Juozas Venckus. Komunizmo pagrindai (VIII) Kova prieš komunizmą

Septintąją teksto dalį rasite čia

***

Kadangi marksizmas veda kovą prieš religiją visu frontu, visomis priemonėmis ir visokiais ginklais, tai savaime suprantama, kad ir kova prieš marksizmą bus įvairi. Kai kurie ginklai, kuriuos komunistai plačiai vartoja, mums krikščionims, ypatingai mums katalikams, nėra leistini. Mes negalime steigti ir naudoti ČEKĄ (Črezvičainaia Komissia), GPU (Gosudarstvennoie Političeskoie Upravlienie) ir NKVD. Tai yra slaptoji policija, kuri turi didelę galią ir kuri vartoja ypatingas priemones, apie kurias daug jau žinoma, kitos priemonės dar tebėra daugiau ar mažiau paslaptingos, kad pasiektų savo tikslą, t. y. kad pašalintų komunizmo priešus.

Mes taip pat negalime naudotis ir komunizmo morale, apie kurią jau kalbėjome. Negalime vartoti piktų priemonių, kad pasiekus gerus tikslus.

Mums, katalikams, yra svarbūs Katalikų Bažnyčios sprendimai komunizmo atžvilgiu. Bažnyčia daug kartų perspėjo savo tikinčiuosius prieš komunizmo pavojų. Daugelis raštų kalba prieš socialistus. Bet kadangi komunistai gali nepriimti, kaip prieš save nukreiptus, todėl mes jų nenaudosime. Dabartiniai komunistai net jau žodi "bolševikai” nebevartoja. Dabartiniai komunistai oficialiai prisiima vardus: komunistų partija, leninistai, marksistai - leninistai arba stalinistai.

1)    Pius IX "Qui pluribus” 1846 m. lapkr. 9 d. jau pasmerkė komunizmą kaip mokslą, priešingą gamtos teisei, nes eina prieš nuosavybę.

2)    Pius IX enciklikoje ,,Quanta Cura” 1864 m. gruodžio 8 d. 5 skyr., vadina komunizmą "funestissimus error”, ypatingai smerkia komunistus už tai, kad jie nori auklėti jaunuomenę be krikščioniško tikėjimo ir Bažnyčios.

3)    Leonas XIII „Quod Apostolici Muneris”, 1878 m. gruodžio 28 d., kalba prieš socialistus, komunistus ir nihilistus. Smerkia popiežius mokslą, kad nuosavybė esanti žmonių išgalvota, smerkia taip pat jų autoriteto supratimą. Popiežius aiškiai moko, kad reikia klausyti Dievo ir Bažnyčios ir visų, kurie turi teisėtą valdžią.

4)    Leonas XIII "Diuturnum”, 1881 m. birželio 28 d. Visa enciklika yra pašvęsta autoriteto arba valdžios kilmei. 25 skyr. kalba apie komunizmą, socializmą ir nihilizmą, nuo kurių tiek nelaimių atėjo visuomenei.

5)    Leonas XIII "Rerum Novarum”, 1891 m. gegužės 15 d. Šita enciklika turėjo nepaprastos reikšmės, nes popiežius pozityviai prieš marksizmą išdėsto Bažnyčios socialinę doktriną. 3 skyr. popiežius smerkia, kad socialistai kiršina darbininkus ir ugdo juose neapykantą, kad nori panaikinti nuosavybę, kad visi turtai turi pereiti į kolektyvą ir kad tuo jie mano visus vargus pašalinti iš pasaulio. Iš šitų žodžių mes matome, kad popiežius čia vadina socialistais ir komunistus.

6)    Pius XI "Quadragesimo Anno”, 1931 m. gegužės 15 d. Enciklika riša visus svarbiausius ekonominius, socialinius ir religinius darbo klausimus, pataisydama ir atmesdama komunizmo doktriną.

7)    Pius XI „Divini Redemptoris" 1937 m. kovo 1 d. (Acta Apostolicae Sedis” (1937) 29 psl. 65—106). Šitoje enciklikoje jau tiesiai kalbą apie Sovietų Sąjungą. Labai gražiai yra išdėstyta marksizmo sistema (9). Smerkia komunizmą, kad jis atima žmogaus laisvę, kuri yra pagrindas visam žmogaus dvasiniam gyvenimui (10). Prikiša komunizmui, kad veda klastingą ir šėtonišką propagandą visame pasaulyje. Tokios propagandos dar nėra buvę pasaulyje. Komunizmas neša nuodus, „kuriais vis labiau ir labiau nuodija žmonių mintis ir širdis" (17). Smerkia komunistų žiaurumus, kurie pasitaikė ne tik revoliucijos laikais, bet kurie yra kaip neatskiriama komunizmo sistemos dalis. (21). Popiežius vadina komunizmą „Perversia" (57). Komunizmą stačiai vadina „ateistišku".

8) Pius XII išleido per Suprema Sacra Congregatio 1949 m. liepos 1 d. dekretą, kuris yra ypatingas kovoje prieš komunizmą. Popiežiai jau per šimtą metų, nuo pat marksizmo pasirodymo, nenuilstamai marksizmą smerkė ir įmerkia, nes jame matė didelį pavojų žmonijai, ne tik pačiai Bažnyčiai, bet ir valstybėms, bet žmonės nekreipė pakankamai dėmesio. Jeigu būtume popiežių klausę, kiek būtume išvengę visokių nelaimių: tiek milijonų žmonių gyvybių beprasmiško sunaikinimo, tiek sieloms padaryto dvasinio nuostolio, tiek daug tautų sunaikintos laisvės ir nepriklausomybės. Popiežiai daug giliau matė ir daug geriau pramatė ateitį, negu valstybių valdžios, politikai ir diplomatai. Popiežių dokumentai jau taip ilgai ir visokiom progom smerkė komunizmą: jų mokslą, jų žiaurumus, jų perversiją, jų metodus, bet šį kartą popiežius uždeda bausmę visiems katalikams, kurie įsirašys į komunistų partiją, kurie palaikys bet kokiu būdu komunistų veikimą. Dekretas turi keturis klausimus, į kuriuos atsakoma:

1)    Ar galima prisidėti prie komunistų partijos, įsirašant į ją nariu ar kitu būdu jai padėti?

2)    Ar galima spausdinti, platinti ir skaityti jų knygas, žurnalus, laikraščius ir lapelius, kurie komunistų mokslą skelbia, ir į juos rašyti?

3)    Ar tikintieji, kurie sąmoningai nusikalsta darbais, išminėtais 1 ir 2 numeriuose, gali būti prileidžiami prie sakramentų?

4)    Ar tikintieji, kurie išpažįsta komunistų materialistinį ir prieškrikščionišką mokslą, ypatingai jį gindami ir platindami, tuo pačiu (ipso facto), turi būti laikomi atpuolę nuo katalikų tikėjimo (apostatae a fide catholica) ir tuo būdu įpuolę į ekskomuniką, kuri yra ypatingu būdu Šventam Sostui rezervuota (excommunicationem speciali modo Sedi Apostolicae reservatam). Kongregacija duoda atsakymą papunkčiui:

Prie (1) neigiamai. Reiškia negalima, neleistina į komunistų partiją įsirašyti ir jai bet kaip padėti. Prideda paaiškinimą: „Negalima, nes komunizmas yra materialistiškas ir prieškrikščioniškas; kadangi komunistų vadai, nors kartais žodžiais ir pasisako, kad tikėjimui nesipriešina, bet iš tikrųjų, ar tai mokslu ar veiksmu, pasirodė Dievo, tikrojo tikėjimo ir Kristaus Bažnyčios priešai".

Prie (2) neigiamai, nes patys Bažnyčios Kanonai tai draudžia (Kanonas 1399). Reiškia, negalima komunistiškų knygų, žurnalų, laikraščių ir visokių platinamų lapelių nei spausdinti, nei platinti, nei skaityti. Išeina, kad komunistų raštai yra prilyginami heretikų raštams.

Prie (3) neigiamai. Reiškia, komunistų partijos nariai ir prijaučiantieji negali būti prileisti prie sakramentų, nes tuo parodo, kad nėra tinkamai nusiteikę (dispositi).

Prie (4) teigiamai. Reiškia, visi tie, kurie prisirašo prie komunistų, platina ir skaito jų raštus, knygas, žurnalus, laikraščius ir lapelius, įpuola į ekskomuniką, kuri yra Šventajam Tėvui rezervuota. 1949 m. liepos 30 dieną Pius XII šitą Kongregacijos dekretą patvirtino ir įsakė paskelbti. (Acta Apostolicae Sedis, 1949 (Julii), vol. XXXXI, psl. 334).

Kongregacijos minėtas dekretas buvo kitais metodais palydėtas: buvo išleistas Monitum (Perspėjimas):

(1) Tėvai ar jų vietą užimą, kurie, priešingai kanonui 1372 , par. 2 ir jau minėtam dekretui, leidžia savo vaikus auklėti mokyklose, kurios moko materializmą, negali būti prileisti prie sakramentų.

(2) Kurie moko vaikus prieš tikėjimą ir krikščionišką dorą, įpuola į ekskomuniką, kuri yra Apaštališkam Sostui ypatingai rezervuota (speciali modo reservata).

(3) Vaikai, — berniukai ir mergaitės, — kol jie priklauso prie panašių draugijų, negali būti prileisti prie sakramentų. (Acta Apostolicae Sedis, 1950 (Augusti), vol. XXXXII, psl. 553). Išeina pagal šitą Monitum, kad negalima jokiu būdu leisti vaikų prisidėti prie komunistiškų organizacijų ir, be to, negalima leisti vaikų lankyti komunistiškas mokyklas. Jų tėvai negali eiti prie sakramentų. Tie, kurie moko vaikus komunistiškos pasaulėžiūros įpuola į ekskomuniką, ypatingu būdu Šventam Sostui rezervuotą, ir vaikai, kol bus komunistiškose mokyklose ir draugijose, negali būti prileisti prie sakramentų.

Ką reiškia „ekskomunika"? Ekskomunika reiškia neklaužados išskyrimą iš tikinčiųjų bendruomenės. Ekskomunikuotieji vieni vadinasi vengtinieji (vitandi), kiti — pakenčiamieji (tolerandi). Mes čia daugiau neminėsime tų vengtinųjų, nes tokia ekskomunika yra labai didelė bažnytinė bausmė, kuri retai pasitaiko. Mūsų minėtieji dekretai kalba apie ekskomuniką, kuri padaro pakenčiamus. Ekskomunikuotieji negali dalyvauti šventose Mišiose, bet gali klausyti pamokslo. Bet jeigu ekskomunikuotas ir dalyvautų pasyviai Mišiose, nėra reikalo jo varyti iš bažnyčios, tik negalima jam leisti bet kokių pareigų atlikti, aktyviai patarnauti šiokiu ar tokiu būdu. Ekskomunikuotam negalima duoti jokių Bažnyčios sakramentų, kol nesusitaikys su Bažnyčia. Už ekskomunikuotus negalima viešai atlikti pamaldų bažnyčioje, neduodamos bažnytiškos laidotuvės, atimama tarnystė, jeigu turėjo tokią, kuri priklauso nuo Bažnyčios, atimama taip pat, jeigu turėjo kokią jurisdikciją Bažnyčioje. Visos šitos bausmės yra laikomos medeciniškomis, tai reiškia, tos bausmės nėra, kaip atlyginimas už padarytą nusikaltimą. Tos bausmės nori priversti, kad žmogus liautųsi daryti, kas yra uždrausta. Jeigu žmogus paklauso, tai gali tuojau atsipalaiduoti nuo bausmių, arba censuros. Kadangi censura yra Šventajam Tėvui rezervuota, tai kunigas turi turėti specialų leidimą iš Romos, kad galėtų per išpažinti žmogų iš censuros išrišti.

Kad žmogus užsitrauktų tokią bausmę, jis turi žinoti, kas yra uždrausta ir kad neklausymas neša su savim ekskomuniką. Pavyzdžiui, neužsitrauktų ekskomunikos toks berniukas, kuris, bėgiodamas po gatves, pardavinėja visokius laikraščius, tarp jų ir komunistiškus. Berniukui rūpi užsidirbti pinigų už pardavinėjimą, jis nenusimano, kad „Daily Worker”, ar „L’Humanitė”, ar „Trud” ar „Darbas” yra komunistiški laikraščiai.

Bendrai manoma, kad koks labai paprastas fabriko darbininkas, ar koks tamsus atsilikėlis kaimietis neužsitrauktų ekskomunikos, jei balsuotų už komunistus.

Jam atrodo, kad komunistų partija yra kaip kokia švento Vincento Draugija, kuri šelpia darbininkus ir neturtingus žmones. Tuo labiau, jeigu komunistai per rinkimus tiek daug žemiškos laimės žada ir nieko nekalba nei prieš tikėjimą, nei prieš Bažnyčią, priešingai, gal sako, kad duos sąžinės laisvę. Nenuostabu, kad tamsūs darbininkai ir kaimiečiai patiki ir paskui balsuoja už komunistus. Kažin koks juokdarys yra pasakęs, kad kvailumas esąs aštuntas sakramentas, per kurį kiti būsią išganyti.

Taigi Bažnyčia savo šventą pareigą atliko, perspėjo savo tikinčiuosius, kad komunizmas yra didelis pavojus žmogaus sielos išganymui, kad komunizmas yra didžiausias Dievo priešas ir viso to, kas yra žmogui šventa, brangu, kaip, antai, laisvė išpažinti savo tikėjimą, laisvė turėti katalikiškas mokyklas, laisvė nuo teroro, nuo koncentracijos lagerių, spaudos ir žodžio laisvė. Jeigu žmonės Bažnyčios būtų klausę, šiandien daug kas būtų kitaip. Bažnyčia šventai atliko savo pareigą, kurią gavo iš Kristaus, mokyti visus žmones Kristaus mokslo. Dabar ateina mūsų eilė.

Ką mes galime ir turime daryti, kad išgelbėtume krikščionišką kultūrą nuo komunizmo persekiojimų? Enciklikose galima atrasti ir priemonių, tik reikia jas daugiau skaityti. Ten yra pasakyta, ką turi daryti katalikai darbdaviai, ką turi daryti krikščioniška valstybė, ką turi daryti kunigai. Visiems yra patariama vesti maldos ir atgailos gyvenimą. Daugiau artimo meilės. Vienas žymus žmogus dažnai mėgdavo sakyti: „Aš dieną ir naktį svajoju, kaip Dievui patikti ir žmonėms padėti”. Dabartinis popiežius labai ragina žmones lankyti dažnai sakramentus, tuos Dievo malonės šaltinius, ir nuostabiai dažnai kalba ne tik kunigams ir vienuoliams bei vienuolėms, bet ir pasauliečiam būti šventais. Visada taip buvo ir bus, kad, kada žmones nebegalvoja apie dangų, apie šventumą, apie Dievą, pradeda rietis dėl žemiškų dalykų tarp savęs kaip šunes dėl kaulo. Jeigu padoriai, šventai ir pamaldžiai gyventume šioje žemėje, visiems pakaktų duonos ir visi būtų sotūs. Pirmiau jieškokime Dievo Karalystės čia ant žemės, ir visa kita bus mums duota.

Pabaiga.

Perspausdinama iš Juozo Venckaus S.J. knygos „Komunizmo Pagrindai“, kurią išleido ,,Laiko“ spaustuvė, Buenos Airese, Argentinoje, 1954 metais.