Jaroslavas Melnikas. Maidanas mirs, bet nepasitrauks

Kijeve, Maidane, praleistos dienos man leidžia tvirtinti: ten dabar susirinko dešimtys tūkstančių labai įpykusių žmonių. Tai jau ne Oranžinė...

Kijeve, Maidane, praleistos dienos man leidžia tvirtinti: ten dabar susirinko dešimtys tūkstančių labai įpykusių žmonių. Tai jau ne Oranžinė revoliucija. Valdžia suįžūlėjo, lieja nekaltų studentų, taikių protestantų kraują, organizavo Maidano šturmą, kuriame dalyvavo vidaus kariuomenė (nieko tokio valdžia sau neleido 2004 metais). Dešimtys tūkstančių šalmuotų ir skydais prisidengusių specialiųjų pajėgų ir vidinės kariuomenės kareivių, kaip kokie fašistai vidurnaktį iš keturių pusių puolė beginklius žmones, kai jų buvo likę pora tūkstančių. Jie norėjo sunaikinti „liaudies pasipriešinimo židinį“. Jie stojo prieš savo pačių tautą – nors jų pareiga tą tautą ginti.

Kijeve ėmė skambėti varpai, ukrainiečių Bažnyčia kvietė žmones gelbėti Maidano. Bažnyčia, skirtingai negu munduruoti moraliniai išsigimėliai, – su liaudimi. Vidinė kariuomenė buvo bejėgė prieš subėgusius šimtą tūkstančių žmonių ir atsitraukė. Laikinai.

Tokį jausmą esu patyręs tik 1990 metų sausio 13 dienos išvakarėse Vilniuje. Tada gyvenau VU dėstytojų bendrabutyje, Čiurlionio gatvėje. Jis stovėjo ant kalno, kurio papėdėje driekėsi kelias. Mane pažadino 
kažkoks gausmas, išėjau į kiemą ir pažvelgiau žemyn. Gatve riedėjo ir riedėjo sovietiniai tankai.

Čia, Kijeve, iš visų pusių šliaužė vidinė kariuomenė. Tų šalmuotų „kosmonautų“ buvo tūkstančių tūkstančiai. O už jų – dar šimtai autobusų, prikimštų specialiųjų pajėgų. Tai buvo baisu. Maidane Eurovizijos nugalėtoja dainininkė Ruslana rėkė į mikrofoną: „Sustokite! Nevykdykite nusikalstamo įsakymo! Mes turime teisę taikiai protestuoti!“ Pusė Ukrainos matė tą siaubą iš tiesioginės transliacijos Internete ir penktuoju kanalu. Pusė Ukrainos verkė. Užvedinėjo variklius, ketindami vykti į Kijevą.

Koks buvo Maidano atsakas į kariuomenės ataką prieš savo liaudį? Ukrainiečiai neišsibėgiojo kas sau. Protestuotojai ėmė statyti jau rimtas barikadas. Pakilo visa šalis. Dabar Maidanas – tai ne tik centrinė Kijevo ir Ukrainos aikštė. Tai ir į ją vedančios gatvės. Suskaičiavau keturias „tvirtovės sienas“ Kreščiatike. Dabar norint užimti Maidaną, reikia šturmuoti keturias barikadų eiles. Beje, paskutinės barikados aukštis – trys metrai, ji sukrauta iš maišų, kuriuose su šiukšlėmis sumaišytas sniegas buvo užlietas vandeniu ir užšalo. Protestantai tikina, kad tokią monolitinę sieną galima sugriauti tik tankais.

Mačiau, kaip barikadų prieigose naktį dirba suvirintojai. Jie iš geležinių strypų suvirina konstrukcijas, kurias jaunuoliai apvynioja spygliuota viela. Taigi, net prieiti prie barikadų nebus paprasta. Ant barikadų viršaus – irgi spygliuota viela. Virš vielos – Ukrainos ir Europos Sąjungos vėliavos.

Maidanas dabar jau sutvirtinta gynybinė siena. Tai ištisas miestas. Ištisos gatvės iš didžiulių kareiviškų palapinių, šalia kurių stovi statinės. Ten dega malkos ir šildo aplinkui sėdinčius „gyventojus“. Ant palapinių parašyta: „Pirmosios šimtinės štabas“, „Medicinos punktas“, „Užsirašymas į savigynos būrius“, „Spaudos tarnyba“... Daug karšto maisto išdavimo punktų. Jį čia pat gamina – lauko virtuvės ir net didžiulės šiuolaikinės vokiškos viryklės. Visas maistas ir gėrimai – nemokami.

Kiekvieną savaitgalį Maidane susirenka milijono žmonių liaudies večė (susirinkimas). Bet valdžia, kurią sudaro nusikaltėliai, išgrobstę šalį ir falsifikuojantys rinkimus, nesirengia pasitraukti. Ji ir toliau gąsdina liaudį represijomis: nuolat kviečia į prokuratūrą protesto dalyvius, daugelį suima. Maidane tebetvyro naujo kariuomenės puolimo grėsmė. Priežastis aiški: jei chunta neteks valdžios, jai teks sėsti į kalėjimą.

Merija

Buvusi Kijevo merija – revoliucijos štabas. Primena Smolnį filme „Leninas Smolnyje“. Čia buvusioje aktų salėje su balkonais aplinkui (lubų aukštis penki metrai) – palei sienas miega šimtai žmonių. Centre stovi stalai, prie kurių sėdi opozicijos deputatai iš parlamento. Ant scenos – komendantas ir jo padėjėjai. Verda darbas.
Jau buvo atmuštas merijos puolimas, rengiamasi kitam.

Nepaliaujamu srautu eina žmonės, kurie iš visos Ukrainos veža produktus, drabužius, daiktus, aukoja pinigus. Gyventojų aukos „revoliucijai“ daug kartų viršija būtiną „revoliucijai“ sumą.

Kiekvieną čia įeinantį žmogų tikrina, apčiuopia. Bijomasi provokatorių.

Priešais meriją dega laužai, stovi palapinės. Žmonės šildosi, šoka. Šalia, už šimto metrų, visą parą šūkauja daugiatūkstantinis Maidanas.

Ukrainiečiai – mažai ką turi bendra su rusais. Lietuvoje iki šiol paplitęs mitas, kad ukrainiečiai – tai kone tie patys rusai, „slavai“, kone ne „rusų” rūšis. Iš tiesų ukrainiečiai istoriškai, kultūriškai, savo kalba, charakteriu ir net genetiškai – visiškai kitokie, negu rusai. Tai akivaizdu, kai matome milijoną žmonių, kiekvieną savaitgalį susirenkantį centrinėje šalies aikštėje ir protestuojantį prieš valdančią chuntą. Niekada Rusijoje (kur gyvena tris kartus daugiau žmonių) tokių dalykų nepamatysi.

Prieš mus – rusų propagandos pasekmės; propagandos,  kuri ne vieną šimtmetį tvirtina, kad ukrainiečių naciją XIX a. sukūrė austrai, norėję suskaldyti „vieningą rusų tautą“. Rusų ideologai ir legendą, kad žodis Rusia reiškia Rusiją, o Ukraina – „okraina“ (pakraštys), sugalvojo (iš tiesų tai tikriausias melas).

Tai vadinama – „vagie, kepurė dega“. Tokiu būdu imperijos propagandistai nori paskandinti mele pavojingą Rusijai tiesą, iš jos atimančią didingą istoriją. O tiesa yra ta, kad Kijevo Rusia – aukštos civilizacijos ukrainiečių valstybė, egzistuojanti nuo IX a. Maskva ir Maskvos carystė atsirado Kijevo Rusios pakraščiuose XIV a. kaip silpnai išsivystęs darinys, kurį netrukus šimtmečiams užgrobė Aukso orda. Totoriai-mongolai ir sukūrė žmogaus-vergo tipą ir despotišką valdymo būdą. Visai tai tebeegzistuoja iki mūsų dienų. O Ukraina tūkstantį metų visada priklausė Europai, sukūrė pirmą Europoje demokratinę valdymo formą (Zaporožės Sečė), per visą savo gyvavimo istoriją rodydama meilę laisvei.

Rusija amžių bėgyje nori pasisavinti Ukrainos istoriją, falsifikuodama dokumentus ir faktus.

Keliautojai iš Vakarų, kurie lankėsi Ukrainoje, visada pabrėždavo, kad ukrainiečiai – visai kitokie žmonės, negu rusai: atviri, aukštaūgiai, mylintys laisvę, nepikti, turintys išvystytą humoro jausmą (kitas dalykas, kad Rusijos okupacijos metai ir represijos prieš geriausius nacijos atstovus pablogino bendrą vaizdą). Carinė Rusija didelė dalimi kūrė kultūrą ukrainiečių rankomis – pradedant rašytoju Gogoliu ir baigiant dailininku Repinu bei rusiškos dvasinės muzikos kūrėju Bortnianskiu, jau nekalbant apie Čaikovskį, kilusį iš Ukrainos kazokų giminės.

Kitas mitas – kad ukrainiečių kalba tapati rusų kalbai. Jei taip būtų, tai į Ukrainą atvažiuojantys rusai suprastų ukrainiečius. Bet jie nieko nesupranta! Pavyzdžiui, „Jis gyveno dideliame mieste“ rusiškai skambės On prožyval v bolšom gorode («Он проживал в большом городе»), o ukrainietiškai Vin meškav u velykomu misti (« Він мешкав у великому місті»). Čia nėra nė vienos bendros šaknies. Pinigai rusiškai bus dengi («деньги»), o ukrainietiškai hroši («гроші”), vaikas – rebionok (ребенок), ukrainietiškai dytyna (дитина), kūdikis – mladienec (младенец), ukrainietiškai nemovlia (немовля). Tai visai kita kalba!

Ukrainiečių kalba kur kas artimesnė lenkų ir slovakų, negu rusų kalbai. Mitas, kad ukrainiečių ir rusų kalbos tapačios, sukurtas tam, kad palaikytų legendą, neva Kijevo Rusia – rusų valstybė, o geriausiu atveju – rusai yra „vyresnysis ukrainiečių brolis“ (ką bendra turi XIV a. atsiradusi nedidelė Maskvos kunigaikštystė, jau nekalbant apie į Rusijos imperijos sudėtį įeinančius buriatus, totorius, kaukaziečius, kalmukus, su didele Europos valstybe Kijevo Rusia?).

Kodėl Ukraina nuolat praranda valstybingumą?

Vienas iš paaiškinimų – Ukrainos teritorija sudaro mažiau nei vieną procentą žemės rutulio paviršiaus. Bet joje yra daugiau kaip 30 procentų planetos juodžemio. Bręstančios pasaulinės maisto produktų krizės sąlygomis – tai kur kas didesnis turtas, negu nafta. Hitleris gabeno ukrainietišką juodžemį vagonais. Kinai šiandien mėgina supirkti Ukrainos žemes. Pažįstami prancūzai fermeriai pasakojo, kad savo akimis negalėjo patikėti, kad šimtai tūkstančių žemės hektarų, kuriose galima išauginti fantastišką derlių, - niekuo netręšiami. Tai davė gamta. Jie ukrainietišką žemę vežėsi maišeliuose į Prancūziją, kad parodytų kaip stebuklą.

Be to, Ukrainoje – geras klimatas, Karpatų klanai ir Juodoji jūra. Kryme – subtropikai. Tai ne Rusija su jos žiemomis ir Sibiru. Tai šalis, kuri pagal teritorijos dydį ir gyventojų skaičių galėtų būti palyginta su Prancūzija, Anglija, Vokietija. Todėl Ukrainai neleido tapti nepriklausoma valstybe, kaip Baltijos šalims, griuvus carinės Rusijos imperijai. Ir dabar neleidžia įžengti į Vakarų pasaulį – tapti ES ir NATO nare. Rusija sunkiai, bet „paleido“ mažas Baltijos valstybes, tačiau į Ukrainą įsikibo dantimis. Dar Leninas yra pasakęs: „Be Ukrainos Rusija egzistuoti negali“.

Kuo baigsis kova

To niekas nežino. Valdžia rengia savus scenarijus pasipriešinimui nuslopinti, o gal net, pataikaujant Rusijai, šalies suskaldymą. Bet kaip besibaigtų nauja revoliucija Ukrainoje, viena aišku: laisva ukrainiečių tautos dvasia dar kartą nubudo. Daugelis galvojo, kad oranžinė 2004 metų revoliucija buvo atsitiktinumas. Bet ar galima kalbėti apie atsitiktinumą, kada kalbama apie naciją, kuri kilusi iš niekam nepaklūstančių ukrainiečių kazokų, haidamakų (sukilimas prieš lenkų šlėktą), UPA (ukrainietiški „miško broliai“) karių XX a. viduryje? Dėl Ukrainos padėjo galvas milijonai. Maidanas į sveikinimą „Šlovė Ukrainai!“ – atsako „Šlovė didvyriams!“. Holodomorą specialiai sukūrė Stalinas, kad būtų fiziškai sunaikinti nuolat maištaujantys Ukrainos gyventojai (nuo bado mirė 7 milijonai).

Ukrainos istorija – nuolatinių sukilimų, kurie seniai būtų pasibaigę nepriklausomos valstybės sukūrimu, jei Ukraina nebūtų strateginės svarbos šalimi.

Jėgų persvara kol kas prorusiškos, antieuropinės, korumpuotos, kriminalizuotos valdžios pusėje. Tačiau ji neturi palaikymo masėse, ją remia tik jėgos struktūros ir zombiais paversta biomasė iš Rytų ir Pietų, kuri grasinant ir sumokant pinigus suvežama į Kijevą, norint parodyti, kad už jų irgi stovi „liaudis“. Bet tie žmonės niekada nesiaukos ir net neatvers savo piniginės dėl valdžios. Kaip aukoja save Maidanui ukrainiečių tauta.

Viltį kelia tai, kad „eurorevoliucija“ dar kartą pažadino ukrainietišką laisvę mylinčio žmogaus archetipą. Tie, kas rengia revoliuciją, jau prarado baimę. O autoritarinė valdžia gali veikti tik per baimę.

Ne tik Kijeve, bet ir visoje Ukrainoje žmonės priešinasi valdžiai. Visoje Ukrainoje „Euromaidanai“, surenkantys dešimtis tūkstančių žmonių. Bet kas dar svarbiau – jie patys telkiasi. Pagal susitelkimo lygį ukrainiečiai dabar lenkia lietuvius. Tai tiesiog faktas. Lietuvoje yra didelių problemų dėl pilietinės visuomenės, kuri kontroliuotų valdžią. Maidane nėra nė vieno valdžios atstovo! Nesutikau nė vieno milicininko. Bet ten viešpatauja tvarka ir švara. Nėra vagysčių, nėra girtuokliavimo (girtų į Maidaną neįleidžia), viešpatauja pavyzdinis mandagumas ir geranoriškumas. Mačiau, kaip dešimtys žmonių vakare valė sniegą. Niekas nebadauja. Niekas nešąla. Ta „laisvės respublika“, kaip kad ją vadina, faktiškai gyvena be „valstybės“. Be jos biurokratizuotų valstybinių struktūrų, atitrūkusių nuo liaudies, kuri pagal Konstituciją ir yra vienintelis suverenas. Ji rodo, kad iš tiesų pati liaudis gali save valdyti. Puikiausiai apsieidama be biurokratų.

Be merijos, revoliucionieriai užėmė arti esančius profsąjungos rūmus, Architektų namus, Rūmus ant kalno virš Maidano. Ten miega ir šildosi Maidano „rezervas“.

Matome tiesioginį liaudies valdymą Nė vienas iš tos respublikos vadovų kol kas negauna atlyginimo.

Pribloškia liaudies kūrybiškumas. Kasdien atsiranda kažkas naujo: kitoje Maidano pusėje, kur pastatyta pagrindinė scena – nedidelė, prožektorių apšviesta pakyla. Ten – „Atviras Maidano universitetas“. Iš šios tribūnos Maidano dalyvius šviečia specialistai. Paskaitas skaito psichologai, politologai, medikai, žurnalistai… Dešimtys pervežamų tualetų. Maidane viskas nemokama. O štai „Internetiniame centre“, kur nemokama prieiga prie interneto, galima prisijungti per Wi-fi. Štai jau atsidarė biblioteka! Artėja Kalėdos – štai vieta gimusiam Išganytojui pagarbinti, kurią ištapė Lvovo dailininkai. Norite pasimelsti? Čia atsidarė cerkvė, tiesiog didelėje palapinėje. Nesvarbu, ar jūs stačiatikis ar katalikas. Užeikite, melskitės.

Beje, apie tikėjimą. kas valandą Maidane meldžiamasi. Nuo scenos šventikas skaito „Tėve mūsų“ ir kitas maldas. Kartais gieda cerkvės choras. Maidanas garsiai meldžiasi. Tomis minutėmis virš tūkstančių žmonių plevena Dievo dvasia.

Kas valandą – Ukrainos himnas. „Dar nemirė Ukraina, nei laisvė nei valia. Dar mums broliai, ukrainiečiai, laisvė nusišypsos“.

Maidane dirba šimtai žurnalistų iš viso pasaulio. Daugelis veda tiesiogines transliacijas. Ukraina – nesitraukia iš pirmųjų pasaulio žiniasklaidos puslapių.

Apie techninį aprūpinimą. Maidane pastatyti galingiausi dinamikai, tiesiogiai ir nenutraukiamai transliuojama į penktąjį kanalą ir daugelį internetinių kanalų. Prie pagrindinės scenos – didžiulis ekranas, kuriame matyti kalbančiųjų veidus. Dar didesnis – kokį dešimtį kartų – ekranas per visą daugiaaukščių Profsąjungos rūmų sieną į dešinę nuo Maidano. Du galingi lazerio įtaisai – žalias spindulys skrieja virš galvų – nušviečia ant artimiausių pastatų bėgančius sakinius „Valdžia priklauso liaudžiai!“, „Kovok ir laimėsi!“... Visą parą kalba politikai, pasirodo žymūs artistai. Nuolatos pasisako garsūs svečiai iš kitų šalių. Maidane lankėsi Lietuvos seimo Pirmininkė. Prieš keletą dienų Lietuvos užsienio reikalų ministras atvežė sukilėliams lietuvių moterų rankomis megztas pirštines. Girdėjau, kaip Maidanas skandavo lietuviškai „ačiū!“. Vakar kalbėjo buvęs kandidatas į JAV prezidentus kongresmenas Makeinas. Jis pažadėjo personalines sankcijas valdžios atstovams (vizų neišdavimas, sąskaitų įšaldymas, turto areštas), jei valdžia vėl imsis privartos.

Maidanas nemiega. Maidanas kunkuliuoja. Jame šiandien plaka Europos širdis.



Susiję

Pasaulis 5722438614846564402
item