Juozas Venckus. Komunizmo pagrindai (VII) Komunizmo kovos būdai

Šeštąją teksto dalį rasite čia *** Leninas visą laiką buvo tos nuomonės, kad komunizmas turi turėti savo filosofiją. Jis pats la...



***

Leninas visą laiką buvo tos nuomonės, kad komunizmas turi turėti savo filosofiją. Jis pats labai gerai ir nuodugniai, — nes, būdamas kalėjimuose Sibire ir emigracijoje Vakarų Europoje, turėjo daug laiko, — buvo išstudijavęs Hegelį ir Marksą ir paskui pats sąmoningai kūrė filosofinį komunizmą. Komunizmo filosofija yra dialektinis materializmas. Tai yra komunizmo pagrindas. Paskui pagal tuos filosofinius principus jau yra nustatomos gairės, metodai ir visas elgesys. Gal didžiausią klaidą mes visame savo gyvenime darome, kad nežinome, ko mes norime, kaip šv. Ignacas sakydavo: „id quod volo”. Jeigu žmogus aiškiai žino, ką nori pasiekti, tai greitai atranda ir priemones, kaip tiksliau ir greičiau prie jieškomo ir siekiamo tikslo prieiti. Jeigu giliau įžiūrėti mokslininkų gyvenimą, kurie didelius išradimus padarė, į šventuosius ar kitus žymius žmones, — jų visų bendras bruožas yra: jie žinojo, ko norėjo, jie labai gražiai pritaikė žodžius: id quod volo, ko noriu pasiekti. Nepakanka savęs klausti, ko nori bendrai gyvenime pasiekti, bet ko nori pasiekti kiekvienais metais, kiekvieną mėnesį, kiekvieną savaitę, kiekvieną dieną. Ko nori pasiekti kiekvienu darbu, kiekvienu straipsniu, kiekviena kalba, kiekviena prakalba. Komunizmo pasisekimo paslaptis ir yra, kad jis labai gerai žino, ko nori. Komunistai turi surinkę Maskvoje visos savo partijos gudriausias galvas, kurios turi duoti šūkius, siekimus. Ne kokius bendrus siekimus, bet labai praktiškus, kiekvienais metais ir kiekvienam kraštui ir tautai pritaikytus. Gerus ir dinamiškus šūkius turi tas, kuris gerai supranta savo filosofiją. Nebūtina, kad ta filosofija būtų visiškai neklaidinga.

Ji gali būti ir labai klaidinga, bet jeigu kas ir klaidinga filosofija giliai persiima, nors šūkiai bus klaidingi, bet vistik galingi, dinamiški ir jie ragins prie didelių darbų. Kovoje prieš komunizmą labai gerai reikia suprasti jų filosofiją, todėl mes ilgiau ir iš visokių pusių ir kalbėjome apie dialektišką materializmą, apie tą marksizmo ir komunizmo ABC, arba Abėcėlę.

Pažiūrėkime bent kiek arčiau į komunistų kovos metodus. Pradžioje buvo šūkis: kovoti prieš buržujus. Jie tuo vardu galėjo kiekvieną sau nepageidaujamą asmenį nužudyti. Paskui metė šūkį — kovoti prieš kontrarevoliucionierius. Vėliau komunistai visur užuodė sabotažntnkus, liaudies priešus, komunistų partijos išdavikus, dar vėliau fašistus, nacių užtarėjus. Daugelis pačioje Rusijoje ar svetur išgirdęs, kad komunistai sušaudė kokį sabotažninką, liaudies priešą ar fašistą, nelabai jaudinosi. Ir iš tiesų, Vakarų Europa ir Amerika nelabai kreipė į tai dėmesio. Bet kai komunistai nuteisė kardinolą Mindszenty, vyskupą Stepinac, žinomus žmones, kurie lengvai ir greitai klaidų nepadaro, tada jau daugelis užuodė sieros kvapą. Be to, dar prisidėjo kitokie komunistų veiksmai, kurie palietė svetimas valstybes, tada jau visi pradėjo rūpintis nauja padėtimi. Tada paaiškėjo ir visuomenei, kad komunistai turi savo planus, kad tai nepripuolami dalykai, neatsitiktiniai įvykiai. Tada daugumas suprato, kad komunistai šachus lošia ir kad gerai apgalvoja, kur yra jų priešų silpnybės ir kur galima užšachuoti, gal ir „matą” padaryti.

Komunistai labai įdomiai veda kovą prieš Bažnyčią. Ta kova prieš Pravoslavų Bažnyčią jiems, kaip atrodo, neblogai sekėsi, ir metodai pasirodė stiprūs. Jie tuos pačius metodus dabar taiko ir kovoje prieš Kat. Bažnyčią. Kokie yra tie metodai?

1) Atskirti kunigus nuo liaudies, nuo žmonių. 1923 ir 1924 m. jie tai darė labai sąmoningai per savo spaudą. Savaime iš jų pusės tai yra labai gudru. Iš tiesų, atskirk piemenis nuo avių, kas beliks iš avių?

2) Nedaryti kankinių vardan religijos. Jau Tertulionas yra pasakęs: "Sanguis martyrum, semen christianorum” — kankinių kraujas yra krikščionių sėkla. Geriems kunigams ir krikščionims nenorėta duoti ta garbė mirti už savo Dievą, už savo tikėjimą, už savo Bažnyčią. Geriau paskelbti juos liaudies priešais. Kard. Mindszenty savo rūmų žiemos laike nekūreno, nes žinojo, kad, rusams užėmus, jo avelės neturės anglių. Kada, atėjus Kalėdoms, žmonės jam nešė, kas ką surado pas save, kardinolas Mindszenty nieko sau nepasiliko, o visas dovanas ir valgius nusiuntė į našlaičių prieglaudą, pasilikdamas sau tik savo motinos rankomis kardinolo raidėmis paženklintas nosines. Vistiek Mindszenty yra liaudies priešas, nors jis, kiek tik galėdavo, kiekvieną vasarą parvažiavęs į savo tėviškę, padėdavo namie ir šieną suvežti ir laukus apdirbti, nes nemanė, kad sunkus kaimietiškas darbas jo vyskupiškiems rūbams darys gėdą. Ir kard. Mindszenty vistiek buvo nuteistas ir šiandien dar tebekalinamas kaip liaudies priešas.

3) Nepakako kiršinti liaudį prieš savo kunigus, bet buvo įsakyta kiršinti kunigus tarp savęs. Jieškota dvasiškių, kurie atsistotų ant „sovietinės platformos”, nes tada jie nebebus jau liaudies priešai, nors tą patį darbą dirbs, kurį ir pirmiau, tik jau atskilę nuo savo Bažnyčios. Taip jiems pasisekė sukurti vadinamoji "Živaja Cierkov” (Gyvoji Bažnyčia). Teko sužinoti, kad, Lietuvą okupavus, nevienas lietuvis buvo pakviestas į Maskvą ir ne vienam, Lietuvoje esant, buvo pasiūlyta kurti tautišką Bažnyčią. Kiek teko sužinoti, visi atsisakė, nes manė, kad lietuvių tauta yra perdaug katalikiška, jog sutiktų prisidėti prie naujos Bažnyčios.

4) Stengimasis steigti ir palaikyti mažiau tobulas religijas, daugiau heretiškas, kad nugalėtų stipresnes konfesijas. Ypatingai norėta tokiu būdu nugalėti Kat. Bažnyčią ten, kur ji buvo viešpataujanti, kaip Lietuvoje ir Lenkijoje.

5) Perimti Bažnyčios valdymo aparatą. Atskirti nuo Romos, nuo Popiežiaus, pašalinti vyskupus, jeigu jie nesutinka padaryti priesaikos komunistų valdžiai, ir stengtis pavilioti kunigus, kad jie sutiktų tikinčiuosius apgauti, atliekant senąsias ceremonijas, bet jau visiškai komunistiškoje dvasioje. Ir iš Lietuvos vis daugiau ir daugiau ateina žinių, kad dingo senieji kunigai, kuriuos žmonės pažinojo kaip gerus kunigus, ir pasirodė nauji, iš kažin kur atsibastę „kunigai”, kurie atlikinėja kunigiškas pareigas. Kadangi tikra ir teisėta Bažnyčios valdžia yra prispausta, todėl nebegalima patikrinti, kas tie naujieji kunigai yra, ir neretai labai abejojama, ar jie yra įšventinti kunigais. Tai yra kovos būdas.

6) Kuo niauriausiai kalbėti apie kunigus, apie jų dorinį gyvenimą. Tikslas yra aiškus. Išniekinsi kunigus, paskui žmonės nebenorės pas juos eiti, jų patarnavimo prašyti. Reikia stebėtis, kaip komunistai yra susirūpinę kunigų gyvenimu. Kiek komunistų laikraščiai kalba apie prelatą Olšauską. Man skaitant komunistų panašius dalykus, tuojau prisimena posakis: ,,Kieno griekai, to ir pakūta, jeigu jų būta”, arba prisimena lietuviškas priežodis: „Kiekvienas šluokime savo priemenę”. Norint šluoti kitų priemenes, gali atsitikti, kad savoji priemenė pasiliks labai nešvari. Arba dar yra sakoma: „Kiekvienas tegano savo avis”, nes, beganydami svetimas, galime savųjų netekti. Tie priežodžiai tinka ir patiems komunistams.

7) Laikyti Kat. Bažnyčią ir jos kunigus tamsybės, obskurantizmo šalininkais ir pažangos priešais. Aišku, nė vienas nenori būti atsilikėliu, tamsuoliu ir laikytis atgyvenusių pažiūrų. Bet jeigu kas pasiįdomautų ir panorėtų pasiskaityti, kiek Kat. Bažnyčia yra universitetų įsteigusi dar tada, kai jokie „pažangieji” apie tai nė negalvojo, ir kiek katalikai yra prisidėję prie naujų išradimų, tai jis labai nustebtų. Aš jau savo sąraše turiu šešiasdešimt universitetų. O mokslininkų tarpe aš randu katalikų, kurie labai gražius išradimus padarė, pvz. Teodoras Chwann (1810 - 1882) sukūrė vadinamą Celiuliarinę Teoriją t. y., kad visi gyvi daiktai yra sudaryti iš gyvų celių. Galvani, Voltą, Torricelli, Pasteur, Pascal, Marconi, Ampere, Becquerel, Kopernicas, Malpighi, Mariotte, Morgagni, Mendel buvo geri katalikai. Kas yra mokslą ėjęs, tuos vardus yra dažnai sutikęs. Ir Galileo buvo ir pasiliko geras katalikas, nors Bažnyčios priešai su užuojauta apie jį kalba kaip Bažnyčios siaurumo auką. Galileo pasiliko Bažnyčiai ištikimas, nors jam nestigo nei mokslo, nei drąsos savo pažiūras ginti. Stalinas savo raštuose dažnai užsipuola religiją ir Bažnyčią, nes jos esančios prieš mokslą. Stalinas jokių universitetų nėra lankęs, nebuvo jokių mokslų išėjęs, todėl nemanoma, kad jis buvo labai kvalifikuotas apie mokslus kalbėti.

8) Pastangos paimti į savo globą jaunimą. Iš tiesų, tai yra labai tiesus kelias pasiekti savo tikslą. Kas šiandien turi jaunuomenę, tas rytoj turės pergalę. Patys komunistai žino, kad su šita generacija jie turi daug sunkumų: daugelis nenori išsižadėti savo senų pažiūrų ir prisiimti naujų. Leninas kada tai yra pasakęs: „Vieną žmonijos generaciją reikės komunizmui paaukoti.” Na, ir nesigailėjo aukoti! Stalinas vieną kartą pasakęs: „Odin trup — eto tragedia, a million trupov — eto statistika.” (Vienas lavonas — tai tragedija, o milijonas lavonų — tai statistika). Psichologiškai tai labai teisingai pagalvota ir pasakyta. Atsistoti ar atsiklaupti prie vieno savo artimo giminaičio, NKVD nužudyto, yra daug didesnė tragedija, negu toli gyvenant klausyti per paskaitą, kiek tūkstančių ir milijonų išvežta į Sibirą, į koncentracijos stovyklas, į kalėjimus ir panašiai. Komunistai galvoja, kad laikas dirba jų naudai. Ateis naujos kartos su nauja galvosena, su naujais siekiais, kitokiais idealais, tada senos formos savaime atkris. Ir įsivaizduok, kad ta jaunuomenė yra komunistinė, tada pergalė yra tikra. Bet iš kitos pusės iš istorijos taip pat žinome, kad kiekviena nauja generacija pasilieka teisę pergalvoti iš naujo savo pasaulėžiūrą. Vistik reikia tikėti į sveiką žmonijos protą.

Baigiant prisimena žodžiai: „Amicus Plato, sed magis amica veritas.” Platonas yra geras draugas, bet dar geresnė draugė yra tiesa. Ateis laikai, kad daug komunistų pasakys: Marksas, Leninas, Stalinas — geri draugai, bet dar geresnė draugė yra tiesa. Dievas tegul suteikia žmonijai tą didelę malonę atrasti Tiesą ir liautis Ją kryžiavus.

Aštuntąją teksto dalį rasite čia

Perspausdinama iš Juozo Venckaus S.J. knygos „Komunizmo Pagrindai“, kurią išleido ,,Laiko“ spaustuvė, Buenos Airese, Argentinoje, 1954 metais.

Susiję

Skaitiniai 3687474902467465337

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item