Linas Zasimavičius. Nelaisvas mąstymas arba kodėl verta žinoti Nepriklausomos Lietuvos politinę mintį?

2012 m. buvo ypatingi metai, nes buvo išleistas Lietuvos politinės minties antologijos pirmasis tomas. Kuo ypatingas šis Vytauto Radžvilo, A...

2012 m. buvo ypatingi metai, nes buvo išleistas Lietuvos politinės minties antologijos pirmasis tomas. Kuo ypatingas šis Vytauto Radžvilo, Alvydo Jokubaičio, Justino Dementavičiaus, Algimanto Jankausko ir Kęstučio Girniaus sudėtas ir suredaguotas politinės minties antologijos tomas? Šis tomas leidžia nubraukti visus stereotipus apie „tamsiąją tarpukario diktatūrą“. Stasio Šalkauskio, Antano Smetonos, Antano Maceinos, Vytauto Alanto ir kitų tekstai parodo, kad akademinis gyvenimas mąstymo lauke Tarpukariu buvo kaip niekada turtingas ir įvairus. Nepaisant autoritetinio režimo, viešajame diskurse sklandė įvairių ideologijų idėjos: nuo socializmo, komunizmo iki nacionalizmo, konservatyvizmo. Tai rodo, kad 1926 m. gruodžio mėn. įvykdytas perversmas ne tik nesukėlė politinės minties stagnacijos, bet kaip tik, priešingai, prisidėjo prie jos klestėjimo.

Galima drąsiai teigti, kad Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu daugelis žmonių mąstė laisvai. Ne tik mąstė, bet ir nuoširdžiai  stengėsi pagerinti valstybės gyvenimą. Jokių represijų nesulaukęs kritiškas S. Šalkauskio viešas laiškas A. Smetonai tik parodo, kad tuo metu mąstyti laisvai nebuvo tabu. Taigi šiame straipsnyje kalbėsiu apie laisvės sampratą, ir kodėl, kai kurių asmenų prieštaringai vertinama Nepriklausomos Lietuvos laisvė, ypač minties srityje,  valdant A. Smetonai, yra reikalinga šių dienų Lietuvai. 

1990 m. Kovo 11-oji buvo neeilinės diena visai Lietuvai. Pagaliau, Lietuva po daugiau nei 50 metų pertraukos vėl tapo nepriklausoma valstybe. Atgavome laisvę. Ta kova buvo ilga – pradedant J. Ambrazevičiaus perversmu, partizanų pasipriešinimu, Katalikų Bažnyčios kova, baigiant Dainuojančia Revoliucija. Ir štai dabar, po 23 metų paklauskime savęs: ar tapome laisvi, ar tapome laisvesni nei lietuviai gyvenę 1926-1940 metais? Keletas dalykų leidžia abejoti. Milžiniški emigracijos tempai, natūralaus gyventojų prieaugio mažėjimas, savižudybės, vis dar merdinti provincija, sunki vyresniojo amžiaus žmonių finansinė padėtis, tragiškai mažas pasitikėjimas tautos atstovybe – Seimu, Vyriausybe, partijomis, teismais, policija,  rodo, kad kažkas su mūsų valstybe yra negerai. Juk laisvė dažniausiai reiškia naujas galimybes kurti tai, ką nori, būti tokiu, kokiu svajoji ir pan. Aišku, laisvė negali garantuoti 100 - procentinės  sėkmės kiekvienam, ypač po tokios SSRS padarytos žalos Lietuvos piliečių mąstymui, moralei. Vis dėlto, neišvengiamai iš valstybės, atgavusios laisvę yra tikimasi daug, ir te nepaneigia niekas, kad ir pasiekiama. Be abejonės – tam reikalingos tinkamos priemonės. Pirmiausia - tinkamos valstybinės institucijos, atitinkančios istorinę valstybės ir tautos gyvavimo dvasią, tikrai laisvas mąstymas, nes tik toks tegali sukurti tikrą pažangą ir galiausiai – nors šioks toks laisvės sampratos turėjimas. Apskritai, mąstymas tik ir tegali būti laisvas, nes kitoks mąstymo būdas yra kur kas panašesnis į šizofreniją. Taigi, dabartinės Lietuvos problemos yra sukeltos ne ko kito, o vis dar egzistuojančios nematomos Sovietmečio rankos, trukdančios, tiek visuomenei, tiek politikams laisvai mąstyti ir taip prisidėti prie bendrojo gėrio. Ištrūkus iš po Geležinės uždangos, prisijungus prie ES, Lietuvoje įsikerojo klaidingas mąstymas apie laisvę. O neteisingai suvokdamas laisvę, sunku yra laisvai mąstyti.  Štai, praėjusios Vyriausybės vadovas, Andrius Kubilius, viešoje erdvėje yra išsireiškęs(bandydamas pateisinti 2008 m. prasidėjusią masinę tautos emigraciją):“ Prieš 22 metus mes išsikovojome laisvę. Laisvę šaliai būti nepriklausomai ir laisvę šalies piliečiams emigruoti.“ Tai puikus klaidingo mąstymo apie laisvę pavyzdys. Iš pasakymo, atrodytų, kad visi emigrantai palieka savo namus, šeimos narius, turtą, mylimą aplinką, nes tarsi tai būtų visų trokštamas dalykas. Be galo ciniška taip mąstyti. Daugybė gabių ir šalį mylinčių žmonių išvyko iš Lietuvos, nebegalėdami oriai išgyventi, neturėdami jokios vilties, kad politinės partijos pagaliau liausis riejusios tarpusavyje ir pradės dirbti Lietuvos, kiekvieno piliečio labui. Žmogus tikrai nenaudos laisvės sau pakenkti, nebent jis sadomazochistas.  Pagal tokią logiką, jeigu „IŠSIKOVOJOME“ „laisvę“ emigruoti, vadinasi, išsikovojome „laisvę“ ir pirmauti Europoje pagal savižudžių skaičių. Štai kodėl, nesugebantis mąstyti apie laisvę, o tai reiškia ir laisvai mąstyti žmogus, dažnai gali atrodyti  turintis tam tikro sunkumo šizofrenijos stadiją.

Laisvai mąstantis žmogus pasižymi dar vienu požymiu – jis nesirenka iš dviejų pasirinkimų. Lietuvos politinėje erdvėje dažnai jaučiamas bipoliškumas, vertinant tam tikrus įvykius šalies viduje. Paprastas pavyzdys: VAE projekto istorija. Ne laisvai mąstantys žmonės galvojo taip: jeigu esi už naują atominę elektrinę, nepaisant visų sąlygų – esi racionalus, teisingas žmogus. Juk elektros priklausomybė nuo Rusijos yra svarbiausias valstybinis interesas. Todėl visi, kas prieš yra valstybės priešai, Rusijos draugai. Toks mąstymas nelaisvas. Neaišku kodėl, greičiausiai ideologizuotas siauros interesų grupės. Kodėl?  Nebūti už VAE yra daugybė priežasčių, nesant Rusijos agentu. Pradedant, sunkiai tikima mažesne elektros kaina ateityje, konkurso vykdymo skaidrumu, susirūpinimas vis augančia valstybės skola, galimu biologiniu pavojumi, bei viena rimčiausių priežasčių – alternatyvos. Alternatyvos – pasiekti Lietuvos energetinei nepriklausomybei. Taigi, pasisakant prieš VAE buvo galima ir nebūti Rusijos šnipu, nes tikslas buvo toks pats – šalies energetinė nepriklausomybė. Tą parodė ir referendumas. Aišku, kai kam galėjo pasirodyti, kad šimtai tūkstančių balsų buvo nupirkti Rusijos agentų, bet kaip ir minėjau, nelaisvas mąstymas dažnai artėja prie šizofrenijos. Taigi, laisvai mąstantis žmogus visada geba apmatyti ne vieną, bet keletą išeičių kiekvienoje situacijoje. Jis niekada neteis kitų, remiantis tik bipoliu mąstymu. 

Dar vienas nelaisvo mąstymo pavyzdys Lietuvoje – siekis būti nuolankia ES provincija, kuri stengiasi pirmauti pagal tai, kaip paklusniai įgyvendina ES direktyvas.  Kitais metais artėjančio žemės draudimo parduoti užsieniečiams termino pabaiga daugelio politikų ir verslininkų kalbose atsispindi piktdžiugiška laime pagaliau dar kartą nusilenkti Europos Sąjungos institucijomis. Daugelis, pasisakantis prieš referendumą, prieš žemės pardavimą užsienio subjektams, dažnai argumentuoja, jog reikia laikytis įsipareigojimų, duotų ES, prieš stojant į šią sąjungą ir negarbinga, gavus šitiek naudos iš ES, dabar taip pakišti kiaulę. Be abejo, svarbu laikytis įsipareigojimų, tačiau reikia klausti savęs taip pat, ar tikrai ES eina ta linkme, kokia ji turi eiti? Kiekvienas laisvai mąstantis žmogus užduos sau šį klausimą. Ne tik užduos, bet ir supras, kad ten, kur eina ES, ten eina ir mūsų valstybė. Tuomet iškyla dilema: ar mes esame tiesiog keleiviai ES traukinyje, vežančiame nežinia kur, ar mes esame mašinistai, galintys pakeisti ES trajektoriją, kur laisvas mąstymas diktuoja, jog yra geriau? Sutikti su bet kokia ES direktyva, reiškia visiškai pasitikėti jos institucijomis. Realiai, pasitikėjimas turi būti toks stiprus, koks įmanomas tik  šeimoje. Ar tai yra įmanoma, kad Lietuvos politikas jaučia tokį stiprų ryšį su Briuseliu, tarsi tai jam būtų tėvas ir motina? Iš karto iškyla Biblijinis vaizdinys, kuomet Dievas liepė Abraomui paaukoti savo sūnų, taip norėdamas įsitikinti Abraomo ištikimybe, pasitikėjimu Dievu. Tai labai primena šių dienų Lietuvos politinę situaciją, kuomet ES institucijos, stengdamosios  užimti visažinio Dievo vietą, nori pamatyti, kur yra valstybių  pasitikėjimo jomis ribos. Valstybių vidaus žemės pardavimas užsieniečiams primena tą Abraomo auką, kurią turi sumokėti tikintieji. Esminis skirtumas tas, kad Dievas norėjo pamatyti Abraomo pasitikėjimą ir tikrai nesiekė pražudyti jo sūnaus, šiuo atveju, ES institucijos, kėsindamosios į brangius (ne kaina) dalykus, iš tikrųjų nori juos atimti. Lietuvos politikai, sudievindami ES institucijas, pasiryžę iš tikrųjų paaukoti tai, dėl ko buvo kovojama šimtus metų. Iš kur kyla toks fanatiškas pasitikėjimas ES? Vienas galimas atsakymas į šį klausimą būtų toks, kad tarnavimą Maskvai, pakeitė tarnavimas Briuseliui. Nelaisvas mąstymas prašyte prašosi vergovės. Vergovės tam, kuris yra aukštesnis už tave, nelaisvo mąstymo suformuotomis ypatybėmis: cinizmu, chamiškumu, pragmatiškumu .  Vergavimas  partijai, vergavimas ideologijai, vergavimas Europos institucijomis, vergavimas kaimyninėms valstybėms, užsienio korporacijoms,  yra labai pastebima tendencija Lietuvos politiniame gyvenime. Vyraujantis vergoviškas mentalitetas, arba nelaisvo mąstymo būdas visuomenėje ir politikoje, kiša Lietuvos valstybei pagalius į ratus ir trukdo siekti ne menamos, o tikros pažangos politinėje, akademinėje, ekonominėje, kultūrinėje srityse. Užtenka įsijungti televizorių ir pamatyti, kad Lietuvos prodiuseriai nesukuria absoliučiai nieko naujo, ko nebūtų užsienyje, užtenka apžvelgti laikraščių antraštes, kad suprastum, jog Lietuvos diplomatai jau nebesupranta, kieno interesus atstovauja, užtenka suvesti youtube.com, kad pamatytum, kaip partijos interesų prastumti žmonės, politikoje nesusigaudo nei kur jie dirba, nei kaip vadinasi Tas pagrindinis šalies teisės šaltinis. Tuomet kyla pyktis. Kodėl mes taip negerbiame savęs, kad leidžiame visokiems cinikams, nevykėliams diktuoti sąlygas valstybėje? Kodėl nebandome ko nors kurti, statyti savo jėgomis? Nejaugi esame tokie nevykėliai, dabartinio pasaulio vergai, kad klausome visų direktyvų ir bijome nesutikti su tuo, kas mums atrodo neteisinga?! 

Viskas dar gali būti kitaip. Tereikia atsigręžti į praeitį. Atsigręžti į laikus, kuomet žmonės iš tikrųjų mąstė laisvai. Lietuvoje, buvusioje daug sudėtingesnėje situacijoje: be Vilniaus krašto, SSRS imperijos ekspansinės ambicijos, nuolatinės įtampos su Lenkija, nacių vis augančios pretenzijos į Klaipėdos kraštą, nebuvo kliūtys išlaikyti Lietuvos valdžiai stiprų politinį stuburą ir nepasiduoti iki paskutinio nei vienai iš šių pusių. Lietuvoje klestėjo politinės idėjos apie naujas valstybės organizacines formas, kurios dar labiau paskatintų ir taip sparčiai augančią šalies ekonomiką, besiskleidžiančią kultūrą. Viešojoje erdvėje sklaidė tiek socialistinės, tiek nacionalistines idėjos. Akademinė, minties laisvė tiesiog klestėjo Lietuvoje. Gaila, kad SSRS okupacija sukliudė šioms idėjoms visiškai materializuotis, tačiau dar labiau gaila, kad didelė dalis dabartinių valstybės atstovų taip ir nėra skaičiusių nei A. Smetonos, nei S. Šalkauskio, nei A. Maceinos ar kitų garsių tarpukario mąstytojų minčių apie Lietuvos politinę santvarką, tautos, valstybės idėjas. Sovietų Sąjunga okupacijos laikotarpiu padarė tikrai „didelį“ darbą – ištrynė Nepriklausomos Lietuvos istorinį laikotarpį, marginalizavo jį.  Žmonių karta, kuri jau nebeatsimena Tarpukario laikų, nebeskaito to laikmečio  raštų ir, apskritai, mažai teskaito, arba yra gimusi po 1990 metų, taip ir nesusipažinusi su laisvės idėjomis, sunkiai begali suvokti, ką iš tikrųjų reiškia būti laisviems ir, ką reiškia laisvai mąstyti. 

Susiję

Linas Zasimavičius 7891701008382097082
item