Vytautas Sinica. Vasario 16-oji - lemtingas pasirinkimas, leidęs išlikti lietuvių tautai

Lietuvos valstybės atkūrimo dienos išvakarėse su VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto magistrantūros studentu ir patriotinio jaunimo organizacijos "Pro Patria" atstovu Vytautu Sinica apie tautiškumą, jo prasmę, Vasario 16-osios svarbą ir judėjimo tikslus kalbėjosi "VU naujienų" žurnalistė Miglė Valaitienė.

- Kas tas tautiškumas ir kam jis reikalingas šiuolaikiniam žmogui?

- Tautiškumas yra tautos unikalūs bruožai, tai, kuo tauta pasireiškia. Sakyčiau, yra trys keturios principinės priežastys, kodėl žmogui yra būtinas tautiškumas. Pirma, jis suteikia žmogui prie objektyvios tikrovės (kalbos, tradicijos, teritorijos) jį rišantį ir pastovų tapatumą. Tai labai svarbu šiais laikais, kai vis stipriau diegiamas mąstymas, jog žmogus visiškai kuria pats save, renkasi tėvus, kalbą, pasaulėvaizdį, kultūrą ir t.t. Netiksliai, bet paprastai sakant, tautiškumas išsaugo žmogų tikrovėje. 

Antra, tautiškumas yra būtina demokratijos sąlyga. Istoriškai moderni masinė demokratija niekada negali egzistuoti be kultūriškai bent kiek vieningos bendruomenės, kuri save demokratiškai valdytų. Teoretikai pasakytų, kad demokratijai reikia demoso. Tai nereiškia, kad piliečiai turi būti vienodi, priešingai, žmonių pažiūros daugybe klausimų visose tautose skiriasi. Tačiau būtinas tam tikras kultūrinio bendrumo minimumas, sutarimas dėl pagrindinių dalykų, tarp jų būtinai ir siekio išsaugoti turimą valstybę, kad demokratija, iš principo leidžianti žmonėms rinktis beveik bet ką, galėtų veikti išsaugodamą stabilumą ir nevirstadama baisiais konfliktais. 

Trečia, žmogus, išskyrus labai retas išimtis, gali atsakingai įsipareigoti tik apibrėžtai politinei bendruomenei, o ne visai žmonijai, kaip mėgina aiškinti kosmopolitai. Iš bendro likimo ir kultūrinio bendrumo suvokimo kyla tas minimalus solidarumo jausmas, leidžiantis, pavyzdžiui, mokėti mokesčius vardan savo tautiečių arba ryžtis ginti valstybę, o ne bėgti dėl savo gyvybės. Kai šiandien ES reikalauja iš eurozonos šalių finansuoti pensijų apmokėjimą Graikijoje, kyla natūralus klausimas, kodėl žmonės tai turėtų daryti. Būtinas solidarumas ir įsipareigojimas aukotis neperžengia tautų sienų, nors tą ir bandoma ne pirmą kartą dirbtinai skiepyti. 

Pagaliau ketvirta priežastis visai ne politinė – žmonijos kultūros lobyną sudaro atskirų tautinių kultūrų indėliai. Kuo įvairesnė, tai yra skirtingų tautų sudaroma yra ši kultūra, tuo turtingesnis šis lobynas. Populiaru manyti, kad šį turtą kuria tik atskirų žmonių įvairovė, tačiau reikia suprasti, kad joks žmogus, joks Mikelandželas ar Wagneris ,neužauga kaip asmuo ir kaip kūrėjas tuščioje erdvėje vien savo valios ir vidinio genijaus vedinas. Jį socializuoja ir formuoja konkreti kultūrinė aplinka – viena Italijoje ir visai kita Indijoje – kurią jis savo gabumų dėka gali kelti į naujas aukštumas atsispirdamas nuo to, kas yra. Juk net revoliucijai (politinei ar meno) pirmiausiai reikia objekto, kurį ji galėtų drastiškai keisti. 

Suprantu, kad tai nėra kasdienybėje paprastam žmogui svarbios atrodančios ir lengvai į buitinę kalbą išverčiamos priežastys. Bet valstybės moderniais laikais negali gyventi be šių principų ir būtent todėl sąmoningos Vakarų šalys ir mažiau sovietizuoti mūsų kaimynai (Lenkija, Latvija, Estija) per švietimą rūpinasi tautos išsaugojimu, drąsiai tai kelia kaip egzistencinį savo valstybės tikslą. 

- Ką žmogui duoda tautinė valstybė?

- Žmonija yra istoriškai pasiskirsčiusi į tautas. Visais laikais tautos egzistavo kaip tik kultūrinės bendruomenės, o pastaraisiais amžiais kartu su nacionalizmo sąjūdžiu tapo ir politinėmis. Tai reiškia, kad iškeltas tikslas, jog būtent tauta būtų valstybę kuriantis ir jos teisėtumą užtikrinantis pagrindas.Tautoms būdingas skirtingas pasaulio ir savęs suvokimas, vyraujančios vertybės, tradicijos, kalba, istorinis pasakojimas (beveik niekada nebūna visų bruožų iš karto) ir siekis patiems save valdyti, kad būtų galima tą savo unikalumą skleisti ir puoselėti geriausiu laikomu būdu. Laisva tauta siekia save valdyti, o to nesiekianti, tarkime, galvojanti, kad geriau priklausykime kam nors, kas mus valdys, kad tik būtų materialiai geriau, sočiau ar saugiau gyventi, pagal tarptautinę teisę net negali vadintis tauta. Tai tėra etnosas, kaip nemoderniais laikais viso labo kultūrinė, bet politiškai nesusipratusi bendruomenė. Būtent tokį mąstymą buvo sėkmingai siekiama sukurti lietuviams sovietmečiu ir to rezultatai gyvi iki šiol, nes nors keičiasi kartos, ugdomi taip pat laisvos tautos mąstymo ir savivaldaus suverenumo troškimo stokojantys žmonės. Pagrindinis uždavinys šiandienos Lietuvai todėl turėtų būti sukurti politinę tautą, kad dauguma Lietuvos piliečių sąmoningai suprastų savo tautiškumą ir siektų savarankiškai valdyti savo valstybę. Tautinė valstybė tad reikalinga, kad tauta galėtų atskleisti ir išsaugoti pati save, o kam reikalinga tauta, regis, jau atsakyta pirmame klausime. 

- Kodėl svarbu žinoti savo šaknis?

- Savo šaknų žinojimas yra reikalingas, mano supratimu, visų pirma tam, kad būtų suvokiamas valstybės ir tautos ilgalaikiškumas, užčiuopiamas atsakomybės prieš buvusius ir būsimus jausmas. Mes negyvename tik dėl savęs, o po mūsų nors ir tvanas. Kaip tai, kas palikta mums (įskaitant tą pačią valstybę), taip ir mes atsakome, ką po savęs paliksime. Tik šis suvokimas vedė į priekį 1918-ųjų savanorius, 1944-ųjų partizanus, 1941-ųjų birželio sukilėlius ir t.t. Nes jei gyveni tik dėl savęs, mirtimi baigiasi visi tikslai, o aukštesnių tikslų nėra, kokia prasmė daryti tokią „nesąmonę“ – dėl ko nors numirti?

- Kodėl taip svarbu, kur ir kokioje tautoje gimei? Kaip manai, svarbi biologinė kilmė, ar vis tik pilietinė tauta?

- Visiškai nesvarbu, kurioje tautoje gimei, ta prasme, jog nėra moralinių kokybinių skirtumų tarp vienos ir kitos tautos. Visos tautos vienodai vertingos, visų tautų atstovai vienodai žmonės. Skirtumas yra pačiam žmogui, nes jo gimta tauta beveik visada nulemia ir kokiomis ekonominėmis gerovės ar skurdo, taikos ar karo sąlygomis jam greičiausiai teks gyventi. Tačiau bet kuriuo atveju svarbus yra sąmoningas suvokimas, kokiai tautai priklausai ir nesivaikymas iliuzijų būti “pasaulio piliečiu”. Pasaulis neturi savo kultūros, neturi savo politinių atstovų, neužtikrins net tavo pilietinių teisių. Visą tai daro tik taut air tautinė valstybė.

Dėl biologijos ir pilietinės tautos, tai iš tiesų tautiškumui nesvarbu nei tas, nei tas. Kodėl taip sakau? Tauta ne biologinė, o kultūrinė bendruomenė, jos nariais ne gimstama, o tampa augant konkrečioje aplinkoje. Galima gimti gruzinu, bet nuo kūdikystės augti Lietuvoje lietuvių šeimoje ir subręsti lietuvių tautos nariu, lygiai kaip galima nutausti. Taigi tauta yra kultūrinė, ne biologinė sąvoka, o visi bandymai sieti ją su biologija, krauju, rase ir tuo pačiu nepagrįstai sieti su nacizmu. 

Iš kitos pusės, klaidingos ir kalbos apie pilietinę tautą. Tauta visada yra etninė arba kultūrinė, o jei siekia valstybingumo, gali tapti politine. Tapdama politine ji nepraranda kulturinio bendrumo. Tuo tarpu pilietinė tauta – pastaruoju metu labai populiarus terminas – reiškia, kad jos narius vienija tik pilietybė, bet ne kultūra. Tokios tautos, nepaisant problematiško multikultūralizmo projekto Vakarų Europoje nėra pavykę sukurti: jei politinė tauta neturi kultūrinio bendrumo, visuomenėje susiformuoja tautinės skirtys kaip Belgijoje ar Latvijoje. Tą suprasdamos valstybės kaip JAV, Jungtinė Karalystė ar Prancūzija, nors tariamai sukonstruotos “pilietinės tautos” pagrindu, per švietimo sistemą asimiliuoja visus į tautą priimamus piliečius.

Apibendrinant, tauta turi būti nei pilietinė, nei biologinė. Kiekvienos tautos pagrindas yra kultūra, tačiau kartu kiekviena savo vardo verta tauta turi neapsiriboti kultūriniu bendrumu ir siekti savivaldos ir valstybingumo.

- Kokia vasario 16 reikšmė Lietuvai ir tau asmeniškai?

- Vasario 16-ąją buvo sukurta tai, ką vadinu Basanavičiaus Lietuva – moderni nacionalinė valstybė, atitinkanti laikmečio principus ir suteikusi galimybę Lietuvių tautai pačiai tvarkyti savo gyvenimą ir skleistis tautos kultūrai ir kūrybinėms jėgoms. Tai buvo lemtingas pasirinkimas, kurio metu atmestos beviltiškai pasenusios ATR atkūrimo vizijos – pačioje Lenkijoje, nors Pilsudskis kaip ir daug Lietuvos bajorų dar jautė nostalgiją ATR, dauguma visuomenės ir politikų jau turėjo susiformavusią modernią tautinę sąmonę ir Lietuvą įsivaizdavo nebent kaip Lenkijos valdas, bet ne kaip senųjų laikų konfederacijos atkūrimą. Tai buvo labai teisingas ir lietuvių tautai išlikti leidęs pasirinkimas, kurio šiandien be reikalo ir gėdingai gailisi dalis Lietuvos istorikų. Man asmeniškai, taigi, Vasario 16-oji yra įvykis, lėmęs galimybę būti lietuviu, egzistuoti ne tik vergiškai, bet ir politiškai, kartu su kitais priimti sprendimus dėl savo likimo ir neišnykti kitos didesnės tautos katile. Už tai, kad apskritai egzistuojame esame dėkingi visų pirma Vasario 16-osios Lietuvos signatarams.

- Ar tautiškumas aktualus jaunimui? Kodėl?

- Sunku ir nedera kalbėti apie visa jaunimą, nes žmonės skirtingi. Tautiškumas turėtų būti aktualus, bet ne ta prasme, jog turime nuolat apie jį galvoti ir jį sąmoningai puoselėti, juo labiau ne kelti savąją tautybę aukščiau kitos ar menkinti kitą. Tautybė, savo unikalumo suvokimas ir didžiavimasis tuo nemenkinant kitų turėtų būti išugdomas dar tėvų ir mokyklos, o subrendusiai jaunai asmenybei būti savaime suprantama ir nebūtinai apmąstoma tapatybės dalimi. 

To Lietuvoje, deja, nėra, todėl tenka skatinti ir sąmoningą mąstymą apie tautiškumą. Į tai, kaip sovietmetį išgyvenę ir jo ardančios propagandos paveikti tėvai augina savo vaikus valstybė įsikišti negali, tačiau mokyklos reforma, išsikeliant aiškų tikslą ugdyti tautybe besididžiuojančius ir savo išskirtinumą vertinančius valstybės patriotus turėtų būti politinis prioritetas. Bėda ta, kad tokių patriotų visuomenė galėtų kaip Vakarų Europos šalyse pradėti pernelyg kištis į politinį gyvenimą ir sudaryti problemų patogiai kaip karuselėje vietomis valdžioje besikeičiančiam vis tam pačiam partiniam elitui. Todėl nekeista, bet vis tiek pražūtinga tai, jog patriotinis ugdymas Lietuvoje yra užmestas į paskutinę vietą.

- Koks tavo su bendraminčiais įkurto judėjimo “Pro Patria” tikslas? 

- Sakyčiau, kad “Pro Patria” tikslas yra visuomenėje sukurti valstybiškai mąstančiųjų kritinę masę, kuri nebūtų abejinga valstybės gyvenimui, reaguotų į partijų sprendimus ir pakankamai orientuotųsi politikoje, kad galėtų aiškiai suvokti, kas atsakingas už kuriuos sprendimus ir ką bei kaip tauta turi “spausti”, kad neveiktų prieš Lietuvą. Dėl valstybės intereso, žinoma, galima ginčytis, tačiau kai kurie dalykai, kaip valstybingumo išsaugojimas, yra akivaizdūs tautai, tačiau ne kai kuriems ją “atstovaujantiems” politikams. 

- Ką jau esate nuveikę? 

- Lėtai, bet užtikrintai auga mūsų politinių aktualijų interneto svetainė propatria.lt, jos didėjančią svarbą liudija ne tiek lankomumas, kiek vis platesnis aukščiausių šalies politikų aptarimas ir dėmesys. Tie, kam esame nepatogūs ir kieno vertybinį nenuoseklumą atskleidžia, mus, žinoma, mini blogu žodžiu, bet tai tik liudija, kad nesvyruojama ir elgiamės teisingai. Per pastaruosius porą metų esame suorganizavę piketų, praėjusį pavasarį įvykusį mitingą prieš LLRA reikalavimus, ne vieną konferenciją ir viešą paskaitą politinėmis temomis, viešus žinomų asmenų arba masiškesnius tiesiog Lietuvos piliečių kreipimusis svarbiais, „skaudančiais“ Lietuvos gyvenimo klausimais. Štai ir vasario 20 dieną kartu su tėvų organizacijomis Seime organizuojame tarptautinę konferenciją apie Vakarų ir Šiaurės šalių patirtį vaikų teisių apsaugos, o realiai – vaikų atiminėjimo iš tėvų valstybės vardu srityje. Iš esmės veiklos barai du – politinis švietimas ir neabejingų piliečių telkimas politiniams veiksmams, ką profesionaliai daryti taip pat reikia mokėti.

- Kiek ir kokių žmonių vienija šis judėjimas?

- Nors „Pro Patria“ turi vyresnių globėjų, kurie prisideda žiniomis, kontaktais ir autoritetu, tačiau pats sambūris yra griežtai akademinio jaunimo organizacija. Turime apie trisdešimt narių, dauguma yra VU politikos, istorijos, teisės, žurnalistikos studentai ar alumnai. Tai nedidelis skaičius, bet atitinkantis mūsų veiklos pobūdį – masinės organizacijos šiuo metu ir neturėtume kuo užimti. Tai lėmė ir patį kvietimo į „Pro Patria“ pobūdį – neslepiame, kad turime šiuo metu žiniasklaidoje ir politiniame gyvenime nepopuliarias pažiūras, reikalaujame iš narių pagarbos katalikiškiems moralės reikalavimams, įsipareigojimo savivaldžiai tautinei valstybei ir nepartiškumo. Principų lygmenyje sutarimas dėl to yra labai tvirtas, praktiškai neturime vidinių ginčų dėl tikslų ir vertybių, o tik dėl priemonių ir taktikos atskiriems uždaviniams pasiekti. Politikoje besiorientuojančių ir vertybiškai vieningų jaunų žmonių sambūris ir negali, ir neturi būti didelis, tačiau visada laukia tokios veiklos neišsigąsiančių ryžtingų žmonių atėjimo. 

Šaltinis: naujienos.vu.lt