Kristaus Kančia. Jėzaus žengimas į priešpragarį

Jėzaus bičiuliai Didįjį šeštadienį 

Vakar vakarą, kaip minėjau, susirinko vakarieninėje apie dvidešimt vyrų. Mačiau, kaip buvo apsivilkę ilgomis, baltomis išilginėmis su plačiais diržais ir meldėsi prie lempos šviesos ir atliko šabaso apeigas, o suvalgę vakarienę, išsiskirstė poilsio. Kai kurie nuvyko į kitus butus. Šiandien taipgi sėdėjo beveik visą laiką namie ramiai, susieidami laiks nuo laiko paskaityti arba pasimelsti. Kas valandėlę ateidavo kuris nors iš pažįstamų ir įleistas į vidų prisijungdavo prie būrio.

Šalutinis namas prie vakarieninės, kur buvo Švenčiausioji Mergelė, buvo sudarytas iš didelės vidurinės menės ir daugelio aplink ją esančių mažų kambarėlių, atskirtų perdoriais į atskirus miegamuosius. Sugrįžusios nuo kapo, šventosios moterys padėjo visus daiktus į savo vietas, viena iš jų uždegė lempą, kabančią menės vidury, ir visos susirinko aplink švč. Mergelę, meldėsi pasikeisdamos, didžiai nuliūdusios ir susikaupusios. Vakarienės valgė labai maža. Po šabaso atvyko iš Betanijos su Lozoriumi Morta, Maronė, Dina ir Mara. Lozorius nuėjo prie vyrų į vakarieninę, o jos atėjo čia pas moteris. Visos gailiai verkdamos pasakojo naujai atvykusioms apie Jėzaus mirtį ir laidotuves. Vėlai jau vakare vyrai pašaukė tas moteris, kurios gyveno mieste, pasiryžę jas nulydėti iki namų. Tarp vyrų buvo ir Juozapas Arimatietis. Tą tatai būrelį ir užpuolė kareiviai prie Kaifo teismo namų, suėmė Juozapą, einantį jų vidury, ir uždarė bokšte.

Palikusios vakarieninėj moterys išvaikščiojo tuojau į miegamuosius kambarius. Prieš eidamos gulti apsidengė galvas, atsisėdo ant žemės ir, atsirėmusios į guolį, patiestą prie sienos, sėdėjo valandėlę paskendusios liūdnose mintyse. Atsistojusios paskui nusiėmė juostas, viršutinius drabužius, atskleidė patalynes ir, apsidengusios nuo galvos iki kojų, kaip tai paprastai darydavo, atsigulė valandėlę pailsėti. Tuojau po pusiaunakčio vėl pašoko, apsitaisė, uždengė patalynes ir susirinko į menę, kur drauge su Švenčiausia Mergele prie lempos šviesos vėl meldėsi.

Tas paprotys melstis naktį nėra naujas. Nuo to laiko, kaip yra atsiradusi malda, mažiau, kaip nekartą laikydavos to papročio šventi žmonės, ištikimi Dievo vaikai, ar tai skatinami ypatingos malonės, ar tai pildydami Dievo arba Bažnyčios nuostatus. Ir šventosios moterys neužmiršo to net po tokių vakarykščios dienos liūdnų įvykių. Lygiai taip pat meldėsi ir vyrai vakarieninės salėj, paskui Jonas su keliais mokytiniais pasibeldė į moterų duris ir jos, apsisiautusios skraistėmis, drauge su Švč. Mergele nuėjo paskui mokytinius į šventovę.

Apie tą patį maždaug laiką, kai antspaudavo karstą, tai yra, apie trečią valandą ryto, atvyko Švč. Mergelė su moterimis, Jonu ir keliais mokytiniais į šventovę. Buvo toks paprotys, kad daugumas žydų eidavo auštant suvalgę Velykų avinėlį į šventovę, kurią tą dieną atidarydavo jau vidurnaktį, nes aukojimas prasidėdavo labai anksti. Po vakarykščios dienos baisių įvykių nepradėta aukų aukoti, nes šventovė buvo suteršta pasirodžiusių numirėlių. Tačiau Švenčiausioji Mergelė ėjo į šventovę, nes, kaip man rodėsi, norėjo, tarytum, atsisveikinti su tais Dievo namais, kuriuose buvo išauklėta ir išmoko garbinti šventybę, kol pati savo skaisčiose, nekaltose įsčiose pradėjo šventąjį iš šventųjų, kuris vakar taip nuožmiai buvo nužudytas, kaip tikra auka, tikras Velykų Avinėlis. Šventovė buvo atidara pagal paprotį ir nušviesta lempomis. Atidarąs buvo taipgi kunigų kiemas, tą dieną skiriamas lankyti žmonėms, kurių šiandien tačiau beveik visai nebuvo, išskyrus kelis sargybinius ir tarnus. Visur buvo netvarka, nes dar nesunaikinta baisių vakarykščios dienos pėdsakų. Šventovė buvo suteršta pasirodžiusių joje mirusiųjų. Įkyriai lindo man vis mintis, kaipgi žydai visa tai atitaisys ir padarys tvarką.

Šventovėje atvykęs būrelis sutiko Simeono sūnus ir Juozapo Arimatiečio seserėčius, kuriuos jau pasiekė žinia, jog suėmė jų dėdę, ir tatai pripildė jų širdis gilaus liūdesio. Tie, būdami šventovės prižiūrėtojai, vedžiojo vyrus, Švč. Mergelę ir jos palydovus. Tylėdama žiūrėjo į griuvėsius; su baime širdyje ir pagarba matė čia liudijimą, duotą vienatiniam savo Sūnui. Norėdami geriau paaiškinti, pasakojo vadžiotojai trumpais žodžiais vakarykščius įvykius.

Kaip sakiau, nepašalinta dar griuvėsių. Toj vietoj, kur einama iš priebučio į Šventąją, mūrai taip persiskyrė, kad galima buvo prasiskverbti, ir atrodė, kad grius. Slenkstis prie uždangos įkrito, o stulpai, ant kurių ji kabojo, pasvirę iš pagrindų, pakrypo į abi puses sienos linkui ir pusiau perplėšta uždanga karojo iš šalių. Prie šiaurinės sienos, kur iš Simeono maldos vietos iškrito vakar didelis akmuo ir kur pasirodė Zacharijas, atsirado tokia didelė skylė, kad moterys galėjo pro tą patogiai praeiti. Padarė tai ir čia, stovėdamos prie didžiosios sakyklos, kurioje kalbėjo Jėzus, dvylikos metų berniukas, galėjo pro perplėštą uždangą pažiūrėti į Šventąją vietą, kas paprastai būdavo joms draudžiama. Kitose vietose įkrito vienur kitur grindys, suskeldėjo sienos, pakrypo kolonos iš pagrindų.

Švenčiausioji Mergelė nepraleido nė vienos vietos šventovėje, kurias Jėzus pašventino savo asmeniu. Atsiklaupusi bučiavo jas ir jaudinamais žodžiais pasakojo kiekvienoj vietoj draugėms, koks atminimas riša ją su ta vieta. Draugės, sekdamos jos pavyzdžiu, taipgi garbino vietas, pašvęstas jų Išganytojo.

Žydai, apskritai sakant, nepaprastai gerbia visas tokias vietas, kurios buvo jiems svarbių įvykių liudininkai. Su pagarba liečia jas, bučiuoja, liečia veidu, ir aš niekuomet tuo nesistebėdavau. Jeigu, žinoma, tikima ir jaučiama, kad Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas yra gyvasis Dievas, kad gyveno tarp savo tautos šventovėje, kad Jeruzalę pasirinko kaip tą būstą, tai labiau reiktų stebėtis, jeigu to nedarytų. Kas tiki gyvąjį Dievą ir Išganytoją, žmonių, Jo vaikų, pašventėją, neprivalo stebėtis, kad tas gyvas savo meile Dievas gyveno tarp gyvų ir kad jie atiduoda Jam ir visam tam, kas turi su Juo sąryšio, didesnę pagarbą, meilę ir šlovę, negu savo gimdytojams, bičiuliams, mokytojams ir vyresniesiems šioje žemėje. Žydai elgdavosi šventovėje ir šventose vietose taip, kaip mes elgiamės prie Švenčiausio Sakramento. Teisybė, ir tarp žydų pasitaikydavo tokių apjakėlių, neva civilizuotų išminčių, kokių netrūksta tarp mūsų, kurie, nenorėdami atiduoti pagarbos gyvajam Dievui, klaidingai, juokdariškai tarnauja šio pasaulio dievaičiams. Tokie žmonės, jei atsitiktinai ir neatmetė paties Dievo, kaip labai objektyvaus dalyko, būdami išpuikę, ima tarnauti pasaulio dvasiai ir melui ir užsispyrę atmeta bet kokią išorinę pagarbą Dievui ir pasididžiuodami sakos garbiną dvasia ir teisingumu. Nenori kvailiai suprasti, kad garbinti Dievą dvasia ir teisingumu reiškia garbinti Jį ir kaip šventąją Dvasią ir Sūnų, kuris prisiėmė kūną iš Marijos Mergelės, paliudijo tiesą, gyveno tarp mūsų, už mus numirė žemėje, o mylėdamas mus pasiryžo būti bažnyčiose Švenčiausiame Sakramente net ligi pasaulio pabaigos.

Ilgai vaikščiojo Švenčiausioji Mergelė po šventovę su pagarba lankydama šventas jai vietas ir prie kiekvienos aiškindavo savo bičiulėms, kokį sudaro jai atminimą. Čia įžengė pirmą kartą į šventovę kaip maža mergaitė, ten iš pietų pusės augo lig ištekėdama; parodė, kurioj vietoj susituokė su šv. Juozapu, kurioj aukojo Jėzų, kurioj vėl klausė Simeono ir Onos pranašavimų. Ir gailiai pravirko Marija, nes štai išsipildė tie pranašavimai ir jos sielą pervėrė skausmo kalavijas. Paskui parodė Marija, kur rado Jėzų, dvylikos metų mokantį išminčius, ir pabučiavo su pagarba sakyklą. Atlankė taipgi pinigų renkamąją dėžę, į kurią įmetė skatiką neturtinga našlė, ir vietą, kurioje Jėzus atleido svetimoteriautojai. Pagerbusios atminimu, palietimu, ašaromis ir malda visas vietas, pašvęstas Jėzaus, susiruošė visos moterys grįžti į vakarieninę.

Su ašaromis akyse ir su didžia pagarba veide atsisveikino Marija apnaikintą šventovę, tuščią tokią dieną ir tuo liudijančią baisią savo tautos nuodėmę. Atsiminė, kaip Jėzus verkė pranašiškai kalbėdamas: „Štai sugriaukite šį pastatą, o aš per tris dienas vėl jį atstatysiu”. Štai sugriovė jo priešai jo kūno šventovę, tad su ilgesiu Marija laukė trečios dienos, kurią turėjo išsipildyti amžini tiesos žodžiai.

Jau stojo diena, kai Marija grįžo iš šventovės į vakarieninę ir tuojau nuėjo su moterimis į savo butą, esantį dešinėj kiemo pusėj. O Jonas ir mokytiniai nuėjo pas susirinkusius vakarieninės menėj vyrus, kurių jau buvo arti dvidešimties. Visą šabasą praleido tyliai melsdamies pakaitomis prie lempos arba grimsdami liūdnuose atminimuose. Retkarčiais atvykdavo kas iš pažįstamų, tad įleisdavo jį atsargiai ir ašarodami kalbėdavo apie buvusius įvykius. Jonui visi rodė ypatingos pagarbos, jiems buvo gėda to, kad jis vienas turėjo drąsos ir neapleido Jėzaus iki pat mirties. Jonas, kaip visuomet, buvo visiems palankus, malonus ir visus užjausdavo. Su nekaltumu ir kūdikišku paprastumu užleisdavo kiekvienam pirmenybę. Mačiau juos taipgi kartą valgant. Sėdėjo tylėdami, užsidarę duris, niekur nedrįsdami išeiti, čia niekas negalėjo jų užgauti, nes namai buvo Nikodemo nuosavybė, o tas išnuomojo jiems Velykų šventėms.

Šventosios moterys taipgi sėdėjo lig vakaro menėje, užsidarinėjusios duris ir užsidangsčiusios langus; švietė tik lempa, kabanti viduryje. Moterys čia susirinkdavo prie lempos aplink švč. Mergelę bendros maldos, paskui vėl eidavo kiekviena į savo miegamąjį ir ten apsitaisiusios gedulo drabužiais gedulo ženklui atsiguldavo į plokščias dėžes, išbarstytas pelenais, arba melsdavosi atsiklaupusios veidu prie sienos. Paskui vėl nusiimdavo gedulo drabužius ir eidavo į salę bendrai pasimelsti. Silpnesnės šį tą valgė, o kitos sausai pasninkavo.

Taip praėjo joms visa diena. Kiek kartų regėjime nukreipdavau čia akį, visuomet matydavau jas arba susirinkusias prie lempos bendros maldos, arba atskirai kambarėliuose liūdinčias. Matydama Švč. Mergelę, atsimindavau brangųjį Išganytoją, tad tuojau stodavos man prieš akis Jo karstas, o prie jo septynetas kareivių sargybos, stovinčių prie angos. Prie pat angos į kapą, griovyje, einančiam aplinkui, stovėjo Kasijus, susikaupęs, nesitraukdamas nė valandėlės iš savo vietos. Karsto durys buvo uždarytos ir užristos akmenimi, bet pro jas mačiau Jėzaus lavoną, taip, kaip jį padėjo, apsuptą skaisčia šviesa. Du angelai stovėjo prie šventojo Jo kūno ir Jį garbino. Kai man atėjo į galvą mintis apie šventą Jėzaus sielą, pasirodė man puikus, įvairus, bet painus nužengimo į priešpragarį paveikslas, toks gausus smulkmenų, kad dalį vos galėjau atsiminti ir tai papasakosiu kiek galėdama tiksliau.

Jėzaus žengimas į priešpragarį

Kai Jėzus garsiai sušukęs mirė prie kryžiaus, Jo siela šviesos pavidalo, apsupta angelų, tarp kurių buvo ir Gabrielius, nusileido į žemę prie kryžiaus kamieno. Nors siela atsiskyrė nuo kūno, tačiau Jo Dievybė paliko sujungta su siela ir su kūnu. Kuriuo būdu tai darėsi, suprantamas daiktas, nepavyks papasakoti žodžiais. Priešpragaris, į kurį žengė Jėzaus siela, atrodė man kaip trys skyriai, trys atskiri pasauliai; jaučiau, kad jie turi būti apvalūs, ir kad kiekvieną tų dalių skiria nuo kitos skirtinga sfera.

Priešais priešpragarį buvo šviesi erdvė, jei taip pasakysiu, žalsva giedra, per kurią, kaip mačiau, turėjo pereiti visos sielos, apvalytos skaistyklos ugnimi, prieš jas įvedant į dangų. Priešpragaris, kuriame buvo sielos, laukiančios Išganytojo, buvo apsuptas pilka, miglota sfera, padalyta įvairiais ratais. Išganytojas, švitėdamas garbe, iškilmingai vedamas angelų, perėjo per dvi tokias sferas, iš kurių kairiojoje buvo teisingieji sentėviai net ligi Abraomo, o dešiniojoj — teisingųjų sielos nuo Abraomo net ligi Jono Krikštytojo. Nė viena iš jų dar nežinojo Jėzaus, o tačiau Jam artinantis apžėrė tuos plotus kažkoks džiaugsmas ir ilgesys. Atrodė, kad tos baimingos sielos, suspaustos ilgesio srity, plečiasi staiga laukdamos kažkokios džiaugsmingos žinios. Atrodė, kad vargšes sielas apėmė, tarytum, gryno oro gūsis, tarytum, šviesa, kaip gaivioji rasa, stiprinanti ir skelbianti atpirkimą; o visa tai įvyko taip greitai, kaip vienas vėjo dvelktelėjimas. Praėjęs tuos abu ratus, įžengė Jėzus į miglotą erdvę, kurioje buvo pirmieji gimdytojai Adomas ir Ieva. Pašnekino juos maloniai, o jie, pažinę Jį, su neapsakomu džiaugsmu teikė Jam garbę. Paėmęs juos su savim, pasuko Jėzus kairėn prie sentėvių, gyvenusių prieš Abraomą. Tos sielos, bent ne visos, nebuvo visiškai laisvos nuo skaistyklos kančių; tarp jų buvo matyti piktų dvasių, o velniai kankino ir kamavo kai kurias sielas įvairiais būdais. Angelai pasibeldė į angą ir liepė atidaryti. Čia buvo anga, vartai, į kuriuos belstasi skelbiantis atėjus, ir atrodė man, tarytum, šaukė: „Atidarykite vartus, atverkite skliautus!” Ir įžengė iškilmingai Jėzus, o piktosios dvasios baimingai traukėsi nuo Jo šaukdamos: „Ko čia Tau reikia, ko Tu nori, ar ir mus dabar nori nukryžiuoti?!” ir t.t. Angelai tuojau surišo jas ir nusivijo prieš save. Uždarytosios sielos nežinojo lig šiol Jėzaus ir apie Jį turėjo tiktai neaiškų supratimą.

Dabar pasisuko Jėzus į dešinę, į tikrąjį priešpragarį. Prie angos susidūrė su Juo gerojo žmogžudžio siela, einanti angelų lydima į Abraomo prieglobsti, o piktąjį žmogžudį vijo šėtonai į pragarą. Prataręs keletą žodžių Dizmui, įžengė Jėzus į priešpragarį, kur Abraomo prieglobstyje ilsėjosi jo teisingųjų senolių sielos. Paskui Jėzų įžengė visas būrys jau išvaduotų sielų ir angelų, vejančių priešais save surištus šėtonus. Ta dešinioji erdvė man atrodė aukščiau, negu anoji. Tai darė tokio įspūdžio, tarytum, būtų buvę einama po bažnyčios grindimis ir iš požemio įeinama į bažnyčios vidų. Piktosios dvasios priešinosi ir nenorėjo eiti į vidurį, bet angelai jėga juos įstūmė. Tame priešpragaryje buvo susirinkusios sielos visų šventųjų izraelitų, kairėj patrijarkų, Mozės, teisėjų ir karalių, dešinėję pranašų, ir visų Jėzaus sentėvių ir jų giminaičių, net iki Jokimo, Onos, Juozapo, Zacharijo, Elzbietos ir Jono. Nebuvo čia piktųjų dvasių, nebuvo jokių kančių, tiktai ilgesys, laukiant pažadėjimo išsipildant, kuris buvo duotas pirmiesiems gimdytojams, o išsipildė kaip tik dabar. Tad neapsakomas džiaugsmas ir laimė apėmė visas sielas, visos apsupo Išganytoją, sveikino Jį ir davė Jam garbę, o supančioti šėtonai turėjo noromis nenoromis pajusti savo menkybę ir pažeminimą. Jėzus išsiuntė daug sielų žemėn, kad, įžengusios į savo kūnus, akivaizdžiai Jį paliudytų. Buvo tai kaip tik tuo pačiu metu, kai daug mirusiųjų išėjo iš savo karstų ir pasirodė Jeruzalėje. Atlikusios savo pareigas, tos sielos vėl padėjo kūnus žemėje, kaip teismo skelbikas nusiima savo skraistę išpildęs vyresnybės įsakymą.

Iš čia džiaugsminga eisena, vadovaujama Jėzaus, leidosi į gilesnę sferą, esančią tam tikrą vietą apsivalyti pamaldiems pagonims, kurie nujautė tiesą ir jos troško. Tos sielos kentė tam tikras kančias už tai, kad, būdamos žemėje, garbino dievaičius. Dabar velniai turėjo aiškiai išpažinti apgaulingus savo veiksmus, o sielos, susijaudinusios iš džiaugsmo, garbino Išganytoją. Čia taip pat angelai supančiojo velnius ir nusivijo su savim.

Taip žengė Jėzus iškilmingai per tas sritis, bet labai greitai, vaduodamas pamaldžias sielas iš amžinos nelaisvės. Begalinė paveikslų daugybė sklido pro mano akis, bet kur gi mano menkas protas pataikys visa tai aprašyti?

Pagaliau prisiartino Jėzus prie tos prarajos vidurio, prie paties pragaro, kuris atrodė man, kaip milžiniška, neapimama akimi uolų erdvė, baisi, juoda, blizganti metaliniu blizgesiu. Angos buvo uždarytos milžiniškais baisiais vartais su daugybe velkių ir spynų, savo išvaizda keliančių šiurpą ir išgąstį. Artinantis Jėzui buvo girdėti galingas išgąsčio riksmas, vartai atsidarė iki galo ir pasirodė praraja, pilna tamsybių ir baisumų.

Kaip palaimintųjų vietos, rodosi man, regėjimuose dangiškos Jeruzalės pavidalo, kaip milžiniško miesto, kur pilna įvairių rūmų ir daržų, prisodintų stebuklingų vaisių ir įvairių rūšių gėlių, sutinkant su begalinėmis laimės sąlygomis ir atmainomis, taip pragaras pasirodė mano akims kaip atskiro pasaulio forma, sudaranti vieningumą iš įvairios rūšies pastatų, erdvių ir laukų. Bet čia viso ko šaltinis buvo laimės priešybė, amžina kančia ir graužimasis. Kaip ten palaimos srityje viskas atrodė pagrįsta amžinosios taikos, amžinosios harmonijos ir pasitenkinimo taisyklėmis, taip čia viskas buvo paremta netvarka, amžinu pykčiu, nesantaika ir nusivylimu. Ten mačiau įvairiausio džiaugsmo ir garbinimo vietas, perregimas, neapsakomai gražias, o čia be galo daug įvairių nykių kalėjimų ir kankinamųjų prakeikimo ir nusivylimo rūšių. Ten mačiau stebuklingiausius daržus, pilnus dieviškojo pastiprinimo vaisių, o čia bjauriausias dykumas, klampynes, pilnas skurdo, kančios ir viso, kas tiktai gali sukelti pasišlykštėjimą, koktumą ir išgąstį. Čia buvo daugybė prakeikimo, neapykantos, nusivylimo, sąmyšio, kančios ir susigraužimo vietų, aukurų, pilių, sostų, daržų, jūrų ir upių, priešingai negu dangiškosios palaimos, meilės, vienybės, džiaugsmo ir laimės vietos. Čia viešpatavo amžina, pasmerktuosius draskanti, nesantaika, kaip ten amžina, darni šventųjų harmonija ir santaika. Visos apgaulės, netikrumo užuomazgos čia buvo parodyta nesuskaitomais reiškiniais ir kančios įnagiais; čia nieko nebuvo taisyklingo, nė viena mintis neteikė paguodos, viešpatavo tiktai grasoma dieviškoji teisingumo mintis, primenanti kiekvienam iš pasmerktųjų, kad tos kančios čia kenčiamos yra nusikaltimo vaisius, kilęs iš padarytų žemėje nuodėmių grūdo. Visos baisios kančios atitiko padarytųjų nuodėmių esmę, būdą ir smarkumą; nuodėmių, tų kirminų, kur gelia tuos, kurie juos išugdė prie savo krūtinės. Mačiau kažkokį baisų pastatą su daugeliu kolonų, paskirtą žadinti išgąsčiui ir baimei, kaip Dievo karalystėje ramybei ir poilsiui. Visa tai suprantama, kai matai, bet žodžiais negali žmogus to pasakyti.

Kai angelai atidarė pragaro vartus, pamačiau kažkokį sąmyšį, išgirdau keiksmus, plūdimus, kaukimus ir dejavimus. Jėzus tarė kažką čia uždarytai Judo sielai, o angelai Dievo galybe visą būrį piktųjų dvasių trenkė žemėn. Visi velniai turėjo pagerbti ir pripažinti Jėzų, o tai buvo jiems baisiausia kančia. Daugelį velnių sustatė vieną prie kito ratu aplink būrį kitų, taip jog šie liko tartum suvaržyti. Visa tai įvyko pagal tam tikrus nustatytus įstatymus. Liuciferį įmetė angelai surištą į vidurinę prarają, kur net ėmė suktis verpetas tamsybėse. Girdėjau, jeigu neklystu, kad Liuciferis turįs būti vėl išleistas kurį laiką, maždaug per penkias dešimtis ar šešias dešimtis metų, prieš du tūkstančius metų po Kristaus, kitų skaitmenų neatsimenu. Kai kurie velniai turėjo būti paleisti anksčiau bausti ir gundyti žmonių, tas paleidimo laikas kaikuriems buvo mūsų laikais, o kai kam kiek vėliau.

Nėra galima papasakoti viso to, ką mačiau. Perdaug yra smulkmenų, tad ir nepataikysiu iš jų sudaryti vienumą, o be to, esu labai serganti, kai pradedu pasakoti, vėl viskas pasirodo mano akims, o tas vaizdas yra toks baisus ir taip mane kankina, jog beveik merdėju.

Begalinius sielų būrius, išvaduotus iš priešpragario ir apvalomųjų vietų, Jėzus iškilmingai nuvedė į kalną, į džiaugsmingą vietą, esančią po dangiškąja Jeruzale; tai yra ta pati vieta, kur neseniai mačiau savo mirusio bičiulio sielą. Dizmas susilaukė duotojo Išganytojo pažado. Štai nepraėjo diena, ir jau buvo su Juo rojuje. Atvykusias sielas laukė džiaugsmas ir pasistiprinimas. Pastatyta joms panašius dangiškus stalus, prie kokių ir aš sėsdavaus, kai gerasis Dievas norėdavo mane suraminti ir sustiprinti skausmingų regėjimų metu.

Kaip ilgai visa tai truko, ką mačiau ir girdėjau, nepataikysiu taip nusakyti, kaip nepataikysiu tiksliai visa papasakoti, nes pirmiausia pati daug dalykų nesupratau, o antra nenoriu, kad kiti piktai suprastų, todėl esu labai atsargi pasakodama. Mačiau tuo metu Išganytoją įvairiose žemės kamuolio vietose, net jūroje ; Jėzus norėjo, tarytum, pašvęsti ir išvaduoti visokius padarus, visur bėgo nuo Jo piktosios dvasios į prarają. Tarp kitų, pasirodė Jėzus Adomo karste, esančiame po Golgota. Čia atėjo pas Jį Adomo ir Ievos sielos, Jėzus kalbėjo su jais, o paskui drauge su jais žengė, tarytum, po žeme į daugelio pranašų karstus, kurių sielos žengė dabar į savo kūnus ir klausėsi įvairių paaiškinimų, kurių teikė jiems Jėzus. Paskui apėjo Išganytojas su ta išrinkta kariuomene, kurioje buvo ir Dovydas, daugybę vietų, liudijančių Jo gyvenimą ir kančias. Aiškino jiems paveikslinius veiksmus, kurie čia įvyko, ir malones, nupelnytas tų paveikslų įvykdymu, prisiimant tai su neapsakoma meile.

Be ko kita, nuvedė tas sielas į savo krikšto vietą, kur tiek daug paveikslinių įvykių atsitiko, ir visa ką jiems aiškino. Giliai susijaudinusi stebėjau begalinį Jėzaus gailestingumą, kuris darė tas sielas savo švento krikšto malonės dalyvėmis.

Man darė nepaprasto, jaudinamo įspūdžio, matant Jėzaus sielą tokią šviesią, apsuptą išvaduotų šventų sielų būrio, švelniai plaukiančią ties žeme, prasiskverbiančią į tamsius žemės vidurius, uolas, jūras ir oro bangas.

Tiktai tiek išliko mano atmintyje iš puikaus regėjimo apie nužengimą Jėzaus į priešpragarį ir išvadavimą iš jo teisingųjų sentėvių sielų. Be to laikinio regėjimo jaučiau drauge su tomis sielomis amžiną begalinio teisingumo paveikslą. Žinau iš apreiškimo, kad Jėzus kas metai tą dieną, iškilmingai švenčiamą bažnyčiose, kreipia savo akį į skaistyklą ir vaduoja kai kurias sielas. Ir šiandieną taip pat, tai yra Didįjį šeštadienį, aukščiau sakyto apreiškimo metu mačiau, kad Jėzus išvadavo iš skaistyklos kai kurais sielas, kurios nusikalto tokiu būdu kaip ir Jį kryžiavusieji. Išvadavo šiandien Jėzus daugybę sielų, tarp jų kai kurias man pažįstamas, bet nenoriu jų minėti.

Pirmas nusileidimas Jėzaus į priešpragarį yra ankstyvesnių paveikslų įvykdymas ir tas vėl yra paveikslas to, kas šiądien vyksta išganant žmones. Žengimas į priešpragarį, kurį mačiau, yra paveikslas iš praėjusio laiko, bet šiandieninis žmonių išganymas yra esąs dalykas; nes iš tikrųjų Jėzaus nužengimas į priešpragarį yra Jo nuopelnų malonės medžio pasodinimas vargšėms sieloms, ir tatai nuolat ir šiandieną tas malonės medis teikia išganymą vargšėms sieloms, dvasiškam Bažnyčios metų darže. Kovojančioji Bažnyčia tačiau privalo tą medį ugdyti, vaisius rinkti ir kenčiančiajai Bažnyčiai leisti prie jų artintis, nes šioji pati sau nieko negali padaryti. Taip yra su visais Kristaus nuopelnais. Mes turime veikti, kad galėtume būti jų dalyviais. Savo veido prakaite privalome valgyti savo duoną. Visa, ką Jėzus laiko tarpe mums padarė, teikia amžinus vaisius, bet mes privalome juos laiko tarpe ugdyti ir skinti, nes kitaip negalėsime amžinybėje jais naudotis. Bažnyčia yra tobulas šeimos tėvas, jos metai yra tobulas visų amžinų vaisių laiko tarpe daržas. Ir vienais metais yra užtenkamai viso ko visiems. Vargas tačiau visiems tingiems ir nerūpestingiems daržo ugdytojams, nes iš kur gali ateiti palaima, kuri galėtų gydyti ligonius, silpnuosius stiprinti, alkstančius pasotinti: jie paskutinio teismo dieną prieš namų šeimininką turės atsiskaityti ligi paskutinio šiaudelio.

Ištrauka iš knygos "KRISTAUS KANČIA. PAGAL DIEVO TARNAITĖS ONOS KOTRYNOS EMMERICH REGĖJIMUS SURAŠYTA KLEMENSO BRENTANO".