Ištrauka iš Popiežiaus Pranciškaus apaštališkojo paraginimo: Bažnyčios mokymas socialiniais klausimais

Bažnyčios mokymas socialiniais klausimais

182. Bažnyčios mokymą apie kontingentines situacijas galima toliau ir naujai plėtoti, dėl to diskutuoti, bet mes negalime išvengti tam tikro konkretumo – nesileisdami į smulkmenas, – jei nenorime, kad didieji socialiniai principai liktų tik bendri, niekam tiesiogiai nerūpintys nurodymai. Kad jie „galėtų daryti veiksmingesnę įtaką sudėtingoms šiandienėms situacijoms“ (148), iš jų būtina išrutulioti praktinių padarinių. Ganytojai, atsižvelgdami į įvairių mokslų indėlį, turi teisę reikšti nuomonę apie viską, kas susiję su žmogaus gyvenimu, nes užduotis evangelizuoti apima pilnatvišką viso žmogaus skatinimą ir to reikalauja. Nebegalima tvirtinti, atseit religija turi apsiriboti privačia aplinka ir yra tik tam, kad parengtų sielą dangui. Dievas savo vaikams, nors jie ir yra pašaukti amžinajai pilnatvei, trokšta laimės ir šioje žemėje, nes viską sukūrė „mūsų džiaugsmui“ (1 Tim 6, 17), kad visi galėtų džiaugtis. Iš to išplaukia, kad krikščioniškasis atsivertimas reikalauja peržiūrėti „ypač visa tai, kas susiję su socialine tvarka ir bendrojo gėrio siekiu“ (149).

183. Todėl niekas negali iš mūsų reikalauti užsklęsti religiją slaptingame vidiniame asmeniniame gyvenime atsisakant daryti bet kokią įtaką socialiniam ir nacionaliniam gyvenimui, rūpintis pilietinės visuomenės institucijų sveikumu, reikšti nuomonę apie piliečius dominančius įvykius. Kas galėtų tvirtinti, kad šventojo Pranciškaus Asyžiečio ir palaimintosios Teresės iš Kalkutos žinią reikia uždaryti šventovėje ir nutildyti? Jie patys su tuo nebūtų sutikę. Autentiškas tikėjimas – jis niekada nėra patogus ir individualistinis – visuomet neatsiejamas nuo stipraus troškimo keisti pasaulį, perduoti vertybes, palikti ką nors geresnio pasibaigus žemiškajai kelionei. Mylime šią nuostabią planetą, kurioje mus apgyvendino Dievas, ir mylime joje gyvenančius žmones su visomis jų dramomis ir vargais, troškimais ir viltimis, su jų vertybėmis ir trapumu. Žemė bendri mūsų namai, ir visi esame broliai. Nors „teisingumas yra pagrindinis politikos tikslas“, Bažnyčia irgi „negali ir neturi atsisakyti pastangų teisingumo labui“ (150). Visi krikščionys, taip pat ganytojai, pašaukti rūpintis geresnio pasaulio statydinimu. Tai būtina, nes Bažnyčios socialinė mintis yra pirmiausia pozityvi ir konstruktyvi: akina keistis ir šia prasme liudija viltį, kylančią iš meilės kupinos Jėzaus Kristaus širdies. Sykiu ji savo įsipareigojimą sieja „su kitų Bažnyčių ir Bažnytinių bendruomenių įsipareigojimais socialinėje srityje tiek teorinių apmąstymų, tiek praktinės veiklos lygmenimis“ (151).

184. Čia ne laikas plėtoti visus rimtus socialinius klausimus, ženklinančius dabartinį pasaulį; kai kuriuos jau pakomentavau antrajame skyriuje. Tai ne socialinis dokumentas, o šioms įvairioms temoms apmąstyti turime labai tinkamą priemonę – „Bažnyčios socialinio mokymo santrauką“. Šiuo dokumentu naudotis ir jį studijuoti primygtinai siūlau. Be to, nei popiežius, nei Bažnyčia neturi socialinės tikrovės aiškinimo ar siūlymo, kaip spręsti šiuolaikines problemas, monopolio. Galiu pakartoti tai, ką aiškiai nurodė Paulius VI: „Tokių įvairių situacijų akivaizdoje sunku pateikti vieną žinią ir pasiūlyti vieną visiems tinkamą sprendimą. To nei siekiame, nei tai yra mūsų užduotis. Būtent krikščioniškosios bendruomenės turi objektyviai analizuoti padėtį savo šalyse“ (152).

185. Toliau pamėginsiu dėmesį sutelkti į du didžiulius klausimus, kuriuos šią istorijos valandą laikau pagrindiniais. Juos išplėtosiu labiau, nes, manau, jie lems žmonijos ateitį. Pirmiausia aptarsiu vargšų įtraukimo į vi suomenę, po to taikos bei socialinio dialogo klausimą.

II. Vargšų įtraukimas į visuomenę

186. Iš mūsų tikėjimo į vargšu tapusį ir visada vargšams bei atstumtiesiems artimą Kristų išplaukia pareiga rūpintis visapusišku visuomenės apleistų žmonių vystymusi.

Susivieniję su Dievu girdime šauksmą

187. Visi krikščionys ir visos bendruomenės pašaukti būti Dievo įrankiais išlaisvinant ir skatinant vargšus taip, jog jie galėtų pilnatviškai įsitraukti į visuomenę; šitai reikalauja mūsų nuolankumo ir atidumo, kad išgirstume vargšo šauksmą ir atskubėtume jam padėti. Pakanka pavartyti Šventąjį Raštą norint suprasti, kaip gerasis Tėvas trokšta išklausyti vargšų šauksmus: „Aš mačiau savo tautos kančią Egipte, girdėjau jų skundo šauksmus prieš savo engėjus. Iš tikrųjų aš gerai žinau, ką jie kenčia, nužengiau išgelbėti <...>. O dabar eikš! Aš siųsiu tave“ (Iš 3, 7–8. 10) ir kaip jam rūpi jų vargai: „Izraeliečiai šaukėsi Viešpaties, ir Viešpats pažadino jiems gelbėtoją“ (Ts 3, 15). Likti kurčiam, kai esame Dievo įrankiai vargšų šauksmui išgirsti, reiškia nusigręžti nuo Dievo valios ir jo plano, nes vargšas „šauksis Viešpaties“ „prieš tave“, ir „tu užsitrauksi kaltę“ (Įst 15, 9). Solidarumo su vargšo bėdomis stoka daro tiesioginę įtaką mūsų santykiui su Dievu: „Jei iš savo kartėlio skausmo jis tave keiktų, jo Kūrėjas išgirs jo skundo maldą“ (Sir 4, 6). Vis pasikartoja senas klausimas: „Jei kas turėtų pasaulio turtų ir, pastebėjęs vargo spaudžiamą brolį, užrakintų jam savo širdį, – kaip jame pasiliks Dievo meilė?“ (1 Jn 3, 17). Prisiminkime taip pat, su kokiu įsitikinimu apaštalas Jokūbas pasitelkia engiamųjų šauksmo įvaizdį: „Štai šaukia jūsų laukus nuvaliusių darbininkų užmokestis, kurį jūs nusukote, pjovėjų aimanos prasiskverbė į kareivijų Dievo ausis“ (5, 4).

188. Bažnyčia pripažino, jog reikalavimas išgirsti tokį šauksmą kyla iš paties malonės išlaisvinamojo darbo kiekviename ir mūsų, todėl ta užduotis nėra rezervuota tik kai kuriems: „Bažnyčia, vedama gailestingumo ir meilės žmogui Evangelijos, girdi teisingumo reikalaujantį šauksmą ir trokšta visomis išgalėmis į jį atsiliepti“ (153). Šiame kontekste tampa suprantamas Jėzaus nurodymas savo mokiniams: „Tai jūs duokite jiems valgyti“ (Mk 6, 37), o tai reiškia tiek bendradarbiavimą šalinant struktūrines skurdo priežastis bei skatinant visapusį vargšų vystymąsi, tiek paprastus ir kasdienius solidarumo veiksmus susidūrus su labai konkrečiu vargu. Žodis „solidarumas“ yra šiek tiek nuvalkiotas ir kartais klaidingai aiškinamas, tačiau žymi daugiau nei atsitiktinius dosnumo aktus. Jis reikalauja ugdyti naują mąstyseną, kuriai rūpėtų bendruomenė, pirmenybė visų gyvenimui, o ne tam, kad gėrybes pasisavintų saujelė žmonių.

189. Solidarumas yra spontaniška reakcija to, kuris pripažįsta nuosavybės socialinę funkciją ir visuotinę gėrybių paskirtį kaip tikrovę, pirmesnę už privačią nuosavybę. Asmeninė gėrybių nuosavybė pateisinama tuo, kad jos saugomos ir didinamos tam, jog geriau tarnautų bendrajam gėriui, todėl solidarumas įgyvendintinas kaip apsisprendimas atiduoti vargšui tai, kas jam priklauso. Toks solidarumo supratimas ir praktikavimas, kai šitai tampa kūnu, atveria kelią kitoms struktūrinėms pertvarkoms bei jas įgalina. Jei struktūrų keitimas neįkvepia naujų įsitikinimų ir nuostatų, tos pačios struktūros anksčiau ar vėliau suges, pasidarys slegiančios ir neveiksmingos.

190. Kartais būtina išgirsti ištisų tautų, neturtingesnių žemės tautų šauksmą, nes „taika remiasi pagarba ne tik žmogaus, bet ir tautų teisėms“ (154). Deja, žmogaus teisės net pasitelkiamos asmeninėms ar turtingesnių tautų teisėms įnirtingai ginti. Su visa pagarba kiekvienos tautos nepriklausomybei ir kultūrai visada privalu atminti – planeta yra visos žmonijos bei visai žmonijai; ir vien faktas, jog kai kurie žmonės gimsta mažiau išteklių turinčiose ar mažiau išsivysčiusiose vietovėse, nepateisina to, kad jie gyvena mažiau oriai. Būtina dar kartą pakartoti: „Laimingesnieji turėtų atsisakyti kai kurių savo teisių, kad dosniau skirtų savo gėrybes tarnavimui kitiems“ (155). Siekdami tinkamiau kalbėti apie savo teises, turime labiau praplėsti žvilgsnį ir atverti ausis kitų tautų ar kitų mūsų šalies regionų šauksmui. Privalome puoselėti solidarumą, turintį „leisti visoms tautoms tapti savo likimo statydintojomis“ (156) taip, lygiai kaip ir „kiekvienas žmogus pašauktas tobulėti“ (157).

191. Visur ir visomis aplinkybėmis krikščionys, skatinami savo ganytojų, yra pašaukti išgirsti šauksmą, kaip šitai aiškiai pabrėžė Brazilijos vyskupai: „Trokštame kasdien gyventi brazilų tautos, ypač nei žemės, nei pastogės, nei duonos, nei sveikatos neturinčių priemiesčių bei kaimo gyventojų, kurių teisės pažeidinėjamos, džiaugsmais ir viltimis, baime ir liūdesiu. Matant jų vargą, girdint jų šauksmus ir pažįstant jų kančią, piktina žinojimas, jog maisto visiems yra pakankamai ir badą lemia netikęs gėrybių ir pajamų paskirstymas. Problemą dar pasunkina paplitusi švaistymo praktika“ (158).

192. Tačiau to neužtenka, svajojame apie daugiau. Kalbame apie pastangas ne tik užtikrinti, kad visi turėtų maisto ar „orų pragyvenimą“, bet ir „gerovę jos daugialypiais aspektais“ (159). Tai apima švietimą, prieinamą sveikatos apsaugą ir pirmiausia darbą, nes laisvu, kūrybišku, atsakingu ir solidariu darbu žmogus išreiškia ir daro kilnesnį savo gyvenimą. Teisingas atlyginimas įgalina tinkamai pasiekti visas kitas gėrybes, skirtas jomis bendrai naudotis.

Ištikimybė Evangelijai, kad bergždžiai nebėgtume

193. Imperatyvas išgirsti vargšų šauksmą mumyse tam pa kūnu, kai mus giliausiai sujaudina kitų kančia. Dar kartą perskaitykime kai kuriuos Dievo žodžio mokymus apie gailestingumą, kad jie galingai nuaidėtų Bažnyčios gyvenime. Evangelija skelbia: „Palaiminti gailestingieji, jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5, 7). Apaštalas Jokūbas moko, jog gailestingumas kitiems leidžia pergalingam išeiti iš dieviškojo teismo: „Taip kalbėkite ir taip darykite, kaip tie, kurie bus teisiami pagal laisvės įstatymą. Teismas negailestingas tam, kuris nevykdė gailestingumo. O gailestingumas didžiuojasi prieš teismą“ (2, 12–13). Šiame tekste Jokūbas reiškiasi kaip po tremties labai turtingo hebrajiškojo dvasingumo, gailestingumui priskiriančio ypatingą išganomąją vertę, paveldėtojas:

„Išpirk savo nuodėmes teisumo darbais ir savo nusikaltimus gailestingumu vargšams. Tuomet tavo gerovė bus patvari“ (Dan 4, 24). Turint tą patį prieš akis, išminties raštijoje kalbama apie išmaldą kaip konkretų gailestin gumą stokojančiajam: „Išmalda išgelbsti nuo mirties ir nuvalo visas nuodėmes“ (Tob 12, 9). Dar vaizdingiau tai išreiškia Siracidas: „Kaip vanduo užgesina ugnies liepsnas, taip išmalda atlygina už nuodėmes“ (3, 30). Ta pati išvada pateikiama Naujajame Testamente: „Visų pirma turėkite apsčiai meilės vieni kitiems, nes meilė uždengia nuodėmių gausybę“ (1 Pt 4, 8). Ši tiesa giliai persmelkė Bažnyčios tėvų mąstyseną ir kaip kultūrinė alternatyva pranašiškai priešinosi pagoniškam hedonistiniam individualizmui. Prisiminkime tik vieną pavyzdį: „Kaip, kilus gaisro pavojui, puolame ieškoti vandens gesinti, <...> lygiai taip ir tada, kai iš mūsų šiaudų plyksteli nuodėmės liepsna ir dėl to sutrinkame, turėtume džiaugtis radę progą padaryti gailestingumo darbą, tarsi toks darbas būtų mums siūlomas šaltinis gaisrui užgesinti“ (160).

194. Ta žinia tokia aiški, tiesi, paprasta ir iškalbinga, jog jokia bažnytinė hermeneutika neturi teisės jos nureik minti. Bažnyčios apmąstymai neturėtų tų tekstų užtemdyti ar susilpninti jų paraginamosios reikšmės, bet, priešingai, padėti drąsiai ir karštai jais persiimti. Kam daryti sudėtingu dalyku tai, kas paprasta? Sąvokiniai įrankiai skirti sąlyčiui su tikrove, kurią norima paaiškinti, palengvinti, o ne nuo jos nutolinti. Tai pirmiausia galioja bibliniams paraginimams, kuriais taip ryžtingai kviečiama broliškai mylėti, nuolankiai bei dosniai tarnauti, būti teisingiems, gailestingiems vargšui. Jėzus šį kito pripažinimo kelią nurodė savo žodžiais ir darbais. Kodėl reikėtų temdyti tai, kas taip aišku? Rūpinkimės, kad ne tik neįpultume į klaidingus mokymus, bet ir liktume ištikimi tam šviesiam gyvenimo bei išminties keliui. Juk „tikratikystės“ „gynėjams kartais prikišamas pasyvumas, atlaidumas ar nusikalstamas bendrininkavimas nepakenčiamai neteisingų situacijų bei jas palaikančių režimų atžvilgiu“ (161).

195. Kai šventasis Paulius nuvyko pas apaštalus į Jeruzalę išsiaiškinti, ar jis ne bergždžiai stengiasi (plg. Gal 2, 2), jie nurodė, kad pagrindinis autentiškumo kriterijus yra neužmiršti vargšų (plg. Gal 2, 10). Šis didiskriterijus, būtent, kad Pauliaus bendruomenės nepersiimtų pagonių individualistine gyvensena, labai aktualus šiandieniame kontekste, kai krypstama naujos individualistinės pagonybės link. Tikrąjį Evangelijos grožį ne visada gebame tinkamai išreikšti, tačiau niekada negali stigti šio ženklo – pirmenybės teikimo mažiausiesiems, kuriuos visuomenė atstumia ir atmeta.

196. Kartais būname sudiržusios širdies ir kietakakčiai, užmaršūs, pramogaujame, mėgaujamės visuomenės siūlomomis nepaprastomis galimybėmis vartoti ir linksmintis. Taip randasi tam tikras visuotinis susvetimėjimas, nes„susvetimėjusi visuomenė yra ta, kuri per visuomenines organizacijas, gamybą ir vartojimą trukdo ir tą dovaną [save] atiduoti, ir siekti žmonių solidarumo“ (162).

Privilegijuota vargšų padėtis Dievo tautoje

197. Dievas savo širdyje taip teikia pirmenybę vargšams, kad pats „tapo vargdieniu“ (2 Kor 8, 9). Vargdienių paženklintas visas mūsų atpirkimo kelias. Tas išganymas pasiekė mus per nuolankios mergaitės nedideliame mieste, esančiame didžiulės imperijos pakraštyje, ištartą „taip“. Išganytojas gimė prakartėlėje, tarp galvijų, kaip nutinka neturtėlių vaikams; buvo paaukotas šventykloje duodant du balandžiukus – auką tų, kurie neišgali paaukoti avinėlio (plg. Lk 2, 24; Kun 5, 7); užaugo paprastų darbininkų namuose ir savo rankomis užsidirbdavo sau duonos. Jam pradėjus skelbti Karalystę, paskui jį sekė beturčių būriai, paliudijantys jo paties žodžius: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes ji patepė mane, kad neščiau Gerąją Naujieną vargdieniams“ (Lk 4, 18). Slegiamiems kančios ir skurdo jis skelbė, kad jie yra pačioje Dievo širdyje: „Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo Karalystė“ (Lk 6, 20), ir save su jais tapatino: „Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote“, mokydamas, kad gailestingumas jiems yra raktas į dangų (plg. Mt 25, 35 ir t.).

198. Bažnyčiai pirmenybės teikimas vargšams yra pirmiau teologinė, o ne kultūrinė, sociologinė, politinė ar filosofinė kategorija. Būtent jiems Dievas rodo „savo pirmutinį gailestingumą“ (163). Toks dieviškasis pasirinkimas turi padarinių visų krikščionių, pašauktų būti „tokio nusistatymo kaip Jėzus Kristus“ (Fil 2, 5), gyvenimui. To įkvėpta, Bažnyčia pasirinko teikti pirmenybę vargšams suprasdama tai, kaip ypatingą krikščioniškosios artimo meilės praktikos formą, liudijamą visos Bažnyčios tradicijos (164). Toks pasirinkimas – mokė Benediktas XVI – „glūdi kristologiniame tikėjime į Dievą, tapusį dėl mūsų vargšu, kad per savo neturtą mus praturtintų“ (165). Todėl trokštu neturtingos Bažnyčios vargšams. Jie gali mus daug pamokyti. Jie ne tik dalijasi su mumis sensus fidei, bet ir kentėdami pažįsta kenčiantį Kristų. Visiems būtina leistis būti jų evangelizuojamiems. Naujoji evangelizacija yra kvietimas pripažinti jų egzistencijos išganomąją galią bei įkelti juos į Bažnyčios kelio vidurį. Esame pašaukti atrasti juose Kristų, tapti jų reikalo balsu, bet taip pat ir būti jų draugais, į juos įsiklausyti, juos suprasti ir priimti slėpiningą išmintį, kurią Dievas nori mums per juos perduoti.

199. Mūsų įsipareigojimas neturėtų apsiriboti vien veiksmais ar skatinimo bei paramos programomis; Dvasia pirmiausia skatina ne perdėtą aktyvizmą, bet dėmesį kitam „laikant jį tartum viena su manimi pačiu“ (166). Toks meilės kupinas dėmesys kitam yra tikro rūpinimosi jo asmeniu pradžia, ir iš to kyla troškimas veiksmingai siekti jo gerovės. Tai reiškia imti branginti vargšų gerumą, jų buvimo būdą, kultūrą, tikėjimo gyvenseną. Autentiška meilė visada yra kontempliatyvi, įgalina tarnauti kitam ne iš poreikio ar tuštybės, bet todėl, kad tai – gražu, tikra. „Būtent iš meilės, dėl kurios kitas žmogus malonus, jam kas nors duodama dovanai“ (167). Vargšas, kai yra mylimas, „labai vertinamas“ (168), ir tai autentišką pirmenybės teikimą vargšams skiria nuo bet kurios ideologijos, nuo bet kurio ketinimo pasinaudoti vargšais siekiant asmeninių ar politinių interesų patenkinimo. Tik remdamiesi šiuo realiu ir nuoširdžiu artumu galime lydėti vargšus išlaisvinimo keliu. Tik tai leidžia vargšams pasijusti kiekvienoje krikščionių bendruomenėje „kaip namie“. „Argi tai nebūtų didingiausias ir veiksmingiausias Gerosios Naujienos apie Karalystę pateikimas?“ (169). Neteikiant pirmenybės neturtingiesiems, „Evangelijos skelbimas, kuris pats yra pirmutinė meilės forma, gali likti nesuprastas ar paskęsti žodžių jūroje, į kurią mus kasdien panardina dabartinė komunikacijos visuomenė“ (170).

200. Kadangi šis paraginimas skirtas Katalikų Bažnyčios nariams, norėčiau skausmingai konstatuoti, jog didžiausia diskriminacija, kokią kenčia vargšai, yra dvasinio dėmesio stygius. Milžiniška gausybė vargšų yra ypač atvira tikėjimui, jaučia Dievo poreikį, ir mes privalome siūlyti jiems Jo draugystę, palaiminimą, žodį, sakramentų šventimą ir augimo bei brendimo tikėjimu kelią. Pirmenybės teikimas vargšams daugiausia turi reikštis pirmenybiniu bei prioritetiniu religiniu dėmesiu.

201. Niekas neturėtų sakyti, jog nuošaliai nuo vargšų laikosi todėl, kad jo gyvenimiškieji apsisprendimai verčia daugiau dėmesio skirti kitoms užduotims. Tokie pasiteisinimai dažnai girdimi akademiniuose, verslo, profesiniuose ir net bažnytiniuose sluoksniuose. Nors ir galima bendrai pasakyti, jog tikinčių pasauliečių pašaukimas bei užduotis yra keisti įvairias žemiškosios tikrovės sritis, kad kiekviena žmogaus veikla būtų perkeista Evangelijos (171), vis dėlto nė vienam nevalia jaustis atleistam nuo rūpinimosi vargšais ir socialiniu teisingumu: „Iš visų reikalaujame dvasinio atsivertimo, karštos meilės Dievui ir artimui, uolių pastangų siekiant teisingumo ir taikos, evangelinio vargšų bei neturto suvokimo“ (172). Bijau, kad ir šie žodžiai – vien komentarų objektas be realių praktinių padarinių. Nepaisydamas to, tikiu krikščionių atvirumu bei geranoriškumu ir prašau bendruomeniškai ieškoti naujų būdų, kaip atsiliepti į šį vėl pateikiamą raginimą.

Išnašos:

(148) Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba. Bažnyčios socialinio mokymo santrauka, 9.

(149) Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis  paraginimas

Ecclesia in America (1997 01 22), 27: AAS 91 (1999), 762.

(150) Benediktas XVI. Enciklika Deus caritas est (2005 12 25), 28: AAS 98 (2006), 239–240.

(151) Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba. Bažnyčios socialinio mokymo santrauka, 12.

(152) Apaštališkasis laiškas Octogesima adveniens (1971 05 14), 4: AAS 63 (1971), 403.

(153) Tikėjimo mokymo kongregacija. Instrukcija Libertatis nuntius (1984 08 06), XI, 1: AAS 76 (1984), 903.

(154) Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba. Bažnyčios socialinio mokymo santrauka, 157.

(155) Paulius VI. Apaštališkasis laiškas Octogesima adveniens (1971 05 14), 23: AAS 63 (1971), 418.

(156) Paulius VI. Enciklika Populorum progressio (1967 03 26), 65: AAS 59 (1967), 289.

(157) Ten pat, 15: AAS 59 (1967), 265.

(158) Nacionalinė Brazilijos vyskupų konferencija. Exigências evangélicas e éticas de superação da miséria e da fome, Pratarmė, 2.

(159) Jonas XXIII. Enciklika Mater et Magistra, 2 (1961 05 15), 2:

AAS 53 (1961), 402.

(160) Augustinas. De catechizandis rudibus, I, XVI, 22: PL 40, 327.

(161) Tikėjimo mokymo kongregacija. Instrukcija Libertatis nuntius (1984 08 06), XI, 18: AAS 76 (1984), 907–908.

(162) Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus (1991 05 01), 41:

AAS 83 (1991), 844–845.

(163) Jonas Paulius II. Homilija per šv. Mišias už tautų evangelizaciją (Santo Domingas, 1984 10 11), 5: AAS 77 (1985), 358.

(164) Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis (1987 12 30),

42: AAS 80 (1988), 572.

(165) Benediktas XVI. Kalba per 5­osios visuotinės Lotynų Amerikos ir Karibų vyskupų konferencijos įžanginę sesiją (2007 05 13), 3: AAS 99 (2007), 450.

(166) Tomas Akvinietis. Summa theologiae, II–II, q. 27, art. 2.

(167) Ten pat, I–II, q. 110, art. 1.

(168) Ten pat, I–II, q. 26, art. 3.

(169) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte (2001 01 06), 50: AAS 93 (2001), 303.

(170) Ten pat.

(171) Plg. Propositio 45.

(172) Tikėjimo mokymo kongregacija. Instrukcija Libertatis nuntius (1984 08 06), XI, 18: AAS 76 (1984), 908.

Perspausdinta iš žurnalo „Bažnyčios žinios“ 2014 m. Nr. 2. (404), psl. 15-33.