Vytautas Radžvilas. Apie pasiklydusią laike Lietuvą

Pamąstymus apie artėjančią Nepriklausomybės šventę norisi pradėti atmintyje įstrigusiomis prieš šešetą metų viename laikraštyje paskelbto s...

Pamąstymus apie artėjančią Nepriklausomybės šventę norisi pradėti atmintyje įstrigusiomis prieš šešetą metų viename laikraštyje paskelbto straipsnio eilutėmis. Jas verta pacituoti, nes keli taiklūs straipsnio sakiniai atgaivina prisiminimus, kaip nelaisvės sąlygomis paskutinį kartą buvo ,,minima“ moderniosios Lietuvos valstybės gimimo diena.

„Dar sausio pabaigoje Lietuvos komunistų partijos Centro Komitetas įsteigė specialią antrojo partijos sekretoriaus Nikolajaus Mitkino vadovaujamą operatyvinę komisiją, kuri turėjo sutelkti partinių ir represinių struktūrų bei ,,darbo kolektyvų“ pajėgas kovai „prieš buržuazinį nacionalizmą bei klerikalinį ekstremizmą“.

„Buvo užkurta galinga propagandos mašina: spaudoje pasirodė dešimtys publikacijų, kuriose buvo menkinama Lietuvos Nepriklausomybės Akto reikšmė ir įrodinėjama, kad Lietuvos valstybingumas sietinas tik su 1918-1919 m. „socialistine revoliucija“.

Viso šio triūso kulminacija ir „pabaigtuvių vainiku“ tapo okupacinės valdžios 1988 m. vasario 15 d. surežisuotas Lietuvos TSR „darbo žmonių“ mitingas dabartinėje Katedros aikštėje. Jame iš peties pasidarbavo kruopščiai parinkti kalbėtojai - profesionalūs „ideologinio fronto kariai“ ir „visuomenės atstovai“ - dėl karjeros ir riebesnio kąsnio pasiruošę apspjaudyti savo tautą ir valstybę prisitaikėliai. Jie išsijuosę plūdo „buržuazinę“, „nacionalistinę“, „uždarą“ ir „,atsilikusią“ 1918 m. Vasario 16-ąją gimusią nepriklausomą Lietuvos Respubliką ir karštai pasmerkė „imperialistinių jėgų“ kišimąsi į „suverenios valstybės“ - LTSR - vidaus reikalus.

O po metų, pakilus Atgimimo bangai, Vasario 16-oji jau buvo visiškai kitokia. Ją iškilmingai švenčiant ir svaigstant nuo ateities vilčių atrodė, kad mūsų valstybės Nepriklausomybės diena išlaisvinta ir išėjo iš pogrindžio visiems laikams. Po ketvirčio amžiaus tenka pripažinti, kad buvome naivūs ir smarkiai apsirikome. 2014 m. Vasario 16-ąją šalis pasitinka tokioje dvasinėje ir moralinėje atmosferoje, kad savaime ir nejučia atmintyje vėl iškyla prieš daugelį metų televizoriaus ekrane regėti okupantų surengto Lietuvos pažeminimo spektaklio vaizdai. O kartu perveria abejonė, ar Vasario 16 d. besirengianti švęsti Lietuva kartais nepasiklydo laike ir kyla klausimas, kuri - 1988 ar 2014 metų - Vasario 16-oji žvelgia į mus už lango. Ir dar apima geliantis kartėlio jausmas, kad anoje, okupuotoje Lietuvoje, buvo nepakeliamai niūru ir slogu, bet joje tikram lietuviui gyventi vis tik buvo paprasčiau. Mat viskas buvo atvira ir aišku. Žinojome, kad Nepriklausomybės šventės išvakarėse okupantai ir jų parankiniai jaučiasi tarsi ant adatų. Šnipeliai nerimastingai šniukštinėja, ar kur nors nepasirodė drąsaus patrioto iškelta trispalvė. Šmirinėja po butus arba tūno po langais mėgindami nuklausyti, ar kur nors nepasigirs tai dienai skirtų šventinių kalbų žodžiai. Kas norėjo suprato, ir ko verti ,,buržuazinę Lietuvą“ smerkiantys laikraščių straipsniai ir mitingai.

Šiandien susigaudyti gerokai sunkiau. Tarsi atkurtoje Lietuvos Respublikoje Vasario 16-oji kol kas dar oficialiai neuždrausta. Tačiau ji gniaužiama įmantresniais būdais. Šalti ir pompastiški šventiniai renginiai paversti mechaniškais ir negyvais seniai išsižadėtos ir pardavinėjamos valstybės pomirtinio paminėjimo ritualais. Jais mėginama palaikyti iliuziją, kad valdantiesiems toji valstybė rūpi, ir šitaip suklaidinti bei apraminti piliečius, kurių protuose ir širdyse tautos ir valstybės idėja tebėra gyva.

Vos išėjusi iš pogrindžio Vasario 16-oji taip ir nespėjo išsiskleisti visu grožiu. Nes sugrįžo į mūsų viešąjį gyvenimą truputėlį per vėlai. Kai daugeliui pasirodė ne tik nenaudinga, bet ir pavojinga - nebereikalinga Europai, kurios dalimi visada manėme esą ir į kurią tiek dešimtmečių svajojome sugrįžti.

Tik dabar galutinai paaiškėjo, kad 2014 m. Vasario 16-oji negali būti tikra, o ne tik suvaidinta tautos ir valstybės laisvės švente paprasčiausiai todėl, kad Europos Sąjungoje, kaip ir buvusioje TSRS, tautoms ir valstybėms vietos nenumatyta. Jos turi išnykti.

Todėl šią dieną švęs pasiklydusi erdvėje ir laike, todėl vidujai suskilusi ir dvilypė Lietuva. Joje kiekvienų metų Vasario 16 d. oficialiai vis dar yra svarbiausia valstybės šventė. Tądien vyksta Nepriklausomybės minėjimo renginiai. Tačiau šios dienos minėjimo pobūdis ir stilius išduoda pastangas ištrinti ar išplauti jos politinį turinį ir prasmę. Maža to, savo gimimo dieną švenčianti susidvejinusi Lietuva per ketvirtį amžiaus sugebėjo virsti šalimi, kurios piliečio ištikimybė Vasario 16-osios idealams ir iš jų gimusiai nepriklausomai valstybei atvirai laikoma įtartinu ar net pavojingu reiškiniu. Geriausiu atveju „uždaro“ ir „riboto“ mąstymo, bet vis dažniau - kaip okupuotoje LTSR - net nusikalstamo „nacionalizmo“ požymiu. Tos valstybės biudžeto lėšomis dosniai finansuojami „istoriniai tyrinėjimai“, kuriuose J.Basanavičiaus ir jo bendražygių vaizduotėje gimusi ir 1918 m. vasario 16 dieną virtusi gyvu kūnu laisvos tautos ir nepriklausomybos valstybės vizija jau nesivaržant vadinama „mitu“, o šalies piliečiai nebesidrovint raginami persiorientuoti į naują ir visai nepolitinį jų gyvenimus įprasminantį „idealą“ - juo turį tapti tik sočios ir nieko, išskyrus medžiaginę gerovę, nesiekiančios Lietuvos, kaip ES „auksinės provincijos“, sapnas.

Kada nors mūsų ainiai su nuostaba klaus, kokioje istorinėje epochoje ir kokiame politiniame laike 2014 m. gyveno Lietuvos Respublika - merdinti ir leisgyvė valstybė, kurioje tais metais Vasario 16-oji buvo minima tik kaip viešai švenčiama nelegali šventė. Lietuva, pasiklydusi tarp netikros Europos Sąjungos - ne lygiateisių ir laisvų tautų bendrijos, ir netikros - nenorinčios ir bijančios būti savimi - Lietuvos Respublikos laiko. Galbūt šis keistas ir sunkus vidinio pasimetimo ir blaškymosi laikas bus pavadintas eurosovietmečiu.

Šį klausimą jie tikrai iškels, nes eurosovietmetis anksčiau ar vėliau baigsis. Vasario 16-osios didybė ir prasmė visa jėga ir grožiu išsiskleis tada, kai Lietuvos Respublika iš tiesų atgims ir taps tikra valstybė. Ši diena ateis. Ji negali neateiti, nes niekada neišnyks piliečiai, kuriems gyvenimo kelią ir tikslą rodys neblėstanti Vasario 16-osios šviesa. Su Lietuvos valstybės švente!

Susiję

Vytautas Radžvilas 863274019498977576
item