžių aukštyn, žodžiu sakant, paskubomis pasiruošta visam kam, kad paskui iš karto galėtų vykdyti sprendimą.

MARIJA IR ŠVENTOS MOTERYS EINA Į GOLGOTA

Po be galo skausmingo susitikimo prie Kaifo namų su savo dieviškuoju Sūnumi, nešančiu kryžių, sopulingoji Motina nuėjo į Lozoriaus namus prie kampinių vartų vedama Jono, Joanos Chusos, Zuzanos ir Salomės. Čia susitiko Magdaleną ir Mortą tarp kitų šventų moterų, ašarojančių ir aimanuojančių. Buvo čia ir keletas vaikų. Ilgai nedelsdamos išėjo visos drauge — o jų buvo septyniolika — iš naujo vaikščioti kryžiaus keliu.

Nesirūpindamos minios pasityčiojimais, žengė rimtos, susikaupusios; pati sopulinga jų išvaizda kėlė pagarbą. Pirmiausia nuvyko į forumą ir čia pabučiavo vietą, kurioje Jėzus pasiėmė ant pečių kryžių. Iš čia toliau visu kryžiaus keliu, atiduodamos pagarbą vietoms, pašvęstoms Jėzaus kančia. Švenčiausioji Mergelė pažino visas pėdas, įmintas Jėzaus, skaičiavo Jo žingsnius, rodė moterims kiekvieną pašvęstą vietą. Ji nurodydavo kur sustoti ir kur eiti toliau, ir kiekviena smulkmena giliai įstrigo į sopulingą jos sielą.

Taip tat pirma nuoširdi Bažnyčios pamalda buvo skausmo kalaviju užrašyta mylinčioje motiniškoje Marijos širdyje, kaip išpranašavo Simeonas. Ji įkvėpė tas pamaldas užjaučiančiai jai aplinkai, ir tuo būdu perėjo jos į mūsų Bažnyčią. Tai šventa dovana, Dievo perteikta motinos širdžiai, o per ją einanti iš širdies į jos vaikų širdis: taip nekintamai laikosi mūsų Bažnyčios tradicija, o jeigu tatai matoma savo akimis, tai tokia dovana atrodo dar vertingesnė ir šventesnė. Žydai nuo senų senovės visuomet didžiai gerbdavo visas vietas, buvusias šventų ir artimų širdžiai įvykių liudininkais, neužmiršdavo nė vietos pašvęstos žymiais atsitikimais, statydavo akmeninius paminklus, keliaudavo į tas vietas ir melsdavosi, todėl ir pirmieji krikščionys, kilę iš žydų, neužmiršo, kuriuo keliavo Jėzus, nešdamas kryžių. Taip kilo šventas „kryžiaus kelias”, ne kaip vėlesnis prasimanymas, bet iš prigimties tų žmonių, įkvėpus tai Apvaizdos valiai į savo tautos širdį. Kilo tai iš jautriausios motiniškos meilės, tarytum po Jėzaus kojų, kuris pirmasis jį atliko.

Priėjusios prie Veronikos namų, įėjo moterys į vidų, nes kaip tik tuo tarpu Pilotas grįžo nuo vartų su rateliais ir dviem šimtais pėsčių kareivių. Čia parodė Veronika joms stebuklingą skepetą su atsispaudusiu Jėzaus veidu, tad vėl pradėjo gailiai verkti, mąstydamos apie Jėzaus kančias, drauge garbindamos Jėzaus gailestingumą, kurį parodė ištikimai savo bičiulei. Pasiėmė čia ąsotėlį su vynu, kuriuo nebuvo leista Veronikai pagirdyti Jėzų, ir pasiėmusios drauge Veroniką nuėjo toliau už miesto į Golgotą. Pakeliui prisijungė prie jų pamaldūs žydai; kai kuriuos praeivius lig šiol atversdavo pats tų šventų moterų pamatymas. Taip didėjo kas kart būrys, traukiąs pamaldžiai nusiteikęs gatvėmis, net buvo didesnis už būrį, lydintį Jėzų, jeigu neskaitysime minios žioplių, kuriuos traukė paskui Jėzų smalsumas.

Neapsakomas sielvartas kankino nuliūdusiąją Jėzaus Motiną tame kryžiaus kelyje, žengiant Kalvarijos linkui ir pamačius pražūties aikštę. Marijos siela jautė viską, net visas Jėzaus kančias. Magdalena visiškai pakrikusi ėjo svyruodama, tarytum, perverta skausmo ir mėtoma iš kančios į kančią, tai tylėjo kaip uola, tai dejavo garsiai, tai žengė kaip negyva statula, tai laužė sielvartaudama rankas ir besiskųsdama staiga pagaudavo pranašauti grasinimus. Nuolat turėjo ją remti, saugoti, raminti ir slėpti nuo smalsių svetimųjų žvilgsnių.

Moterys ėjo į Kalvariją iš vakarų nuolaidesnės pusės ir čia pasidalinusios trimis grupėmis atsistojo trijose įvairiose vietose. Tuoj prie apkaso, supančio žudymo aikštę, atsistojo Marija, jos seserėčia Marija Kleofa, Salome ir Jonas, toliau per tam tikrą tarpą stovėjo prie Magdalenos negalinčios nurimti Morta, Helio Marija, Veronika, Joana Chusa, Zuzana ir Morkaus Marija; užpakaly jų stovėjo septynios kitos moterys. Tarpuose, skiriančiuose moterų būrius, stovėjo pamaldūs žmonės, kurie atėjo kartu su jomis. Tie pranešdavo joms įvairias pastebimas smulkmenas. Raiti fariziejai stovėjo būreliais aplink apkasą įvairiose vietose, penkis takus į aikštę saugojo Romos kareiviai.

Koks skausmingas vaizdas pasirodė prieš Marijos akis: štai turėjo prieš save kankiniškos Jėzaus mirties aikštę, kalvelę, ant kurios turėjo stotis kryžius, štai gulėjo tas baisus kryžius ant žemės, buvo matyti plaktukai, virvės ir didelės vinys, o tarp tų įnagių sukosi budeliai, kaip apsvaigę, plūsdami ir keikdami jos Sūnų. Kryžiai žmogžudžiams dar be skersių jau buvo įkasti į žemę, buvo matyti įkalti eilėmis spyriai, kuriais galėtų pasiekti viršų. Tatai, kad Jėzaus nebuvo čia, dar labiau didino Jo Motinos skausmą: žinojo, kad dar gyvas, tad taip baisiai karštai troško Jį matyti, jog drebėjo visu kūnu. Ir turėjo veikiai Jį pamatyti neapsakomai išvargintą ir nukankintą.

Lig dešimtos valandos ryto, t. y. lig paskelbiant sprendimą, valandomis krito ledai. Vedant Jėzų į Kalvariją, dangus buvo giedras ir švietė saulė, dabar apie dvyliktą pasirodė danguje priešais saulę raudona juosta.

JĖZŲ IŠVELKA KRYŽIUOTI IR GIRDO ACTU

Jėzus uždarytas duobėje meldėsi be atlydos, prašė Dangiškąjį Tėvą suteikti Jam jėgų tolimesnėms kančioms ir dar kartą aukojo save Dievui už priešų nuodėmes. Baigę ruoštis atėjo pas Jį keturi budeliai, ištraukė iš duobės ir nuvijo paskutiniu kankinišku takeliu, mušdami ir tyčiodamiesi, o žiūrinti į tai minia neatsiliko nuo budelių; kareiviai, palaikantieji tvarką, buvo šalti ir rimti, laukusieji aikštėj budeliai pagavo Jį dabar su didžiausia neapykanta.

Šventosios moterys papirko vieną žmogų, kad tas nuneštų vyno, kuriuo Jėzus galėtų pasistiprinti, tačiau budeliai vyno Jam nedavė, tiktai patys vėliau jį išgėrė. Be ko kito, jie turėjo taipgi du bronziniu indu: viename jų buvo actas su tulžimi, o kitame turėjo būti neva vynas, o iš tikrųjų buvo acto rūgštis, sumaišyta su metėlėmis ir mira. To pastarojo gėrimo davė atsigerti surištam Jėzui, prikišo Jam taurę prie lūpų, Jėzus truputį pamėgino, bet nenorėjo gerti. Viso budelių čia buvo aštuoniolika, būtent, šeši plakėjai, keturi, kurie vedė Jėzų, du, kurie laikė virvėmis kryžiaus galą ir keturi budeliai kryžiuotojai. Vieni triūsė aplink Jėzų, kiti prie žmogžudžių sukosi ir protarpiais girsnojo, jų galvos buvo pasišiaušusiais plaukais, jų išvaizdos šlykščios, nešvarios, darė gyvuliškumo ir didžiausio niekšiškumo įspūdį. Tie nedorėliai buvo pasiryžę ką nori daryti kiekvienam, romėnams ir žydams, kad tiktai jiems už tai mokėtų.

Žiūrint į visa tai, apėmė mane didžiausias išgąstis ir dėl to, jog mačiau kitiems nematomus baisius velnių pavidalus, vaizduojančius tų nedorėlių nusižengimus ir nuodėmes. Jie sukosi tarp tų nuožmių žmonių, atrodė, jog jiems padeda ir paduoda kas reikia. Toliau mačiau daugybę rupūžių, žalčių, slibinų su baisiais nagais ir nuodingų gyvačių. Tos bjaurybės skerbėsi žmonėms į bumą, siurbėsi į krūtines arba raitėsi ant pečių. Buvo paaiškinta, jog tie šlykštūs šliužai vaizdavo piktas nuodėmingas mintis arba prakeikimo ir pasityčiojimo žodžius. Ties Jėzumi mačiau dažnai kryžiavimo metu verkiančius angelus arba šviesos skritulius, kuriuose įstebėjau mažus veidelius. Tokie angelų pavidalai vaizduoją užuojautą ir rūpestį pasirodydavo taipgi ties Švenčiausia Mergele ir kitais čia esančiais Jėzaus bičiuliais, stiprindami juos ir ramindami.

Atvestą Jėzų pagavo budeliai ir pradėjo negailestingai plėšti nuo Jo drabužius. Nuplėšė dengiančią Jį skraistę, nurišo diržą, į kurį įsirišę virves tempė Jį, nutraukė nuo Jo per galvą viršutinį vilnonį baltą rūbą su skėlimu ant krūtinės, užsegamą dirželiais, nuėmė taipgi ilgą, siaurą skepetą nuo kaklo, pagaliau ėmė vilkti rudą, nesiūtą rūbą, kurį buvo išaudusi Jėzui Švenčiausioji Jo Motina, tačiau trukdė jiems dabar erškėčių vainikas, tad nuplėšė jį Jėzui nuo galvos, atnaujindami Jam žaizdas ir nutraukė Jam rūbą per sukruvintą, sužeistą galvą plūsdami ir tyčiodamiesi.

Ir stovėjo drebėdamas žmogaus Sūnus, aptekęs krauju, mėlynėmis, gumbais, uždžiūvusiomis ir atviromis žaizdomis, beturėjo ant savęs tiktai trumpus škaplierius, dengiančius krūtinę ir pečius, taip pat juostą per strėnas. Škaplieriai storos vilnos buvo prilipę prie uždžiūvusių žaizdų ir skausmingai įsipjovę į naują gilią žaizdą, kuri pasidarė ant pečių spaudžiant kryžiui. Be galo jos skaudėjo Jėzui. Budeliai tačiau be jokio pasigailėjimo nuplėšė ir tą škaplierių. Koks baisus tai buvo reginys: visas kūnas baisiai sudraskytas ir papūtęs, pečiai ir mentės sudraskytos iki kaulų, vilnų gabalai nuo škaplieriaus buvo prilipę žaizdų pakraščiais ir prie apdžiūvusio kraujo ant krūtinės.

Pagaliau nuplėšė budeliai drabužių likučius — juostą nuo strėnų. Saldžiausias mūsų Jėzus, neapsakomai iškankintas Išganytojas, pasilenkė, bent taip norėdamas pridengti savo nuogybę. Nusilpęs drebėjo ir galėjo beregint parvirsti, tačiau budeliai pasodino Jį ant atvilkto akmens ir vėl uždėjo Jam erškėčių vainiką ant galvos. Paskui padavė Jam gerti antrą indą su tulžimi ir actu, o Jėzus tylėdamas pasuko tiktai galvą ir nepriėmė gėrimo.

Kai paskui budeliai pagriebė Jėzų už rankų ir ėmė tempti Jį prie kryžiaus, buvo girdėti garsus ir piktas murmėjimas ir skausmingas dejavimas tarp Jėzaus bičiulių. Viręs jų širdyse skausmas prasiveržė visa jėga: Švenčiausioji Motina visa paskendo karštoje maldoje, turėjo norą nusiimti savo uždangą ir paduoti Jėzui prisidengti; tuo tarpu Dievas, tarytum, stebuklingai išklausė jos maldą: tarp budelių šoko kažkoks uždusęs žmogus, kuris atbėgo net nuo vartų, ir prasiskverbęs staiga pro minią, padavė Jėzui skepetą, o Tas priėmė ją dėkodamas ir apsijuosę ja.

Tas Dievo pasiųstas Išganytojo geradaris, karštai maldaujant Švenčiausiai Mergelei, savo išvaizda ir elgesiu, tarytum, sakyte įsakė. Nekalbėjo nė su kuo ir pasišalino lygiai taip greitai, kaip ir atėjo, tiktai pasitraukdamas pagrasė budeliams kumštimi ir tarė įsakomai: „Žiūrėkite, kad kartais nenuplėštumėt skepetos tam vargšui”. Tas žmogus buvo Jonadabas, kilęs iš Betliejaus apylinkės, švento Juozapo brolio sūnus; tam broliui po Kristaus užgimimo Juozapas užstatė palikusį nebereikalingą asilą. Jonadabas nebuvo Jėzaus išpažinėjas ir taip pat šiandien laikėsi atstu nuo Jo, tiktai klausėsi visur, kas darėsi su Jėzumi. Jau tuomet, kai išgirdo, jog Jėzų apnuogintą plaka, didžiai sugilo jam širdį, dabar, kai artinosi kryžiavimo metas, buvo kaip tik šventovėje ir staiga apėmė jį nepaprastas išgąstis: tuo metu, kai Švenčiausioji Dievo Motina karštai meldėsi į Dievą, Jonadabas, tarytum spiriamas kažkokios neatremiamos jėgos, išbėgo iš šventovės ir nubėgo į Kalvarijos kalną. Jo sieloje glūdėjo mintis apie begėdišką pasielgimą Chamo, kuris išjuokė savo tėvą, pasigėrusį nuo vyno, tad nenorėjo būti į jį panašus, ir kaip antrasis Semas, ryžosi pridengti Švenčiausią savo Išganytoją. Nuostabiu sutapimu ir Apvaizdos surėdymu tie, kurie kryžiavo Jėzų, buvo kaip tik iš Chamo giminės. Jonadabo darbas buvo pranašavimo įvykdymas ir nepaliko be atpildo. Jėzus pridengtas Jonadabo noromis žengė į naujo vyno spaustuvus, vyno, kuris turėjo būti išlietas atperkant pasaulį.

JĖZUS PRIKALAMAS PRIE KRYŽIAUS

Atvestas prie kryžiaus Jėzus pats atsisėdo ant jo. Budeliai pastūmėjo Jį staiga į užpakalį, kad atsigultų, pagriebė dešinę Jo ranką, pamatavo delną prie skylės, išgręžtos dešiniajam kryžiaus skersy, ir pririšo ranką virvėmis. Tuomet vienas atsiklaupė ant šventos Jėzaus krūtinės prilaikydamas susitraukiančią ranką, o antras, pridėjęs prie delno storą aštriai nubrūžintu galu vinį, pradėjo smarkiai mušti į vinies galvą geležiniu plaktuku. Saldus, palūžęs skausmo klyksmas prasiveržė iš Viešpaties krūtinės, kraujas ištryško aplink ir aptaškė budelių rankas. Delno gyslos sutruko, o trikampė vinis įtraukė jas su savim į siaurą išgręžtą skylę. Skaičiavau plaktuko dūžius, bet baisiai susijaudinusi būdama užmiršau kiek jų buvo. Švenčiausioji Mergelė tyliai dejavo, Magdalena beveik ėjo iš proto.

Grąžtai buvo visi geležiniai ir panašūs į spausdintą raidę T, taip pat plaktukai drauge su kotais buvo vieno geležies gabalo, labai panašūs į medinius plaktukus, kuriais naudojasi staliai kaldami kaltą.

Vinys buvo tokio ilgumo, kad, paimtos į saują, iš vienos ir kitos pusės kyšojo beveik per colį, galva buvo apvali, maždaug prūsų talerio didumo; vinys buvo trikampės, prie viršaus tokio storumo, kaip didysis pirštas, apačioje — kaip mažasis, o pats galas aštriai nubrūžintas. Įmušta vinis perėjo kiaurai per visą medį ir kyšojo dar kitoje pusėje.

Prikalus dešiniąją ranką imtasi budelių kalti kairiąją, kuri jau buvo pririšta prie kryžiaus skersių. Dabar jie pamatė, kad ranka beveik per du coliu nesiekia skylės, kuri buvo išgręžta viniai. Tad atrišo ranką nuo medžio, pririšo virves prie rankos ir atsiremdami kojomis į kryžių tempė iš visų jėgų, kol ranka išsitempė lig reikalingos vietos. Tiktai tuomet, myniodami Jėzui krūtinę ir pečius, vėl stipriai pririšo ranką prie skersio ir įmušė antrą vinį į kairiosios rankos delną. Vėl kraujas tryško aplinkui ir vėl buvo girdėti saldus, kilnus Jėzaus dejavimas, nustelbtas sunkaus plaktuko smūgio. Abi rankos, įtemptos taip baisiai, išsinarstė iš sąnarių, pečiomentės įkrito į kūną, per alkūnes atsikišo pertrauktų kaulų galai. Abi rankos buvo dabar taip išskėstos, jog nedengė savim kryžiaus skersių; tarp kryžiaus skersių ir Jėzaus rankų paliko tarpas.

Švenčiausioji Mergelė drauge su Jėzumi jautė tą baisią kančią. Ji išblyško kaip lavonas, tylūs dejavimai veržėsi pro jos lūpas. Fariziejai tai matydami, ėmė tyčiotis iš jos ir nepadoriais žodžiais ją plūsti. Tad nuvesta ją kiek toliau nuo pylimo prie kito šventų moterų būrelio. Magdalena kaip pamišusi iš skausmo draskė nagais savo veidą, todėl jos skruostai buvo kruvini ir akys pasruvusios krauju.

Prie kryžiaus, maždaug per trečdalį viso aukštumo nuo apačios buvo prikalta didelė vinimi atsikišusi trinkelė, prie kurios turėjo prikalti Jėzaus kojas, kad Išganytojas tuo būdu labiau stovėtų negu kabotų. Šiaip būtų susidraskiusios rankos, o ir kojų nebūtų buvę galima prikalti, nesutrupinus kaulų. Toje trinkelėje buvo išgręžta skylė, o pačiam kryžiaus kamiene buvo išskaptuotos duobutės kulnims; apskritai sakant, buvo keletas tokių duobučių išilgai kryžiaus, kad Nukryžiuotasis galėtų ilgiau kaboti. Stengtasi tuo būdu sumažinti svirimą žemyn, kad nesudrikstų rankos ir kūnas nenukristų žemėn.

Taip didžiai ištempus į abi puses rankas susitraukė visas Švenčiausias Išganytojo kūnas, keliai pakilo aukštyn. Pagavo budeliai kojas, užnėrė virvę ir ėmė traukti žemyn, bet ženklai tyčiomis buvo padaryti per toli, tad dar geras tarpas buvo tarp kojų ir prikaltos prie kryžiaus trinkelės. Nauji keiksmai papliupo iš budelių lūpų. Kai kurie patarė išgręžti kitas skyles skersiuose, nes pastumti trinkelę būtų buvę daug darbo; tačiau kiti tarė su pragarišku pasityčiojimu: „Nenori pats išsitiesti, tai mes padėsime”. Pririšo Jėzaus krūtinę ir pečius, kad rankos neplyštų per vinis, paskui pririšo virvę prie dešiniosios kojos ir nežiūrėdami to, kad daro Jėzui baisią kančią, visa jėga ištempė ją žemyn lig trinkelės ir pririšo tuo tarpu stipriai virvėmis. Kūnas tempėsi taip baisiai, kad buvo girdėti traškant kaulai krūtinėje; atrodė, kad spraginėja ir yra šonkauliai ir kad visas liemuo drimba žemyn. Negalima net įsivaizduoti, kokia tai buvo baisi kančia. To nepakenčiamo skausmo suimtas garsiai sudejavo Jėzus: „O Dieve, o Dieve!”

Tuo pačiu būdu ištempė ir kairiąją koją, uždėjo ją ant dešiniosios ir vėl stipriai pririšo virvėmis. Bet nepatogu buvo jiems kalti iš karto vinį per abi kojas, nes kairiajai nebuvo į ką atsiremti. Todėl pirmiausia prakiurino per narį kairiąją koją, vinimi su plokščia galva, plonesne negu rankos vinis; ji atrodė kaip ylinis grąžtelis. Tiktai tuomet pasiėmė ilgą baisią vinį ir stipriai įmušė ją pro žaizdą kairiojoj kojoj ir per dešiniąją koją į skylę išgręžtą trinkoj, o per ją net į kryžiaus kamieną. Vinis skverbdamasi plėšė raumenis ir gyslas, laužė kojų kaulus. Stovėdama šalia mačiau, kaip vinis perėjo kiaurai per abi kojas.

Kojų kalimas Jėzui buvo didžiausia kančia, ypač dėl baisaus kūno ištempimo. Suskaičiau trisdešimt šešis smūgius plaktuku petraukiamus saldžiu, skaidriu, bet kilniu kenčiančio Išganytojo dejavimu.

Švenčiausioji Mergelė vėl priėjo arčiau prie žudymo aikštės norėdama pamatyti, kas darosi. Matydama, kaip budeliai drasko Jėzų norėdami prikalti Jam kojas, girdėdama lūžtant kaulus ir skausmingai dejuojant savo Sūnų beveik merdėjo, taip didžiai atjautė begalines Jo kančias. Fariziejai pamatę ją vėl pradėjo tyčiotis priėję, todėl šventosios moterys apsupusios ją vėl nusivedė kiek toliau į užpakalį. Kalant Jėzų ir vėliau keliant kryžių buvo retkarčiais girdėti pasigailėjimo ir užuojautos šauksmų, ypač tarp moterų: „O, kad juos žemė prarytų, tuos žmogžudžius! Nusipelnė jie, kad ugnis nukristų iš dangaus ir sudegintų juos!” Vienintelis atsakymas į tuos užuojautos ir meilės pareiškimus buvo budelių pašaipos ir patyčios.

Skausmingai dejuodamas nuolat meldėsi Jėzus ir kartojo atskirus psalmių ir pranašų posmus, kurie nusakyti Sename Įstatyme dabar išsipildė per Jį. Taip darė Jėzus viso savo kartaus kryžiaus kelio metu ir prie kryžiaus net lig mirties; meldėsi ir kartojo pranašystes išsipildančias per Jį. Girdėjau jas ir net drauge kalbėjau su Jėzum. Vėliau, kai kartais kalbėdavau psalmes, atsimindavau retkarčiais tą arba kitą posmą, bet dabar taip esu prislėgta tos baisios dieviško mano Mylimojo kančios, jog nepataikyčiau jų drauge surinkti ir pakartoti. Mačiau, kaip tų baisių kančių metu pasirodydavo ties Jėzum verkiantieji angelai.

Pradėjus kryžiuoti, romėnų sargybos viršininkas tuoj įsakė prikalti kryžiaus viršuje sudarytąjį Piloto užrašą. Niršo dėl to fariziejai, ypatingai, kad romėnai juokavo tuo pavadinimu: „Žydų karalius”. Tad liepė tuojau išimti matą naujam užrašui ir skubiai joti į miestą dar kartą paprašyti Pilotą pakeisti tą užrašą.

Tuo tarpu kiti budeliai kasė duobę, į kurią ketino statyti kryžių. O tai buvo labai sunku, nes žemė buvo kieta ir duobė nesidavė praplatinama. Keletas budelių pasivaišino šakneliniu vynu, kurį šventosios moterys buvo atnešusios Jėzui. Tačiau liūdni buvo jiems to gėrimo vaisiai. Visiškai apsvaigę pajuto viduriuose neapsakomą deginimą ir skausmą, keliantį, beveik pašėlimą. Pradėjo plūsti Jėzų, kad Jis pakerėjęs juos, ir be galo siuto, kad Jis toks kantrus. Kas valandėlę bėgo nuo kalno, pirkosi iš stovinčiųjų ten su asilėmis sodiečių pieno ir gėrė jį, norėdami užgesyti vidaus ugnį; bet tatai jiems nepadėjo.

Pagal saulės padėjimą horizonte buvo penkiolika minučių pirmos, kai kryžiuota Jėzų. Lygiai tuo metu, kai kelta kryžius, buvo girdėti iš šventovės būgno garsas ženklui, kad paskersta Velykų avinėlis.

PAKĖLIMAS IR PASTATYMAS KRYŽIAUS

Prikalę mūsų Viešpatį ir Išganytoją budeliai virvėmis pririštomis užpakaly prie baslių patraukė viršutinę kryžiaus dalį į kiek aukštesnę vietą, permetė virves į kitą vidurinės kalvelės pusę, uždėjo ant stovinčio ten ožio ir tuoj pradėjo traukti kryžių aukštyn. Kiti tuo tarpu kabliais rito kryžiaus kamieną, kad jo galas stačiai pataikytų į iškastąją duobę. Kėlė kryžių atsargiai ir ilgai, kol jis įgavo beveik statmenišką padėjimą ir pagaliau visu sunkumu krito į duobę taip, jog sudrebėjo nuo viršaus iki apačios. Skausmingas dejavimas išsiveržė iš Jėzaus krūtinės. Ištemptas kūnas dribo žemyn, žaizdos prasiplėšė, kraujas ėmė gausiai tekėti, kaulai narstydamiesi iš sąnarių braškėjo į vienas kitą. Budeliai purtė dar kryžių, norėdami tvirčiau pastatyti, paskui ramstydami kamieną įkalė aplinkui į duobę penkis pleištus, vieną iš priekio, vieną iš kairės ir vieną iš dešinės pusės ir du iš užpakalio, nes kryžius buvo truputį apvalainas.

Nuostabus siaubas apėmė visus, pamačius tą kryžių palengva, bet majestotiškai kylant tyčiojantis budeliams, fariziejams ir stovinčiai miniai, kuri tik dabar galėjo pamatyti Jėzų. Klegesyje buvo galima išskirti pamaldžius ir gailestingus balsus. Gryniausi žemės balsai skausmingiausias Jo Motinos balsas, šventųjų moterų, mylimiausio apaštalo ir visų skaisčios širdies žmonių balsai sveikino jaudinamu, skausmingu balsu įkūnytą amžinąjį Žodį, pakeltą prie kryžiaus. Mylinčiųjų Jį rankos buvo ištiestos su šventu išgąsčiu į Jį, tarytum, būtų norėjusios skubėti Jam padėti. O Švenčiausias iš šventųjų, visų sielų Mylimasis, gyvas prikaltas prie kryžiaus kilo aukštyn laikomas atkaklių ir dūkstančių nusidėjėlių. Kai kryžius garsiai stuktelėjęs įsileido į duobę ir atsistojo stačias, staiga stojo gili tyla. Visus apėmė kažkoks naujas lig šiol nežinomas jausmas. Visos pragaras su išgąsčiu pajuto tą krintančio kryžiaus stuktelėjimą ir dar kartą keiksmais ir pasityčiojimais puolė Jėzų per savo tarpininkus, tai yra budelius. Užtat vargšės sielos priešpragaryje buvo apimtos išgąstingo, bet džiaugsmingo laukimo. Klausėsi to atgarsio su pilna ilgesio viltimi, ir joms buvo tat ateinančio Laimėtojo beldimasis į atpirkimo vartus. Pirmą kartą stojo šventas kryžius žemės vidury, kaip antras gyvybės medis rojuje, o iš keturių Jėzaus žaizdų tekėjo žemėn keturios šventos srovės, kurių tikslas nuplauti jai mestą prakeikimą ir padaryti ją vaisingą Jėzui, naujam Adomui, kaip naują rojų.

Bendros tylos metu, kuri stojo pastačius kryžių, staiga pasigirdo iš šventovės dūdų ir trimitų garsai. Iškilmingai skelbdamas, lyg nujausdamas, kad prasidėjo pavaizduojamojo Velykų avinėlio skerdimas, tas garsas pašaipišką ir širdį veriantį riksmą, kuris kilo čia dėl tikro paskersti atiduoto Dievo Avinėlio. Ne viena sukietėjusi širdis susijaudino atsiminusi dabar Jono Krikštytojo žodžius: „Štai Dievo Avinėlis, kuris prisiėmė pasaulio nuodėmes”.

Vieta, kurioj stovėjo kryžius, buvo per dvi pėdas aukščiau ir nuo jos įkypai ėjo takelis. Kai kryžiaus apačia stovėjo ties duobe, Jėzaus kojos buvo per žmogaus augumą nuo žemės, o dabar nuleidus kryžių į duobę galėjo Jo išpažinėjai patogiai apsikabinti ir bučiuoti šventas Jo kojas. Kabėdamas prie kryžiaus Jėzus buvo nukreiptas veidu į šiaurės vakarus.

ŽMOGŽUDŽIU KRYŽIAVIMAS

Kryžiuojant Jėzų žmogžudžiai gulėjo kelyje esančiam rytų Kalvarijos šlaite; jie buvo pririšti prie kryžių skersių ir ypatinga sargyba juos saugojo. Jaunesnysis iš jų nebuvo toks piktas; bet užtat vyresnysis, arba vadinamasis kairysis žmogžudys, buvo didelis nusižengėlis, jis tatai nuvedė ir savo bičiulį į piktą kelią ir visur jam vadovavo. Abu sugauta juos kaip įtariamus užmušus vieną žydę, keliaujančią su vaikais iš Jeruzalės į Joppę. Sugauta juos tos apylinkės pilyje, kur kartais gyvendavo Pilotas kariškų pratimų metu. Čia jie sustojo pailsėti kaip turtingi keleiviai pirkliai. Po ilgo tardymo pagaliau įrodyta jų kaltė ir pasmerkta juos mirti. Mažesnės smulkmenos iškrito iš atminties. Paprastai jie vadinami Dizmas ir Gezmas. Užmiršau tikruosius jų vardus, tad ir vadinsiu gerąjį Dizmu, o piktąjį Gezmu.

Abu priklausė anai žmogžudžių gaujai, kuri dar prieš trisdešimt metų slankiojo Egipto pasienyje ir kuri vaišingai priėmė ir nakvino šventąją Šeimą, bėgančią su Kūdikėliu Jėzum į Egiptą. Dizmas tuokart dar nedidelis berniukas buvo raupsuotas; jo motina Marijos patariama apiplovė jį vandeniu, kuriame maudė Jėzų, ir viena akimirka raupsai išnyko. Tas paveikslinis apvalymas buvo atlyginimo ženklas už gailestingą šventosios Šeimos priėmimą ir globą, kurią rodė šventajai šeimai Dizmo motina gindama nuo kitų gaujos narių. Dabar tas paveikslas įvyko ir kryžiuojant Jėzų, nes Jėzus turėjo nuplauti Dizmo sielą savo krauju. Dizmas nebuvo toks nedoras, jis buvo, tikriau sakant, apleistas. Nepažinojo Jėzaus, tačiau sujaudino jį dangiškas kantrumas, su kuriuo Išganytojas kentė visas kančias. Dabar gulėdamas čia ir laukdamas mirties svarbiausia apie Jėzų kalbėjo su Gezmu. „Baisiai nežmoniškai elgiasi tie žmonės su Galilėjiečiu. Matyt, kad įvesdamas savo naują teisę daugiau nusikalto, negu mes savo darbais. Bet vis dėlto jo kantrumas nepaprastas ir, matyt, jog turi galios visiems žmonėms”. „Kokią ten gali turėti galią — atsiliepė su panieka Gezmas. — Jeigu iš tikrųjų toks galingas būtų kaip kalba, tai galėtų juk padėti mums visiems”. Jų kalbą pertraukė budeliai, kurie Jėzaus kryžių keliant atbėgo šaukdami: „Dabar jūsų eilė!” Atrišo jiems rankas nuo kryžiaus skersių ir skubiai nuvarė į baudžiamąją aikštę, nes jau dangus pradėjo niauktis ir kažkoks nerimas apėmė visą gamtą, tarytum, būtų artinusisi baisiausia audra.

Atvedę žmogžudžius prie kryžiaus davė jiems atsigerti acto su myra ir nuplėšė nuo jų drabužius. Budeliai užlipo laiptais ant kryžiaus, įspraudė skersius padarytose pačiam viršuj įkarpose ir prikalė juos vinimis. Ant dviejų kopėčių, pristatytų iš abiejų šalių prie kiekvieno kryžiaus, atsistojo po du budeliu, žmogžudžius pririšo virvėmis už rankų, permetė virves per kryžiaus skersį ir ėmė tempti juos aukštyn, nesigailėdami jiems smūgių. O jie, remdamiesi kojomis į įkaltus kryžiaus kelme spyrius, kilo aukštyn. Sukto luobo virvės jau buvo paruoštos ir užrištos keliose vietose prie kryžiaus. Susuko stipriai jiems į užpakalį rankas už kryžiaus skersio; tuomet budeliai dviejose vietose per rankos riešą ir alkūnę uždėjo virves ir įkišę į kilpą pagalį ėmė sukti taip stipriai, kad iš pratrinto kūno ėmė trykšti kraujas ir lūžti kaulai. Tuo būdu pririšo jiems kojas per kulkštenus ir kelius, žmogžudžiai baisiai klykė iš skausmo šitaip kryžiuojami. Dizmas dar prieš pakeliamas prie kryžiaus tarė budeliams: „Kad būtumėt mus kankinę taip, kaip tą vargšą Galilėjietį, tai jau nereiktų mus tempti dabar prie kryžiaus”.

KAULELIŲ METIMAS DĖL JĖZAUS DRABUŽIŲ

Toje vietoje, kur ligšiol gulėjo žmogžudžiai, tuo tarpu budeliai susidėjo Jėzaus drabužius, pasiryžę pasidalyti tarp savęs. Klotinė skraistė buvo siauresnė viršuj negu apačioje, o per krūtinę buvo medžiaga susiūta dvilinka, sudaranti lyg kišenę. Budeliai suplėšė ją išilgais ruožais ir pasidalijo tarp savęs. Tą patį padarė su ilgu baltu drabužiu praskeltu per krūtinę ir suveriamu dirželiais. Paskui pasidalino tarp savęs šerpę, diržą, škaplierių ir perjuostę gausiai primirkusią Viešpaties kraujo. Tiktai rudą rūbą austą iš vieno gabalo gailėjosi plėšyti ir pradėjo dėl jo ginčytis. Suplėšytas gabalais nebebūtų niekam tikęs, todėl nusprendė burtais nulemti, kam turi tekti. Tam panaudojo prirašytą skaitmenų lentelę ir ženklintus daržinio žirnio didumo akmenėlius. Akmenėlius mėtė ant lentelės, bet nuo ko parėjo čia sprendimas, nežinau. Tuojau atbė-go Nikodemo ir Juozapo Arimatiečio įkalbėtų žmonių pasiuntinys, kuris sušuko: „Ten apačioj yra pirkliai, jie noromis nupirks Jėzaus rūbą”. Budeliai susirinko visus rūbus, nubėgo apačion ir juos pardavė. Tokiu būdu tie šventi palaikai pateko į krikščionių rankas.

JĖZUS TARP DVIEJŲ ŽMOGŽUDŽIŲ

Sukrečiąs smūgis leidžiant kryžių į duobę buvo priežastis iš naujo gausiai tekėti kraujui iš erškėčiais sužeistos Jėzaus galvos, lygiai taip pat ir iš perkaltų švenčiausių rankų ir kojų. Stipriai įtvirtinę kryžių, budeliai palipo laiptais ir nuėmė virves, kuriomis buvo pririštas švenčiausias kūnas, kad statant kryžių nesusidraskytų ir nenukristų žemėn. Kraujas sulaikytas gulint ir suvaržius ėmė trykšti gyviau, ir tai padarė beveik dvigubai kančių Jėzui. Kokias septynias minutes kabojo Jėzus tylėdamas, tarytum negyvas, paskendęs begalinėse kančiose.

Aplinkui stojo tyla. Kryžiuotojai dalinosi Jėzaus drabužius, trimitų garsai sklido iš šventovės. Visi esantieji buvo prislėgti sielvarto ir skausmo. Ir aš mačiau savo Jėzų, savo Išganytoją, pasaulio Išganytoją nebejudantį, kaip negyvą, iš skausmo nusilpusį. Žiūrėjau į Jį su išgąsčiu ir užuojauta. Ir aš buvau arti mirties ir tariausi greičiau mirsianti negu gyvensianti. Mano širdis buvo pilna kartybių ir meilės ir skausmo, mano galva buvo kaip apsvaigusi nuo erškėčių dyglių. Mano rankos ir kojos degė kaip žarijose iš skausmo; tūkstančiai žaibų su neapsakomu skausmu varstė visas mano gyslas ir dirksnius; jie susidurdavo visuose mano kūno sąnariuose ir kovodavo, o kur susidurdavo, ten tapdavo naujų kančių šaltiniu; ir visa ta nepaprasta kančia buvo tiktai didi meilė ir visa skausmų ugnis buvo tiktai naktis, kurią nieko nebemačiau, kaip tik savo ir visų sielų nukryžiuotą Sužadėtinį, ir aš žiūrėjau į Jį su didžiausiu sielvartu ir užuojauta.

Erškėčių vainikas nulenkė šventąją Jo galvą ant krūtinės. Kraujas sunkdamasis iš daugelio žaizdų užliejo Jam akis, plaukus, barzdą ir trokštančias praviras lūpas. Platus erškėčių vainikas kliudė Jėzui pakelti švenčiausią veidą, nepasidarant naujų baisių kančių. Krūtinė buvo didžiai iškilusi ir ištempta, pažastys įkritusios, alkūnės ir staibiai, tarytum, ištraukti iš sąnarių. Po iškilusia krūtine buvo matyti gili duobė; tai viduriai taip sukrito ir sunyko. Tiek rankos, tiek kojos ir blauzdos buvo taip baisiai ištemptos, jog beveik narstėsi kaulai. Raumenys ir sužeista oda taip buvo ištempta, jog galima buvo suskaityti visi kaulai. Kraujas tekėjo iš po milžiniškos vinies, perkaltos per švenčiausias kojas, ir varvėjo žemyn po kryžiumi. Visas kūnas buvo žaizduotas, raudonais rumbais, mėlynėmis, rudomis, geltonomis ir mėlynomis dėmėmis, vietomis oda buvo nuplėšta ir buvo matyt gyvas kruvinas kūnas. Uždžiūvusios žaizdos prasivėrė iš naujo baisiai įtempus ir iš jų gausiai tekėjo kraujas. Kraujas pradžioje raudonos, rubininės spalvos, darėsi kaskart blankesnis ir vandeningesnis; kūnas kaskart baltėjo ir darėsi panašus į mėsą, kurioje nebėra kraujo. Tačiau ir taip išniekintas vis dėlto atrodė kilnus ir jaudinamas tas šventas mūsų Viešpaties kūnas prie kryžiaus. Ir svarbiausia, Dievo Sūnus, Amžinoji Meilė, aukodamasi laikinai buvo graži, skaisti ir šventa, net tame sulaužytam velykinio Avinėlio kūne, apsunkintam visų žmonių nuodėmėmis.

Pagaliau, kaip Dievo Motina, ir Jėzus iš prigimimo buvo švelnios, gelsvos kūno spalvos, pro kurią veržėsi rausvumas. Daug keliaujant pastaraisiais metais, oda truputį po akimis ir nosies pakraščiais parudavo. Jėzaus krūtinė buvo plati, kelta, neapaugusi plaukais, o pav., Jono Krikštytojo krūtinė buvo apaugusi tankiais, gelsvais plaukais, tarytum vilnomis. Jėzaus pečiai buvo platūs, rankų raumenys stiprūs, taip pat ryškūs blauzdų raumenys, keliai stiprūs, kaip žmogaus, kuris daug keliavo ir dažnai meldėsi klūpodamas. Kojos buvo ilgos, blauzdos raumeningos nuo dažnų kelionių ir laipiojimo į kalnus, be to, letenos buvo grakščios, gyslotos, oda apačioj sukietėjusi nuolat vaikščiojant basam ir nelabai patogiais keliais. Rankos buvo gražios, ilgais grakščiais pirštais, neminkštos, bet taipgi ir nesurumbėjusios nuo sunkaus rankų darbo. Kaklas nepaprastai trumpas, stiprus, raumeningas, galva proporcinga, nelabai didelė. Kakta kelta, aukšta, veidas švelnaus gražaus apvalainio. Plaukai neperdaug tankūs, šviesiai rudos spalvos, dailiai sudėti ir nudribę ant pečių. Barzda vidutinio ilgumo, pakirpta, per vidurį perskirta.

Dabar plaukai buvo vietomis išplėšti, o likusieji sulipę krauju. Visam kūne žaizda prie žaizdos. Krūtinė iškelta, tarytum sulaužyta, po krūtine liemuo giliai įkritęs. Pro praplėštą odą vietomis matyti šonkauliai, o ties atsikišusiais dubens kaulais kūnas ištemptas taip, kad plonesnis beveik už kryžių.

Pats kryžius buvo iš užpakalio apvalainas, o iš priekio plokščias. Kryžiaus kamienas buvo beveik tokio platumo kaip ir storumo tam tikrose vietose išskaptuotas. Atskiros kryžiaus dalys buvo įvairaus medžio, daugiausia gelsvo. Pats kamienas buvo tamsesnis, kaip ilgai gulėjęs vandenyje.

Žmogžudžių kryžiai buvo prastesni. Stovėjo kalvos pakraščiais iš kairės ir iš dešinės pusės žemiau, negu Jėzaus kryžius ir taip toli nuo jo, kad per vidurį buvo galima prajoti su arkliu. Buvo atkreipti truputį į vienas kitą. Vienas iš žmogžudžių meldėsi, o kitas tyčiojosi iš Jėzaus. Baisu buvo žiūrėti į juos, ypatingai į Gezmą, apsvaigusį ir dar rodantį savo pyktį. Kabojo susukinėti, jų sąnariai buvo suputę, suraižyti virvėmis, kaulai sulaužyti. Veidai buvo mėlynai raudoni, lūpos pajuodusios nuo gėrimo ir tekančio pro burną kraujo, akys paraudonavusios, iššokusios į viršų ir papūtusios. Rėkė iš skausmo, kurį kėlė negailestingas suvaržymas virvėmis. Gezmas nusivylęs keikė ir plūdo. Vinys, kuriomis buvo prikalti skersiai, badė juos iš užpakalio ir neleido pakelti galvos; drebėjo ir raitėsi iš skausmo. Nors jų kojos buvo stipriai pririštos, tačiau vienas iš jų sugebėjo koją ištraukti iš virvių tiek, kad kelias atsikišo į priekį.

PASITYČIOJIMAS IŠ JĖZAUS IR PIRMAS JO ŽODIS

Nukryžiavę žmogžudžius ir pasidaliję Viešpaties drabužius, susirinko budeliai įnagius ir išplūdę Jėzų nuėjo šalin. Taip pat fariziejai prijoję arčiau prie Jėzaus valandėlę tyčiojos iš Jo, plūdo Jį ir paskui nujojo namo. Tuo tarpu atėjo penkios dešimtys romėnų kareivių pakeisti šimtinės lig šiol stovėjusios sargyboje prie Jėzaus. Pakeistieji kareiviai ėmė ruoštis eiti namo. Naujo skyriaus vadas, kilimo arabas, buvo vardu Abenadaras, o paskui per krikštą gavo Ktesifono vardą. Dešimtininkas buvo vardu Kasijus, o per krikštą gavo Longino vardą. Jis buvo asmeninis Piloto pasiuntinys. Pagaliau atjojo į tų vietą, kurie nujojo namo, dvyliką fariziejų, dvyliką sadukiejų, tiek pat įstatymo mokytojų ir keletas vyresniųjų, tarp kurių buvo ir tie jojusieji dar kartą prašyti Pilotą pakeisti parašą prie kryžiaus. Pilotas jų net nepriėmė, tad dar labiau įdūkę grįžo į Kalvariją. Apjojo aplinkui aikštę, nuvijo pasipainiojusią kelyje Švenč. Mergelę, kurią pavadino nedorėle moterimi; Jonas nuvedė jąją prie šventųjų moterų, stovėjusių užpakaly, priėmė ją į savo glėbį Magdalena ir Morta.

Žydai tuo tarpu prijoję prie Jėzaus ėmė niekinamai Jį plūsti šaukdami: „Gėda Tau, melagi!” „Tai taip griauni šventovę ir atstatai ją per tris dienas? Kitus visuomet norėjai gelbėti, o dabar pats negali išsigelbėti. Jeigu Tu Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus! Jei yra Izraelio karalius, tenužengia nuo kryžiaus ir įtikėsime Jį! Pasitikėjo Dievu, tegu Dievas Jam dabar padeda”. Kareiviai vėl puolė Jį sakydami: „Jei esi žydų karalius, tai gelbėkis”.

Išganytojas kabojo tylėdamas, paskendęs baisiose kančiose, ir štai staiga pašaipiškai sušuko piktasis žmogžudys: „Jo velnias pasitraukė nuo Jo”. Vienas iš kareivių paėmė pamirkytą acte pintį, pamovė ant karties ir prikišo ją prie Jėzaus lūpų. Atrodė man, kad truputį Jėzus suvilgė lūpas actu. O esantieji aplinkui nuolat tyčiojosi; vėl sušuko vienas iš kareivių: „Gelbėkis, jei esi žydų karalius!” Visa tai įvyko tuo metu, kai pirmąjį kareivių būrį keitė Abenadaro vadovaujamasis būrys.

Tuo tarpu Jėzus pakėlė galvą aukštyn ir tarė: „Tėve! atleisk jiems, nes nežino ką darą..." Paskui meldėsi tyliai. Pasityčiojimai nesiliovė, o Gezmas vėl sušuko Jėzui: „Jei esi Kristus, gelbėk save ir mus”. Dizmas tačiau jaudinosi girdėdamas, kad Jėzus meldžiasi už savo priešus ir persekiotojus. Kaip tik tuomet Marija, išgirdusi savo Sūnaus balsą, nesidavė ilgiau sulaikoma ir drąsiai priėjo prie kryžiaus. Su ja ėjo drauge Jonas, Salome ir Marija Kleofa. Būrio vadas nedraudė joms prieiti.

Dizmas, praskaidrėjus jo dvasiai per Jėzaus maldą, pamatęs Švenč. Mergelę, pažino iš karto, kad ta moteris ir jos Sūnus, kabąs prie kryžiaus, buvo kadaise jo geradariai, kad per jų užtarimą kūdikystėje buvo išgydytas. Kilo jame kažkoks įkvėpimas, ir sutelkęs visas jėgas garsiai ir iškilmingai sušuko: „Kaipgi, ar tai galimas daiktas? Jūs plūstate Jį, o Jis meldžiasi už jus. Tylėjo ir kentėjo, nuolat meldėsi už jus, o jūs Jį plūstate! Atsipeikėkite, tai Pranašas, tai mūsų Karalius, tai Dievo Sūnus”. Netikėtas vargšo nukryžiuoto žmogžudžio priekaištas sukėlė susirinkusios minios sambrūzdį ir pasipiktinimą. Imta ieškoti akmenų ir norėta jį užmušti akmenimis. Tačiau Abenadaras pasipriešino, įsakė išvaikyti neramiuosius ir tuojau grąžino tvarką.

Ir Švenč. Mergelė buvo giliai sujaudinta Jėzaus malda. Dizmas taip buvo sugraudintas, jog vėl tarus Gezmui, kad Jėzus gelbėtų save ir juos, jei yra Kristus, subarė jį aštriai sakydamas: „Ir tu nesibijai Dievo bausmės, nors jau kabai prie kryžiaus kaip ir Jis. Mudu abu ne be reikalo kenčiame tą kančią, kaip atlyginimą už savo darbus; bet Tas štai nieko pikto nepadarė. O, pagalvok šią valandą, pažvelk į savo sielą ir pasitaisyk!” Visiškai sugraudintas išpažino Dizmas Jėzui savo kaltę ir pagaliau tarė nusižeminęs: „Viešpatie, jei mane pasmerksi, teisingas bus sprendimas, bet jeigu galima, pasigailėk manęs, Viešpatie!” — „Patirsi mano gailestingumą” — atsakė jam Jėzus. Tuojau Dizmas gavo iš tikrųjų gilaus gailesio malonę ir taip glūdojo ketvirtį valandos nusižeminęs prisimindamas savo nuodėmes.

Apsakytos čia scenos įvyko tarp pusės dvyliktos ir pirmos valandos pagal saulės laikrodį, po kelių minučių pakėlus ir pastačius kryžių. Paskui staiga įvyko didelė atmaina daugelio žiūrovų širdyse. Kaip tik tuo metu, kai sugraudintas Dizmas kalbėjo minėtus žodžius, gamtoje įvyko nepaprastas reiškinys, pripildęs žmonių širdis išgąsčio.

SAULĖS UŽTEMIMAS. ANTRAS IR TREČIAS JĖZAUS ŽODIS

Ligi devintos valandos protarpiais krito ledai. Paskui net ligi dvyliktos buvo giedra ir švietė saulė; tiktai po dvyliktos saulę uždengė miglotas rausvas debesis. Paskui pusę pirmos pagal saulės laikrodį, o šeštą valandą pagal žydų skaičiavimą, kuris skiriasi nuo mūsų saulinio skaičiavimo, prasidėjo nepaprastas, nuostabus saulės užtemimas. Man atrodė, kad susikirto žvaigždžių ir planetų keliai. Antroj firmamento pusėj pamačiau mėnulį, bėgo greitai dangaus keliu kaip ugninis meteoras; paskui buvo vėl Jeruzalėje ir mačiau, kaip iškilo iš už Alyvų kalno pilnas, išblyškęs, greitai artinosi iš rytų prie apsiniaukusios saulės. Priešais saulę iš rytų pusės išsitiesė, tarytum, tamsus pylimas, kuris tuojau virto milžinišku kalnu ir uždengė savim visą saulę. To vaizdo vidurys buvo palšas, kraštai žibėjo rausva šviesa, lyg kruvinas žiedas. Tamsybė apėmė padangę, ir toje tamsoje raudona šviesa suspindo žvaigždės. Didelis išgąstis apėmė žmones ir žvėris. Galvijai baubdami bėgo iš laukų, paukščiai slapstėsi savo lizduose. Paukščių būriai nutūpė ant kalvų netoli Kalvarijos, ir galima buvo juos rankomis gaudyti. Nutilo pasityčiojimai iš Jėzaus. Fariziejai, tiesa, stengėsi išaiškinti visa natūraliu būdu, bet nelabai tai sekėsi jiems, ir juos pagavo baimė. Nenoromis visi žvilgčiojo į dangų. Išgąsty ne vienas mušėsi į krūtinę ir laužė rankas šaukdamas: ,,Jo kraujas tegu krinta ant Jo žudikų”. Kiti vėl arčiau ir toliau stovintieji klaupėsi ir nuolankiai prašė Jėzų atleisti. O Jis patsai be galo kentėdamas kreipė į juos gailestingą savo žvilgsnį.

Tamsybės kaskart didėjo. Visi apimti išgąsčio žiūrėjo aukštyn užmiršę kryžių, prie kurio bestovėjo tik Jėzaus Motina ir artimiausieji draugai. Tuo tarpu Dizmas suimtas tikro gailesčio tarė nusižeminęs su viltimi širdyje: „Leisk man patekti į tą vietą, kur galėsi mane išganyti! Atsimink mane, kai įeisi į savo karalystę”. O Jėzus atsakė: „Iš tikrųjų sakau tau: šiandieną su manim būsi rojuje”.

Dievo Motina, Magdalena ir Kleofo Marija ir Jonas stovėjo tarp Jėzaus ir žmogžudžių kryžių. Švenčiausioji Mergelė pasiduodama pirmiausia motiniškai meilei visa širdimi karštai meldėsi, kad Jėzus leistų numirti drauge su savim. Tuomet Jėzus gailestingai ir didžiai rimtai pažvelgė į mylimąją savo motiną, rodydamas jai akimis Joną, tarė: „Moterie, štai tavo sūnus”. „Bus jis tavo sūnus tikriau, negu būtum jį pagimdžiusi”. Be to, Jėzus pagyrė Joną, kad visuomet nuoširdžiai tikėjo, niekieno neįtarinėjo ir niekuomet nesipiktino, išskyrus vieną kartą, kai jo motina norėjo matyti jį išaukštintą. Paskui vėl tarė Jonui: „Žiūrėk, štai tavo Motina”. Ir tuojau po merdėjančio Išganytojo kryžiumi prispaudė Jonas su pagarba, kaip pamaldus sūnus, Jėzaus Motiną, kuri dabar tapo jo motina. Marija su didele pagarba ir nauju skausmu priėmė tą iškilmingą mirštančio Sūnaus įsakymą. Susijaudinusi taip nusilpo, kad šventosios moterys apglobusios ją turėjo pasodint valandėlę priešais kryžių ant pylimo, esančio aplink aikštę, o paskui nuvedė ją pas kitas moteris stovinčias toliau.

Nežinau, ar Jėzus tuos žodžius ištarė lūpomis, ar tiktai dvasia, tačiau aiškiai jaučiau, kad Jėzus prieš mirdamas pavedė šv. savo Motiną Jonui kaip motiną, o jį atidavė jai kaip sūnų. Tokiuose atsiminimuose ir regėjimuose žmogus jaučia daug, ko nėra parašyta, ir galima paprastais žodžiais pasakyti tiktai mažą dalelę. Kas regėjime aišku ir atrodo savaime suprantama, to negalima paskui tinkamai ir aiškiai išreikšti žodžiais. Tad, pavyzdžiui, visai nesistebėjau, kad Jėzus kalbėdamas į Švenč. Mergelę nevadino jos motina, tačiau „moterim”, nes drauge jaučiau tą aukštą jos vertybę, kaip moters, kuri turėjo sutrinti žalčiui galvą ir tatai įvyko tą valandą per išganomąją žmogaus Sūnaus, jos Sūnaus mirtį. Nesistebėjau, kad tai, kurią angelas pasveikino kaip pilną malonės, atidavė Jėzus Joną kaip sūnų, nes žinojau, kad jo vardas reiškia malonės vardą. Kiekvieno matyto asmens vardas atitiko vidinę jo esmę ir vertybę, ir Jonas buvo taipgi iš tikrųjų Dievo vaikas, o Kristus gyveno jame. Jaučiau, kad aukščiau sakytais žodžiais Jėzus davė Mariją kaip motiną visiems žmonėms, kurie priimdami Jį kaip Jonas į savo širdį, tikėdami Jo vardą tampa Dievo vaikais, kurie yra pradėti ne iš kraujo, ne iš kūno geidulių, ne iš vyro, bet iš Dievo valios. Pajutau, kad ta švenčiausia, kantriausia, paklusniausia, kuri sakydama angelui — Štai aš mano Viešpaties tarnaitė, tebūnie man pagal Tavo žodžius — tapo amžinojo įsikūnijusio žodžio motina, dabar girdėdama iš mirštančio savo Sūnaus lūpų, kad dvasia turi būti motina antram sūnui, nusižeminusi vėl tarė savo širdyje: „Štai aš mano Viešpaties tarnaitė, tegu man būnie pagal Tavo žodžius!” Ir ji visus Dievo vaikus, visus Jėzaus brolius priėmė kaip savo vaikus. Visa tai pasirodė ten būtina ir paprasta, o čia taip sudėtinga, jaučiama labiau per Dievo malonę, negu išreiškiama žodžiais. Tokiais atvejais turiu atsiminti, ką dangiškasis mano Sužadėtinis kartą man tarė: „Tikinčiuose, turinčiuose viltį, mylinčiuose Bažnyčios vaikuose visa įrašyta”.

MIESTAS IR TVIRTOVĖ SAULĖS UŽTEMIMO METU

Buvo maždaug pusė antros, ir mane nuvedė į miestą pamatyti, kaip ten kas atrodė. Radau bendrą išgąstį ir sąmyšį; tiršta, miglota tamsuma uždengė miesto gatves; žmonės slapstėsi gatvių kampuose, dangstė galvas ir mušėsi į krūtinę; daugumas žiūrėjo į dangų, stovėjo ant stogų ir skundėsi. Naminiai gyvuliai baimingai bliovė ir slėpėsi kur įmanydami, paukščiai lakiojo patys nežinodami kur, arba krito ant žemės. Pilotas, mačiau, neramus vyko pas Erodą. Toj pačioj terasoj, iš kurios ryto metą žiūrėjo Erodas į kareivių pasityčiojimus iš Jėzaus, dabar abu žiūrėjo į dangų su neramia širdimi, abu buvo įsitikinę, kad tai ne paprastas reiškinys ir kad jis susijęs su šlykščiu Jėzaus nukankinimu. Paėmęs su savim Erodą grįžo Pilotas per forumą į savo rūmus. Nors buvo apsupti sargybos, ėjo greitai didžiai išsigandę. Praeidamas Pilotas bijojo net pažvelgti į Gabatos tribūną, kurioj paskelbė mirties sprendimą Jėzui. Forume buvo tuščia, nes žmonės išbėgiojo ir išsislapstė namuose, tiktai nedaugelis pavėlavusių bėgo paskubomis, vaitodami. Viešosiose aikštėse susirinko įbaugintų gyventojų būreliai. Atvykęs į rūmus Pilotas liepė pašaukti žydų vyresniuosius ir paklausė: „Ką reiškia tos tamsybės? Tai, be abejo, kažkoks Dievo bausmės ženklas. Jūsų Dievas, matyt, pyksta, kad su tokiu įžūlumu pareikalavote Galilėjiečio mirties, kuris, kaip atrodo, iš tikrųjų buvo jūsų pranašas ir karalius. Gerai, kad nusiploviau rankas”. Taip stengėsi Pilotas nuraminti savo paties sąžinę. Tačiau žydai užsispyrę ir apakę stengėsi išaiškinti jam, kad tai paprastas gamtos reiškinys, neturįs nieko bendro su Jėzaus mirtimi. Tačiau ne visi buvo tokie apakę; daugelis gyventojų atvirto matydami tokį stebuklą danguje; tiems atvirtėliams priklausė visi tie kareiviai, kurie vakar, suimant Jėzų, krito žemėn, ištarus Jam žodžius: „Aš esu!”

Tuojau susirinko prieš Piloto rūmus minia žmonių. Tie patys, kurie neseniai šaukė: „Šalin Jį! Nukryžiuok Jį! — dabar bėgo prie rūmų šaukdami: „Neteisingas teisėjau! Jo kraujas tegu krinta ant Jo žudytojų!” Susirūpinęs Pilotas įsakė sargybai apsupti rūmus ir saugoti nuo minios. Tas Zadochas, kuris iš ryto vedant Jėzų į teismo rūmus viešai išpažino Jo nekaltumą, dabar daugiausia šūkavo prie Piloto rūmų ir kėlė tokį triukšmą, kad Pilotas mažne įsakė jį suimti. Norėdamas pasiteisinti prieš kitus ir prieš save patį Pilotas prikaišiojo dabar žydams jų elgimąsi su Jėzum. „Aš” — kalbėjo — „neatsakau už tai. Jis nebuvo mano, tiktai jūsų karalius, jūsų pranašas ir jūsų šventasis. Jūs nužudėte Jį. Man šitas dalykas visai nerūpi, jūs patys reikalavote Jo mirties”.

Didžiausia baimė įsivyravo tarp susirinkusių šventovėje. Kaip tik dabar pradėjo skersti Velykų avinėlius ir štai staiga visai sutemo. Sambrūzdis ir išgąstis pasidarė bendras, čia vienur, čia kitur buvo girdėti baimingas klyksmas. Vyriausieji kunigai stengėsi visokiais būdais grąžinti ramumą ir tvarką. Nors buvo diena, liepė uždegti visas lempas, bet sąmyšis nuolat augo. Annas pilnas išgąsčio baimingai slapstėsi pakampiais. Nors nebuvo audros, tačiau svyravo langinės, drebėjo langų rėmai, o tamsumas nuolat stiprėjo. Šiaurės vakarų priemiestyje, kur netoli mūrų buvo daržai ir kapinės, įgriuvo rūsių durys, tarytum, būtų pasijudinę žemės pagrindai.

KETVIRTAS JĖZAUS ŽODIS PRIE KRYŽIAUS

Golgotos kalne tamsa padarė nuostabiai išgąstingo įspūdžio. Šiurpus bruzdėjimas, riksmas ir keiksmai statant kryžių, dviejų nusižengėlių kalimas ir jų klyksmas, fariziejų pasityčiojimai ir jodinėjimai, kareivių pakeitimas, triukšmingas apsvaigusių budelių pasitraukimas pradžioje išblaškė temimo įspūdį. Paskui kalbėjo atgailaudamas už nuodėmes Dizmas ir plūdo jį fariziejai. Tamsa vis didėjo, žiūrovai darėsi rimtesni ir nebesidomėjo kryžiais. Tada Jėzus savo Motiną pavedė Jonui ir ji buvo paskui išvesta iš aikštės. Dabar stojo trumpa valanda tylos. Minia ėmė baugštėtis vis didėjančios tamsos, daugumas žiūrėjo į dangų; daugelyje pabudo sąžinė, kaikurie kreipė pilnas gailesčio akis į kryžių, daugumas mušėsi į krūtinę ir gailėjosi nuodėmių, abejojantieji susitraukę tvylojo. Fariziejai, patys bijodami, dar aiškino visa gamtiškai, bet jų kalbos darėsi lėtesnės ir pagaliau visiškai nutilo. Čia vienur, čia kitur ištrūkdavo lyg per prievartą koks pašaipos žodis. Saulės skritulys buvo palšas, tamsus, kaip kalnai mėnulio šviesoje; raudonas žiedas supo ją. žvaigždės spyksojo raudona šviesa, paukščiai krito iš oro ant Kalvarijos kalno ir ant artimiausio Alyvų kalno tarp žmonių, ir galima juos buvo gaudyti rankomis, gyvuliai bliovė ir drebėjo. Arkliai ir asilai, kuriais jojo fariziejai, glaudėsi prie vienas kito ir nuleido galvas. Migla ir rūkas apėmė visa.

Aplink kryžių buvo tylu; visų mintys buvo nukreiptos kur kitur. Daugumas žmonių nubėgo į miestą. Nukryžiuotasis Išganytojas, būdamas didžiai apleistas, kęsdamas begalines kančias, bet pilnas meilės meldėsi už savo priešus į dangiškąjį Tėvą. Jis kalbėjo kai kurias psalmių vietas, kurios dabar per Jį išsipildė. Mačiau šalia Jo angelų pavidalus. Ir taip kentė neapsakomas kančias, o prie jų prisidėjo dar visiško apleidimo jausmas. Patyrė visus baisius skausmus vargšo, iškankinto, prislėgto žmogaus, kuris jaučiasi didžiausiai apleistas be žmogiškos ir dieviškosios paguodos, kai tikėjimas, viltis ir meilė pati viena blaškosi tyrimo dykumoj be poilsio ir be broliško atgarsio, be jokios šviesos, priversta vien pati iš savęs semtis jėgos ir galios. Nepaprastai kamuoja tas jausmas. Mylimasis Jėzus ta nauja kančia mums iškovojo jėgą laimėti tokiose galutinio apleidimo ir dvejojimo valandose, kai trūksta visi ryšiai ir sąsajos, kurie mus jungia čia su šiuo laikinu gyvenimu, pasauliu ir gamta, su mūsų pačių prigimtimi, kai tuo atveju pametam iš akių svarbiausią tikslą, busimąjį mūsų gyvenimą, į kurį šis gyvenimas tėra tiltas. Tokiose valandose padeda mums laimėti, nugalėti save, Jėzaus Kristaus nuopelnai įgyti ta kančia, kai pasijuto baisiai visų apleistas. Tą valandą laimėjo mums Jėzus nuopelną ištverti paskutinėj mūsų kovoj, mirimo valandoj. Savo skurdą, neturtą, kančią ir apleidimą aukojo už mus vargšus nusidėjėlius. Todėl žmogus, sujungtas su Kristumi Bažnyčios kūne, neprivalo pasiduoti abejojimams paskutinę savo valandą, kai tamsybė jį supa, kai pasitraukia nuo jo visokia šviesa, visokia paguoda. Toje dvasios nakties dykumoje neprivalome jaustis apleisti ir bijoti pavojaus. Į karčiosios mūsų abejojimų jūros gelmes įpylė Jėzus vidinio ir išorinio savo apleidimo prie kryžiaus nuopelnus, tad nepaliko krikščionies paties vieno priešmirtiniuose abejojimuose, kai gęsta visokia paguoda. Nėra jau krikščioniui dykumos, vienumos, apleidimo ir abejojimo paskutinėmis merdėjimo valandomis. Jėzus mūsų Šviesa, Kelias ir Tiesa ėjo liūdnu keliu laimindamas jį ir nugalėdamas pragariškuosius išgąsčius, toje mūsų gyvenimo tako dykumoje pastatė savo kryžių; tad ko mums bijoti ir abejoti ?

Jėzus, visiškai apleistas, iškankintas, bejėgis atidavė Save patį už mus, be galo mus mylėdamas; net tą savo apleidimą pavertė mums brangiausiu turtu, nes aukojo dangiškajam Tėvui Save, Savo darbą, gyvenimą, meilę, kančią ir kartų mūsų nedėkingumo jausmą už mūsų silpnybes ir dvasinį skurdą. Surašė Dievo akivaizdoj paskutinę savo valią atiduodamas visus savo nuopelnus Bažnyčios ir nusidėjėlių labui. Atsiminė visus; taip apleistas buvo ir yra šalia visų žmonių, net ligi pasaulio pabaigos. Meldėsi net už tuos, kurie klaidingai mano, jog Jis kaip Dievas nejautė savo kančių, kad nekentėjo arba kad mažiau kentėjo, negu žmogus kentėdamas Jo vietoje tokias kančias. Tuo metu, kai jaučiau tą Jo maldą ir dalyvavau joje, atrodo, Jėzus, tarytum, man pasakė, kad: reikią tatai skelbti, kad to apleidimo skausmą atjaučiąs daugiau ir skaudžiau, negu tai būtų galėjęs jausti koks žmogus, kadangi Jėzus sudarąs drauge su Dievybe vieną asmenį ir jausdamas, kaip Dievas apleido Žmogybę, išgėrė iki dugno tą karčią apleidimo taurę, kaip Dievažmogis.

Taip Jėzus garsiu šauksmu paliudijo Savo apleidimą ir tuo davė teisę visiems prislėgtiems, laikantiems Dievą savo Tėvu, savo priespaudos metu su vaikišku pasitikėjimu skųstis Jam. Apie trečią valandą sušuko garsiai Jėzus: „Eli, Eli, lamma sabachtani?” tai reiškia: Dieve mano, Dieve mano, kodėl mane apleidai?

Sulig garsiais Jėzaus žodžiais, nutraukusiais bendrą tylą, vėl ėmė sklisti pašaipos. Vienas sakė: „Šaukiasi Elijo!” O kitas: „Pamatysime, ar Elijas ateis ir padės Jam nužengti nuo kryžiaus”. Jėzaus šauksmas pasiekė liūdniausios Motinos ausis, kuri nieko nežiūrėdama vėl prasiskverbė pro minią prie kryžiaus, paskui ją ėjo Jonas, Kleofo Marija, Magdalena ir Salome. Tuo tarpu, kai esantieji gailėjosi ir baugėjosi, priėjo būrys, maždaug trisdešimties įžymių vyrų, atkeliavusių į šventes iš Judėjos ir iš Joppės. Jie buvo liudininkai nuožmaus elgimosi su Jėzumi ir matė grasomus ženklus gamtoje, tad garsiai sušuko pasipiktinę: „Vargas! Jeigu ne ta Dievo šventovė, reikėtų ugnimi sunaikinti tą šlykštųjį miestą, kurį prislėgė toks nusižengimas!”

Tie įžymių svetimšalių žodžiai buvo akstinas miniai reikšti savo mintis. Aplinkui buvo girdėti murmėjimas ir skundimasis. Nepatenkinti susibūrė į vieną kuopą ir tuo būdu tarp susirinkusiųjų susidarė dvi partijos. Vieni, skųsdamiesi fariziejais, palaikė Jėzų, kiti šiuos plūdo už tai ir niršo. Fariziejai darėsi kas kart nuolaidesni, nes bijojo, kad žmonės gali prieš juos sukilti, juo labiau, kad ir mieste buvo didžiai neramu. Pasitarę su Abedanaru, liepė tuojau per pasiuntinį uždarydinti artimiausius miesto vartus ir tuo būdu nutraukti susižinojimą tarp čia susirinkusiųjų ir nepatenkintųjų mieste. Nusiuntė taip pat pas Pilotą ir Erodą žmogų reikalauti iš jo paties asmeninės sargybos penkis šimtus kareivių, kurie kilusį sambrūzdį galėtų pačioje pradžioje numalšinti. Tuojau Abenadaras savo rimtumu grąžino tvarką, uždraudė tyčiotis iš Jėzaus, kad nebūtų erzinama liaudis.

Tuojau po trečios valandos pasidarė šviesiau, mėnulis, dengęs saulę, perėjo į kitą pusę, tai yra, į vakarus, paskui veikiai nusirito už horizonto, tartum, pasuktas iš kelio lėkė kažkur į erdves. Ir vėl pasirodė saulė, aptraukta rūku, kruvina, pamaži ėmė sklisti jos spinduliai, bet šviesa buvo kažkokia nyki, niauri; žvaigždės išnyko. Grįžtant šviesai iš dalies įsidrąsino ir fariziejai, pradėjo vėl triumfuoti ir tuomet vėl tarė vienas iš jų apie Jėzų: „Elijo šaukiasi”. Tačiau Abenadarui įsakius, liovėsi tyčiojęsis.

PENKTAS JĖZAUS ŽODIS PRIE KRYŽIAUS

Prašvitus vėl pasirodė esančiųjų akims mūsų Viešpaties kūnas prie kryžiaus, išblyškęs, nusilpęs, visiškai iškankintas. Jis buvo baltesnis negu pirma, nes beveik visas kraujas buvo nutekėjęs. Jėzus tarė (nežinau, ar melsdamasis ir man vienai girdimai, ar pusbalsiu) : „Esu išspaustas kaip vynas, kurį čia pirmą kartą spausta. Visą kraują turiu išlieti, kol pasirodys vanduo ir išbals kevalas; tačiau niekuomet daugiau nebus čia spaudžiamas vynas”.

Mačiau sąryšyje su šiais žodžiais, kaip Jafetas šioje vietoje darė vyną.

Jėzus baisiai iškankintas, vos valdydamas išdžiūvusį liežuvį, tarė prie kryžiaus: „Trokštu!” Jo bičiuliai pažiūrėjo į Jį gailestingai, o Jis tarė: „Negalėjote man net gurkšnio vandens paduoti?” Jėzus norėjo tuo pasakyti, kad stojus tamsai lengva būtų buvę tai padaryti ir niekas nebūtų juos sukliudęs. Liūdnai tarė Jonas: „Viešpatie, visai užmiršome tai”. Jėzus dar pridūrė maždaug tuos žodžius: „Ir artimieji turėjo mane užmiršti ir nedavė man gerti, kad išsipildytų tai, kas parašyta”. Didžiai suspaudė Jėzui širdį tas net artimiausių bičiulių užmiršimas, o jie norėdami dabar atsilyginti, prašė kareivius ir net mokėjo jiems pinigus, kad Jėzui paduotų bent kiek vandens. Kareiviai buvo bejausmiai. Užtat vienas iš jų pamirkė kempinę acte, esančiame šalia dubenyje, užpylė dar tulžies ir norėjo paduoti Jėzui. Tačiau Abenadaras, sujaudintas Jėzaus kančia, atėmė iš kareivio kempinę, išspaudė ją, pamirkė grynam acte, paskui įbedė į kempinę izopo lazdelę, naudojamą kaip čiulpiklį, paskui pamovė ant savo ieties ir pakėlė aukštyn prie Jėzaus veido taip, jog izopo lazdelė siekė Jėzaus lūpas, pro kurią Išganytojas galėjo čiulpti actą iš kempinės.

Jėzus įspėti stovintiems aplinkui žmonėms ištarė dar keletą žodžių; iš jų atsimenu tiktai šiuos: „Kai mano balsas nutils, mirusiųjų lūpos kalbės už mane”. Keletas žmonių, tai išgirdę, sušuko: „Dar piktžodžiauja!” Bet Abenadaras įsakė tylėti ir visi nutilo.

ŠEŠTAS IR SEPTINTAS ŽODIS. JĖZAUS MIRTIS

Artinosi Jėzaus valanda ir prasidėjo priešmirtinis merdėjimas. Šaltas prakaitas išpylė Jo sąnarius ir lašėjo žemyn. Jonas, stovėdamas po kryžiumi, šluostė skepeta sudrėkusias Viešpaties kojas. Magdalena, prislėgta skausmo, atsirėmė kryžiaus užpakalyje. Švč. Mergelė stovėjo tarp Jėzaus ir gerojo žmogžudžio kryžiaus, prilaikoma Kleofos Marijos ir Salomės, su skausmu žiūrėjo į merdėjantį savo Sūnų. Staiga tarė Išganytojas: „Įvyko". Ir pakėlęs galvą tuojau garsiai sušuko: „Tėve, į Tavo rankas atiduodu savo dvasią”. Tas saldus ir kilnus šauksmas pervėrė dangų ir žemę, o Jėzus, ištaręs tuos žodžius, nuleido galvą ant krūtinės ir mirė. Mačiau, kaip Jo siela šviesaus šešėlio pavidalo nusileido kryžiumi į žemę, į priešpragarį. Šventosios moterys drauge su Jonu krito veidu žemėn.

Šimtininkas Abenadaras nuo to momento, kai padavė Jėzui kempinę su actu, buvo giliai sujaudintas, pagautas keisto jausmo ir stovėjo prie kryžiaus taip arti, kad žirgo priešakinės kojos buvo ant kalvelės; jis rimtai, be atlydos žiūrėjo į erškėčiais apvainikuotą Išganytojo veidą. Žirgas liūdnai nuleido galvą žemyn, o Abenadaras, įveikęs savo išdidumą, pilnas naujų minčių, leido jo pavadžius laisvai. Jėzus galingai ištarė paskutinius, dangų, žemę ir pragarą perveriančius žodžius ir numirė. Žemė sudrebėjo, uola su triukšmu perskilo tarp Jėzaus ir kairiojo žmogžudžio kryžiaus. Tas Dievo ženklas, kaip grasomas įspėjimas, sukėlė baimę ir išgąstį visoj liūdesio apimtoj gamtoj. Įvyko! Mūsų Viešpaties siela atsiskyrė nuo kūno. Drauge su žeme, pripažįstančia Išganytoją savo drebėjimu, sudrebėjo visi, girdėdami paskutinį mirštančiojo Išganytojo šauksmą, bet tiktai artimas Jėzui širdis tepervėrė aštrus skausmo kalavijas. Drauge su Jėzaus mirtimi nusileido Dievo malonė Abenadarui. Sudrebėjo jo žirgas, sudrebėjo jo širdį raizgančios aistros, ir išdidus, nenuolankus jo protas perskilo staiga, kaip Kalvarijos kalnas. Metęs į šalį ietį, pradėjo Abenadaras muštis į krūtinę, ir pasikeitęs dvasia garsiai sušuko: „Palaimintas galingasis Dievas, Abraomo ir Jokūbo Dievas. Štai mirė Teisingasis. Iš tikrųjų, Jis yra Dievo Sūnus”. Daugelis kareivių, sujaudintų šimtininko žodžiais, pasekė jo pavyzdžiu.

Abenadaras, pasikeitęs dvasia, viešai atidavęs pagarbą Dievo Sūnui, nebenorėjo nė valandėlės pasilikti tarp Jo priešų. Prijojo prie dešimtininko Kasijaus, vėliau vadinamo Longinu, šoko nuo žirgo, atidavė Kasijui pakeltą nuo žemės ietį ir pavedė jam tuojau vadovauti būriui, o kareiviams įsakė jo klausyti. Kasijus tuojau sėdo ant jo žirgo ir priėmė vadovybę. O Abenadaras pasileido pakalniui, pasiskubino per Gihono slėnį į Hinnomo slėnio olas, pranešė pasislėpusiems ten mokytiniams apie Viešpaties mirtį ir skubinai nubėgo į miestą pas Pilotą.

Priešmirtinis Jėzaus šauksmas, žemės drebėjimas, kalvos skilimas — visa tai gilia baime perliejo esančius ir nuaidėjo visoje gamtoje. Šventovėje perplyšo pusiau uždangalas, mirusieji išėjo iš savo karstų, ėmė svyruoti šventovės sienos, griuvo kalnai ir daugely vietų sugriuvo namai.

Abenadaras garsiai liudijo tiesą ir drauge su juo daugumas kareivių. Taip pat atsivertė daug iš minios ir fariziejų. Vieni mušėsi į krūtinę, gailestingai raudojo ir klaikiais žingsniais skubėjo lanka namo, kiti plėšė savo drabužius ir apsipylė galvas pelenais. Išgąstis įsiviešpatavo visų širdyse.

Jonas pagaliau atsistojo. Šventosios moterys, stovėjusios lig šiol iš tolo, priėjo prie kalvos, pakėlė nuo žemės Švč. Mergelę ir drauges, ir pasivedė jas į šalį.

Gailestingasis ir visokios gyvybės Viešpats mokėjo už nusidėjėlius kankinišką mirties skolą; kaip žmogus atidavė Dievui ir savo Tėvui sielą, o kūną į mirties glėbį. Lavoniška, šalta mirties spalva apgaubė tą šventą, iškankintą indą, merdėjant virpąs kūnas išbalo ir tuo būdu paryškėjo ir pajuodo iš žaizdų tekančio kraujo dėmės. Veidas ištyso, žandai įkrito, nosis pasidarė siauresnė, aštresnė, apatinis žandikaulis nukaro, krauju pasruvusios akys lig pusės prasimerkė. Paskutinį kartą Jėzus valandėlę pakėlė erškėčiais vainikuotą galvą ir vėl ją nuleido ant krūtinės prislėgtas skausmo. Lūpos buvo mėlynos, sutinusios, praviroj burnoj buvo matyti kruvinas liežuvis. Delnai, lig šiol sugniaužti, išsitiesė, rankos visiškai ištyso, nugara stipriai prisišliejo prie kryžiaus, o kūnas visu smarkumu ėmė svirti žemyn, dėl to truputį sulinko keliai ir pakrypo į šalį, kojos pasisuko aplink prikaltąją vinį.

Švč. Mergelė taipgi jautė tuos merdėjimo skausmus. Jos rankos sustingo, akys aptemo, numirėliškai išblyško jos veidas; kojos ėmė sverdėti, ir ji krito žemėn. Milžiniškas skausmas apėmė taip pat Magdalenos, Jono ir kitų palankių Jėzui širdis, ir jie, užsidengę galvas, krito žemėn veidu.

O kai liūdniausia ir labiausiai mylinti Motina atsistojo, pamatė prie kryžiaus savo Sūnaus kūną skaisčiai iš šv. Dvasios pradėtą, jos kūno kūną, jos kaulų kaulą, jos širdies širdį, šventąjį indą, sukurtą jos įsčiose, Aukščiausiojo galybės šešėlyje, dabar netekusį jokio grožio, pavidalo ir švenčiausios savo sielos. Pamatė Jį atiduotą prigimties dėsniams, prigimties, kurią Pats sukūrė, o žmogus nuodėme ir išnaudojimu suteršė ir sudarkė. Matė Jėzaus kūną sumuštą, nuplaktą, sudraskytą ir nužudytą rankomis tų, dėl kurių Jėzus įsikūnijo, norėdamas atpirkti ir suteikti amžinąjį gyvenimą. Ak! išniekintas, išjuoktas ir pamestas kabojo tas ištuštintas didžiausios gražybės, tiesos ir meilės indas, kabojo sudraskytas prie kryžiaus tarp dviejų žmogžudžių. Kas galės suprasti tą Jėzaus Motinos, visų kankinių karalienės, skausmą?!

Saulė žėrė žemei silpnus, miglos nustelbtus, spindulius. Žemės drebėjimo metu oras buvo troškus, sunkus, smaugiąs; paskui buvo jaučiamas žvarbus šaltis. Išganytojo lavonas prie kryžiaus, nors ir taip sudarkytas, jaudino ir nenoromis žadino gilią žiūrovų pagarbą, o žmogžudžių sukraipyti lavonai buvo baisūs; abu, įveikti kančios, nutilo, o Dizmas karštai meldėsi.

Jėzus mirė tuojau po trečios valandos. Atsipeikėję iš pirmosios baimės po žemės drebėjimo, kai kurie fariziejai pradėjo akiplėšiškai drąsėti. Priėjo prie pasidariusio skilimo ir, norėdami išmatuoti jo gilumą, metė į jį akmenis ir leido gelmėn surištas virves; tačiau negalėdami jokiu būdu pasiekti dugno, vėl išsigando, kad čia buvo kažkas nenatūralu. Antra, įžeidė juos tie minios atgailavimo ženklai, tas mušimasis į krūtinę ir gailestingi dejavimai, tad pasiryžo eiti namo. Tačiau buvo tarp jų ir tokių, kurie jautė savyje kažkokią vidinę atmainą; jautė, kad prasideda jiems kitas gyvenimas. Ir liaudis iš dalies taip pat jau atsivertusi išvaikščiojo namo. Vieni ėjo į miestą, kiti klaidžiojo baimingai ir neramiai slėnyje. Dalis esančių penkių dešimčių kareivių sustiprino sargybą prie uždarytųjų miesto vartų lig ateinant kitiems penkiems šimtams pašauktųjų; kiti stojo sargybon kitose vietose, norėdami sutrukdyti žmonių būriavimąsi ir sambrūzdį. Tiktai penki kareiviai bepaliko Kalvarijos kalne, vadovaujami Kasijaus (Longino) ir sustojo aplink apkasą. Jėzaus giminaičiai tebestovėjo prie kryžiaus arba sėdėjo priešais jį gailiai raudodami. Didesnė moterų dalis grįžo į miestą. Tylu, liūdna ir tuščia buvo Golgotoje. Iš tolo tiktai, slėnyje arba vienoj aplinkinių kalvų, pasirodydavo retkarčiais kuris iš mokytinių baimingai, bet smalsiai pažvelgdavo į Golgotą ir skubiai slėpdavosi, vos tiktai pamatęs ką artinantis.

ŽEMĖS DREBĖJIMAS. MIRUSIŲJŲ PASIRODYMAS JERUZALĖJE

Kai Jėzus garsiai sušukęs atidavė savo dvasią dangiškajam Tėvui, mačiau, kaip Jo šviesaus pavidalo siela nusileido po kryžiumi į priešpragarį. Ją supo šviesių angelų būrys, tarp kurių pažinau Gabrielių. Atvykęs į priešpragarį, išsiuntė Jėzus tuojau daugelį sielų, kad jos, pasiėmusios savo kūnus, išeitų į pasaulį įspėti atkaklius nusidėjėlius ir paliudyti Jį.

Žemės drebėjimas, sukėlęs Kalvarijos skilimą, buvo jaučiamas ir toliau, o svarbiausia Jeruzalėje ir visoj Palestinoj. Vos tiktai kiek aprimo mieste ir šventovėj, išnykus tamsai, staiga pajusta stiprus žemės drebėjimas ir išgirsta daugelyje vietų griūvančių namų bildesys. Išgąstis apėmė visus iš naujo su dviguba jėga. Kilo sąmyšis, žmonės ėmė bėgti į visas puses, ir staiga, tarytum, papildyti visokiems baisumams, pamatė oriai žengiančius seniau mirusių žmonių lavonus, dusliu balsu skelbiančius grasomus įspėjimus.

Šventovėje vėl buvo pradėtos avinėlių skerdimo apeigos, nutrauktos užtemus saulei; vyriausieji kunigai jau triumfavo, kad saulė vėl šviečia; tik štai staiga sudrebėjo žemė, pasigirdo duslus griūvančių mūrų trenksmas ir bildesys, ir drauge plyštančios uždangos šlamesys. Valandėlę tarp susirinkusios minios stojo gūdi, klaiki tyla, paskui pasigirdo garsus išgąsčio klyksmas. Bet ne visur iš karto pasidarė bendras sąmyšis ir įtempimas. Šventovė buvo didelė, žmonių minia neapsakoma, be to, tiksliai buvo nustatyta tvarka, pagal kurią įleisdavo ir atleisdavo žmonių būrius, nešančius skersti avinėlius, o visas tas skerdimo darbas, kraujo nuleidimas ir aukuro juo pašlakstymas, vykdomas daugelio kunigų, taip buvo komplikuotas ir sudarąs organišką visumą, kad išgąstis negalėjo viena akimirka tapti bendras, juo labiau, kad garsiai giedota ir trimituota, šventovėje buvo daugybė įvairių skyrių ir priesienių; tad ir dabar vienur ramiai aukota, tiktai kitur kilo sąmyšis ir išgąstis, o trečioj vietoj kunigai jau buvo nuraminę išsigandusius. Tiktai, kai mirusieji pasirodė vienur, kitur šventovėje, tuomet jau pakriko visa tvarka, ir kunigai nutraukė aukojimą, pripažindami, kad šventovė suteršta. Tačiau ir dabar išgąstis neapėmė visų taip staigiai, kaip pasitaiko degančiuose namuose, kai visi iš karto smelkiasi prie angos trypdami vienas kitą. Kai kurios šventovės dalys ištuštėjo, nes įbauginta minia viena akimirka išbėgiojo, kitose vietose pasisekė kunigams viską sutvarkyti, o pagaliau kitose nenumanyta aiškiai, kas čia galėjo atsitikti. Tačiau, apskritai imant, išgąstis buvo nepaprastas.

Kad geriau galėtume įsivaizduoti visą įvykį šventovėje, prisiminkime didelį skruzdėlyną, kur skruzdės uoliai darbuojasi. Pabandykime į skruzdėlyną įmesti akmenį arba pajudinti jį kurioj vietoj lazda, ir pamatysime, kad toje vietoje kyla sambrūzdis, išgąstis, neramumas. O tuo tarpu kiek toliau darbuojamasi paprasta tvarka, tačiau ir ta prieš valandėlę paliesta vieta grįžta prie senos tvarkos ir darbas vyksta toliau.

Vyriausias kunigas Kaifas, būdamas nepaprastai apsukrus, neprarado pusiausvyros, kilus sąmyšiui. Padedamas jam palankiųjų, pašalino iš dalies pavojų, lygiai kaip akylas sukilusio miesto viršininkas, įvairiais grasymais, prašymais, įkalbinėjimais, skaidymu priešingų partijų ir įvairiomis kitomis priemonėmis. Svarbiausia pragarišku savo užsispyrimu ir tariamuoju ramumu, įgytu didžiausia pastanga, pasiekė bent to, kad sąmyšis netapo bendras ir pavojingas, ir kad daugumas žmonių nelaikė tuos baisius reiškinius nekaltos Jėzaus mirties liudijimu. Antonijos pilies romėnų įgula taip pat darė galimus žygius palaikyti tvarkai. Tad nors ir buvo didelė baimė ir sąmyšis, nors šventės iškilmės buvo pertrauktos, tačiau maištas nekilo. Šviesi įtempimo liepsna prigeso ir žioravo tiktai kaip baimė širdyse minios, kuri, sklisdama į namus, įsinešė ją su savim į pastoges. Tačiau ir čia pataikė veiklūs fariziejai didesnę liepsnų dalį nuslopinti.

Taip atrodė visas dalykas bendrais bruožais. Iš atskirų smulkmenų atsimenu šias: nuo žemės drebėjimo pradėjo griūti iš pagrindų du didieji stulpai prie angos į Šventąją. Jų apačia įsmego žemėn, o jie griuvo į abi puses, kairysis į pietus, dešinysis į šiaurę; taip pat perplyšo garsiai šlamėdama tarp jų ištempta uždanga nuo viršaus iki apačios, ir perplėšta nudribo į abi puses ant žemės. Ta uždanga buvo graži ir galima buvo išskirti šias spalvas: raudoną, žydrą, baltą ir geltoną. Uždangoje buvo pavaizduotos žvaigždžių grupės ir įvairios figūros, pav., vario žaltys. Šventoji, paprastai uždengta, pasirodė dabar visų akims nukritus uždangai. Šalia Šventosios už šiaurinės sienos buvo Simeono maldos kambarėlis. Žemei sudrebėjus, sugriuvo kambarėlio skliautai, o iš šventovės sienos iškrito di-delis akmuo. Keliose salėse įkrito grindys, kaikur sukrypo laiptai, išvirto kolonos.

Šventojoj pasirodė vyriausias kunigas Zacharijas, nužudytas kadaise tarp šventovės ir altoriaus, rūsčiai prabilo į kunigus; priminė kito Zacharijo mirtį ir Jono, o taipgi ir pranašų žudymus. Jis išėjo iš skylės sienoje, kuri pasidarė iškritus akmeniui prie Simeono maldos kambarėlio.

Didžiojoj sakykloj pasirodė kaip dvasios mirusieji sūnūs pamaldaus vyriausiojo kunigo Simono Justaus, sentėvio senojo Simeono, kuris pranašavo Jėzaus ateitį, Jį aukojant šventovėje. Tie taipgi prikaišiojo fariziejams pranašų žudymą, skelbė ligšiolinės aukos žlugimą ir įkalbinėjo visus priimti Nukryžiuotojo mokslą.

Paskui pasirodė prie aukuro Jeremijas, grasomai šaukdamas, kad jau pasibaigė senoji auka, o prasideda nauja. Ten, kur tiktai Kaifas arba patys kunigai buvo tų reiškinių liudininkai, stengtasi nuslėpti juos, ginčyti jų tikrumą ir griežtai įsakyta nekalbėti apie tai ir neskleisti neramumo.

Staiga pasigirdo garsus trenksmas, šventovės durys pačios atsidarė ir pasigirdo balsas: „Eime iš čia”. Mačiau, kad tai angelai visiškai palieka šventovę. Sudrebėjo smilkomasis aukuras, indas su smilkalais apvirto, nugriuvo spinta su Šventojo Rašto knygomis ir visos knygos suvirto krūvon. Sąmyšis kaskart stiprėjo, niekas jau nebenumanė, kas dabar per laikas. Nikodemas, Juozapas Arimatietis ir daugelis kitų Jėzaus išpažinėjų išėjo iš šventovės visiškai. Kur-ne-kur salėse ir koridoriuose gulėjo lavonai; kitoj vietoj mirusieji vaikščiojo tarp minios baisiai grasydami; tiktai šaukiant angelams, kurie ėjo iš šventovės, sugrįžo į savo karstus, šventovės pasieny išvirto sakykla. To bendro sąmyšio metu įėjo į šventovę fariziejai, kurie jau at-virtę grįžo iš Kalvarijos kalno. Dabar, matydami tuos ženklus, juo labiau įsitikino ir pradėjo karštai prikaišioti Annui ir Kaifui, o paskui paliko šventovę.

Annas iš tikrųjų svarbiausias, nors slaptas Jėzaus priešas, kuris nuo seno jau kėlė intrigas prieš Jėzų ir mokytinius, lygiai taip pat mokė kaltintojus, kaip turi netikrai liudyti prieš Jėzų, dabar iš baimės beveik neteko proto; bėgiojo iš kampo į kampą, slapstėsi tolimiausiuose užkampiuose. Pagaliau pagavo jį tampyti mėšlungis; vaitojantį iš skausmo nunešė jo šalininkai į vieną atskirą kambarį ir beviltiškai nusiminę sustojo aplink jį. Kaifas jį ramino, glaudė širdingai, bet veltui. Mirusiųjų pasirodymas galutinai prislėgė Anną. Kaifas taipgi buvo didžiai išsigandęs, bet šėtoniškas jo atkaklumas ir puikybė neleido parodyti savo sumišimo. Visam kam akiplėšiškai prieštaravo; prieš grasomus stebuklingus ženklus ir slaptą savo baimę akiplėšiškai pastatė įdūkimą ir puikybę. Priverstas nutraukti religines apeigas, griežtai uždraudė ir įsakė visus tuos stebuklus, kurie įvyko šventovėje, bet apie kuriuos dar nepasiekė žinia daugumą gyventojų, laikyti didžioj paslapty. Pats paskelbė ir įsakė kunigams toliau skelbti, kad tuos dieviškojo pykčio reiškinius užsitraukė patys nukryžiuotojo Galilėjiečio šalininkai, nes sutepti atėjo į šventovę. Viso išgąsčio priežastis buvę patys priešai Šventojo Įstatymo, kurį ir Jėzus norėjęs panaikinti. Daug vėl suvertė ant Galilėjiečio burtų, kuris tiek gyvendamas, tiek dabar mirties valandą sudrumstęs šventovės ramumą. Tokiais išsisukinėjimais pavyko Kaifui tam tikrai žmonių daliai užčiaupti burną, jis grasymais privertė tylėti, tačiau buvo daug ir tokių, kuriuos tie stebuklingi ženklai iš tikrųjų sujaudino ir pravėrė akis, bet tie lig laiko nepasirodė pakeitę savo pažiūras. Šventės apeigas atidėjo lig šventovę apvalant, avinėlių nebaigė dar skersti ir dabar metė tą darbą. Žmonės pamaži išsiskirstė namo.

Zacharijo karstas, esąs po šventovės mūrais, įgrimzdo žemėn ir iš dalies apgriuvo, todėl ir iškrito iš sienų akmenys. Pro čia išėjo Zacharijas, bet atgal atsigulė amžinam poilsiui kitoje man nežinomoje vietoje. Prisikėlę Simono Justaus sūnūs atsigulė atgal grabe prie šventovės pamatų tuo pačiu metu, kai Jėzaus kūną ruošta padėti į grabą.

Tų visų įvykių metu šventovėj, ne kitaip darėsi ir visame mieste. Tuojau po trečios valandos įdubo daugelis karstų svarbiausia šiaurės vakarų dalyje, kur daug daržų. Čia vienur, čia kitur buvo matyti atidaruose grabuose lavonų, apvyniotų įkapėmis, o kituose bebuvo sutrūnėjusių drabužėlių gabalėliai ir kaulų saujelės. Iš kai kurių karstų kilo nepaprastas, bjaurus tvaikas. Kaifo teismo patalpoj sugriuvo laiptai, ant kurių stovėjo išniekintas Jėzus, o taipgi židinio dalis kieme, kur Petras pirmą kartą išsigynė Jėzaus. Sugadinta taip didžiai, jog reikėjo paskui rinktis angą kitur. Čia pasirodė mirusysis vyriausias kunigas, Simonas Justas, Simeono sentėvis, ir grasė gausiai susirinkusiems tarybos nariams už neteisingą sprendimą, priimtą toj patalpoj. Tarnautojai, kurie vakar naktį įleido į kiemą Petrą ir Joną, tuojau atsivertė ir nubėgo į olas, kuriose slapstėsi mokytiniai. Piloto rūmuose perskilo akmuo ir įdubo vieta, kurioje Pilotas rodė žmonėms nuplaktą Jėzų. Drebėjo visų rūmų pamatai. Gretimojo teismo pastato kieme įkrito visiškai vieta, kur buvo pakasti lavonai nekaltų kūdikėlių, išžudytų įsakius pirma viešpatavusiam Erodui. Ir daugelyj kitų vietų įgrimzdo pastatų sienos, suskilo mūrai, tačiau nepasitaikė niekur taip, kad visas pastatas būtų pavirtęs griuvėsiais. Prietaringasis Pilotas, didžiai išsigandęs, visiškai neteko galvos ir nebežinojo ką daryti.

Žemės drebėjimas judino jo rūmus, grindys linko po kojomis, tad nusiminęs, išsigandęs bėgiojo iš vieno kambario į kitą, o čia mirusieji pasirodė kieme, šaukdami jam grasomai, skelbdami bausmę už neteisingą teismą ir prieštaraujamą sprendimą, paskelbtą Jėzui. Pilotas manė išgąstyje, kad tai pranašo Jėzaus dievai jam rodosi, tad pagaliau užsidarė slaptame rūmų kampelyje, degino smilkalus ir aukojo aukas savo dievaičiams ir net darė iškilmingus apžadus, kad tik padarytų nekenksmingus jam Galilėjiečio dievus. Erodas, taipgi beveik praradęs protą, iš baimės liepė uždaryti visas rūmų duris ir sėdėjo tyliai, didžiai nusiminęs, abejodamas, ar besulauks ryto.

Buvo tikrai lig šimto tų mirusiųjų, kurie, pasiėmę kūnus, pasirodė Jeruzalėje ir apylinkėse, o buvo tarp jų vyrų iš įvairių net tolimesnių amžių. Mirusieji pasirodydavo dažniausiai poromis įvairiose miesto vietose, pastodavo kelią išgąstingai bėgantiems žmonėms ir grasomai prikaišiodavo jiems, liudydami Jėzų. Kapai buvo daugiau slėniuose už miesto, išmėtyti atskirai, bet daug jų buvo taipgi naujai gyvenamose dalyse, svarbiausia daržinėj miesto dalyje, šiaurės vakaruose tarp kampinių ir tų vartų, pro kuriuos išvesta Jėzų. Tie karstai seniau buvo už miesto ribų, o kai miestą praplėtė, pateko į jo ribas. Buvo taipgi senų, užmirštų kapų aplink šventovę ir po šventove.

Karstų atsivėrė daug, bet ne visi mirusieji iš jų atsikėlė. Buvo matyti jų lavonai bendruose karstuose, bet atsikėlė tiktai tie, kurių sielas išsiuntė Jėzus iš priešpragario. Jie nusivyniojo įkapes nuo veido ir gatvėmis skubėjo į gimtuosius savo namus. Įeidavo į vaikaičių butus ir grasomai prikaišiodavo jiems dalyvavimą Jėzaus žudyme. Tie, kurie lig gyvi būdami buvo bičiuliai, ėjo ir dabar kartu po du gatvėmis. Ilgos įkapės siekė žemę, tad nebuvo matyti, ar daro žingsnius kaip gyvi žmonės ar ne; atrodė labiau, kad palengva plaukia ir sklenda pagal žemę. Rankos buvo apvyniotos plačiomis juostomis, o kai kurių apdengtos plačiomis rankovėmis, susegtomis per staibį. Įkapės buvo atmestos nuo veido ant galvos, tad buvo matyti išblyškę, pageltę, išdžiūvę kaulėti veidai su ilgomis barzdomis. Jų balsas buvo ruslus, grasomas, nemalonus. Balsas ir nesulaikomas slinkimas iš vietos į vietą buvo vienintelis jų būties ženklas. Apskritai sakant, atrodė, kad juose nėra nieko kito, tiktai balsas. Pritinkamai luomui, amžiui ir papročiui, kurio laikėsi gyvendami, buvo įvairiai apsidarę. Kryžkelėse, kur eisenos metu į Golgotą skelbta Jėzaus sprendimą, sustodavo mirusieji, skelbdavo Jo garbę ir žėrė prakeikimus žudytojams. Žmonės sustoję iš tolo klausydavos drebėdami ir bėgdavo išsigandę, kaip pamėklės pasijudindavo. Forume, priešais Piloto rūmus, mirusieji šaukė ir grasė labiausiai. Atsimenu tarp ko kita tuos žodžius: „Kruvinas teisėjau”. Žmonės, pamatę numirėlius, bėgo su išgąsčiu, slėpėsi tamsiausiuose uždingčiuose ir kampuose. Išgąstis apėmė visą miestą. Tiktai apie ketvirtą valandą sugrįžo mirusieji į savo karstus. Jėzui atsikėlus, taip pat pasirodydavo dvasių daugelyj vietų. Šiandien paliauta aukoti šventovėje ir sambrūzdis buvo bendras ir tiktai maža gyventojų dalis valgė vakare Velykų avinėlį.

Saulės užtemimas ir žemės drebėjimas buvo jaučiamas Jeruzalėje ir kitose Palestinos vietose ir net tolimesniuose kraštuose. Ir ten kilo išgąstis, žemės drebėjimas daug ką sunaikino. Tirzoje nuvirto kalėjimo bokštas, iš kur kadaise Jėzus išpirko kalinius, o taipgi pastatai buvo labai apgadinti. Chabulo žemėje žalos padarė daugelyje vietų. Visoj Galilėjoj, kur Jėzus dažniausiai vaikščiojo, griuvo daugely vietų atskiri namai, ypatingai namai fariziejų, kurie atkakliai persekiojo Jėzų, o dabar visi buvo švenčių metu Jeruzalėje. Sugriuvę namai palaidojo savo griuvėsiuose jų žmonas ir vaikus.

Labai daug žalos padarė žemės drebėjimas prie Galilėjos ežero: Kafamaume sugriuvo daug namų. Visas tarpas, gyvenamas vergų, tarp Tiberiados ir Serobabelio, Kafarnaumo valdovo, daržų buvo visai sunaikintas. Visas uolų iškyšulys už gražiųjų valdovų daržų prie Kafarnaumo nugriuvo žemyn. Ežero vandens išsieliejo ir aptvino slėnį net ligi miesto, o pirma Kafarnaumas buvo nuo ežero beveik per pusvalandį kelio. Petro ir Švč. Mergelės namai priemiestyje nuo ežero pusės paliko nepaliesti.

Galilėjos ežeras žemei drebant susidrumstė lig pat gelmių. Vienur įgriuvo krantas, kitur pakilo, sudarydamas naują žemę. Pakraščių vaizdas labai pasikeitė ir pasidarė panašesnis į dabartinį. Apskritai sakant, sunku dabar atpažinti, kaip pirma atrodė krantas. Didžiausia atmaina pasidarė pietų vakarų ežero pusėj, kiek žemiau už Tarichejos. Ilgas, juodas, akmeninis pylimas, skiriąs toj vietoj pelkes nuo ežero ir reguliuojąs Jordano vandenis, visiškai įgrimzdo ir padarė daug žalos.

Daug žalos padarė žemės drebėjimas rytiniame ežero pakrašty, kur gergezeniečių paršai, velnių apsėsti, puolė į pelkę, taip pat Gergezoje, Gerazijoj ir visame Chorazino apskrity. Antrojo duonos padauginimo kalnas taipgi patyrė didelį drebėjimą, o akmuo, ant kurio sėdėdamas Jėzus daugino duoną, perskilo pusiau. Pačioj Panėjoj ir apylinkėse sugriuvo daug namų. Iš kaikurių Dekapolio miestų tiktai pusė beliko, net Mažosios Azijos apylinkės didžiai nukentėjo, pav., Nikėja, o daugiausia vietos į rytus ir šiaurės rytus nuo Panėjos. Didžiai buvo sunaikinta Aukštoji Galilėja. Daugumas fariziejų, sugrįžę iš švenčių, rado savo tėvynėje griuvėsius ir lavonus. Ne vienam pranešta tatai jau Jeruzalėje, ir dėl to Jėzaus priešai net lig Sekminių buvo ramūs ir nedrįso veikliau kovoti su Išganytojo išpažinėjais.

Šventovė, esanti nuo Garizimo kalno, taip pat buvo didžiai sugadinta. Ten, prie šulinio, buvo dievaičio statula po puošniu stogu. Tas stogas drauge su stabu įgarmėjo į šulinį. Nazarete sugriuvo pusė sinagogos, iš kurios kadaise žydai išvijo Jėzų. Sugriuvo taipgi vieta kalne, kur norėta Jį nustumti į prarają.

Žodžiu sakant, kalnai, slėniai ir miestai didžiai pajuto žemės drebėjimą; pajuto taipgi ir upės ir patyrė didelių atmainų Jordano vaga. Apgriuvus ežero krantams ir sutrikus įtakams, kilo įvairių kliūčių, vanduo turėjo ieškoti naujo kelio, todėl Jordano vaga žymiai pasikeitė daugelyj vietų. Macheras ir kiti Erodo miestai nepatyrė jokios žalos; nepasiekė ten baudžiamoji Dievo rykštė, bet taipgi nepasiekė ir gailesys, panašiai kaip anuos Jėzaus suėmimo darželyje dalyvius; tie, kurie nekrito žemėn, taipgi niekuomet ir neatsikėlė.

Piktosios dvasios, glūdinčios įvairiose vietose, nugarmėjo į žemę drauge su namų griuvėsiais ir kalnų lūžtvėmis. Tokiomis valandomis žemės drebėjimas priminė konvulsišką apsėstojo tampymąsi, kur glūdįs priešas jaučia, jog turi išeiti ir paleisti iš nagų savo grobį. Prie Gergezos nusmuko dalis kalno, nuo kurio kadaise puolė į pelkę kiaulių banda, ir mačiau, kaip drauge su smunkančia žeme griuvo į pelkę piktų dvasių spiečiai, panašūs į niūrų, tamsų debesį.

Ištrauka iš knygos "KRISTAUS KANČIA. PAGAL DIEVO TARNAITĖS ONOS KOTRYNOS EMMERICH REGĖJIMUS SURAŠYTA KLEMENSO BRENTANO".