Vytautas Radžvilas. Pavergti laisvinant

Draudimai visada buvo laikomi būtina žmogaus ugdymo dalimi ir pamatine civilizuoto gyvenimo sąlyga. Šiandien skamba raginimai jų ne tik atsisakyti, bet ir užsimota juos tiesiog prilyginti neteisėtos prievartos ir net smurto prieš asmenį apraiškoms.

„Draudimai - sovietmečio reliktas“, „Draudimai - totalitarinio mąstymo požymis“, „Draudimais nieko nepasieksime“ - su šiais naujosios žmogaus ugdymo filosofijos ,,perlais“ susiduriame kiekviename žingsnyje. Jos skleidėjams nė motais, kad tokia „išmintis“ paneigia ne tik žmonijos sukauptą teorinę ir praktinę ugdymo patirtį, bet ir prieštarauja sveikam protui. Esame įtikinėjami, kad tik išguję iš savo gyvenimo visus draudimus galutinai atsikratysime mus vis dar slegiančios totalitarinės mąstysenos kupros ir tapsime iš tiesų laisva ir humaniška visuomene. Reikia pripažinti, kad iš visų pusių sklindančios sirenų giesmės apie „laisvę“, „humanizmą“ ir „pažangą“ galiausiai paveikia ir ne vieną linkusią blaiviai mąstyti galvą.

Vienas svarbiausių ideologizuoto mąstymo bruožų yra aklumas akivaizdiems tikrovės faktams. Vienas iš tokių faktų neabejotinai yra tas, kad visos iki šiol žinomos kultūros ir visuomenės manė esant būtina draudimais varžyti nekontroliuojamus ir todėl potencialiai pavojingus savo narių troškimus. Tačiau šiandien laikyti šį pamatinį civilizacijos faktą neginčijama duotybe darosi pavojinga, mat šitaip „senamadiškai“ mąstančius asmenis entuziastai „uždrausti draudimus“ jau nesivaržydami rikiuoja į „reakcionierių“, „tamsybininkų“, „laisvės ir pažangos priešų“ gretas.

Būtent nuolatiniai kovotojų su draudimais priminimai, kad draudimai esą tik totalitarinės visuomenės atgyvena, verčia suklusti ir susimąstyti, ar trykštantys skambių žodžių apie „laisvės gynimą“ fontanai kartais nėra skirti tik nukreipti dėmesį nuo to, kad modernybės epochoje buvo išrasta ne viena, o mažiausiai dvi žmogaus pavergimo strategijos. Ir kad „išsilaisvinusioje“ mūsų visuomenėje ankstesniąją „totalitarinę“ strategiją pakeitė kita - kur kas modernesnė ir efektyvesnė „demokratinė“ pavergimo strategija.

Totalitarinės valstybės taikyta smulkmeniškais draudimais grindžiama piliečių valdymo ir kontrolės strategija pirmiausia žlugo todėl, kad ji pamynė istoriškai pasiteisinusius žmogaus ugdymo ir jo elgesio kontrolės principus. Klasikinė ugdymo samprata buvo grindžiama prielaida, kad žmogus yra protinga ir gebanti moraliai apsispręsti būtybė. Šios ugdymo sampratos požiūriu, draudimai yra priemonė ugdyti žmogaus dorybes, iš kurių svarbiausia laikyta saikingumas - gebėjimas sąmoningai ir laisvai riboti asmens troškimus.

Totalitarinis valdymas buvo pasmerktas žlugti ir dėl praktiškesnių priežasčių - jam būdingų nepašalinamų trūkumų. Jis neapeliavo į žmogaus protą ir sąžinę, o buvo grindžiamas grynai išoriška, valstybės primetama prievarta. Todėl natūraliai skatino priešintis ir maištauti. Be to, draudimai, kad ir kokie nemalonūs, neretai tapdavo naudingomis gairėmis, padedančiomis valdomiesiems susiorientuoti tikrovėje. Puikus pavyzdys - sovietmečio bibliotekos. Jų kataloguose ne vienos knygos kortelėje rėžęs akį įrašas „specfondas“ neretai būdavo vertinga nuoroda, kad būtent šios knygos derėtų ieškoti ir pamėginti kaip nors ją gauti.

Būtent šią neefektyvią ir todėl žlugusią totalitarinio valdymo strategiją pakeitė dabartinė - nepaliaujamo žmogaus „laisvinimo“ strategija. Jos esmė - minėtas siekis „uždrausti draudimus“. Toji „demokratinė“ strategija taip pat neapeliuoja į žmogaus proto ir moralines galias, jai lygiai svetima mintis, kad žmogus gali valdyti savo troškimus puoselėdamas saikingumą ir kitas etines dorybes. Tačiau nuo savo totalitarinės konkurentės ši strategija skiriasi tuo, kad ja siekiama ne valdžios draudimais varžyti ir slopinti žmogaus troškimus, bet, priešingai, juos „išlaisvinti“ iš visų suvaržymų, kuriuos numato tradicinės moralės ir kultūros normos. Šitaip „laisvinamas“ žmogus kryptingai verčiamas „geismų mašina“ - aklų instinktų ir aistrų valdomu, savo troškimų nepajėgiančiu kontroliuoti gyvūnžmogiu.

Ir juo daugiau jo troškimų „išlaisvinama“, juo lengviau ir patikimiau jis valdomas. Prieš jį atsiveriantis „laisvės kelias“ iš tikrųjų tampa iš anksto nulemta ir vienintele įmanoma elgesio trajektorija: paverstas akla „geismų mašina“, toks žmogus privalo pirmiausia įtikti ir nuolankiai paklusti tiems, kurie gali arba žada patenkinti vis naujus, ,,atgyvenusių prietarų ir stereotipų“ nebevaržomus jo poreikius. Šitaip vykstantis „laisvinimas“ veda ne tikrosios asmens laisvės link, o tampa iš anksto apskaičiuota „laisvės gamyba“, kuomet „laisvinantieji“ sprendžia, kuriuos individo poreikius dėl politinių ir ekonominių priežasčių patenkinti „tikslinga“, o kurių - ne. Darosi nereikalingas net įprastinis politinis žmonių valdymas. Jį pakeičia paprasčiausia poreikių vadyba. Poreikiai, kuriuos nutariama patenkinti, būna „praleidžiami“ į viešąją erdvę ir čia įgyja visuomenės bei valstybės oficialiai pripažįstamų ,,žmogaus teisių“ statusą.

Besidangstanti „laisvės gynimo“ širma ir neigianti draudimus nepaliaujamo „laisvinimo“ strategija ir ją įkūnijanti „revoliucinė“ ugdymo filosofija iš tikrųjų yra klastingas ir pavojingas „klasikinio“ totalitarizmo pančius nusimetusios visuomenės nužmoginimo ir naujo pavergimo įrankis. Tokia strategija paremta žmogaus kontrolė yra nepalyginti efektyvesnė už draudimais grindžiamą buvusį totalitarinį valdymą, nes, manipuliuojant iš draudimų „laisvinamo“ žmogaus troškimais, jis nepastebimai išmokomas ir įpranta pasivergti pats. Kaip tik šis „savanoriškas“ pasivergimas palaiko individo ir visuomenės „laisvės“ iliuziją ir paslepia ne tik pokomunistinėse, bet ir demokratiškomis save vis dar laikančiose šių dienų Vakarų visuomenėse stiprėjančias „švelniojo“ totalitarizmo apraiškas.