Vytautas Sinica. Jei politika yra nukreipta prieš šeimą, šeima turi gintis politinėmis priemonėmis

Skelbiame lapkričio 30 dienos "Vakarų ekspreso" numeryje publikuotą interviu su Vytautu Sinica. Pokalbio metu siekta išsiaiškinti, ko Europos ir Lietuvos valdžios struktūros siekia suteikdamos institucijoms vis daugiau reikšmės auklėjant vaikus, kokios galimos šių procesų pasekmės. 

- Ar bet kuri organizacija, taip pat ir mokykla, gali būti viršesnė už šeimą priimdama sprendimus moralės, pasaulėžiūros klausimais?

- Apskritai valstybės institucijų kišimasis į ugdymą neatsiejamas nuo pačios modernios valstybės. Valstybė turi užtikrinti savo piliečių ištikimybę, tinkamą darbo rinkai išsilavinimą. Moralinės asmenybės pusės ugdymas paprastai buvo pirmiausiai tėvų kompetencija, prie kurios mokykla gali tik prisidėti.

Lietuvoje tarpukariu Stasio Šalkauskio užauginta stipriausia filosofų karta išeivijoje parengusi laisvos Lietuvos viziją "Į pilnutinę demokratiją" dar siūlė, kad mokyklos turėtų būti steigiamos bendruomenių ir atitikti tėvų pasaulėžiūrą. Galiausiai atkūrus nepriklausomybę Lietuvos Konstitucijoje įrašyta tėvų teisė auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus.

Tarsi savaime suprantama, kad mokykla ar juo labiau įvairios nevyriausybinės savųjų pažiūrų sklaidos organizacijos neturi į šią tėvų laisvę kėsintis. Kita vertus, visada yra tam tikros protingos ribos - esama moralės normų, dėl kurių tauta sutaria (nevok, nežudyk, nemeluok, laikykis žodžio ir panašios), o jų nesilaikymą vieningai smerkia kaip amoralų elgesį. Natūralu, tokios nuostatos gali būti ugdomos mokykloje nepriklausomai nuo to, ką apie jas mano tėvai.

Tačiau šiandien tėvai susiduria su pasikėsinimu tiek į jų teisę rinktis ugdymo metodus, tiek į įsitikinimus tais klausimais, dėl kurių visuomenė tikrai nėra radusi sutarimo ir palieka žmonėms teisę turėti nuomonę. Metodai varžomi smurtą prieš vaiką išplečiant iki emocinio smurto, žeminimo, orumo įžeidimo ir kitų naujų smurto formų, kurias šiandien siūlo valdančios koalicijos partijų parlamentarės. Užsienio patirtis byloja, kad taip apibrėžus smurtą prieš vaikus, jie būna atimami dėl įvairių absurdiškų priežasčių - tėvų per senyvo amžiaus, vaikų per didelio svorio, kaimynų ar bendramokslių skundo apie barnius namuose. Tokie skundai net netikrinami - vaikai atimami pirmiau, situacija tiriama po to. Tai pirmas iššūkis tėvų teisei ugdyti vaikus.

Antras iššūkis - kone kasmet Lietuvoje neomarksistinių pažiūrų intelektualų rengiamos rekomendacijos Švietimo ir mokslo ministerijai bei projektai mokytojams, kuriais visais įkyriai siūloma vaikus mokyti, jog vienalyčiai santykiai yra tokia pati norma kaip ir vyro ir moters santykiai, visos "šeimos" formos yra lygiavertės, o kitaip manantys vaikai turi būti gėdinami, jiems aiškinama, kad jų požiūris paremtas prietarais ir tuos prietarus skatinantys "homofobiški" tėvai moko juos klaidingų dalykų. Mokytojo autoritetą siekiama atvirai supriešinti su tėvų autoritetu klausimu, dėl kurio absoliuti tautos (vadinasi, ir tėvų) dauguma turi priešingą nei šiais projektais peršama nuomonę.

Galima įvairiai aiškinti, kodėl tai daroma, bet mane labiausiai įtikina, jog tai maža dalis bendrų pastangų naikinti kolektyvinius tapatumus (tautiškumas, religija, šeima) keičiant juos kuo didesne individų įvairove. Tokia yra ir vadinamosios europeizacijos pamatinė logika - suvienyti siauresnių tapatumų kaip tautos ribojamus žmones galima tik paverčiant juos visus lygiai skirtingais ("įvairiais").

Demokratinėse ar tokiomis apsimetančiose valstybėse tokius mąstymo ir tapatumo pokyčius galima pasiekti tik be prievartos skleidžiant politinei bendruomenei svetimas idėjas, skaldant kartų ryšius, siekiant visuomenę paversti kuo apolitiškesne - nors iš pažiūros visiškai nesusiję, tai vis to paties susvetimėjimo skatinimo būdai. Kartu tai atsakymas į paskutinę klausimo dalį: jokia organizacija negali pakeisti šeimos ir taip pat gerai atlikti jos funkcijų, tačiau šeimos vaidmuo nebūtinai visiems atrodo reikalingas. Jo gali būti ir kartais yra atsisakoma sąmoningai ir neieškant šeimos pakaitalo.

- Lietuvos vyskupai reiškia susirūpinimą tuo, kad šeima išgyvena pavojų netekti įprastinės sampratos, reikšmės ir vertės. Mūsų švietimo ministras pasisako už tai, kad iš mokyklos būtų pašalintas katalikų tikybos mokymas ir supažindinama su visomis religijomis. Jeigu tėvai katalikai namie vaikus auklės vienaip, o mokykloje jie girdės ką kita, kokius žmones mes užauginsime?

- Visuomenei būtini tapatybiniai atspirties taškai, o ne tapatumų, auklėjimų ir vertybių chaosas, dabar vadinamas įvairove. Religija apskritai naujų kartų yra perimama ne tik todėl, kad mamos ir močiutės taip pamoko, bet dėl daug gilesnių priežasčių.

Religinės praktikos atspindi visą konkrečios kultūros pasaulėvaizdį, tikrovės sampratą, kuri visada yra nulemta ir tautos religijos, nesvarbu, ar konkretus žmogus yra praktikuojantis tikintysis, ar ateistas. Tipinis pavyzdys - net žmogaus kaip prigimtinį orumą turinčios būtybės samprata yra išskirtinai krikščioniška. Bet kas pabrėžtinai sekuliarėjančioje Europoje ja nuoširdžiai abejoja?

Taigi jei klausimą formuluojame "kas bus", tai tokioje tėvų ir mokyklos auklėjimo įtampoje užauginta karta bus labiau pasimetusi tarp autoritetų ir gyvenimo orientyrų, lengviau paveikiama svetimų įtakų - tiek mūsų nenorinčios paleisti Rusijos, tiek mus viliojančios postmodernios Europos. Žinoma, galima būtų sakyti, kad ir tėvai individo atžvilgiu yra svetima įtaka, tačiau savaime aišku, o ir Konstitucijoje nedviprasmiškai įrašyta, jog tėvai turi išimtinę teisę auklėti savo vaikus pagal savo vertybinius įsitikinimus.

Sukūręs gyvybę ir jausdamas atsakomybę už jos asmenybės formavimąsi, privalai ir turėti sąlygas bei teisę tuo rūpintis kaip tau - tėvui ar motinai - atrodo geriausia.

- Norvegijos žurnalistei buvo liepta nusisegti kryželį. Slaugytoja Ekseterio ligoninėje buvo atleista iš darbo, kai atsisakė tai padaryti. Ar mūsų irgi tas laukia?

- Vakaruose vyksta sąmoningas religijos depolitizavimas ir suprivatinimas. Pirma, pereinama prie nuostatos, kad įstatyminė bazė negali atspindėti religijos diktuojamų elgesio normų (kad ir abortų draudimo), net jei visuomenėje yra pakankama jas palaikančių tikinčiųjų masė tokiam sprendimui demokratiškai priimti. Juk akivaizdu, kad demokratijoje normas primeta dauguma, tačiau kai norma yra liberali ir siūlo leisti visiems daryti ką nori, ją laikome demokratiška, o kai dauguma siūlo konservatyvią ir norus varžančią normą, pradedame demagogiškai kalbėti, jog ji esą nedemokratiška.

Antra, visa, kas susiję su religija, yra šalinama iš viešosios erdvės: Belgijoje ir Danijoje uždraudžiamos Kalėdų eglutės, Norvegijoje - jūsų minėtas atvejis, Kanados Kvebeko provincija neseniai priėmė Sekuliarumo chartiją, pagal kurią visi religiniai simboliai yra draudžiami viešose vietose. Į posovietines šalis tokia "pažanga" vėluoja, tačiau jau ir pas mus atsiranda besipiktinančių, kad kryžiai senamiestyje neva žymi ir savinasi viešąją erdvę, todėl turi būti nuimti.

- Gal visuomenė sureaguos priešingai - ims telktis apie Bažnyčią, kils naujoji rezistencija?

- Pačių žmonių religingumas ir pamaldų lankymas yra kas kita. Tai nyksta dėl gilesnių priežasčių, pačios modernios visuomenės pokyčių, paviršutiniško mokslo supratimo. Mokslas labai gerai žino, kad apie tikėjimo dalykus jis neturi visiškai jokių atsakymų - nei teigiamų, nei neigiamų, tačiau vis tiek sugebame ir šiandien, kaip sovietiniais mokslinio ateizmo laikais, nuoširdžiai tikėti, kad jei Gagarinas pakilęs virš debesų nerado materialaus rojaus, tai įrodymas, jog Dievo nėra.

Mąstymo revoliucija, klaidingai vadinama pažanga, buvo per radikali ir greičiausiai negrįžtama. Taigi šeimų reakcija į tokį valstybės kišimąsi privalo būti aktyvi, organizuota ir ryžtinga, tačiau turi vykti politinėje sferoje, o ne tikintis, kad nuoširdžiai nebereligingos šeimos atsigręš į Dievą dėl politinių priežasčių.

Alternatyvios šeimos formos, palaido gyvenimo būdo ir neheteroseksualių santykių propaganda, religiniai simboliai, religinis vaikų auklėjimas ir visi kiti susiję dalykai yra grynai politiniai: jei politika yra nukreipta prieš šeimą ir jos teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, šeimos turi gintis politinio dalyvavimo priemonėmis, o ne pasiduodamos ir užsidarydamos privačioje erdvėje džiaugtis viešai ujamu tikėjimu.

Geriausia, jei ši kova vyktų ir su Bažnyčios pagalba, kurią Lietuvoje, regis, matome besitelkiant.

- Iš pranešimų žiniasklaidoje matyti, kad Popiežius pasirengęs priartinti Bažnyčią prie šių dienų realijų. Jis esą konsultuojasi su vyskupais, renka informaciją. Vatikano ekspertas Markas Politis spaudai pareiškė, kad "labai reikšminga yra tai, kad Bažnyčia, užuot iš aukšto skelbusi savo "tiesas" apie šeimas, civilines sąjungas arba homoseksualumą, nori sužinoti tikinčiųjų patirtį." Nekantrūs mano kolegos jau konstatuoja, kad Bažnyčia pripažins gėjų santuokas. Ką apie tai manote?

- Manau, kad ateistinė ir net katalikiška "progresyvioji" spauda - tokios irgi esama - girdi ir skelbia tai, ką nori girdėti. Turbūt daugiausia triukšmo sukėlusiame interviu, kuriame pasakė "kas aš toks, kad smerkčiau homoseksualus" Popiežius iš tiesų nepasakė nieko nauja. Katalikų Bažnyčia nesmerkia žmonių dėl jų problemų, o homoseksualumas yra būtent tokio žmogaus problema.

Katalikų Bažnyčios katekizmas moko, jog "nors homoseksualizmas, žiūrint objektyviai, netvarkingas potraukis daugeliui yra sunkus išmėginimas, su homoseksualais reikia elgtis pagarbiai, su užuojauta, taktiškai, vengti kaip nors neteisingai juos atstumti".

Kas kita yra pastaraisiais dešimtmečiais vykstanti seksualinė revoliucija, kurios metu homoseksualai iš savo problemos daro elgesio normą ir net pasididžiavimo objektą, reikalaudami jos reklamai viešosios erdvės, praktikavimui - valstybės apsaugos ir lygaus vyro ir moters šeimai statuso.

Žiūrint iš religinės perspektyvos, visa ši grynai politinė kampanija yra paprasčiausias siekis nuodėmę paversti dorybe arba bent jau jai lygiaverte vertybe. Tai kyla iš puikybės, o to Pranciškus ir Bažnyčia tikrai nepalaiko. Daug pasako vien tai, kad niekas nesiima šito paklausti jo tiesiai - atsakymo gali nebūti kaip apversti aukštyn kojomis.

Sakyčiau, kitais klausimais Pranciškus kaip tik buvo itin nuoseklus Katalikų Bažnyčios mokymo atžvilgiu: kategoriškai pasisako prieš abortus, skatina krikščionis aktyviai prisidėti prie politinių klausimų sprendimo, palaikydamas katalikų socialinio mokymo tradiciją, kritikuoja individualistinį ekonominį laisvosios rinkos libertarizmą bei tokį pat individualistinį moralinį realiatyvizmą. Neseniai pripažinta, kad kitas skandalu virtęs popiežiaus interviu italų dienraščiui "La Repubblica" buvo jį kalbinusio Eugenio Scalfaro surašytas iš atminties ir daug ką iškraipant. Žodžiu, dėl Popiežiaus nuostatų ir intencijų visiems turėtų būti ramu.

Su Pranciškaus viešais pasisakymais susijusi kita problema. Nuolatos gaudomas už liežuvio ir cituojamas be konteksto jis galėtų daug atsakingiau rinkti žodžius ir Bažnyčiai priešiškiems žiniasklaidos atstovams nesuteikti net progų pateikti iškreiptos prasmės, paties Popiežiaus intencijų neatitinkančias jo atsakymų nuotrupas. Kita vertus, ši problema neturėtų stebinti, žinant, kad kalbame ne apie politiką ar akademiką, o pirmiausiai dvasininką, kuris ir neturi būti įpratęs gintis nuo spaudos puolimų.

Šiaip ar taip, visas viltis, kad Bažnyčia peržiūrės savo ilgaamžio mokymo tiesas, į šipulius sudaužo visai neseniai išleistas Pranciškaus apaštališkasis paraginimas "Evangelii gaudium", kuriame aiškiai matyti, kad pontifikas nuosekliai tęsia Bažnyčios Tradiciją, kuriai tiek dėmesio skyrė jo pirmtakas Benediktas XVI, su kuriuo Pranciškaus pažiūros vis dirbtinai priešinamos.

Kalbino Andromeda Milinienė

Šaltinis: www.ve.lt