Dievo tarnaitė Adelė Dirsytė - atsidavimo Dangiškajai ir Žemiškajai tėvynei pavyzdys

Sukanka 115 m., kai 1909 m. balandžio 15 d. Kėdainių apskrities Šėtos parapijos Promislavo kaime gimė mokytoja Dievo tarnaitė Adelė Dirs...


Sukanka 115 m., kai 1909 m. balandžio 15 d. Kėdainių apskrities Šėtos parapijos Promislavo kaime gimė mokytoja Dievo tarnaitė Adelė Dirsytė, 55-eri metai, kai 1959 m. JAV Putname pirmą kartą buvo išleista jos parašyta Sibiro kalinių maldaknygė ,,Marija, gelbėk mus“, 50 m., kai 1964 m. pogrindyje pirmą kartą maldaknygė buvo išleista Lietuvoje.

***

,,Suledėjusiomis lūpomis, ašarotomis akimis, nevilties iškankinti puolame prie Tavo prakartėlės, Šventasis Kūdikėli. Priimki mūsų prašymus, maldas, priimki mūsų ilgesį, pasiryžimus, priimki karžygių aukas, priimki mūsų mylimųjų ašaras, maldas, skausmu persunktus rūpesčius, išlaikyki mus visus gražiai ateičiai. Sutrumpink mūsų bandymo dienas. Jei reikia aukos, imk ją iš manęs, tik duok man kankinių drąsos ir ištvermės“. Kalba pirmųjų krikščionių dvasia ir heroizmas, – taip maldaknygę „Marija, gelbėk mus“ apibūdino Milano arkivyskupas kardinolas Giovani Montini (popiežius Paulius VI), pažymėjęs, jog lietuvaičių tremtinių maldos yra jaudinantis labai didelės vertės dokumentas, kurį reikėtų aukso raidėmis įrašyti į tikrąją krikščioniškąją literatūrą, tą literatūrą, kuri leidžia pajusti paslaptingąjį Šv. Dvasios alsavimą. Kol pasaulyje bus kančia, kol bus neteisingumas ir priespauda, tol šios maldos nepraras savo aktualumo. Jos visada liks aktualios ir dėl to, kad skiriasi nuo kitų maldų, panašiai kaip Evangelija skiriasi nuo kitų knygų.

Sibiro lietuvaičių maldaknygę 1958 m iš Lenkijos paštu gavęs kun. Lionginas Jankus, tuometinis Lietuvių katalikų religinės šalpos vedėjas, pasirūpino jos viešu pristatymu. ,,Ateities“ spaustuvė Putname išleido maldų knygą "Marija, gelbėk mus", kurią 1959 m. sausio 23 d. aprobavo kun. Stasys Yla ir vyskupas Bernardas J. Flanganas (pirmas leidimas– 1959 m. vasario 16 d.). Kun. Leonardas Andriekus, OFM, įvade rašė: ,,Lietuvių tauta šiandien eina Viešpaties kryžiaus kelią. Visur aidi skausmingi mūsų žingsniai, graudingi žodžiai, kuriuos girdi dangus. Mes jau turime tremtyje gimusių maldų bei giesmių. Jas praturtino iš Sibiro į laisvąjį pasaulį patekusi lietuvių maldų knygelė...Tą Sibire gimusią maldų knygelę leidžiant tikimasi, kad pasaulyje atsiras daug lietuvių, kurie, jos žodžiais šaukdamiesi Viešpatį, dar labiau įsijungs į mūsų tautos Kryžiaus kelio skausmingą procesiją“.

Jėzuitas, iš Kauno kilęs Kęstutis Trimakas, tuo metu studijavęs filosofijos ir teologijos mokslus Vestono koledže, versdamas maldaknygę į anglų kalbą su ja niekur nesiskyrė, mintyse kartu su nežinomu autoriumi melsdamasis: „Marija, gelbėk krauju ir ašaromis, pasiaukojimu, pasiryžimais ir meile išpuoštą žemę. Marija, sužadink mūsų krūtinėj milžinų galią, išlaikyk skaisčią Tautos Dvasią, kurią mūsų bočiai per amžius augino. Marija, apšviesk klystančius, gelbėk mirusius karžygius, leiski prisikelti mūsų šventai Lietuvai, kad, kaip šviesi žvaigždė, kitų tautų tarpe šviestų, spindėtų ir garbintų Tavo Sūnaus ir Tavo begalinį gailestingumą.“ 1960 m. birželio 18 d. kunigystės šventimus gavęs K. Trimakas norėdamas savo pirmąsias šv. Mišias paaukoti ir už Sibire kalintų lietuvių kančias, per savo primicijas maldaknygės originalą buvo padėjęs ant altoriaus.

Ilgai nežinota, kas tos garsiosios maldaknygės autorius. Tik vėliau, Atgimimo metais, Aldona Pakštytė ir kitos buvusios tremtinės atskleidė – mokytoja Adelė Dirsytė: „Jau sugrįžusi į Lietuvą sužinojau, kad Amerikoje išleista ir išversta maldaknygė „Marija, gelbėk mus“ yra ta pati mūsų maldaknygė..“ Kita A. Dirsytės mergaitė (taip viena kitą vadino jos globojamos jaunos tremtinės) kaunietė mokytoja Elena Pavalkienė pasakojo, jog pirmą kartą ją pamatė 1947 m. Vilniaus kalinių paskirstymo punkte. Iš daugelio ten sutiktų moterų mano dėmesį patraukė dvi inteligentiškos išvaizdos, ramios ir orios, susikaupusios, o kartu labai nuoširdžios moterys. Tai buvo Stefanija Ladygienė, Nepriklausomos Lietuvos žymi moterų katalikių veikėja ir vokiečių kalbos mokytoja ateitininkė Adelė Dirsytė.

Tame pačiame vagone iš Vilniaus į Pečiorą keliavusi kaunietė Aldona Baranauskaitė-Čiurlienė pasakojo: „Traukinio ratai dunda, vis tolstame nuo tėvynės. Baisu. Negeros mintys lenda į galvą. Visa tai matydama ir jausdama mokytoja A. Dirsytė mus mintimis nukelia atgal į tėvynę, pasakoja apie didvyrius, apie jų ištvermę, apie lietuvaitės paskirtį, deklamuoja eilėraščius. Pamenu, kaip mes susiglaudusios ant gultų, kartojame J. Aisčio posmus: Augo sode serbenta, sidabrinėm kekėm. Buvo meilė taip šventa, niekam nepasakėm. Ir – o stebukle – jau nebegalvoji apie nežinią, jau tu tėvynės laukuose, jau tu sode. Mokytoja žinojo, kaip mus išblaškyti, kaip nuvyti baimę, kaip nušluostyti ašaras.“

xxx

„Šiandien mane ypač domina sielų originalumas... Šioj aplinkoj ir save lengviau išlukštenti. O koks didelis sielų pasaulis ir koks didelis Kūrėjas, pašaukęs amžinam gyvenimui jas“. Taip 1948 m. iš Vorkutos garsiosios užpoliarinio geležinkelio statybos broliui Stasiui rašė Adelė Dirsytė. Kalinių gyvenimo sąlygos buvo nepakeliamos: menkas maistas, šaltis, sunkus fizinis darbas, gyvenimas palapinėje, kur nebuvo galimybės išsidžiovinti drabužių, moralinės kančios, tyčiojimaisi.

Tačiau ir trumpomis poilsio akimirkomis ji organizuoja pokalbius, veda diskusijas, siekdama niūriai realybei priešinti dvasingumą. Pavyzdžiui, Adelė su mokinėmis svarstė, kas geriau – laisvė ar jos siekimas. Po karštų disputų prieita prie bendros nuomonės – laisvės siekimas suteikia dvasinį pakilimą. Adelė mokė dvasinės stiprybės ieškoti maldoje, skatino ieškoti žmonėse gėrio.

1949 m. Adelė Dirsytė išvežama 70 km už Taišeto (Irkutsko sritis) kirsti miško. Ir čia kalintiems žmonėms ji tampa traukos centru, padedančiu išlikti ir neprarasti žmogiškojo orumo ir savasties... Adelė pastebima, stengiamasi jai apsunkinti gyvenimą, vis perkeliant į kitą lagerį ir verčiant dirbti sunkiausius darbus. „Nežinojau, kad už mirtį baisesnė, už gyvybę brangesnė – kančia... Nesu nelaiminga. Be šio gyvenimo būčiau tik nesubrendęs vaikas, gyvenimą tik čia pamačiau, pajutau, – “ rašyta 1949 m. kovą. Baigiantis 1950 m. vasarai, tūkstančiai kalinių buvo sugrūsti į gilius krovinio laivo triumus ir per daugiau kaip savaitę trukusią kelionę nuplukdyti į Magadaną. Šiurpioje kelionėje ji stiprino mergaičių dvasią, rengė disputus literatūrinėmis bei dvasinėmis temomis, kalbėjo apie gyvenimo prasmę. Kaip ir kiti tremtiniai A. Dirsytė pateko į specialųjį lagerį „Berlag“.

Čia kaliniai dirbo specialiame šeštajame kilometre. Sunkaus darbo statybose sąlygos vergiškos, Adelę ir jos drauges kamuoja nuolatinis alkis ir šaltis, prižiūrėtojų priekabės. Adelė ir čia randa savyje stiprybės palaikyti kitus, padėti netgi gyvuliškose sąlygose išlikti žmonėmis. 1951 m. vasarą laiške broliui Stasiui Adelė pirmą kartą prisipažįsta: „Būna laikotarpių, kai dvasia pailsta, kad jauti lyg apleidimą. Tokia nuotaika buvo mane apnikusi, bet dabar ramybė atėjo“.

Akimirkomis, kai „jausmai apmiršta ir aplink darosi taip blausu, jog viskas atrodo neteisinga“, ji kreipiasi į Mariją, prašydama jėgų ir stiprybės. Sunkiausiose ir nykiausiose sąlygose Adelė sugeba pamatyti Dievo sukurto pasaulio grožį ir netgi gėrį: „Padovanočiau tau visą gražiausią: Šiaurės saulėtekį ir saulėlydžių spalvingumą, rūkų žaismus, Uralo spindėjimą, Šiaurės pašvaisčių mirgėjimus, Sibiro taigų medžių aukštumą. Eglių žalumą, kedrų sėklelių gardumą, žieduotas pievas... Padovanočiau Tau dabartinius kalnus, kalnelius, baltu žiedu žydinčius, Ochotsko jūros žalsvas bangas. O, kad tu pajustum miego saldumą po sunkaus darbo, duonos skanumą, žinių iš Tėvynės brangumą, maldos jėgą, kuri stebuklus daro... O didingos neužmirštamos valandos...“

Magadano 18 kolonos moterų lagerio kalinės dažniausiai būdavo varomos kirsti amžino įšalo surakinto grunto naujų pastatų pamatams. Alinančioje aplinkoje kaip švyturys – Adelė Dirsytė. ,,Mūsų būrelio įkvėpėja ir organizatorė – mokytoja Adelė Dirsytė, – pasakojo Aldona Pakštytė. – Mes kartu meldžiamės, dainuojame, deklamuojame, parengiame literatūrinį montažą.“

Jos pastangomis vyksta aktyvus religinis gyvenimas, švenčiamos šventės. Gretimoje vyrų kolonoje atsiradus kunigui, per statybose dirbusį dirbusį Juozą Brazauską, A. Dirsytė suorganizuoja, kad Šv. Komunija būtų perduota į moterų stovyklą. Ja dalijasi su likimo draugėmis, jos kartu meldžiasi, diskutuoja įvairiausiomis temomis. Adelė moko savo drauges sugebėjimo atleisti persekiotojams, moko meilės ir džiaugsmo „duodant, o ne imant...

„Aš esu labai labai laiminga, nes Viešpats mano sielai teikia ramybės, duoda jėgų, minčių, mano aplinkoj yra simpatingų sielų, kurios mielai bendrauja su manim ir visur padeda man. Sieloj visiškai giedra,“ – džiugiai pranešta 1952 m. rugpjūčio mėn. laiške.

,,Mano įsitikinimu, – rašė kun. K. Trimakas, – Dirsytė, naudodama literatūrą, psichologiją, vaidinimus, maldą ir religiją, buvo labiau panaši į jaunąjį Karolį Vojtylą, nacių okupacijos metu pogrindžio teatru stengusį pačiam išlikti žmogumi ir padėti kitiems. Vėliau popiežius Jonas Paulius II išplėtė tą idėją į gyvybės kultūros kūrimą Vakarų pasaulyje. Dirsytės, kaip ir šio popiežiaus, galutinis tikslas – padėti žmonėms persiimti Kristaus gyvybe ir taip pasaulyje sukurti juos kilninančią kultūrą. Adelė Dirsytė buvo tokios kultūros ankstyvo pavasario kregždė Sibiro taigose.“

xxx

Mokytojos paskatintos tremtinės mergaitės rašė iš gimtųjų namų atsineštas maldas ant tošies gabaliukų, kurių prisirinkdavo kirsdamos mišką, ant cemento maišo skiautelių. Tokią tošies lapelių maldaknygę Aldona Steponaitytė išsaugojo per visus etapus. Pasak dr. Mindaugo Bloznelio, kūrybingam žmogui, tokiam, kokia buvo Adelė Dirsytė, kūryba buvo svarbus veiksnys palaikyti žmogiškam orumui, ypač kai lagerio administracijos nuolatiniai persekiojimai ir pažeminimai skaudžiai žeidė. Dirbdama fizinius lagerio darbus A.Dirsytė galėdavo laisviau mąstyti ir savo mąstymus išreikšti maldelėmis; jas atokvėpio valandėlėmis užrašydavo pieštuko likučiais tošyje, o vėliau, parėjusi į lagerį, įrašus perkeldavo į cementinių maišų popieriaus atraižas. Taip tolydžio kaupėsi nauji tekstai. Dalis šių A.Dirsytės ranka rašytų tekstų išliko susiūti į maldynėlį, kai kurių tekstų nurodyta ir sukūrimo data.

Dr. M. Bloznelis yra pažymėjęs, kad visoje Adelės Dirsytės veikloje, kūryboje ir gyvenimo praktikoje Dangiškoji Tėvynė glaudžiai siejasi su žemiškąja Tėvyne, su Lietuva. Artėjo 1953 m. vasario 16 d. – Lietuvos Nepriklausomybės trisdešimt penktosios metinės. Tai galėjo būti gana svarus motyvas sukurti naujai išgyventai maldaknygei, kuri drauge tapo jos pagalbos šauksmu sau ir Lietuvai.

1953 m. sausio 27 d. laiške namiškiams ji rašo: ,,Sveikinu Jus su mūsų Didžiąja Švente. Pagalvokime apie „Aušrą“ ir „Varpą“. Tegu tie „Aušros“spinduliai išlaiko mūsų viltis, o „Varpas" tebudina visus, visus. Tegu nebelieka tarp mūsų vergų. Juk mes dar vergai savo dvasia: mus valdo mūsų nuotaikos, pykčiai; mums gadina nuotaikas aplinka...“

Laiške Pranutei į gretimą lagerio koloną ji rašo: „Mes prieš mūsų Didžiąją Šventę kalbėsime po dalį Šv. Rožančiaus:1) prašysime Tautai palaimos, 2) prašysime žuvusiems amžino poilsio, 3) dėkosime už gėrybes, suteiktas Tautai. Darysime sąžinės sąskaitą, priimsime Dvasinę Komuniją“. Taigi šiai Didžiajai Šventei ir dedikuota maldaknygė. Po 1959 m. pirmojo lietuviško leidimo, kun. K. Trimakui išvertus į anglų kalbą, maldaknygė „Marija, gelbėk mus“ netrukus buvo išleista anglų, vokiečių, prancūzų, olandų, portugalų, lenkų ir net kinų kalbomis. Bendras tiražas – netoli milijono egzempliorių. Tai plačiausiai pasaulyje paplitusi lietuviška knyga.

Septyni kardinolai savo kraštų tikintiesiems rekomendavo iš Sibiro Vakarus pasiekusią maldaknygę. „Iš Sibiro kalėjimo nė negalėtų kilti dar gražesnio ir viltingesnio dokumento. Tai įrodymas, jei įrodymo reikia, kad žiaurus tironas gali užmušti kūną, bet sielos niekada. Tik tos sielos, kurios yra arti Dievo ant kryžiaus ir arti sopulingosios Jo Motinos, gali šiose maldose taip išreikšti savo atsidavimą, meilę ir atlaidumą“, – 1960 m. rašė Bostono arkivyskupas kard. R. Kušing. ,,Šioje mažoje maldaknygėje slypi dinamiška maldos jėga, kurią kiekvienas gali rasti. Jaunos moters parašyta savo draugėms tremtyje, ji liudija, kad Dievo Dvasia pasitikinčių žmonių dvasia negali būti nugalėta brutalios jėgos, nors ši būtų įsitikinusi galinti užkariauti visą pasaulį.

Žmogaus minties ir valios lenkiama ir naudojama fizinė jėga gali užkariauti ir valdyti medžiaginį pasaulį. Ji gali net užmušti kūną, sunaikinti miestus ir užimti valstybes. Tačiau ji negali užkariauti nei valdyti žmonių sielų, kurios pasitiki Dievo Dvasia. Ši knygelė rodo nenugalimą Tikėjimo, Vilties ir Meilės jėgą, Šventosios Dvasios vaisius, kurie duodami mums, kad Visagalį visų daiktų Kūrėją galėtume vadinti „Tėve mūsų“, o Jėzų mūsų Broliu. Skaitykime šį maldų rinkinį ir dovanokime jį kitiems. Kaip matome iš šių herojiškų pavyzdžių, jis panaikina tamsą Dievo šviesa“, – rašė kardinolas Antonio Caggiano, Buenos Aires arkivyskupas 1962 m.

,,Kokios gražios maldos yra šioje knygelėje, ištryškusios iš paprastų ir tyrų, Sibiran ištremtų lietuvaičių širdžių. Jos tarsi žydinčių gėlių darželis, kvapnios lyg smilkalų debesis, skambios lyg angelų giesmė. Tiktai skausmo išmėgintos ir malonės paliestos sielos galėjo šitaip melstis ir parašyti. Šie žodžiai gimė ne vien iš kilnaus žmogiško ir krikščioniško įkvėpimo, bet ir iš niekad neblėstančio Tėvynės ilgesio, negęstančio tikėjimo įkarščio ir gilios meilės. Ištremtieji lietuviai! Kad ir kur kur atsidurtumėte, apmąstykite šį giliamintį psalmyną. Skaitykite jį su ašara akyse, su džiaugsmu širdyje – nestokokite šviesos, paguodos ir ramybės“, – 1962 m. Romoje rašė kardinolas K. Konfalonieri.

xxx

Okupuotoje Lietuvoje pogrindinis maldaknygės leidinys pasirodė 1964 m. Tai – JAV lietuvių kalba išleistos A. Dirsytės maldaknygės kopija. Dalis A. Dirsytės maldaknygės maldų buvo panaudota pogrindyje (ab spaustuvėje) išleistoje kontrafaksinėje maldaknygėje.

Nepriklausomoje Lietuvoje ši maldaknygė kun. A. Svarinsko iniciatyva išleista 1990 m. (AB „Ula"); buvo trys leidimai, iš viso apie 200 000 egz. Vėliau, 2001 m., D .Akstino rūpesčiu Kaune „Atmintis" išleido faksimilinį leidimą kietais viršeliais, o maldaknygės 50 metų sukakties proga šis leidinys dar kartą pakartotas.

1999 m. minint Katalikų Bažnyčios kankinės Adelės Dirsytės 100–ąsias gimimo metines, kun. prof. K. Trimakas „Draugo“ laikraštyje rašė: ,,Dievo Apvaizda pasirūpino, kad Adelės širdimi sukurtos ir jos ranka užrašytos maldos pralaužė Geležinę uždangą ir pasiekė JAV.  

Maldaknygė buvo išversta į 14 kalbų, išspausdinta milijoniniu tiražu ir paskleista penkiuose pasaulio kontinentuose. Apie tų maldų dvasinę jėgą liudijo septyni kardinolai savo įvaduose. Tai buvo 1968-1980 metai...

Dabar to nebeįmanoma padaryti. Nors 2005 metais buvo išspausdinta nauja laida anglų kalba JAV, nors buvo dėta pastangų, ji nebesulaukė tokio dėmesio. Atrodo, krašto žmonės buvo susirūpinę kitais savo reikalais. O kaip su ta tauta, dėl kurios Adelė sielojosi ir aukojosi Sibire? Ar daug kas toje tautoje kada nors aiškiai suprato jos vaidmenį, ar daug kas jos auką įvertino? Kai tiek daug nudvasėjimo ženklų pačioje tautoje, kaip reikšmingas yra Adelės Dirsytės pavyzdys ir kaip labai reikalinga jos auka nupelnyta Dangaus pagalba.“

2000 m. rugsėjo 24 d. Kauno arkikatedroje bazilikoje šv. Mišiomis, vadovaujamomis Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičius SJ, pradėtas Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės beatifikacijos bylos procesas. „Sąmoningas Kristaus sekimas iki kankinystės gražiausiai buvo realizuotas tikėjimo kankinės Adelės Dirsytės, kurios kankinystės oficialaus pripažinimo bylą šiandien iškilmingai pradėsime, gyvenime ,– sakė arkivyskupas. – Šiandien mūsų tautiečiai yra tarsi primiršę, kuo alsavo totalitarinė sistema, naikinusi tokios taurios dvasios žmones kaip Adelė Dirsytė. Daugelis, pasitaikius gyvenimo sunkumams, dejuoja, o kai kas net ilgisi praėjusių laikų. Šiandien mūsų kankinė, kaip ir anuomet eidama Kryžiaus kelią, kviečia mus ne kerštui ar neapykantai, bet susimąstyti, kad tikras gyvenimas statomas ne ant melo ir neapykantos, o ant uolos, kuri yra Jėzus Kristus. Su Juo mokytoja nepalūžo sunkiausių išbandymų dienomis.“

Irena Petraitienė

Šaltinis: www.bernardinai.lt

Susiję

Skaitiniai 8457539529887059785
item