Juozas Venckus. Komunizmo pagrindai (I) Komunizmas ir dialektinis materializmas

Mielam Skaitytojui

Viena iš didžiųjų ir sunkiai įspėjamų šio meto mįslių yra komunizmas. Jis nėra tik politinė partija, norinti tvarkyti valstybinius reikalus, bet kartu ir ideologinė sistema, siekianti apimti visą paskiro žmogaus gyvenimą ir visus žmones. Užvaldęs beveik trečdalį žmonijos ir už geležinės uždangos įsivedęs lig šiol negirdėdą vergiją, komunizmas tuo nesitenkina, bet dar stengiasi visomis priemonėmis įsiskverbti į laisvąjį pasaulį ir jį užviešpatauti. Dėlto žmonės, gyveną laisvajame pasaulyje, kad nepatektų ton vergijon ir prieš jos įvedimą galėtų tinkamai kovoti, komunizmą turi teisingai pažinti.

Į komunizmą galima žiūrėti dviem atžvilgiais, — pirma, nagrinėjant tuos pagrindus, kuriais jis remiasi, ir, antra, žiūrint į komunistiniais pagrindais tvarkomą gyvenimą, kuris ryškiausią pavidalą yra gavęs Sov. Rusijoje. Šiame leidinyje į komunizmą žvelgiama pirmuoju požiūriu, t. y. nurodomi jo pagrindai, nes, geriau pažinus pagrindus, bus lengviau suprasti, kad naujoji baudžiava, įvesta komunistų valdomuose kraštuose, yra logiška marksistinio-leninistinio mokslo išdava.

Didžioji šios studijos dalis buvo spausdinta „LAIKE“. Tačiau, kad su šiomis mintimis lengviau galėtų susipažinti tie mūsų tautiečiai, kurie per klaidą pakliuvo į komunistų ar jų simpatikų eiles, ir savo veiklai daugiau medžiagos galėtų rasti tie, kurie prieš šį žmonijos priešą aktyviai kovoja, manome esant naudinga ją išleisti atskiru leidiniu.

Blogio nekęsti, bet mylėti suklydusį žmogų ir jam padėti iš klaidos pakilti — ta mintimi vadovavosi Autorius ir Leidėjas, leisdami „Komunizmo Pagrindus“. Ir jeigu bent vienam kitam mūsų tautiečiui ši knygelė padės sugrįžti į krikščionišką ir lietuvišką kelią, mūsų pastangos bus gausiai atlygintos.

Leidėjas

Komunizmas

Dabar visi kalba apie komunizmą. Vieni didžiuojasi, būdami komunistais, kiti, nors širdyje yra komunistai, viešai vengia būti vadinami komunistais, nes bijo, kad gali kartais nukentėti dėl komunizmo, o kiti komunistų iš visos širdies nekenčia, nes gal buvo patekę kada į NKVD rankas patys ar matė, kaip jų giminės nukentėjo nuo komunistų. Vieni iš komunistų laukta, kad mažai tereikės dirbti, kad užmokestis bus geras. Kiti mano, kad komunizmas padės nugalėti religiją, kurios, patys neturėdami, nekenčia. Pagaliau kiti komunizmą atmeta, nes jo nesuderina su filosofiniais ir religiniais įsitikinimais, kurių sąžinė neleidžia išsižadėti.

Ne vienas bus rimtai savęs paklausęs, kodėl toks didelis mokslininkas Fuchs, kuris dirbo Anglijoje Atominės Energijos Laboratorijoje, turėdamas užtikrintą vietą, labai garbingą ir gerai apmokamą darbą, vistik sutiko visu tuo rizikuoti, išduodamas atominės energijos paslaptis rusams. Fuchs žinojo, kad, jeigu jį sugaus, jam reikės labai nukentėti. Vistik Fuchs išdavė paslaptis, nes tikrai norėjo komunistams pasitarnauti. Nesenai nukentėjo abu Joliot, — žmona ir vyras, — nes taip pat išdavė paslaptis, kurias žinojo. Ponia Joliot yra duktė tos garsios Madame Curie (gimusi Lenkijoje ir vadinosi Skladovvska). Kas šiandien nežino Madame Curie, kuri išrado būdus, kaip reikia tą atominę energiją gauti iš uranijaus. Paskui vėliau jos duktė padarė dar svarbesnį žingsnį, kuris vedė prie atominės bombos padarymo. Dar yra daugiau pavyzdžių. Matyti, kad komunizmas kaikam yra labai svarbus dalykas, dėl kurio nebijo net didelių aukų imtis. Be jokios abejonės reikia prileisti, kad komunizmas aukščiau stovi už Hitlerio nacizmą. Nacizmas, be bedievybės, buvo didelis vokiečių kraujo garbintojas, iškeldamas vieną tautą, o visas kitas niekindamas. Komunizmas stengiasi išrišti vieną svarbų žmonijos reikalą, tai darbo klausimą. Ir be jokios abejones reikia prileisti, kad marksizmas labai daug prisidėjo, jog visos dabartinės kultūringos tautos žymiai pagerino darbininkų padėti, išleisdamos atitinkamus įstatymus, kuriais privertė darbdavius padidinti atlyginimą už darbą, sutrumpinti darbo valandas, aprūpinti ligoje ir panašiai. Bet iš kitos pusės, komunizmas turi tokių dalykų, kuriuos negalima priimti, o tai, ką jis gero yra padaręs, galima ir be komunizmo padaryti. Iš tikrųjų daugelis valstybių pravedė labai gerus darbininkams įstatymus ir be komunistų pagalbos. Dabar pažiūrėkime iš eilės komunizmo pagrindus.

Dialektinis materializmas

Kas yra dialektika? Žodis dialektika yra kilęs iš graikiško žodžio dialegomai, kuris reiškia kalbėti, diskutuoti, svarstyti. Aristoteliui dialektika yra tas pats, kas mums šiandieną yra logika, t. y. moksliškas galvojimo dėsnių sutvarkymas. Platonui, kitam Graikijos filosofui, arba išminčiui, dialektika yra diskusijos arba ginčijimosi būdas: vienas klausia, o kitas turi atsakyti į klausimą, taip kaip šiandien yra mūsų katekizmai. Sokratas vartoja dialektiką kaip mokymo metodą. Jis sakydavo savo mokiniams kokią mintį, o mokiniai turėdavo tą mintį, toliau galvodami, išvystyti, nes viena mintis iššaukia kitą, viena mintis yra protui penas kitoms mintims surasti. Sokrato mintį paėmė vokiečių filosofas Hegėlis (1770 -1831). Štai keletas pavyzdžių: Laisvės mintis arba laisvės supratimas kokio nors laukinio žmogaus Afrikoje, pvz. hotentoto. Jam laisvė reiškia, kad jis gali daryti viską, ką tik užsimano, net kitiems galvas kapoti. Tai yra viena laisvės mintis, kurią Hegelis vadina tvirtinimu arba Teze. Šitoji visiškos laisvės mintis iššaukia kitą mintį, visiškai priešingą, kur visai nėra laisvės arba yra tironija, tai yra visiškas laisvės paneigimas. Tai jis pavadino Antiteze. Iš tų dviejų labai tolimų ir priešingų minčių kyla vidurinė mintis, kuri yra viduryje tarp palaidos laisvės kokio nors hotentoto ir kokio Azijos tirono, kuris tik vergiją neša, — tai yra demokratinė laisvė. Ir tai yra Sintezė. Kitas pavyzdys: Begalinė Esybė (Tezė), visiškas Nebuvimas, arba Niekas (Antitezė) ir tarp tų dviejų vidury — Sutvėrimas (Sintezė). Pagal Hegelį Absoliutinė Idėja yra viso pasaulio siela. Absoliutinė Idėja yra nuo amžių, pereina visą esamąjį pasaulį ir vėl grįžta į save. Taip Hegelis aiškina nuolatinį judėjimą, pasikeitimą ir išsivystymą visa to, kas yra. Trumpai suglaudus, taip atrodytų Hegelio dialektika:

1) Mintis yra vienetas, sudarytas iš priešingų ypatybių (anarchija - vergija ir demokratinė laisvė ir pan.).

2) Mintis vystosi, tobulėja ta jėga, kurią turi savyje, ir nereikalauja išorinio pastūmėjimo.

3) Ta jėga paeina iš priešginybių, kuri yra pačioje mintyje (idėjoje). Mintis turi vystytis, nes ji turi savyje jėgą, lyg viščiukas, kuris vystosi iš kiaušinio.

4) Ta mintis pradžioje pati save paneigia (pvz. laisvė save paneigia, pavirsdama į vergiją), paskui šoka atgal, bet jau atsiduria aukštesniame laipsnyje, pvz. iš tironijos pereina į demokratinę laisvę.

5) Visata yra tokiame dialektiniame procese arba eigoje.

6) Mintis gali vystytis be galo: pradžioje yra tezė, paskui antitezė, po to sintezė. Ta pati sintezė yra tezė jau kitai eigai.

Marksas ir Engelsas pradžioje buvo Hegelio pasekėjai. Bet vėliau juodu susipažino su Feuerbachu (1804-1872), kuris buvo visiškas materialistas, t. y. nepripažino nieko aukštesnio už šitą žemišką medžiagą. Feuerbachas mėgdavo kartoti Maleschotto žodžius: "Kultūros ir žmonių minčių pagrindas yra valgis... Jei norime pagerinti žmoniją, tai vietoj kalbėję apie nuodėmę geriau ją maitinkime.” Reiškia, pilvas viską nulemia. Žmogus darė visus išradimus, mašinas, mokslą, kad savo pilvą geriau patenkintų. O nuo gerai pasotinto pilvo pareina ir geros mintys. Marksas ir Engelsas išėmė iš Hėgelio filosofijos Dvasią, pasiliko Dialektiką, kurią pritaikė medžiagai, iš čia pasidarė Dialektinis Materializmas. Pirmiau yra žmogus žuvautojas, medžiotojas su visa laisve, paskui žmogus su arklu, su kalvaratu, tai vadinama korporatyvinė santvarka, kada visi valdo įrankius, po to jau vėliau koks savininkas su fabrikėliu ir keliais darbininkais, kurie savininkui dirba. Tokiu būdu susikūrė proletariatas vienoje pusėje ir buržuazija kitoje pusėje, kuri vedė prie privačios nuosavybės, prie valstybės susikūrimo. Proletariatas yra tvirtinimas (tezė), kapitalizmas yra proletariato paneigimas (antitezė), o komunizmas bus sintezė. Dialektinis materializmas yra, pagal Marksą, tas paslaptingas raktas, kuriuo viso pasaulio duris galima atrakinti.

Antrąją teksto dalį rasite čia

Perspausdinama iš Juozo Venckaus S.J. knygos „Komunizmo Pagrindai“, kurią išleido ,,Laiko“ spaustuvė, Buenos Airese, Argentinoje, 1954 metais.