Vytautas Radžvilas. Laisvė ir laisvės simuliakrai (II)

Moderniąją visuomenę vokiečių sociologas Maksas Vėberis (Max Weber) yra apibūdinęs pasitelkdamas ,,geležinio biurokratijos narvo” vaizdinį. Simuliuojamos ,,laisvės” visuomenė labiau primintų geležinį narvą su aksomu apmuštomis sienomis. Tos minkštos ir šiltos sienos, slepiančios geležinių narvo grotų kietumą ir šaltį, padeda jo įnamiams užmiršti, kad jie vis vien yra tik narve uždaryti kaliniai.

Apskritai demokratinis ,,aksominis narvas” daugeliu atžvilgiu yra tik  totalitarinio ,,geležinio narvo” išvirkščias veidrodinis atspindys.

Totalitarizmo laikais mėginta pavergti žmones atkertant juos nuo ,,kenksmingų” žinių ir informacijos šaltinių. Tačiau lygiai pavergti žmones ir paleidžiant juos aklai klaidžioti beribiame informacijos okeane. Tereikia neduoti jiems jokių moralinių ir intelektualinių gairių, padedančių susigaudyti, kas yra tiesa ir melas, gėris ir blogis, vertinga ir nevertinga. Maža to, tokius tikrumo ieškančius žmones nesunku ir beviltiškai paklaidinti neatpažįstamai pakeitus jų vedlių pavidalus.  Mat ,,aksominio narvo” visuomenėje atgrasūs totalitarinio sukirpimo ideologiniai propagandininkai ir instruktoriai tampa nereikalingi. Čia paieškų kelyje esančio asmens palydovais ir švelniais vedliais gali tapti geranoriški ,,švietėjai” ir ,,patarėjai”, kurie pasirūpins, kad jų globotinio kelionė šiuolaikinio žinojimo labirinte  virstų betiksliu ir niekur nevedančiu blaškymusi to labirinto akligatvių spąstuose. 

Totalitarinio valdymo laikais ,,geležiniame narve” uždarytai visuomenei buvo primetami tariami autoritetai. O ,,aksominiame narve” tūnančios visuomenės nariai skatinami ,,mąstyti kritiškai” ir neigti bei griauti visus autoritetus, kad būtų įgyvendintas ,,demokratinės lygybės” idealas. Aukštesniais moraliniais ir intelektualiniais standartais besivadovaujantys visuomenės lyderiai yra ,,demokratiškai” naikinami paverčiant juos nuolatinių pašaipų ir patyčių taikiniais. 

Nesugebančios juoktis ir linksminti visuomenės neįmanoma laikyti sveika. Tačiau ,,aksominio narvo” visuomenėse linksmybės liejasi per kraštus taip smarkiai, kad pradedama apskritai nebejausti ribos tarp šventų bei rimtų ir kasdienių bei komiškų gyvenimo momentų. Neatsitiktinai jose taip klesti milžiniška ,,pramogų” industrija. Būtų naivoka laikyti šias ,,pramogas” tik komerciniais projektais. Iš tikrųjų visos šios industrijos paskirtis anaiptol nėra tik ,,daryti pinigus” jos šeimininkams. Masėms įperšamos ,,pramogos” yra ne mažiau paklausios ir kaip gyvybiškai svarbi ,,demokratinės” politinio valdymo technologijos dalis. Mat kita jų paskirtis yra nuolatos ,,gaminti” padugnių visuomenę – savo troškimų bei instinktų  nesugebančius kontroliuoti ir todėl lengvai manipuliuojamus bei valdomus individus.

Jiems kontroliuoti ir nukreipti ,,teisinga” linkme reikalingi ne griežtai masėms įsakinėjantys valdovai, bet visai kitokie vedliai. Demokratijos ,,aksominiame narve” tokiais vedliais tampa vadinamosios ,,žvaigždės”, kurių vertybės ir elgesio modeliai yra ne primetami visuomenei ,,iš viršaus”, bet įperšami ,,iš apačios”, pasitelkus patrauklius jų demonstravimo ir reklamos būdus. Todėl ,,žvaigždės” būna ,,savanoriškai” mėgdžiojamos ir puikiai atlieka ,,masalų” ir masių ,,vedžiotojų vaidmenį. Dažniausiai tokiomis ,,žvaigždėmis” padaromos vidutinybės. Jos būna kryptingai atrenkamos ir tampa ,,reikšmingos” tik todėl, kad joms paskiriamos iš anksto numatytos ,,bandos vedlio” funkcijos. 

Vienu akivaizdžiausių klasikinio ,,totalitarinio” valdymo bruožų yra atvira ir griežta ištarto arba parašyto žodžio cenzūra. Tačiau, palyginti su ,,aksominiame narve” taikomomis minties ir žodžio laisvės priežiūros priemonėmis, ji gali pasirodyti kone vaikų žaidimas. Toji valstybės vykdoma cenzūra buvo lengvai atpažįstama, nes ją užtikrino oficialiai veikusios ir visiems žinomos įstaigos. Cenzoriai vadovavosi iš esmės žinomais draudžiamų pavardžių, autorių ir temų sąrašais. Todėl kiekvienas laukiantis susitikimo su cenzoriais asmuo iš anksto turėjo orientyrus ir žinojo ar bent jau nujautė, ko galima tikėtis: kurie dalykai ,,praeis”, su kuriais įmanoma ,,praslysti”, o dėl kurių net neverta vargti ir rizikuoti.

O demokratinio ,,aksominio narvo” piliečiui susiorientuoti kur kas sunkiau. Mat nors cenzūra čia tokia pat griežta ar net griežtesnė, oficialiai jos ,,nėra”, kadangi valstybinę cenzūrą pakeičia privati. Todėl „aksominio narvo“ sąlygomis vieninteliu minties ir žodžio laisvės garantu lieka žiniasklaidos priemonių savininkų, redaktorių ir žurnalistų sąžinės bei atsakomybės visuomenei jausmas. Kaip liudija šis tekstas, tokios žiniasklaidos dar esama ir Lietuvoje, tačiau kol kas tokia visuomeniška ir patriotiška žiniasklaida yra išimtis, o ne taisyklė.

Esant tokio tipo valdymui atvira ir šiurkšti prievarta darosi nereikalinga arba ją prireikia panaudoti tik retais atvejais. Demokratinė ,,nepaliaujamo laisvinimo” strategija smarkiai efektyvumu pranoksta totalitarinio valdymo būdus, nes ji yra dviejų subtilių valdysenos metodų - ,,sužvaigždinimo” ir ,,išstūmimo” - lankstus derinys. Sistemai ,,tinkami” asmenys iškeliami ir ,,sužvaigždinami” viešojoje erdvėje - tampa sektinais ir mėgdžiotinais ,,masių visuomenės” elgesio etalonais ir vedliais. O prie esamos santvarkos ,,neprisitaikę” arba jai pavojingais laikomi asmenys būna kryptingai marginalizuojami ir atsiduria visuomenės užribiuose - jie ir jų idėjos sukarikatūrinami ir paverčiami pajuokų objektais arba, priešingai, lieka paprasčiausiai ,,nepastebėti” ir  nutylimi.

Net ir gana trumpa pažintis su ,,laisvose visuomenėse” vešinčiais laisvės simuliakrais turėtų įtikinti, kad tokios politologinės sąvokos kaip ,,švelnusis totalitarizmas”  arba ,,totalitarinė” demokratija nėra tik karščiuojančios vaizduotės ir neatsakingo kalbėjimo kūriniai. Taigi yra svarių priežasčių manyti, kad ,,perėjus iš totalitarizmo į demokratiją” radosi tik naujas visuomenės valdymo būdas ir stilius, nes ,,išsilaisvinusios” pokomunistinės visuomenės iš tikrųjų atsidūrė ne laisvės, o jos simuliakrų pasaulyje.