Jolanta Miškinytė. Vaikų paėmimas iš šeimų: ką nutyli E. Žiobienė?

Kartais Lietuvos valdininkai stebina mane ne mažiau negu kai kurių valstybių socialinės tarnybos, atiminėjančios vaikus iš šeimos dėl priežasčių, vertų Kafkos ar Orwello plunksnos.

Štai vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė savo interviu „Ką nutyli vaikų netekę emigrantai“ DELFI portale teigia, kad bendraudama su savo kolegomis iš užsienio susidarė įspūdį, jog ten vaikų netekę lietuviai yra tiesiog smurtautojai ir lėbautojai. Žinoma, ji nepaklausė tų kolegų, už ką gi uoliosios tarnybos atima atžalas iš vietinių gyventojų.

Tai būtų neparankus faktas aktyviai viešojoje erdvėje peršamai nuomonei, kad vaikai atiminėjami tik iš emigrantų, kurie gaunantys tai, ko ir yra nusipelnę. O kadangi dar ne visi tie „smurtautojai“ emigravo, tai iš likusiųjų vaikus bus galima atimti ir Lietuvoje, jei pasisektų prastumti naują Vaiko teisių apsaugos įstatymą su garsiąja fraze apie potencialią žalą vaiko raidai ir orumui.

Analogiškame norvegų įstatyme irgi yra tokia išankstinė bausmė tėvams – vaiko atėmimas už tai, kas galbūt gali įvykti, bet lygiai taip pat gali ir neįvykti. Paklausiau Norvegijos teisininko ir žmogaus teisių aktyvisto Mariaus Reikeros, kaip dažnai šis įstatymo skirsnis jo šalyje naudojamas atiduodant iš šeimos išplėštą vaiką svetimai globai. „Beveik visada“, – atsakė jis. Suprantama, nes kaltinimas labai talpus, bene kiekvienai šeimai pritaikomas priklausomai nuo socialinio darbuotojo fantazijos.

Nutylėjo Edita Žiobienė, kad Norvegijos elgesį dėl nepagrįsto vaikų atiminėjimo iš biologinių šeimų aštriai kritikuoja Jungtinių Tautų vaiko teisių komitetas, kad Europos žmogaus teisių teismas užverstas bylomis iš šios valstybės. Neparanku apie tai kalbėti, nes iškils logiškas klausimas, kokią gi „gerąją patirtį“ perimame rengdami bendrus seminarus?

Savo interviu valdininkė teigia, kad bus skaidrumas, kuomet paimto iš šeimos vaiko likimą spręs teismas. Visiškai nebūtinai, ypač žinant menką visuomenės pasitikėjimą mūsų teismais. Štai net Didžiojoje Britanijoje slaptieji šeimos teismai virto su šeimomis susidorojančios sistemos dalimi. Vaikų netekusiems tėvams, pasirodo, netgi buvo uždrausta prasižioti viešai apie savo istorijas. Kai šiai šeimos teismų institucijai pradėjo vadovauti Seras James Munby ir išvydo, kas joje iš tiesų dedasi, griebėsi už galvos. Pirmiausia teisėjas panaikino tėvų nutildymo įsakymą, pareikalavo baigti su bet kokiu slaptumu ir liautis priverstinai įvaikinti emigrantų vaikus, nes jie – ne Britanijos reikalas.

Tuo tarpu Norvegijoje vaiko teisių tarnybų nutarimus dėl atimtų vaikų peržiūri fylkesnemdos, t.y., kontroliniai organai, priimantys sprendimus neteisminiame lygmenyje. Jeigu jie neapskundžiami, tai turi tokią pačią teisinę galią kaip ir įprastų teismų nutartys. Pasak žinomo norvegų psichologo Joaro Tranoj, apie 90 proc. 

fylkesnemdų sprendimų būna patalpinti atimtuosius pas profesionalius globėjus. Apskundus tai teismui, tik retais atvejais nutartis pasikeičia. Visiškai neseniai tokia reta sėkmė ištiko vieną norvegų porą. Beje, vaikutis iš jos buvo atimtas socialiniams darbuotojams nutarus, kad tėvai esą nesuvokia vaiko signalų, nesuteikia emocinės priežiūros, todėl kyla pavojus jo teisingai raidai.

Edita Žiobienė nutyli tokias užsienio kolegų veiklos dėmes kaip, pavyzdžiui, Bendikų šeimos istorija. Joje smurto pasaka buvo visiškai laužta iš piršto, tačiau su tėvais išskirtiems vaikams teko patirti didžiulį stresą, kuris gali nežinia kaip paveikti šeimos narių sveikatą. Apskritai yra be galo keista, kodėl taip audringai besirūpinantieji vaiko gerove kukliai nutyli, kokiomis pasekmėmis mažųjų psichikai ir vystymuisi gresia atplėšimas nuo tėvų.

Šiaurės šalių žmogaus teisių komiteto vadovė teisininkė Ruby Harrold-Claesson nelinkusi nieko nutylėti, tad tiesiai šviesiai sako, kad socialine diktatūra neretai vadinamas vaikų atiminėjimas iš biologinės šeimos smurto problemos neišsprendė, tačiau sulaužė daugybę gyvenimų. Apie tai galima paskaityti Šiaurės šalių žmogaus teisių komiteto raporte Europos Tarybai. Šį dokumentą pasirašė 32 Šiaurės šalių teisininkai.

Nutylimas oficialus faktas, kad profesionalių globėjų paklausa Norvegijoje kasmet auga 9 procentais. Nejaugi toje ramioje teisingų tėvų šalyje smurtas prieš savo atžalas irgi auga tokiais tempais? O gal priežastis kur kas proziškesnė – tiesiog iš šeimų atimama vis daugiau vaikų?

Kai kuriems ne itin skrupulingiems socialiniams darbuotojams atviras kelias aprūpinti globotiniais savo draugus bei giminaičius. Už mažo vaiko globą pakaitinei šeimai valstybė moka 11 tūkst. norvegiškų kronų, už perkopusio penkiolika metų – 14 tūkst. 080. Vidutinis atlyginimas šalyje yra 40 tūkst. kronų, tad pasiėmus globoti keletą vaikų galima nebedirbti. Juo labiau, kad globėjai turi ir kitokių lengvatų.

Gal netikėčiau tokiais mūsiškių „lėbautojų“ liudijimais, tačiau lygiai tą patį tvirtina Ruby Harrold-Claesson, beje, greitai atvykstanti į Lietuvą tėvų organizacijų kvietimu.

Pastaruoju metu vis daugiau apie iš Didžiosios Britanijos nuo socialinių tarnybų savivalės bėgančius tėvus pasakoja BBC televizija bei radijas. Internete galima rasti Belgijos radijo žurnalistės Florence Bellone žurnalistinį tyrimą apie skandalingą Didžiosios Britanijos socialinių tarnybų veiklą, psichiatrų vaidmenį šioje sistemoje, privačių įvaikinimo agentūrų pelnus ir t.t. Todėl mūsiškių valdininkų mėginimai neigti akivaizdžius faktus jau pradeda kelti graudžią šypseną...

Būtų galima numoti ranka į tai, kas dedasi tose svetimose šalyse, o emigrantus įspėti, kad susidūrus su tenykšte tvarka ar netvarka niekas jų negins. Jeigu ne naujasis Vaiko teisių apsaugos įstatymo projektas, kuris jau ir į Lietuvą neša keistą įsitikinimą, kad šeima yra pavojinga vieta, kad tėvai yra poterncialūs nusikaltėliai, tik dar ne visi išaiškinti.

Šio įstatymo kilmė nesunkiai atpažįstama patyrinėjus būtent minimų valstybių patirtį bei teisės aktų formuluotes. Jiems nepalankią informaciją nutylintys žmonės vaiko paėmimą iš šeimos supaprastinančio įstatymo kritiką vadina tamsuolių isterija. Tačiau blogosios norvegiškos patirties nutylėti nelinkęs teisininkas Marius Reikeros tikras, jog toks įstatymas virstų tragedija mūsų šaliai. Sužlugdyti daugybės šeimų gyvenimą tam, kad išgelbėtum vieną vaiką nuo realiai gresiančio pavojaus – ne būdas spręsti smurto problemą.

Beje, tuo metu, kai Edita Žiobienė gyrė vaikus nuo baisiųjų tėvų gelbėjančias užsienio socialines tarnybas, Norvegijos vaikų, lygybės ir socialinės integracijos ministrė Solveig Horne išsakė iki šiol negirdėtos kritikos dėl Barnevenet ir Fylkesnemda veiklos bei šių institucijų darbuotojų kvalifikacijos. Ministrę nesunku suprasti – vaikų atiminėjimo rekordai jau pradėjo kenkti tarptautiniam šalies įvaizdžiui. Su šia ministrės nuomone mūsų vaiko teisių apsaugos kontrolierė galėtų susipažinti Norvegijos informaciniame portale „Aftenposten“.

Beskrebenant šį komentarą, viena kolegė perskaitė čia aptariamą Editos Žiobienės interviu ir atsiuntė kelis nuostabos kupinus klausimus, kuriais ir baigiu. Taigi: „Nuo kada mūsų valstybės pareigūnai gina savo kolegas užsienyje, o ne Lietuvos piliečius užsienyje, kaip nurodo Konstitucija? Nuo kada net nesigilinus į įrodymus, o „pasikalbėjus“ su kolegomis užsienyje drabstomi purvai ant lietuvių emigrantų ir daromos išvados? Kokia yra užsienyje atimtų lietuvių vaikų statistika? Kokie buvo Lietuvos institucijų veiksmai? Ar yra bent vienas atvejis, kai jos padėjo susigrąžinti vaiką?“

Šaltinis: www.delfi.lt