Vytautas Daujotis. Ar apskritai mums reikia Konstitucinio Teismo?

Kaip atimti iš Konstitucinio Teismo (KT) absoliučią valdžią ir atkurti valdžios šakų (įstatymų leidimo, vykdomosios ir teismų) pusiausv...



Kaip atimti iš Konstitucinio Teismo (KT) absoliučią valdžią ir atkurti valdžios šakų (įstatymų leidimo, vykdomosios ir teismų) pusiausvyrą? Dažnai siūloma formuoti KT iš padoresnių asmenybių arba jo narius rinkti visuotiniais rinkimais. Deja, tai nepadės. Nesvarbu, kaip ir iš kokių asmenybių bus formuojamas KT, turėsime tą patį rezultatą kaip dabar. Jei sukuriamas KT, tai reiškia, kad sukuriama landa pasisavinti absoliučią valdžią. Tokia landa yra Konstituciniam Teismui suteikiami konstitucinės išminties monopolis, galutinių ir neatšaukiamų sprendimų teisė ir konstitucinės demokratijos garanto vaidmuo. KT narys yra žmogus, o žmogų absoliuti valdžia gadina neišvengiamai ir absoliučiai. Akivaizdu, kad reikia uždaryti tokią landą, bet jos uždarymas reiškia ir KT likvidavimą. Iš pirmo žvilgsnio tai panašu į slogos gydymą nukertant galvą. Iš tikrųjų padėtis nėra tokia beviltiška. Pirmiausia reikia suprasti, kad įstatymų leidimo teisinei (konstitucinei) priežiūrai nėra būtina speciali įstaiga (Konstitucinis Teismas).

Lietuvoje daugumai atrodo, kad vienas be kito negali egzistuoti, bet pasaulyje yra daug demokratiškesnių nei Lietuva šalių, kuriose nėra vienos įstaigos, turinčios konstitucinės išminties monopolį, bet kuriose puikiai veikia vadinamoji decentralizuota įstatymų leidimo konstitucinė priežiūra. Tai, pavyzdžiui, JAV, visos Skandinavijos šalys, Jungtinė Karalystė, kai kurios Britanijos tautų sandraugos valstybės. Tinkamai paredagavus, Lietuvoje galima būtų pasinaudoti bet kurios iš šių šalių įstatymų konstitucinės priežiūros sistema. Numatant tikėtinus Lietuvos teisininkų kaltinimus teisės neišmanymu, geriausia remtis patirtimi Skandinavijos šalių, kurios, kaip ir Lietuva, yra civilinės teisės valstybės (kitos minėtos šalys yra bendrosios teisės valstybės).

Šio straipsnio tikslams nėra būtinybės aiškinti, kas yra civilinė ir kas bendroji teisė. Pasiaiškinsime, kas yra decentralizuota įstatymų leidimo konstitucinė priežiūra, kokia ji yra Skandinavijos šalyse, kodėl nepriklausomybės atgavimo pradžioje ji nebuvo įtvirtinta Lietuvos Konstitucijoje ir kaip tokios priežiūros nuostatas perkelti į Lietuvą.

Decentralizuota įstatymų leidimo konstitucinė priežiūra grindžiama principu, kad Konstitucinė demokratija gali išlikti tik tada, kai ja rūpinasi ne tik valstybinės agentūros, bet ir patys žmonės, dalyvaudami ir tvirtai, jei įmanoma, taikiai reikalaudami ją išsaugoti. Tokia priežiūra konstituciniai klausimai sprendžiami pasitelkus visų lygių teismines procedūras. Tuomet konstitucinių reikalavimų mechanizmai tampa daug prieinamesni ir suprantamesni piliečiams, o konstitucinių ir nekonstitucinių įstatymų sąsaja pasidaro gyvybingesnė.

Skandinavijos šalys įdėmiai stebi kitų šalių konstitucinių teismų veiklą, bet išlaiko decentralizuotą įstatymų konstitucinę priežiūrą. Šiose šalyse teisės žinovai konstitucinį teismą traktuoja kaip organą, kuris keltų rimtų problemų valdžių pusiausvyrai. Visada įvardijamos tokios bendros priežastys atsisakyti Konstitucinio Teismo steigimo: „Pirma, Konstitucinio Teismo įsteigimas sukeltų problemų dėl valdžių atskyrimo ir susilpnintų Parlamento galias. Antra, Konstitucinis Teismas naudotų politinę galią. Trečia, egzistuojanti įstatymų leidimo konstitucingumo kontrolė yra pakankama, todėl nebūtina steigti Konstitucinio Teismo“.

Skandinavijos šalių visų lygių teismai privalo vertinti įstatymų ir administracinių taisyklių konstitucingumą, kai to reikia nagrinėjant konkrečią bylą (Lietuvos teismai dėl konstitucingumo iškart kreipiasi į KT). Tik konfliktuojant dėl konstitucinių sprendimų žemesnėse teisminėse institucijose, šių šalių aukščiausiesiems teismams priklauso galutinio sprendimo teisė. Žinoma, Skandinavijos šalių įstatymų leidimo teisinės priežiūros sistemos nėra identiškos, bet viename straipsnyje neįmanoma visų bent kiek detaliau apžvelgti. Tai ir nėra šios straipsnio tikslas. Tačiau verta trumpai apžvelgti bent vienos šalies patirtį.

Suomijos Parlamente yra Konstitucinės teisės komitetas. Kaip ir kiti komitetai, jis sudarytas iš Parlamento narių. Gali pasirodyti, kad tas komitetas yra lietuviško KT atitikmuo. Taip nėra. Padedamas konstitucinės teisės specialistų, šis komitetas visam Parlamentui teikia tik rekomendacinio pobūdžio išvadas, ar rengiami įstatymai atitinka Suomijos Konstituciją. Suomijos Parlamentas beveik visada atsižvelgia į tokias išvadas. Jei jau veikiančio įstatymo konstitucingumo klausimas iškyla teisme, tai Suomijos Konstitucijos 106 straipsnis įpareigoja teismus elgtis taip: „Jei byloje, kurią nagrinėja teismas, įstatymo taikymas akivaizdžiai prieštarautų Konstitucijai, teismas turi atiduoti viršenybę Konstitucijos nuostatai“. Švedija turi labai panašią konstitucinę nuostatą, tačiau prie jos yra dar vienas sakinys: „Tačiau jei teisinę normą (prieštaraujančią Konstitucijai - aut. pastaba) patvirtino Parlamentas arba Vyriausybė, tai į tokią teisinę normą gali būti neatsižvelgiama tik aiškiai parodžius klaidą“.

Kodėl Lietuva pasirinko centralizuotą įstatymų leidimo teisinę priežiūrą - įsisteigė Konstitucinį Teismą? Galima išskirti dvi pagrindines priežastis. Pirma, tikėjosi prisijungti prie Europos Sąjungos ir pradėjusi rengti savo Konstituciją pavyzdžiu laikė kontinentinės Europos civilinės teisės valstybes, ypač Vokietiją, ir pirmenybę teikė jų patarimams. Antra, atsikračiusios komunistinių politbiurų, Lietuva ir kitos pokomunistinės šalys (išskyrus Estiją) nesugebėjo atsikratyti praradimo jausmo - trūko kažko, kas „tėviškai“ tartų paskutinį žodį ir „pamaitintų liaudį“. Konstitucinis Teismas idealiai tiko užpildyti atsiradusią tuštumą.

Teisininkai kartais prisipažįsta, kad konstituciniai teismai uzurpuoja Konstituciją ir tampa įstatymų leidėjais, turinčiais aukštesnę galią nei parlamentai. Tačiau jie visiškai nuoširdžiai pateisina tokią praktiką, o „argumentas“ visada būna toks: negi Seimas, sudarytas iš atsitiktinai išrinktų asmenų, gali parengti įstatymą profesionaliau negu tikri konstitucinės teisės profesionalai (akademikai)? Ginčytis neverta, geriausia atsakyti taip pat klausimu: kieno - KT ar Parlamento - klaidos (arba kvailystės ar savanaudiškumo) padariniai yra fatališkesnės? Ginčas baigtas, nes atsakymas akivaizdus: jei Seimas priima blogą ar tiesiog kvailą įstatymą, nėra jokių teisinių kliūčių tam pačiam ar išrinktam kitam Seimui tą įstatymą iškart taisyti. Jei KT paskelbia ydingą teisės aktą, tai jo beveik neįmanoma panaikinti ar pataisyti - jo teisinė galia Lietuvoje aukštesnė nei 1992 m. Konstitucijos.

Skaitytojui gali kilti klausimas, kodėl Vokietijoje ar Prancūzijoje jų konstituciniai teismai nesukelia tokių problemų kaip Lietuvoje. Negatyvių dalykų pasitaiko ir ten, bet Vakarų Europos civilizacinė patirtis ir kultūrinė tradicija stipriai varžo šias negatyvias tendencijas ir švelnina jų padarinius.

Lietuva daug laimėtų, jei pirma, iš 1992 m. LR Konstitucijos būtų išbrauktas VIII skirsnis „Konstitucinis Teismas“, antra, Suomijos pavyzdžiu Seime rengiamų teisės aktų atitikimo Konstitucijai patikra būtų pavesta pačiam Seimui, trečia, visos teisminės instancijos būtų įpareigotos vertinti įstatymų ir administracinių taisyklių konstitucingumą, kai to reikia nagrinėjant konkrečią bylą, ketvirta, konfliktuojant dėl konstitucinių sprendimų žemesnėse teisminėse institucijose, Aukščiausiajam Teismui būtų suteikta galutinio sprendimo teisė.

Akivaizdu, kad pasipriešinimas bus milžiniškas. Beveik neįmanoma, kad Seimas sugebėtų padaryti tokius Konstitucijos pakeitimus. Tačiau tie Seimo nariai, kuriems rūpi ir Lietuvos ateitis, galėtų daug padaryti organizuojant referendumą, kuriame tauta pati nuspręstų, ko jai reikia.

Šaltinis: www.respublika.lt

Susiję

Vytautas Daujotis 2737782356418873207
item