VDU projektas "Laimingų dienų mokykla" – homoseksualų propagandos vadovėlis Lietuvos mokytojams

Nors nesulaukusi plačiosios žiniasklaidos dėmesio, internetinėje erdvėje jau gana plačiai paplito, o ir visus Seimo narius pasiekė informacija, apie Kauno Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) vykdomą Mokymosi visa gyvenimą programos projektą „Laimingų dienų mokykla“ ir jo ribose parengtą mokymo priemonių rinkinį mokytojams „Laimingos mokyklos dienos“. Būtent šiame mokymo priemonių rinkinyje slepiasi skyrius „Įvairovė, šeima ir lytis“ (55-69 puslapiai). Atvirai reiškiamas šios priemonės dalies tikslas – įtraukti mokymą apie seksualines mažumas į mokyklinį ugdymą ir pateikti kitokias nei vyro ir moters sudaroma šeima lyčių santykių formas kaip lygiavertes, priimtinas ir galimai pasirinktinas alternatyvas. 

Nereikia priminti, jog tai ne pirmas toks bandymas Lietuvoje įsibrauti į valstybinio ugdymo sistemą ir per ją skleisti augančiai kartai homoseksualius ir kitokius nei vyro ir moters santykius heteroseksualiai šeimai prilyginančias nuostatas, mokant, jog vadinamasis tradicinis požiūris į šeimą ir jos sampratą yra paremtas stereotipais, tariamai ne mokslinis, nepagrįstas ir dėl to esantis mažesnės vertės. 2009 m. Lietuvoje liūdnai pagarsėjo ir tik didelėmis visuomeninėmis pastangomis buvo sustabdyta darželiams skirta bei skandinavų finansuojama „Gender Loops“ programa. Jos metu vaikams turėjo būti naikinami „stereotipai“ apie homoseksualius asmenis. Viešumoje projektą gynusio Dainiaus Pūro žodžiais: „Ypač Lietuvoje, kur labai daug nepakantos seksualinėms mažumoms, prieš tai, kai suaugusiųjų pasaulis jiems suformuos homofobiškas nuostatas, tegul vaikai gauna tolerancijos pradžiamokslį kaip priešnuodį.“ 

Ir vėliau netrūko iš „Gender Loops“ nesėkmės pasimokiusių, todėl tikruosius tikslus gerai užmaskuojančių mokykloms skirtų projektų. Tarp jų ir vaikams “stereotipus apie lyčių vaidmenis” naikinti siekusi pasaka apie Fredą ir Fridą, prigijusi kaimyninėje Latvijoje, siūlymai pradinukus ir darželinukus perrengti priešingos lyties drabužiais ir liepti žaisti priešingai lyčiai įprastus žaidimus. 2010 m. Vytauto Valentinavičiaus ir Artūro Rudomanskio (Tolerantiško jaunimo asociacijos vadovo) vadovaujamo projekto „Pabėgėlių integravimas į visuomenę taikant aktyvios socializacijos metodus“ paskelbtas seksualinių mažumų teisių plėtimo aktyvisčių J. Reingardės, N. Vasiliauskaitės ir R. Erentaitės parengtas tyrimas ir rekomendacijos, kuriose – nors projektas apie pabėgėlių integraciją – daugiausia dėmesio skiriama siūlymams mokyklose palankiai nušviesti homoseksualumą, griauti su juo susijusius stereotipus, netgi pateikti homoseksualumą moksleiviams kaip pasirinktiną alternatyvą.

Naujasis „Laimingų dienų mokyklos“ projektas pranoksta pirmtakus savo atvirumu. Citatos kalba pačios už save: „Seksualinio švietimo skatinimas mokyklose gali ugdyti toleranciją ir apsaugoti seksualinį pasirinkimą, taip pat ir GLBT“”. GLBT – gėjai, lesbietės, biseksualai ir transseksualai – dažniausiai kita seka dėliojamas trumpinys. 

Nurodymai mokytojams labai konkretūs: „Todėl mokytojai turi sugriauti šeimos sąvokos idealumą tam, kad neįžeistų tų mokinių, kurių šeimos išgyvena sunkų periodą, ir reikia atkreipti dėmesį, kad kai kuriais atvejais kai kurios šeimos gali būti pavojingos.“ 

Kiti nurodymai dar konkretesni: „Pakeiskite žodžius ir bendruomenės dokumentus tam, kad jūsų kalba būtų neutralesnė bei įvairiapusiškesnė, pvz., vietoj klausimo „Ar tu turi vaikiną?“, klauskite „Ar tu susitikinėji su kuo nors?“. Valentino, Motinos ar Tėvo dienos proga įvairiapusiškas mokytojas/a suteikia mokiniams pasirinkimą sukurti daugiau nei vieną atvirutę ar dovanėlę. Svarbu kalbėti neutralia kalba, vengiant tokių išsireiškimų kaip „geriausia šeima“ (branduolio) ar „dominuojanti“, taip pat „normali šeima“.

„Mokytojas turi naudoti nešališką mokymo programą, kurioje paskirta vietos GLBT reikalams. Įvairiapusiškas mokytojas/a suranda nešališką mokymo programą ir šaltinius, kurie yra kuo įvairiapusiškesni bei užtikrinantys, kad visų tipų tarpusavio ryšiai yra įtraukti bei minimi klasės diskusijose.“ Jei įmanoma, rekomenduojama imtis ir radikalesnių priemonių: „Renkite specialius renginius, pavyzdžiui, „Įvairovės dienas“, kurie griautų stereotipus bei išankstines nuostatas, […] įkurkite seksualinės orientacijos tarnybą, […] Bendradarbiaukite su vietinėmis nevyriausybinėmis organizacijomis, besirūpinančiomis GLBT bendruomenių teisėmis“. Sąrašą galima tęsti. 

Užfiksavus diskriminacijos, kaip ji suvokiama šiame dokumente, atvejį ar bent išankstinį nusistatymą seksualinių mažumų atžvilgiu mokytojui privalu tuoj pat stabdyti tokį elgesį, mokyti, „kad toks elgesys kyla iš išankstinio nusistatymo, kad jis yra smerktinas bei neteisingas“, „pranešti apie įvykį arba paskatinti nukentėjusį mokinį tai padaryti tam, kad skriaudėjas būtų nubaustas“, galiausiai (vėl citata) „Būkite budrūs. Pakalbėkite su kitais mokytojais, administracija ir kitais darbuotojais, kad ir jie budriai sektų.“

Kovojant su jau egzistuojančiai stereotipais negana sekti ir bausti, reikia ir pakeisti mąstymą, kurį mokiniai atsineša iš namų, tai yra paneigti tėvų teisę į moralinį vaiko ugdymą. Mokiniams svetimas mąstymas, kad būtų lengviau priimtas, turi atrodyti kaip susiformavęs jų pačių mintyse, tad yra ne tiesiogiai išdėstomas, o įsiūlomas specialių pratimų būdu. Tikslas – „padėti jaunuomenei mąstyti kitaip, nei jie buvo išauklėti, ir apsvarstyti šeimos apibrėžimą“. Galimi pratimai:

- Visi kartu mokiniai sugalvoja kiek galima daugiau šeimų tipų. Paminėkite ir tuos tipus, apie kuriuos dar nebuvo kalbėta;
- Paruoškite sąrašą klausimų, prasidedančių žodžiu „Kas“ (pvz., Kas nors kartą gyvenime bandė rūkyti? Kas važiavo autobusu be bilieto? Kas kada nors bučiavo merginą ar moterį? Kas kada nors bučiavo berniuką ar vyrą? Kas asmeniškai pažįsta lesbietę ar gėjų? Kas eitų į lesbiečių kavinę? Kas eitų į gėjų naktinį klubą ir panašūs klausimai, susiję su meilės, partnerystės ir seksualumo klausimais). Užsiėmimo dalyviai vaikšto po klasę ir jiems užduodami šie klausimai; šio žaidimo metu mokiniai gali patirti situaciją tų lesbiečių, gėjų ir biseksualų, kurie slepia svarbią savo gyvenimo dalį;
- Paskirstykite mokinius į mažas grupeles ir išdalinkite šioms grupėms popieriaus lapus su šiais užrašais: „Ryšys tarp vyro ir moters“, „Dviejų vyrų ryšys“, „Dviejų moterų ryšys“. Paprašykite mokinių mažose grupelėse aptarti šių tarpusavio ryšių privalumus, trūkumus ir dažniausiai girdimus stereotipus apie juos. 

Naivu būtų galvoti, kad tokio auklėjimo tikslai nėra politiniai. Seniai žinoma, jog norint pakeisti žmonių elgesį, reikia pakeisti jų mąstymą. Europos politikoje šis principas itin reikšmingas, nes būtent juo vadovavosi galiausiai nugalėjusios ir įsivyravusios funkcionalistinės Europos integracijos pradininkas Žanas Monė (Jean Monnet). Bendrame Europos Sąjungos siekyje naikinti kolektyvinius politiškai reikšmingus tapatumus ir keisti juos begaline individualių tapatumų įvairove (tikroji šūkio „vienovė įvairovėje“ reikšmė), vieną svarbesnių vaidmenų užima aštuntajame XX a. dešimtmetyje daugelio Vakarų ir Šiaurės Europos šalių bei pačios ES politinėse darbotvarkėse įsitvirtinusi seksualinių mažumų teisių problematika ir siekis įgalinti laisvai rinktis lytinę tapatybę („kokia mano lytis?“) ir suteikti lygų teisinį ir moralinį statusą visoms lytinėms orientacijoms („kokia lytis mane traukia?“). Būdama ne pamatine ES projekto dalimi, o į jį įtraukta seksualinių mažumų išlaisvinimu susirūpinusių neomarksistinių jėgų, ši programa Europos Sąjungai visgi buvo natūraliai priimtina ir naudinga, nes atitinka minėtą jos integracijos siekį – kuria įvairovę žmonių gyvenimo būdų skirtumų, kuriems pabrėžtinai suteikia vienodą teisinį statusą, taip visus šiuos skirtumus paskelbdama bereikšmiais.

Visgi dažnai pamirštama ar tyčia nutylima, jog šis „tolerantiško“ mąstymo ugdymas jaunajai kartai yra visiškai ne naujas, o istorijoje jau išbandytas ir liūdnai pagarsėjęs projektas. Sunaikinti prigimtinę vyro ir moters šeimą, o jaunąją kartą įpratinti prie nuostatos, kad seksualiniame gyvenime viskas yra galima ir normalu jau bandė Sovietų Rusija pirmaisiais komunizmo statybos metais. Itin staigiai ir prievartiniu būdu įgyvendinta šeimos griovimo programa greitai atskleidė savo neigiamas pasekmes, o Stalinas reaguodamas į jas priėmė iki šiol su SSRS siejamą homoseksualius santykius kriminalizuojantį įstatymą. Tokių santykių draudimas niekada nebuvo komunistų pirminis tikslas, priešingai, priemonė siekto „šeimos išlaisvinimo“ pasekmėms sukontroliuoti. Šį šiandien užmirštą Lenino projektą gana plačiai ir suprantamai yra nušvietęs Sąjūdžio metų „Atgimimo“ redaktorius Linas Medelis.

Šiandieninis seksualinių mažumų pseudogynėjų skverbimasis į Europos šalių švietimo sistemas, tarp jų ir lietuvišką, liudija gerai išmoktas istorijos pamokas ir įsisąmonintą dėsnį, jog norint keisti elgesį, būtina pakeisti mąstymą. Nepavykus patylomis įsmukti į Lietuvos darželius su  tariamai lyčių stereotipus naikinančia „Gender Loops“ programa, dabar nebe pirmą kartą siekiama „tolerantiško“ švietimo pagrindų išmokyti Lietuvos pedagogus. Apie tokio ugdymo ir naujų, Lietuvai svetimų ir visuomenės stabilumui bei išlikimui žalingų normų įsisavinimo pasekmes paliekame spręsti skaitytojams.