Mečys Laurinkus. Su žmonėmis galima eksperimentuoti, kaip nori? Panašu, kad ne

Socialdemokratų, konservatorių ir liberalų pastangos referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams užmojus paversti niekiniais yra žaidimas su ugnimi.

Man asmeniškai tai primena, tik su kitokia ženklų sistema, 1988 metus. Paspragsės ir užges - tokia buvo anuometės valdžios reakcija į pirmąsias Sąjūdžio kibirkštis. "Solidarumas" iš Lenkijos į Lietuvą juk nepersimetė -- uždaruose forumuose samprotavo okupacinės valdžios partiniai intelektualai.

"Ką tie pižonai susigaudo apie atominę energetiką?" - net iš aukštų tribūnų buvo tyčiojamasi iš kylančio žaliųjų judėjimo. O kuo viskas baigėsi?

Panašias į anų dienų kalbas tenka išgirsti jau ir iš savo valdžios - negi paprasti žmonės gali nuspręsti, ar statyti, ar ne naują atominę elektrinę? Ir kokie tokio klausimo rezultatai?

Koks skirtumas, patariamasis tai ar privalomasis referendumas, - valdžios arogancijos įžeisti žmonės faktiškai daugeliui metų sustabdė vieną svarbiausių Lietuvos strateginių objektų.

Prieš 25 metus buvo įsteigtas Lietuvos žemdirbių sąjūdis. Tai buvo pati realiausia intelektualinio sąjūdžio atrama. Kas šiuo metu yra likę iš žemdirbių sąjūdžio kaimo vizijos? Nieko. Ir tai ne žemgrobių problema. Ir net ne žemės pardavimo.

Kaime, stambiame ar smulkiame ūkyje, vis mažiau yra kam dirbti. Kaip kažkur žiniasklaidoje buvo minėta, ko gero, aktualiausias šių laikų Lietuvos kūrinys yra J.Avyžiaus romanas "Kaimas kryžkelėje".

Referendumuose visada daug politikavimo dūmų, tačiau jiems išsisklaidžius gali pamatyti ir realiai išdegusią kaimo žolę. Referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams yra skambutis, į kurį dalis valdžios reaguoja klaidingai.

Formalių kliaudų referendumo šalininkai nepripažins teisingomis?. Jie organizuosis ir kels kur kas platesnius klausimus, nei siekiama referendume. Organizatorių pastangos sulauks visuomenės pritarimo, nes bręstančios problemos yra realios ir verčia susimąstyti vis daugiau žmonių.

Ryškiausia problema - valdžios ir visuomenės santykis. Kartais valdžia atrodo uždaresnė nei sovietiniais laikais. Turtingos partijos nuperka rinkėjų balsus, turinčios mažiau pinigų ištraukia žmonių palankumą spekuliuodamos jausmais, istorinėmis pervartomis ir neteisybėmis. Bet užkariavę pozicijas ir postus politikai iškart pamiršta rinkimų pažadus.

Tai vis kartojasi. Per 15 metų politikai rinkimų pažadų nesilaikymą motyvavo sparčiai besikeičiančiomis gyvenimo aplinkybėmis, naujais netikėtais iššūkiais, krizėmis, sudėtingomis koalicijomis ir pagaliau ES reikalavimais.

Įsivyravo demagogija - politikai gali nesunkiai paaiškinti net visiškai priešingus savo veiksmus. Žmonių pasitikėjimas partijomis toks menkas, kad net nebeklausinėjama, kuo viena jų skiriasi nuo kitos.

Todėl nieko nebestebina ir tylinčių kandidatų į prezidentus rikiuotė. O kam veltui aušinti burną užsienio ir vidaus politikos klausimais, jeigu rinkimų sėkmę lemia televizija, įvaizdis, charizma ir pinigai? Tačiau vis dažniau paklausiama: o kiek dar tokia praktika tęsis?

Revoliucija Ukrainoje kilo dėl valdžios paniekos visuomenei. Ilgai apgaudinėta, vedžiota už nosies visuomenė pademonstravo, kad kantrybei trūkus ji gali vyriausybę suformuoti ir aikštėje.

Kita, dar svarbesnė, problema - kokiu keliu Lietuvos valstybė žengs toliau? Po dešimties inertiškos politikos metų ši aktualija skamba naujomis aplinkybėmis, kai pačios ES likimas kelia ne mažiau aštrius klausimus.

Iki šiol socialdemokratų ir konservatorių požiūriai į Lietuvos ateitį sutampa. Eurointegracinė kryptis, jų manymu, esanti teisinga, pateisinama dėl nacionalinio saugumo ir akivaizdžios ekonominės naudos. Dėl to Lietuva gali atsisakyti ir dalies suvereniteto. Problemos ES zonoje egzistuoja, bet Lietuvai jos kol kas teorinės.

Mažesnių partijų keliamas problemas, didžiųjų įsitikinimu, reikia vertinti kaip politinės brandos stoką. Pagaliau visuomenė taip pat ne visada žinanti, kas jai geriausia. Todėl su ja reikia elgtis panašiai, kaip išmintinga meno taryba elgiasi su planuojamu statyti miesto aikštėje paminklu: pirma pastatyti, o paskui aptarinėti.

Lietuvos visuomenė kol kas esanti neprognozuojama, todėl tikslinga palikti aukštą referendumų kartelę. Tol kol į politikos sceną neužlipo referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams rengėjai su jau surinktais parašais, tol svarstymai apie Lietuvos ateitį, pasirinkto kelio prasmingumą buvo laikomi įvairaus plauko visuomenininkų, pensininkų ir politologijos studentų užsiėmimu.

Dabar valdžia sutriko, bet teisingų išvadų nepadarė. Nusprendusi iniciatyvą nuslopinti formaliomis priemonėmis, iš esmės problemą tik paaštrino.

Ekonominės krizės metu Lietuvos visuomenė, išskyrus vieną ryškesnį epizodą, elgėsi santūriai, suprasdama, kad net ir teisingi protestai gali pakenkti bendram rezultatui. Lietuviškas kantrumas iki šiol stebina Vakarų ekspertus. Graikiško tipo visuomenėje Lietuvos valdžia būtų bejėgė.

Visuomenės kantrumas sukėlė iliuziją, kad su šio krašto žmonėmis galima eksperimentuoti, kaip nori. Aiškėja, kad ne. Vyriausybę palaikantys politologai ir apžvalgininkai pirmieji suvokė, kad reikia ploninti liežuvį. Bent jau dingo kaltinimai populizmu. Bet valdžia vis dar neranda kelio į visuomenę.

Euro įvedimas Lietuvoje bus sudėtingesnis negu Latvijoje. Todėl, kad kitas kontekstas. Todėl, kad mūsų valstybėje jau norima kalbėti plačiau nei apie vienų pinigų pakeitimą kitais. Lietuvoje keliama vertybių kaitos, nacionalinio savitumo problema. Ir jeigu valdžia atsisakys apie tai diskutuoti, visuomenė atsisakys ir euro.

Šaltinis: www.lrytas.lt