Johnas O'Sullivanas. Bandymas panaikinti nacionalinę valstybę atneš daugiau žalos nei naudos

Kovo pabaigoje dienraštyje The Wall Street Journal pasirodė Dunojaus instituto Budapešte direktoriaus ir  National Review instituto Niujo...

Kovo pabaigoje dienraštyje The Wall Street Journal pasirodė Dunojaus instituto Budapešte direktoriaus ir National Review instituto Niujorke vyresniojo bendradarbio Johno O‘Sullivano esė „Argumentas nacionalizmui“, kurioje jis teigia, kad bandymas nacionalinę valstybę panaikinti ar pakeisti kažkuo kitu beveik neabejotinai atneš daugiau žalos nei naudos. 

„Nesiliaujanti „antifašistinė“ propaganda iš Maskvos, nepagrįsti teiginiai apie išpuolius prieš rusus Ukrainoje, rusakalbių kurstymas Rytų Ukrainoje, rusų pajėgos be skiriamųjų ženklų, užimančios valstybės administracijos pastatus Kryme, surežisuotas neteisėtas plebiscitas jame ir tuomet aneksija, prezidento Vladimiro Putino patikinimai, kad jis daugiau neturi jokių sumanymų dėl teritorijų Europoje (nors, gindamas rusus, gali būti priverstas įsikišti) – taip, visa tai neraminančiai primena ketvirtą dešimtmetį“, – sako J. O‘Sullivanas ir klausia, argi ne čia – į fašizmą ir karą – veda nacionalizmas.  

Pasak autoriaus, tai dažna paskutinių Europos krizių interpretacija ir taip jau sutapo, kad taip pat įvykius Ukrainoje interpretuoja ir pats V. Putinas. Tačiau toks požiūris, įsitikinęs J. O‘Sullivanas, iš tiesų per daug paprastas.

„Nacionalistai neabejotinai įsivėlę į Ukrainos krizę, bet daugiau kaip aukos nei kaltininkai. Krizė prasidėjo kaip Maskvos bandymas gelbėti savo nesėkmingą Eurazijos ekonominės sąjungos sumanymą priverčiant Ukrainą prie jos prisijungti ir atmesti Asociacijos su Europos Sąjunga (ES) sutartį.

Ponas Putinas, kuris nėra nacionalistas, tačiau netvirtos multikultūrinės imperijos, priešiškos nacionalizmui, valdovas, įžiebė krizę uždarydamas Rusijos sienas Ukrainos žemės ūkio produkcijai. Jis tai padarė, norėdamas priversti prieštaraujantį prezidentą Viktorą Janukovyčių atsisakyti populiaresnio ES pasirinkimo. Ukrainos vyriausybė, padrąsinta pono Putino, suvienijo įvairių pažiūrų demokratus, nacionalistus ir kairės bei dešinės aktyvistus, protestavusius prieš šį žingsnį, neskirstydama jų, kai į juos šaudė“, – savo rašinyje teigia J. O‘Sullivanas. 

Pasak jo, V. Putino veiksmai neabejotinai smerktini – nuožmūs, agresyvūs, melagingi, neteisėti, represyvūs ir ardantys. Tačiau pasakyti, kad jie nacionalistiniai, yra tapatu nacionalizmo koncepciją redukuoti iki agresyvios savęs teigimo politikos: „Nėra jokios priežasties manyti, kad tautos ir tautinės valstybės yra labiau linkusios įsitraukti į tokias kvailystes nei federacijos, imperijos ar valstybės, įsteigtos remiantis nenacionalistiniais principais“.

„Ketvirtojo dešimtmečio istorija moko daryti šiuo atveju būtiną skirtį. Antrasis pasaulinis karas prasidėjo kaip Hitlerio ir Stalino sąmokslo – nacių-sovietų pakto – įsiveržti į Lenkiją ir tarp savęs pasidalyti Rytų Europą bei Baltijos valstybes – rezultatas. Nacių Vokietija buvo valstybė, pastatyta ant rasinio nacionalizmo (iškeliančio rasę pirmiau tautybės), Sovietų Sąjunga – ant proletariato internacionalizmo (apskritai atmetančio nacionalizmą) ideologijos. Abi veikė kur kas brutaliau ir labiau nevaržomai nei bet kuri tradicinė to meto nacionalinė valstybė.

Be to, šiandieninė Rusijos Federacija savyje yra ne nacionalinė valstybė, bet imperija. Pono Putino elgesys krizės metu be to, kad yra agresyvus, gali geriausiu atveju būti apibūdintas kaip imperialistinis ar neoimperialistinis, bet ne nacionalistinis. Neturėtume neteisėtai sieti nacionalinių valstybių su nusikaltimais, kurie nėra specifiškai nacionalistiniai, ir dar mažiau tikėtina, kad padaryti stabilių nacionalinių valstybių“, – mano J. O‘Sullivanas.

Įvairių formų nacionalistiniai judėjimai, autoriaus teigimu, kyla visoje Europoje ir verčia valdančiąsias partijas susidurti su tokiais klausimais kaip nacionalinio suvereniteto praradimas. Tačiau įvairių Europos politikos ir kultūros sluoksnių akimis, tai neturėtų vykti. 

„Jau keletą dešimtmečių iš šių aptvertų teritorijų girdime, kad nacionalinė valstybė yra pakeliui į išnykimą, kad ji praranda galią tiek prieš viršnacionalines institucijas, tiek prieš susiorganizavusias mažumas. Patylomis atgimstančio nacionalizmo kritikai murma, kad tai niekas kita kaip ksenofobija, autoritarizmas ar netgi fašizmas. Europoje kylančias nacionalistines partijas jie mato kaip tulžingus nevykėlius arba esančius nostalgijos gniaužtuose.

Hermanas Van Rompuy, Europos Tarybos pirmininkas, šį požiūrį puikiai išreiškė 2010 metais, kuomet šimtąjį kartą pranešė, kad nacionalinės valstybės mirusios, pridurdamas, kad „šiandien didžiausias Europos priešas yra baimė; baimė veda prie egoizmo, egoizmas veda prie nacionalizmo, o nacionalizmas – prie karo“, – rašo J. O‘Sullivanas, pasak kurio šis pareiškimas gražiai iliustruoja, kaip Europos politinis elitas tokius įvykius kaip Ukrainos krizė mato iškreiptame nusistatymo prieš nacionalizmą veidrodyje. 

Autoriaus teigimu, mūsų dienomis pagrindinės su patriotizmu konkuruojančios ideologijos yra europeizmas Europoje ir multikultūralizmas JAV, kurių abi siekia susilpninti nacionalinį patriotizmą, kad būtų pakeistos politinės visuomenių charakteristikos. Vis dėlto nei viena šių pažiūrų dar netapo daugiau nei nišiniu lojalumu,  net jei jos gali džiaugtis dosnia oficialia parama ir simpatijomis vyriausybių pareigūnų, tarptautinių biurokratų, NVO vadovų, „denacionalizuotų“ korporacinių valdytojų ir akademikų, trokštančių būti naujos transformuotos tautos avangardu. 

„Iki neseniai šie rinkėjai, kuriems patriotizmas ir nacionalinis interesas apibrėždavo problemas, patogiai jautėsi tiek kairės, tiek dešinės partijose. Tačiau palaipsniui tai liovėsi būti tiesa. Kai kairiosios partijos iškeitė savo darbininkų klasės tapatybę į viduriniosios klasės liberalizmą, jos ėmė laikyti patriotizmą vulgariu, pigiu ir ksenofobišku. Tuo pačiu metu dominuojančios dešiniosios partijos negalvodamos pasislinko prie pozicijos, kuri nacionalizmą ir visuomenės požiūriu konservatyvius rinkėjus traktavo kaip gėdingus vyresnius giminaičius, kurių pažiūras galima saugiai ignoruoti. Partijų lyderiai mąstė, kad jų atavistiniai rinkėjai tiesiog neturi, kur daugiau eiti“, – sakoma rašinyje.   

To pasekmes dramatiškiausiai galima stebėti Britanijoje, kur Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partija, užsitikrinusi paramą tarp tradicinių viduriniosios klasės torių, šiuo metu renka naujų balsų derlių iš patriotiškų leiboristų. Tokius pavyzdžius galima matyti visoje Europoje. 

„Paskutinis trumpas argumentas ko gero stipriausias: nacionalinės valstybės yra beveik būtinas pagrindas demokratijai. Bendra kalba ir kultūra, bendras lojalumas valdžios institucijoms, bendro likimo jausmas, viskas apibrėžtoje teritorijoje vienodomis visų piliečių teisėmis – tai, regis, yra sąlygos, kurios įgalina žmones skirtingomis nuomonėmis ir interesais priimti politinį pralaimėjimą“, – tvirtina J. O‘Sullivanas ir pažymi, kad nors šioje taisyklėje yra tokių išimčių kaip Indija ar Šveicarija, kur kas daugiau ją patvirtinančių atvejų. 

Parengta pagal online.wsj.com 

Susiję

Pasaulis 6133069863530469102
item