Paulius Stonis. Popiežiai prieš laisvarinkinę ideologiją

Beveik metus trunkantį savo pontifikatą popiežius Pranciškus be perstojo stebino pasaulį. Naujasis Romos katalikų Bažnyčios vadovas savo paprastumu užkariavo ne tik tikinčiųjų širdis. Visai neseniai Popiežių Pranciškų metų žmogumi išrinko pasaulietinės žiniasklaidos grandas žurnalas „Time“. Tačiau bene didžiausią nuostabą pontifikas sukėlė praėjusių metų pabaigoje išleistu apaštališkuoju paraginimu „Evangelijos džiaugsmas“. Jame popiežius ne tik išdėstė Bažnyčios atsinaujinimo gaires, bet ir pateikė itin griežtą laisvosios rinkos ideologija grindžiamos kapitalistinės ekonominės sistemos kritiką. „Evangelijos džiaugsmas“ tapo pasiturinčiųjų liūdesiu ir susilaukė nemažai neigiamo atgarsio turtingųjų tikinčiųjų tarpe.

„Ar Bažnyčia tampa socialistine?“, - spėliojo apžvalgininkai, - „O gal iš Pietų Amerikos kilęs pontifikas taiko anuose kraštuose paplitusios marksistinių idėjų įkvėptos išlaisvinimo teologijos principus“? Kai kurie neokonservatoriai taip įsijautė, jog nepasibodėjo naujajam popiežiui iškelti ultimatumą: arba Pranciškus liaujasi kritikuoti laisvarinkinį kapitalizmą ir jo ydas arba baigsis turtingųjų finansinė parama Bažnyčiai. Panašios frazės Pranciškui skriejo iš garsus JAV milijardieriaus, investuotojo ir filantropo Kenetho Langono lupų. 

Tad ar iš tikrųjų po popiežiaus Pranciškaus „Evangelijos džiaugsmo“ pasirodymo Bažnyčios socialinis mokymas pasisuko nuo komunizmo prie kapitalizmo kritikos? Deja. Sensacijų ištroškusieji bei naivia ir itin miglota Bažnyčios sumodernėjimo viltimi tebegyvenantys eilinį kartą lieka nuvilti – popiežius Pranciškus nepasakė nieko naujo. Akivaizdu, kad laisvosios rinkos ideologiją dabartinis Bažnyčios vadovas kritikuoja žymiai griežčiau negu tai darė jo pirmtakai. Tačiau tokios kritikos jokiu būdu negalima laikyti kažkokia naujove, kuo visiškai nepagrįstai piktinasi kai kurie neokonservatizmo ir laisvosios rinkos ideologai.

Pažėręs gan griežtą laisvosios rinkos kritiką Bažnyčios socialiniame mokyme Pranciškus nesukūrė jokios inovacijos. Jis nuosekliai tęsia ir plėtoja dar popiežiaus Leono XIII-ojo XIX a. antrojoje pusėje pradėto Bažnyčios socialinio mokymo principus. 

Štai jau Pranciškaus pirmtakas dabartinis popiežius emeritas Benediktas XVI-asis rašė, kad šiandieninė pasaulinė finansinė krizė parodė dabar veikiančių ekonominių sistemų ir su jomis susijusių institucijų trapumą. Anot Benedikto XVI-ojo, krizė atskleidė klaidingumą tos prielaidos, jog rinka pajėgi save reguliuoti, be institucinio įsikišimo ir moralinių standartų. Ši klaidinga prielaida, savo ruožtu, rėmėsi nuskurdinta ekonominio gyvenimo samprata – tarsi ekonominis gyvenimas būtų save reguliuojantis mechanizmas, vedamas savanaudiškumo ir pelno siekimo. Visgi, Benediktas XVI-asis buvo įsitikinęs, kad galima suderinti moralės koncepciją su rinkos ekonomika, galima suderinti vertybes ir ekonominį veiksmingumą, sukuriant ekonominę sistemą, kuri sugebėtų apriboti siekį maksimizuoti pelną bei apriboti save dėl tarnavimo visuomenei.

Pirmą kartą „laisvosios ekonomikos“ sąvoką savo enciklikose panaudojo Popiežius Jonas Paulius II-asis. Ją suskubo pasigriebti ir savo ideologijos skarmalais apmuturiuoti laisvosios rinkos apologetai. Iš Jono Paulius II-ojo enciklikų tekstų ištrauktos ir nuo katalikiškosios pasaulėžiūros konteksto bei žmogaus sampratos visiškai atsietos frazės apie laisvąją ekonomiką dažnai būdavo pateikiamos taip, tarsi Bažnyčios socialinis mokymas gintų ar pasisakytų už kapitalistinę sistemą. Tačiau vienoje žinomiausių savo socialinių enciklikų „Cantesimus Annus“ Jonas Paulius II-asis nedviprasmiškai pasako, jog yra pavojus, kad ypač pokomunistiniuose kraštuose gali paplisti radikaliosios ideologijos kapitalizmas, kuris net nemėgins nagrinėti moralinio ir materialinio skurdo problemų, laikydamas iš anksto pasmerktus nepasisekimui visus būdus joms išspręsti, aklai tikintis, kad jos išnyks laisvosios rinkos sąlygomis.

Dar  XX a. ketvirtajame dešimtyje vieną žymiausių enciklikų „Quadragesimo Anno“ išleidęs popiežius Pijus XI-asis apie kapitalizmą kalbėjo tarsi gyvendamas šių laikų pasaulyje. Jis teigė, kad rinkos ekonomika savo prigimtimi nėra žalinga, bet tada ji tik iškrypsta iš normalių vėžių, kai „kapitalas darbininkus, arba proletarinę klasę, tokiu keliu veda ir į tokią būklę pastato, kad darbas ir visa darbo santvarka eina vien darbdavio naudai ir kapitalui didinti, neatsižiūrint nei į darbininkų žmogišką vertę, nei į socialinį ekonomijos charakterį, nei socialinį teisingumą ir bendrą gerovę“.

Galiausiai Bažnyčios socialinio mokymo pradininku laikomas popiežius Leonas XIII-asis savo garsiojoje enciklikoje „Rerum Novarum“ rašo, kad paskutiniame šimtmetyje panaikinus senąsias profesines korporacijas ir jų vietoj nesukūrus jokios kitos apsaugos, atpalaidavus viešąjį gyvenimą ir įstatymų leidybą nuo paveldėtosios religijos, pamažu prieita tai, kad darbininkai, palikę vieni ir be apsaugos, buvo išduoti turtingųjų savanaudiškumui ir nepažabotam darbdavių gobšumui. Anot popiežiaus Leono XIII-ojo, blogį dar padidino „rajus lupikavimas, kurį Bažnyčia ne kartą yra pasmerkusi, bet tai gobšiųjų bei pelno išalkusių kitu būdu vykdoma toliau. Prie to priklauso tiek gamybos, tiek visos prekybos eiga, kuri yra atitekusi mažumai. Tokiu būdu maža turtuolių bei pasiturinčiųjų saujelė yra uždėjusi plačiosioms vargingųjų masėms beveik vergijos pančius“.

Taigi, nors Bažnyčios vadovai nuo pat krikščioniško socialinio mokymo atsiradimo griežtai kritikavo (net ekskomunikavo) komunistinę ideologiją, jie visada griežtai pasisakydavo ir prieš kitą moderniųjų laikų radikalizmą – laisvosios rinkos ideologija grindžiamą kapitalizmą. Popiežiai atmetė laisvosios rinkos ideologiją, pagrįsta radikaliu individualizmu, iš jo kylančiu noru tenkinti savo poreikius „be stabdžių“. Popiežiai tai darė ne vien dėl savo akimis liudyto visuomeninės gerovės nuosmukio bei milžiniško skurdo išaugimo. 

Bažnyčios vadovai matė ir puikiai suprato, kad abu modernieji kraštutinumui – tiek laisvarinkinis liberalizmas, tiek planinis komunizmas -  buvo užsispyrėliškai užsimoję radikaliai pertvarkyti visuomenę ne pagal žmogaus prigimtį. Abi ideologijos pranašiškai skelbė žmonijos istorijos baigtį „žemiškajame rojuje“ -  pasaulinėje suvienytoje visuomenėje be nacionalinių valstybių, tautinių, religinių ar kitokių kolektyvinių tapatybių. Viena radikali ideologija žmogų matė gyvenantį po pasaulį išsibarsčiusioje pilietinėje rinkos visuomenėje (kaip kad „globalioje Lietuvoje“), kita – pasaulinėje komunistinėje santvarkoje („šviesiame komunizmo rytojuje“). Šios ideologijos yra viena nuo kitos neatsiejamos, jos gimdo ir maitina viena kitą. Kaip teisingai anuomet įspėjo popiežius Pijus XI-asis „tegu visi atsimena, kad šio papročių ir kultūros auklėjimą perimančio socializmo tėvas buvo liberalizmas, o vaikaitis bus bolševizmas“.

Šiandieninių krizių akivaizdoje liudijame, kad abi ideologijos tėra loginiai konstruktai – žmonių sąmonės vaisius, išmislas, prie kurio vis bando mus pritraukti tai vieni, tai kiti ideologijų atstovai. Būtent jie ir piktinasi popiežiaus Pranciškaus „Evangelijos džiaugsmo“ žodžiais, kuriais pontifikas, sekdamas savo pirmtakus, autoritetingai prabyla tikintiesiems: „Mes sukūrėme naujus stabus. Antikinis auksinio veršio garbinimas grįžo pasislėpęs po nauju ir negailestingu pavidalu. Jis skatina stabmeldystę pinigams ir nuasmenintos ekonomikos diktatūrą, kuri neturi jokio žmogiškojo tikslo [..] Šis pusiausvyros trūkumas yra ideologijų, kurios gina absoliučią rinkos ir finansinių spekuliacijų autonomiją, rezultatas. Vadinasi, jos atmeta valstybių teises, siekiančias bendro gėrio, ir neleidžia joms vykdyti jokios kontrolės“. 

Ne pirmą kartą žlungantys laisvosios rinkos bei marksizmo ideologijų eksperimentai palieka vis daugiau randų ant žmonijos veido. Apie tai ir nori įspėti tikinčiuosius bei pasaulį popiežius Pranciškus. Jis nenustoja priminti elementarios tiesos, jog nei nuosavybės pavertimas šventa, kaip laisvarinkiniame liberalizme, nei jos panaikinimas, kaip komunizme, neišspręs didžiųjų dabarties klausimų. Popiežius ragina tai suprasti ir pagrįstai teigia, kad šiandien reikia naujų ekonominių sistemų kūrimo, aktyvaus valstybės dalyvavimo (tai nereiškia absoliutaus reguliavimo), gerovės didinimo per švietimą, sveikatos apsaugą bei komunikacijas. 

„Evangelijos džiaugsme“ popiežius užsimena ir apie tai, apie ką jau vos ne pusantro šimto metų kalba Bažnyčios vadovai, tačiau nė karto nėra užsiminę nei laisvosios rinkos, nei komunizmo pranašai. Jis užsimena apie smulkių savininkų visuomenių kūrimą, kurioje kiekvienas asmuo atrastų jo orumą atitinkančias sąlygas siekti visapusiško vystymosi. Tokio, kuris, anot Benedikto XVI-ojo apimtų „dėmesį dvasiniam gyvenimui, rimtą atožvalgą į pasitikėjimo Dievu, dvasinės brolystės Kristuje, savęs patikėjimo Dievo apvaizdai ir gailestingumui, meilės ir atleidimo, savęs atsižadėjimo, artimo priėmimo, teisingumo ir taikos patirtį”.