Romualdas Povilaitis. Lietuvos piliečių politinė atskirtis didėja

Minint tarptautinę Žmogaus teisių dieną nejučia iškyla klausimas: ar žmogaus teisės Lietuvoje jau tapo realybe, ar jos žinomos, suvokiamos i...

Minint tarptautinę Žmogaus teisių dieną nejučia iškyla klausimas: ar žmogaus teisės Lietuvoje jau tapo realybe, ar jos žinomos, suvokiamos ir visiškai įgyvendinamos? Turint galvoje, kad Lietuva prie Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos (ją 1948 metų gruodžio 10 dieną priėmė Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja, šis įvykis ir davė pradžią Žmogaus minėti teisių dieną) prisijungė dar 1991 metais, o tapus Europos Sąjungos nare, jai yra privalomi visi kiti žmogaus teises ginantys dokumentai, galima tikėtis, kad padėtis Žmogaus teisių srityje kasmet gerėja. Ko gero, taip ir pasakytų tie, kurie yra atsakingi už šią sritį. Tikriausiai jie paminėtų ratifikuotas konvencijas, pasirašytus dokumentus, įsteigtus biurus, išleistus leidinius ir kita. Iš dalies jie būtų teisūs – formaliosios pažangos iš tiesų yra. Tačiau kelia nerimą kita medalio pusė. Teises (ne tik Žmogaus teises, bet ir teises apskritai) nepakanka deklaruoti, jos turi „gyventi“. Kitaip susiduriame su reiškiniu, paminėtu dar J.V. von Goethe‘s – yra daug žinančių ir giriančių madingą rašytoją, bet labai maža jį skaitančių. Lietuvoje pastaruoju metu, ypač pirmininkaujant Europos Tarybai, Žmogaus teisės minimos vis dažniau. Bet ar kas nors keičiasi realiame gyvenime? Atrodo, kad valdžios elitą visiškai tenkina esama padėtis ir pagrindinis jo rūpestis tėra paviršutiniškai pasigražinti „prieš Europą“.

Žmogaus teisės nuo kitų teisių skiriasi tuo, kad jos nėra visuomenės elgesio reguliatorius, perteiktas valdžios „liaudžiai“ apskritai, priešingai – jos gina žmonių laisvę, gyvybę, orumą nuo valstybinės valdžios pasikėsinimų. Tikrai demokratinė valdžia šias teises supranta kaip natūralų dalyką ir jas gerbia, vis kiti režimai tai daro arba nenoromis arba apskritai yra linkę šias teises ignoruoti. Valdžiai savęs riboti nesinori. Tam, kad ji gerbtų visų (būtent visų) žmonių teises, būtinas spaudimas jai „iš apačios“, tačiau tai gali būti tik tuo atveju, jeigu žmonės žino savo teises ir supranta, kokia jų reali padėtis šalyje. Pagaliau, jie turi mokėti jomis naudotis. Koks mūsų piliečių teisinės kultūros lygis tiksliai pasakyti nelengva, tačiau tas faktas, kad valstybei menkai rūpi gyventojų teisinis išprusimas turėtų rodyti, kad šioje srityje yra viskas gerai. Kita vertus, yra žinoma („Vilmorus“ tyrimai, 2012 metai), jog kas antras žmogus mano, kad jam nepakanka žinių apie žmogaus teises (tarp moksleivių ir studentų tokių tik kas ketvirtas ir valdantieji gali iš to pasidaryti sau patogią išvadą, kad kuo jaunesni žmonės, tuo jie labiau šioje srityje išprusę, ir ateis laikas, kada teisinis raštingumas šalyje bus dar geresnis). Tačiau ne paslaptis, kad kuo žmogus mažiau žino, tuo geriau apie savo turimas žinias galvoja. Todėl nepasiduokime iliuzijai.

Iliuziją, kad šioje srityje esame pasiekę gerų rezultatų, paneigia pastaruoju metu vis dažniau pasigirstančios valdančiųjų kalbos, kad žmonės dar nesubrendo pilietinei raiškai, kad jų teisinė kultūra žema, todėl būtų neatsakinga sumažinti parašų referendumui inicijuoti apatinę ribą, įsileisti piliečių atstovus į teismus, suteikti daugiau teisių nevyriausybinėms organizacijoms, leisti aktyviau piketuoti, rengti mitingus ir kita. Kaip pakeisti padėtį neskatinant aktyvios piliečių praktinės pilietinės veiklos, visiškai neaišku, juolab kad teisinis švietimas, deja, merdi. Pagal tokią logiką visiškai neaišku, kaip buvo išdrįsta 1920 metais pirmą kartą Lietuvos istorijoje surengti laisvus, lygius, visuotinius, demokratiškus rinkimus, jeigu tuo metu kas penktas pilietis apskritai buvo neraštingas. Gali būti, kad 100 000 balsų referendume yra rizikingas skaičius, tačiau 300 000 (11 proc. šalies gyventojų) taip pat vargiai realus. Kai kuriose Vakarų Europos šalyse referendumui surengti pakanka mažiau negu 2 proc. gyventojų parašų.

Visuomeniniai procesai veda į tai, kad kiek bebūtų piliečiai pasyvūs (didžiąja dalimi dėl valstybės valdymo netobulumo), vis tiek asociacijų-nevyriausybinių organizacijų (NVO) plėtra vyksta. Bet kuri demokratinė valstybė, siekdama gyventojų politinės ir pilietinės brandos, turėtų visokeriopai skatinti šį piliečių aktyvumą. Tikrovėje yra priešingai. Nors galų gale – po dvidešimt trejų Nepriklausomybės metų! – buvo susigriebta, jog laikas turėti (kažkada jau parengtą ir pamirštą) NVO įstatymą, iš prezidentūros atkeliavęs jo projektas daugelį apstulbino. Pakanka paminėti vieną jo dalį – NVO tarybos nuostatus numatyta pavesti tvirtinti Vyriausybei. Apie siekį „prisijaukinti“ kai kurias NVO, išskiriant jas iš visų kitų, netgi nekalbėkime. Ką bendro su pilietine visuomene turi tas faktas, kad valstybė siekia valdyti nevyriausybines organizacijas? Užtat toks siekis turi daug ką bendro su kai kurių kaimyninių šalių praktika.

Ne paslaptis, kad šalies partinė sistema išgyvena sunkius (žinoma, ne sau, bet visuomenei) laikus. Partijų ir iš jų atstovų sudaryto Seimo populiarumas stabiliai kritiškai žemas, iš dalies iš jų telikusi iškaba, partijos – jų nesikeičiantis elitas – tuo labiau, virto interesų grupėmis, kurioms viešasis interesas mažiausiai rūpi. Užtat rūpi valstybės dotacijos. Partijos monopolizavo šalies politinį gyvenimą, todėl nei senokai veikiančios NVO, nei naujai įsikūrę politiniai bei visuomeniniai judėjimai ar, juo labiau, aktyvūs piliečiai konkuruoti su jomis nepajėgūs. 

Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, Lietuvos Konstitucija, kiti teisės aktai garantuoja piliečių teisę į taikių susirinkimų laisvę. Iš esmės turėtų pakakti informuoti miesto valdžią apie būsimus piketus, mitingus ar demonstracijas, laikytis tvarkos bei gerbti kitų piliečių teises. Realybėje ši teisė ne plečiama, o siaurinama. Apribotas piketo dalyvių skaičius, nustatyti didesni atstumai iki piketuojamo objekto, reikalaujama mitingams gauti išankstinį savivaldybės leidimą, nors tai (spontaniško protesto atveju) ne visada įmanoma. Tačiau netgi laikantis šių reikalavimų pilietis negali būti tikras, kad ant jo galvos nenusileis Temidės kardas. Neseniai, nesant jokių kaltės įrodymų, buvo paskirta didelė bauda vienai aktyviai Panevėžio gyventojai. Galbūt policijai, o vėliau ir teismui nepatiko, kad panevėžiečius sujaudino mergaitės sudeginimas automobilyje? Ar tai, kad piketas įvyko prie miesto policijos komisariato? Akivaizdu, kad reikia ne tik demokratizuoti susirinkimų įstatymą, bet ir užtikrinti, kad jis būtų įgyvendintas. Kaip ir visi kiti.

Viena iš problematiškiausių valstybės gyvenimo sričių žmogaus teisių požiūriu Lietuvoje yra teisinė sistema, visų pirma – teismai. Teisininkų bendruomenė, visada buvusi gana uždara, palaipsniui nuo visuomenės atsitvėrė dar labiau ir tapo vis labiau privilegijuota. 1995 metais panaikinus tarėjų instituciją teismuose, visuomenė prarado visas galimybes kontroliuoti teisminę valdžią, o pastaroji nelinkusi nei informuoti, nei tuo labiau atsiskaityti piliečiams. Teismų savivalda ir kosmetinės teismų reformos esmės nekeičia. Gajos sovietinės tradicijos, šeimų dinastijos, klano įpročiai ir galimybė finansiškai įtakoti mantijomis pasidabinusius valdžios atstovus nusmukdė piliečių pasitikėjimą šia institucija iki neregėto lygio – teismais, prokuratūra ir policija pasitiki tik 15–20 proc. gyventojų. Nors visuomenininkai jau daug metų siekia atkurti visuomenės atstovų (tarėjų) instituciją teismuose arba kitaip demokratizuoti teismus, iki šiol to padaryti nepavyko. Valdantieji nesukalbami: „visuomenė tam dar nesubrendusi“.

Skaudžiausią smūgį teisinės valstybė įvaizdžiui sudavė žinomi Garliavos įvykiai. Nepaisant akivaizdaus fakto, kad 2012 metų gegužės 17 dieną Klonio gatvėje buvo šiurkščiai pažeistos žmogaus teisės, kad prieš vaiką, jo gimines, globėjus ir stebėtojus, nesant tam jokios būtinybės, buvo panaudota neadekvati jėga, iki šiol smurto užsakytojai ir vykdytojai nėra nei įvertinti, nei nubausti, o nukentėjusiems toliau taikomos represijos. Teisinio nihilizmo pavyzdį šiuo atveju ne kartą pademonstravo ne tik pareigūnai, bet ir Seimo narių dauguma, kiti valdžios atstovai bei teisėjai, šiuo metu vieną po kito štampuojantys administracinės teisės nuosprendžius penkiolikai psichologiškai ir fiziškai traumuotiems Garliavos šturmo liudytojams. Garliavos įvykiai pademonstravo dar vieną žmogaus teisių ignoravimo faktą – šis daugiau negu rezonansinis įvykis bei su juo susijusios aplinkybės iki šiol toli gražu nėra ištirtas, o visuomenė palikta nežinioje. Niekas nežino, kokia yra mergaitės sveikata, kokios jos gyvenimo sąlygos. Tikriausiai „liaudis dar nesubrendusi“ žinoti. Apribojimas nuo teisingos informacijos plinta. Teismo procesai vis dažniau vyksta „rašytinio proceso tvarka“ (visuomenė negali juose dalyvauti), proceso dalyviai neretai negali naudotis jo metu daromais garso įrašais ir kita.

Tipišką Temidės neveiklumą sprendžiant piliečiams aktualius klausimus kompensuoja pavydėtina teisėtvarkos ir teisėsaugos energija tada, kada paliečiami šios grupės ir jai artimų grupių interesai. Akivaizdus to pavyzdys – šiuo metu eskaluojamas Neringos Venckienės apkaltos klausimas. Be abejonės, susidariusi situacija nėra normali, tačiau šio rezonansinio atvejo negalima nagrinėti tik iš formaliosios pusės, neatsižvelgiant į problemos esmę. Stebėtiną vangumą aiškinantis dingusios Seimo narės buvimo vietą pakeitė ne mažiau įstabi skuba surengti jai apkaltą nepasibaigus teisminiam nagrinėjimui, nesant Seimo procedūros tokiam unikaliam atvejui spręsti ir nekreipiant dėmesio į esamus prieštaravimus teisės aktuose. Pavyzdžiui, jeigu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (74 str.) teigiama, kad apkalta yra galima „[...] paaiškėjus (išskirta aut. – red. pastaba), kad padarytas nusikaltimas [...]“, tai Seimo statute (228 str. 3 d.) ta procedūra kažkodėl galima tuo atveju, jeigu „asmuo įtariamas (išskirta aut. – red. pastaba) padaręs nusikaltimą“.

Išsamesnė žmogaus teisių padėties Lietuvoje analizė verčia prisiminti Gatajevų, Eglės Kusaitės, Šarūno Paberalio bylas, atvirą klausimą dėl Vytauto Pociūno žūties, neišspręstą vaiko teisių apsaugos problemą, kurią dar labiau aštrina siūlomi gana keisti įstatymų projektai, skirti vaikų ir jų tėvų santykiams reguliuoti arba vaikų seksualiniam auklėjimui, visas kompleksas nerealizuotų socialinių teisių, išties aktualių pensininkams, sergantiesiems, neįgaliesiems, gausioms šeimoms ir visiems dirbantiesiems. Visi šie atvejai rodo, jog žmogaus teisių padėtis mūsų valstybėje toli gražu nėra gera.

Pasakyti, kad iki normalios (vakarietiškos) teisinės valstybės Lietuvai dar toloka, yra per maža. Didžiausią nerimą kelia ne tai, kad dar nesame suspėję nutolti nuo nelengvos praeities. Kur kas labiau neramina negeros tendencijos, rodančios, kad nors fasadas ir gražinamas, nuo šiuolaikinio europinio žmogaus teisių lygio neretai tik tolstame. Teisinė sistema nėra izoliuota, todėl tikriausiai priežasčių reikia ieškoti visose valdžios sferose. Istorinė daugelio šalių patirtis rodo, kad politinės, administracinės, finansinės, teisminės ir informacinės (žiniasklaida) valdžių susiliejimas visuomenei yra pavojingas. Tuo atveju jos didžioji dalis nustumiama į užribį, susiformuoja piliečių politinė atskirtis, kuri ne mažiau pavojinga nei socialinė atskirtis. Tai gilina priešpriešą ir įtampą valstybėje, stabdo jos normalią raidą ir daro pažeidžiamą kitų šalių atžvilgiu.

Šaltinis: www.tiesos.lt


Susiję

Romualdas Povilaitis 6287127369036548872

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item