Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Viešpats mano šviesa

Po Jono Krikštytojo suėmimo Jėzus paliko Nazaretą ir persikėlė prie Galilėjos ežero, kuris šiaurėje susiliečia su Zebuluno ir Neftalio šalimis. Šios šalys kadaise buvo pavergtos asirų ir dėl to patyrusios stiprią pagonybės įtaką. Daug metų prieš Kristų pranašas Izaijas apie šias šalis buvo pasakęs: „Patyrusieji vargą neliks tamsoje. Kaip seniau (Viešpats) buvo pažeminęs Zebuluno kraštą ir Naftalio kraštą, taip ilgainiui jis išaukštins Pajūrio vieškelį, kraštą į vakarus nuo Jordano, tautų Galilėją. <...>Tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą, gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė“ (Iz 8, 23; 9, 1). Jėzaus skelbiama Dievo karalystės Evangelija apie prisiartinusią Dievo karalystę Galilėjoje ir buvo ta skaisčioji šviesa, nušvietusi pagonybės tamsą.

Pagonybė su savo stabais, kuriems būdavo aukojami net žmonės, su be galo nuvertintu žmogumi ir neviltimi iš tikrųjų buvo gūdi tamsa, slėgusi antikinį pasaulį. Panaši padėtis buvo ir pagoniškoje Lietuvoje. Kad ir kaip mėgintume idealizuoti Lietuvos senovę, ji taip pat buvo tamsi ir beviltiška. Jėzaus atneštoji žinia apie dangaus karalystę ir žmogaus išaukštinimą iki Dievo vaikų garbės nušvietė ne tik pagonišką Galilėją, bet ir visą pasaulį. Toji šviesa prieš 600 metų pasiekė ir Lietuvą.

Tačiau istorijos ratas apsisuka ir nūnai pagonybė vėl bando sugrįžti atgal. Suprantama, kad ji negali sugrįžti savo primityviu pavidalu, kokia buvo prieš 600 metų, bet ji grįžta pakeitusi tik išorę, bet ne savo esmę.

Senieji pagonys garbino dievus ir jų bijojo, naujieji pagonys yra pilni arogancijos ir puikybės; jie dievu laiko patį žmogų, galintį atmesti savo prigimtyje įrašytą moralinį įstatymą ir sukurti sau naujas moralės normas. Naujajam pagoniui nieko nesako nei prigimtinis lytiškumas, nei prigimtinė šeima, nes jis siekia susikurti tokias moralės normas, kurios pateisintų bet kokį elgesį, net akivaizdų iškrypimą. Jis leidžia įstatymus, nesiskaitydamas su žmogaus prigimtimi, apversdamas aukštyn kojomis ilgą žmonijos patirtį, ir tie įstatymai turi būti laikomi neginčytina moralės norma. Moralinis reliatyvizmas tampa esminiu naujosios pagonybės bruožu.

Naujasis pagonis, atmesdamas tikėjimą į vieną Dievą, lengvai tiki prietarais –  astrologinėmis pranašystėmis, horoskopais ir būrimais. Jis sėja abejones dėl visų religijų tikrumo, bet lengvai iš jų paima tai, kas nieko neįpareigoja. Lengviausia priimamas Rytų religijose sutinkamas panteistinis Dievo suvokimas – kad Dievas yra visas pasaulis, o žmogus tik to dievo dalelė.

Naujosios pagonybės tamsa yra akivaizdi. Šalia ekonominės pažangos ir mokslo laimėjimų, mūsų dienų pasaulyje matome šimtus milijonų badaujančių žmonių, nesuvaldomą terorizmą, susvetimėjimą, depresiją ir visišką žmogaus gyvybės nevertinimą. Naujosios pagonybės grimasos nė kiek nesiskiria nuo tų, kokios buvo barbarų laikais.

Evangelija tampa pavienio žmogaus ir tautų šviesa, kai ji priimama ir kai bandoma ištikimai pagal ją gyventi. Žmogus gali būti gundomas iš Evangelijos išsirankioti tik tai, kas jam patinka ir nereikalauja didesnių pastangų pagal tai gyventi. Jėzus yra pasakęs: „Kas klauso mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos“ (Mt 7, 24).

Tačiau Jėzus taip pat yra pasakęs: „Kas klauso mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio. Prapliupo liūtys, ištvino upės, kilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus“ (Mt 7, 26–27). Reikia priimti visus Jėzaus žodžius, nes tik tuomet jie tampa šviesa, kuri išsklaido bet kokią tamsą, tampa uola, ant kurios saugu statyti savo gyvenimo namą.

Šaltinis: www.bernardinai.lt