Paulius Stonis. Laisvė ar teisingumas (VII): naujoji prigimtinė teisė ir ekonomikos ateitis

Ankstesnę straipsnio dalį galite rasti čia

***

Šiuolaikinio ekonominio mąstymo ir etikos santykio problemiškumui pavaizduoti galime pasiremti C. Schmitto teiginiu, jog kažkuriai mąstymo sričiai (etinio, politinio, ekonominio, technologinio, etc.) visuomenėje tapus centrine, kitose srityse iškylančios problemos pradedamos traktuoti kaip antraeilės ir sprendžiamos remiantis dominuojančios mąstymo srities priemonėmis [1]. Todėl šiais laikais akivaizdžiai dominuojant ekonominiam mąstymui, tiek politikos, tiek etikos klausimai atitinkamai laikomi antraeiliais klausimais. Logiška būtų teigti, kad šiais laikais negali egzistuoti kitokia etika, nei utilitaristinė, ir negali būti jokios kitokios politikos, kaip tik ekonominė politika. Visgi, pavyzdžiui antikos-viduramžių laikotarpiu, kuomet centrine mąstymo sritimi buvo etika, tiek ekonominio, tiek politinio mąstymo problemos buvo sprendžiamos visų pirma iš etinės perspektyvos, minėtoms sritims papliekiant pakankamą autonomiškumą.

Šis „švelniai paternalistinis“ etinio ir ekonominio mąstymo suderinamumas nėra šiaip teorinis, tačiau realiai istoriškai egzistavęs faktas. Kaip teigia XX a. pražios anglų politinis veikėjas, rašytojas ir istorikas Hilairis Belockas, viduramžiais egzistavusi ekonominė sistema buvo daug rafinuotesnė, nei manoma šiandien. H. Bellockas teigia, kad viduramžių civilizacijai vystantis, vis labiau pastebimu darėsi laisvės charakteris. „Nepaisant bandymų nepritekliaus laikotarpiais <...> reikalauti senosios teisės į priverstinį darbą, paprotys šią teisę kompensuoti pinigais ar duokle jau buvo per daug įsigalėjęs, kad kas nors galėtų jam pasipriešinti“ [2]. Anglų istorikas priduria, kad viduramžių visuomenei nutolus nuo savo tiesioginių protėvių – senųjų romėnų vilos vergų – atsirado daugybė institucijų, kurios prisidėjo prie nuosavybės perskirstymo ir galutinio vergovės panaikinimo. „Vergas tapo laisvu žmogumi, galėjusiu laisvai siekti įprastų visuomeninių tikslų. Jis pirkdavo ir parduodavo. Jis savo nuožiūra kaupė, investavo, statė, eikvojo, pagal savo norą, ir jei jis padidino žemės derlingumą, tai būdavo jo paties naudai“ [3].  Viduramžiais veikusios gildijos ne tik kontroliuodavo vienos ar kitos profesijos atstovų tarpusavio konkurenciją, bet ir neleisdavo lobti kitų sąskaita [4]. Prekyba taip pat buvo reguliuojama panašiais etiniais principais. Apskirtai, laisvė buvo ribojama tam, kad „būtų apsaugota pati laisvė, ir kiekvienas viduramžių visuomenės <...> veiksmas buvo nukreiptas sukurti tokią valstybę, kurioje žmonės, valdydami žemę ir kapitalą, būtų ekonomiškai laisvi“ [5]. Laisvė, suvokiama kaip iš asmens orumo kylanti moralinė vertybė, kėlė asmens autonomiškumo ir savarankiškumo reikalavimą. Tačiau, priešingai nei modernioje asmens orumo filosofijoje, pats autonomiškumas nėra traktuojamas kaip galutinė laisvės išraiška. Laisvė, o taip pat ir autonomiškumas, tampa moraline vertybe aukštesnės žmogaus prigimties realizavimo perspektyvoje. Asmens autonomiškumas tampa priemone arba būdu savarankiškai nugyventi dorybingą gyvenimą, tokiu būdu siekiant ir amžinojo gyvenimo. Todėl laisvę turėjo riboti tokia etinio teisingumo dorybė, kuri iš principo negalėjo būti taikoma formaliai, tačiau tik atsižvelgiant į konkrečias kiekvieno atvejo ir asmens aplinkybes. Kitaip tariant, buvo siekiama, kad visos teisingumo rūšis – tiek įstatyminis, tiek paskirstomasis, tiek mainomasis – remtųsi protingumo dorybe.

Akivaizdu, kad norint vėl susieti šiuolaikinį ekonominį mąstymą bei etiką, būtina etinį mąstymą paversti, C. Schmitto žodžiais sakant, centrine mąstymo sritimi. Kaip jau minėta, etinė dilema „laisvė ar teisingumas“ iš tikrųjų yra moderni dilema ta prasme, jog ji kyla iš individo ir negatyvios laisvės supriešinimo. Moderniojo individo negatyviosios prigimtinės teisės nevaržomai naudotis savo nuosavybe ir neribotai dauginti bei kaupti turtą susiduria su politinės valdžios negatyviuoju teisingumu. Austrų libertarai todėl siekia išspręsti laisvės ir teisingumo problemą pasiūlydami visiškai naują, nemoralinę ir nepolitinę teisingumo sampratą, sutapatindami ją su individo laisvės raiškos padariniais. Todėl pirmasis klasikinės etikos grąžinimo į centinę mąstymo sritį uždavinys būtų pateikti įtikinamą laisvės ar teisingumo dilemos sprendimą. Žinoma, klasikinio etinio mąstymo perspektyvoje šią problemą reikėtų performuluoti kiek kitaip - kokiomis sąlygomis įmanoma pasiekti laisvės ir teisingumo balansą? Modernų prieštarų principą „arba – arba“ galėtų pakeisti klasikinis principas „ir – ir“. Klasikinė etika suponuoja tai, kad politinėje visuomenėje kartu gali koegzistuoti ir laisvė, ir teisingumas.

Vieną įdomesnių sprendimų, kaip moderniais laikais būtų galima suderinti individualią laisvę su socialiniu teisingumu yra pateikęs JAV katalikų teologas ir moralės filosofas Johnas Augustinas Ryanas. Remdamasis tomistine prigimtinio įstatymo koncepcija jis teigia, kad laisvės ir teisingumo klausimas turi  būti sprendžiamas siekiant išsaugoti abi šias vertybes. Tačiau to neįmanoma padaryti, remiantis vien modernia prigimtinių teisių koncepcija. J. Ryanas pasiūlo iš naujo apibrėžti prigimtines žmogaus teises, kurios būtų paremtos žmogaus asmens orumo samprata. Mąstytojas teigia, kad prigimtinė teisė skiriasi nuo pozityviosios tuo, kad ji atsiranda su žmogaus gimimo faktu, o nėra primetama įstatymo leidėjo taip, kaip kad yra pozityvioji teisė [6]. Atrodytų, kad prigimtinė teisė tampa moraline norma tik galutinio žmogaus prigimties tikslo – vienybės su Dievu amžinybėje – perspektyvoje. Visgi, J. Ryanas atmeta tokią teleologinę perspektyvą, sakydamas, kad tai nėra pakankamas ir konkretus moralinis teisės kriterijus. Nors teleologinę moralinių klausimų nagrinėjimo prieigą J. Ryanas vertino teigiamai kaip katalikų mąstytojas, jis pripažino, kad kai kuriais klausimais, pavyzdžiui - teisingumo, ji yra nepakankama.

Teleologinė prieiga yra suinteresuota nauda žmogaus prigimties užbaigimo atžvilgiu, tačiau ne paties jos moralumo atžvilgiu. J. Ryanas moraliai gerais veiksmais vadina tuos, kurie atitinka prigimtinį žmogaus protingumą. Tai leidžia vertinti visas sąlygas ir veiksmus ne galutinio, bet tarpinio žmogaus tikslo perspektyvoje. „Moraliai gerais veiksmais galima pavadinti tuos, kurie atitinka ir krypsta ten pat, kur ir protinga žmogaus prigimtis, konkrečiai į  asmenybės vystymąsi ir tobulumą“ [7]. Šioje perspektyvoje J. Ryanas priduria, kad vertingiausios yra intelektinės ir dvasinės vertybės, tačiau jų pasiekimui būtinas apsirūpinimas ir fizinėmis vertybėmis, tokiomis kaip maistas, būstas ir pan. Žmogus turi visas teises į tai, kas tinkamu būdu skatina jo asmeninį tobulėjimą. Ši formulė J. Ryanui leidžia suformuluoti ribotų žmogaus teisių koncepciją, kur nė viena teisė nėra absoliutus tikslas sau, bet yra traktuojama instrumentiškai visapusiško asmens vystymosi perspektyvoje. Net teisė į gyvybę ir teisė į nuosavybę nėra absoliučios žmogaus teisės, bet saugotinos ir nepažeidžiamos tiek, kiek pats asmuo jomis naudojasi protingumo kriterijų ribose [8].

Vienintele absoliučia teise tampa teisė į asmenybinį vystymąsi. Tokiame kontekste J. Ryanas išskiria individualią ir socialinę gerovę. Ekonomikos paskirtimi tampa teisingas rūpinimasis jomis, tačiau visa ekonominė politika turi būti plėtojama prigimtinių žmogaus teisių išsaugojimo perspektyvoje. J. Ryanas priduria, kad teisė į rentą ar palūkanas yra ne prigimtinės, bet galimos teisės, kadangi jos nėra būtinos žmogaus asmeniniam vystymuisi. Mąstytojas teigė, kad prieš vykdant bet kurią ekonominę politiką, pirmiausiai būtina įvertinti galimas viešosios politikos pasekmes prigimtinei žmogaus teisei į vystymąsi [9]. Čia ir turi pasireikšti politiko ir ekonomisto protingumo dorybė.

J. Ryanas taip pat teigia, kad žmonės yra iš prigimties lygūs, tačiau konkrečiomis pasaulinėmis aplinkybėmis jie dažnai tokiais nebūna. Dėl šios priežasties jis neteigia, kad būtina kurti aplinkybes materialinei lygybei rastis. Tam, kad vienodai būtų užtikrinta lygybė į asmeninio vystymosi teisę, bendrojo gėrio kūrime turi dalyvauti paskirstomasis teisingumas. J. Ryanas įveda net kelis tokio teisingumo kanonus: (1) lygybė; (2) poreikiai; (3) pastangos (efforts) ir nuostoliai (sacrifices); (4) stygius; (5) produktyvumas; (6) žmogiškoji gerovė arba socialinis teisingumas. Ekonominiuose santykiuose vien mainomasis teisingumas yra nepakankamas. Žmonių poreikiai suponuoja paskirstomojo teisingumo būtinumą, kuris tampa teisėtu, įgyvendinant lygias žmonių teises į asmeninį vystymąsi. Bendruoju gėriu tampa kuo platesnė sąlygų, leidžiančių siekti asmeninio vystymosi visuma. Šiuo bendruoju gėriu rūpinasi socialinį teisingumą įgyvendinanti valdžia, taip pat atlikdama ir deleguodama paskirstomojo teisingumo funkciją. Žmogaus poreikius J. Ryanas apibrėžia kaip priemones, reikalingas asmeniniam vystymuisi įgyvendinti. Todėl lygybė yra svarbesnė už poreikius, kadangi ji kaip lygybė į asmeninio vystymosi teisę.

Ši lygybė nesuponuoja vienodo gėrybių kiekio paskirstymo. Kadangi paskirstomasis teisingumas yra įgyvendinamas atsižvelgiant į skirtingą atskirų žmonių indėlį, tai nereiškia, kad neturi būti atsižvelgiama į aplinkybes, kaip skurdas ir pan., kurios riboja žmonių dalyvavimą ekonominiame gyvenime. Įgyvendinant paskirstomąjį teisingumą, svarbūs visi J. Ryano paminėti teisingumo kanonai, kurie tokioje perspektyvoje tampa savotiškais paskirstomojo teisingumo protingumo kriterijais [10].

Tokia etika paremta politinė ekonomija visiškai skiriasi nuo utilitarinės ir libertarinės. Nors negalime išvengti visų čia paminėtų ekonominių teorijų naudojamų sąvokų nebendramatiškumo fakto, galime pripažinti, kad tokie mąstymo principai turi potencialo būti šiuolaikinį ekonominį mąstymą kreipiančia etine doktrina.

Pabaiga

Nors ir pripažinus, kad į šiuolaikinės ekonomikos tyrinėjimus bei ekonominę veiklą grąžinti etinę dimensiją yra įmanoma, tai turi būti daroma subtiliai. Klasikinis etinis mąstymas negali apsiriboti paprastais sprendimais, ekonomikos mokslą paversdamas pseudomokslu. Klasikinis etinis mąstymas gali tapti ekonominio tyrinėjimo kelrodžiu, o taip pat pasiūlyti ir naujus ekonominio tyrinėjimo rodiklius, plačiau apimančius įvairesnius žmogiškojo gyvenimo aspektus.

Toks ekonominio mąstymo virsmas bei jo intensyvumas įmanomas ir priklausomas nuo to, ar šiuolaikiniai moralės filosofai bei ekonomistai sugebės perteikti naujus principus universalia, nuo primityvaus moralizavimo apvalyta kalba. Galbūt tokiu nuosaikiu būdu diegiant naujus etinius bei ekonominius standartus realia galimybe taptų ir realybėje kristalizuotųsi nauja ekonominė sistema, apie kurią kalbama dar nuo XIX a. Tad istorinis faktas, kad autentiškos ekonominės sistemos iškilimui brandžiaisiais viduramžiais prireikė beveik tūkstančio metų, naujų etinių ir ekonominių principų diegime turi paskatinti nuosaikumą.

---

[1] Schmitt, Carl. The Age of Neutralizations and Depoliticizations. The Concept of the Political, Chicago and London: University of Chicago Press, 2007, 86
[2] Bellock, Hilaire. Vergovinė valstybė. Vilnius: Margi raštai, 2010, 62
[3] Bellock, Vergovinė valstybė, 63
[4] Ten pat.
[5] Bellock, Vergovinė valstybė, 65
[6] Ryan, John Augustine. The living wage. New york: 1920, 4
[7] Gaillardetz, Richard R. John A. Ryan: An Early Revisionist?. The Journal of Religious Ethics 18.2 (1990): 111
[8] Ryan, The living wage, 5-6
[9] Ryan, John. Economic Justice: Selections from Distributive Justice and a Living Wage. Westimnster: John Knox Press, 1996, 15.
[10] Ryan, Economic Justice, 16