Dovilas Petkus. Tarp nuolaidžiavimų ir savigarbos - kaip reaguosime į LLRA?

Šiais metais pasirodęs Tautinių mažumų įstatymo projektas sukėlė nemaža aistrų Lietuvoje. Šį įstatymą inicijavusi Lietuvos lenkų rinkimų akcija, ir jos deleguotas kultūros viceministras Edvardas Trusevičius, siekia įgyvendinti XVI-osios Vyriausybės programoje įtvirtintas nuostatas išspręsti tautinėms mažumoms rūpimus klausimus, visų pirma – asmenvardžių ir vietovardžių rašybą.

LLRA pirmininkas, Valdemaras Tomaševskis teigia, kad toks įstatymas yra būtinas, nes, anot jo, tautinių mažumų situacija yra net blogesnė negu sovietiniais laikais. Pasak Tomaševskio, lietuviai jau peržengė ribas diskriminuodami lenkų tautinę mažumą, tad be pagalbos iš „Tėvynės Lenkijos“ jie net nesugebės išlaikyti savo kalbos.  Tuo tarpu kiti politikai, tarp kurių yra ir Lietuvos Prezidentė, teigia, kad toks įstatymas prisidėtų prie daugiakalbystės įteisinimo Lietuvoje. Prezidentė tokias  intencijas įvertino kaip tiesioginį Konstitucijos trypimą.

Nuomonę išreiškė ir užsienio valstybių atstovai mūsų šalyje. Lenkijos ambasadorius, ponas Czubinskis teigia, kad tautinių mažumų klausimas yra Lietuvos Respublikos, o ne Lenkijos kompetencija. “Negalime kištis į kitos šalies reikalus ir spręsti klausimus, kurie nėra Lenkijos kompetencija. Nors nuolat prašome daugiau empatijos lenkų kilmės Lietuvos piliečių keliamų klausimų atžvilgiu” - teigė ambasadorius.

Tuo tarpu Rusijos ambasadorius Aleksandras Udalcovas pareiškė, kad Rusija tikisi, kad Lietuva priims Tautinių mažumų įstatymą. Tokie Rusijos Ambasadoriaus pasisakymai daugeliui kelia pagrįsta įtarimą dėl LLRA ryšių su Kremliumi arba tuo, kad mažų mažiausia, įstatymas tarnaus ir Maskvos interesams.

Tuo tarpu atmosfera tarp Lietuvos lenkų ir lietuvių kaista. Sausio 13 dieną, kalbant Atkuriamojo Seimo pirmininkui Vytautui Landsbergiui,  Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) frakcija iškilmingo Seimo posėdžio metu paliko salę. LLRA frakcijos seniūnė Rita Tamašunienė gynėsi, kad visą tai esą buvo „taikus protestas“ prieš konservatorių patriarcho poziciją lenkų tautinės mažumos atžvilgiu. Susiklosčius tokioms aplinkybėms daugiau nei 60 žinomų Lietuvos mokslininkų, menininkų, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kūrėjų ir rezistentų kreipėsi į aukščiausius Lietuvos valstybės pareigūnus, reikalaudami pašalinti Lietuvos lenkų rinkiminę akciją (LLRA) iš valdančiosios koalicijos, o jos atvirai prieš valstybę nukreiptus veiksmus įvertinti Valstybės gynimo taryboje. Kreipimęsi taip pat rašoma, jog LLRA atstovai Seime ir Europos Parlamente nuolatos meluoja apie teisinę padėtį Lietuvoje, teigdami, jog „persekiojama už kalbėjimą gimtąja kalba“, kartodami kaltinimus „diskriminacija“, „tarptautinės teisės pažeidimais“ ir kitais veiksmais, kurių negali pagrįsti ir nepagrindžia konkrečiais galiojančios Lietuvos ar tarptautinės teisės pažeidimais, tuo prieš tarptautinę bendruomenę niekindami Lietuvos kaip demokratinės valstybės vardą. Kreipimąsį pasirašę Lietuvos mokslo ir kultūros atstovai skelbia, kad LLRA kurstoma tautinė nesantaika kenkia geriems dvišaliams Lietuvos ir Lenkijos valstybių santykiams, bei tuo, kad nei Lietuvos piliečiai, nei Lietuvos vyriausybė neturi būti paversti antivalstybinių LLRA užgaidų įkaitais, o lenkų tautybės Lietuvos piliečiai – šios partijos nuolatos manipuliuojama mase. 

Visgi, alternatyvia nuomonę dėl LLRA siūlomo įstatymo Vyriausybei yra pateikę Jerzy Giedroycio dialogo ir bendradarbiavimo forumo nariai. Šios organizacijos atstovai Virginijus Savukynas ir Rimvydas Valatka, teigė, jog įteisinus lenkiškų pavardžių rašybą, Lietuva pademonstruotų ne tik europinę valią ir pritarimą požiūriui, jog vardas bei pavardė yra piliečio privati nuosavybė, bet ir žengtų svarbų žingsnį, galintį užtikrinti glaudesnį abiejų valstybių ir tautų bendradarbiavimą.

Dokumente atkreipiamas dėmesys ir į Vilniaus ir Šalčininkų rajonų gyvenvietėse susiklosčiusią padėtį. „Tokia padėtis, kai valstybė nei sugeba užkirsti kelią įstatymo pažeidimams, nei imasi būtinų sprendimų, kurie tautinei mažumai suteiktų Europoje įprastą, o Lenkijoje jau taip pat įgyvendintą teisę vietovių ir gatvių pavadinimus rašyti tautinės mažumos kalba, nei Lietuvai, nei jos piliečiams nėra naudinga“, – teigiama laiške. Jų teigimu, esami reikalavimai yra pagrįsti, o juos išpildžius, naujų ir negali būti. 

Akivaizdu, jog šiandien matome susiskaldymą tarp daugelio šalies mokslinės ir partinės konjunktūros atstovų.

Taigi į Pietryčių Lietuvoje keliamas įtampas galima žiūrėti dvejopai. Vieniems tai pagrįsti reikalavimai, kurių išpildymas išspręstų ir dvišales problemas su Lenkija. Kiti laiko, kad LLRA visgi yra nei Lietuvos lenkų ir net ne Varšuvos, o Maskvos interesų atstovas Lietuvoje, o pačios partijos išlikimas yra visiškai priklausomas nuo konfliktų kūrimo. Tokiu atveju, kiek reikalavimų bepildysime, jie tikrai nesibaigs - XX amžiaus istorija ir prasidėjusios provokacijos dėl sienų perbraižymo posovietinėse valstybėse perspėja, kuo gali baigtis toks scenarijus. Norint to išvengti, galbūt šiandien verta priminti Lenkijai, kad Lietuvos piliečiai yra tik Lietuvos vidaus politikos klausimas. Tuo pelnytume, jei ne draugystę, tai bent geopolitinę pagarbą. Kurį kelią rinktis galiausiai priklauso nuo to, kaip mes pasitikime pono Tomaševskio ir jo kolegų gerais norais ir nuoširdumu.

Komentaras skaitytas „Laisvosios bangos“ radijuje, š.m. kovo 28 d. „Naktigonės“ pokalbiuose apie ateities Lietuvą. Laidos klausykitės „Laisvosios bangos“ radijuje, kiekvieną penktadienį, 21 valandą.