Laurynas Kasčiūnas. Kova dėl sąvokų

Visuomenės pažangos šalininkai, vadinamieji progresyvistai itin tvirtai tikintys, jog viskas pasaulyje yra socialiai konstruojama, Europos kultūrai siūlo visaapimantį laisvėjimo požiūrį, kurio šerdyje – nuolatinė abejonė neva pasenusioms dogmomis, tradicijomis ar mąstymą „totalizuojačiais“ politiniais ir istoriniais pasakojimais. Tačiau tokia kritinio mąstymo mada, vis labiau įsitvirtinanti šiuolaikinės Europos politiniame ir kultūriniame gyvenime, nėra tik neva vertybiškai neutralus kelias išsivaduoti iš vadinamojo tradicionalizmo ar įvairių prietarų. Šią plintančią madą galima labai lengvai paversti politiniu įrankiu siekiant perkurti sąvokų turinį ir taip primesti konkrečiai interesų grupei naudingą istorinę ar politinę formulę, t.y. įsiūlyti naujas mąstymą totalizuojančias politines schemas.

Ne paslaptis, jog šiandien šis sąvokų perkūrimo procesas dažniausiai vyksta prisidengiant visuomenės progreso ar „vadavimo iš Viduramžių“ vardu. Nors visa tai dažnai tėra elementarus būdas marginalizuoti politinius priešininkus ir išstumti jų idėjas iš politinės arenos.

Šiandieninėje nuolatinio netikrumo epochoje itin svarbu primesti kitiems sau palankią socialinių santykių ir jų būklės aiškinimo schemą. Vis didesnei visuomenės daliai perimant vienos ar kitos interesų grupės ar politinės jėgos siūlomą „žodyną“ ar politinį aiškinimą, atitinkamai plečiasi ir tos grupės ar politinės jėgos galia ir gebėjimas diktuoti savo žaidimo taisykles. Tai beatodairiško „laisvėjimo“ ir vertybių nykimo padarinys. Atsisakę įsitikinimo, kad egzistuoja tam tikri nekintantys moraliniai orientyrai ir sąvokos, iš karto atsirandame įvairiomis sąvokomis pridengtų galios žaidimų lauke. Kitaip tariant, iš bendruomenės politinio ir kultūrinio gyvenimo išstūmus nekintančius vertybinius orientyrus ir taip neva žengiant „laisvėjimo“ bei modernėjimo keliu, ta pati bendruomenė tampa atvira įvairiems socialinės inžinerijos projektams.

Kai sąvokos tampa reliatyviomis ir primestomis tam tikros siauros grupės, nukrypstame į „moralinį reliatyvizmą“, apie kurį ne kartą rašė Benediktas XVI. Keletas pavyzdžių.

Viena iš labiausiai iliustratyvių sąvokų perkūrimo iniciatyvų Lietuvos viešojoje erdvėje – kryptingas „talibano“ sąvokos naudojimas. Šis terminas į Lietuvos politinį kontekstą buvo paleistas siekiant tikslingai apibūdinti tradicinę vertybių sistemą, krikščionišką pasaulėžiūrą ginančius žmones arba ją atstovaujančias politines jėgas. Kitaip tariant, „talibano“ judėjimo vardo nusipelno visų pirma tie, kurie kultūrinių karų akivaizdoje stoja ginti pamatinių principų: teisės į gyvybę, autentišką šeimos sampratą ir žmogaus orumą. Ši sąvoka savyje kaupia stiprų politinius oponentus marginalizuojantį krūvį, nes taip priešininkai yra išstumiami iš Vakarų civilizacijos kultūrinio lauko. Bandoma įteigti, jog XXI amžiuje tokios nuostatos kaip gyvybės apsauga, šeimos kaip vyro ir moters santuokos samprata ne tik neatitinka laiko dvasios, bet ir tėra atsilikusios azijinės civilizacijos atributai. Vis dėlto,„talibano“ sąvokos naudojimo anatomijoje slypi įdomus paradoksas. Juk iššūkį talibano režimui Afganistane metusio tuometinio JAV prezidento G.W.Busho politinio forposto (ten, jis dvi kadencijas ėjo gubernatoriaus pareigas) Teksaso valstijos įstatymuose teisė į gyvybę yra apsaugota daug labiau nei Lietuvoje ir absoliučioje daugumoje Europos Sąjungos valstybių. Galima netgi teigti, jog Teksaso valstija yra savotiškas gyvybės apsaugos ir kitų tradicinių vertybių bastionas, bet ar kuris nors liberalių pažiūrų JAV politikos apžvalgininkas išdrįstų konservatyvius Teksaso respublikonus išvadinti „talibaniniu“ judėjimu?

Amerikiečių intelektualai, net ir tie, kurie laikosi kitokio požiūrio, puikiai suvokia, kad krikščioniškoji tradicija ir iš jos kylanti laikysena įvairiais vertybiniais ir kultūriniais klausimais – sudėtinė JAV kultūros ir politinės minties, o kartu ir Vakarų civilizacijos, dalis. Europos sąvoka – tai dar vienas žodyno „savinimosi“ pavyzdys. Dažnai tenka išgirsti politikos apžvalgininkų pasisakymus apie „liūdnai euroskeptiškomis pažiūromis pagarsėjusius politikus“, kurie netgi neverti būti išrinkti į Europos institucijas ar sėdėti prie vienos stalo su Europos politiniais lyderiais, nes nepritaria vieningos Europos idėjai arba kritikuoja dabartinę Europos integracijos vertybinę trajektoriją. Išklausius tokias interpretacijas, verta kelti klausimą, o kokios vertybės sudaro Europos pamatą? Kokių pažiūrų asmuo yra didesnis ar mažesnis europietis ir kodėl? Kitaip tariant, kas yra didesnis europietis, ar krikščioniškas Europos šaknis nuolat akcentuojantis ir nacionalinės valstybės idėjos nelaidojantis Vengrijos premjeras V.Orbanas ar agresyvaus laicizmo ir multikultūrinės visuomenės šalininkas Prancūzijos prezidentas F.Hollande‘as?

Juk iki reformacijos niekam nekilo abejonių, kad europietis (nepaisant to, kad pati Europos sąvoka atsirado vėliau) – tai Vakarų krikščionijos tradicijos atstovas (šios tradicijos buvo įkvėpti ir Europos integracijos pradininkai – R.Schumanas, K.Adenaueris), kai tuo tarpu Vestfalijos sistemos laikotarpiu (net iki XX a. vidurio) Europos sąvoka buvo neatsiejama nuo tautų ir nacionalinės valstybės, kaip atstovaujamosios demokratijos, lopšio. Sakote, jog negali net kalbos apie V.Orbano europietiškumą, nes Vengrijos valdžios priimti sprendimai prieštarauja įstatymo viršenybės principui? O kaip vertinti pačią Vengrijai reikalavimus keliančią Europos Sąjungą, kurios veikimo principai kelia rimtų demokratijos deficito problemų, o viena ryškiausių iš jų – neatitikimas valdžių padalijimo principui ir atstovaujamosios demokratijos pamatų Europoje silpninimas.

Šį reiškinį italų akademikas G.Majone yra taikliai apibūdinęs: „jeigu ES būtų valstybe, ji negalėtų būti ES nare, nes neatitiktų pačios ES keliamų demokratijos reikalavimų“. Jeigu pirmaisiais dešimtmečiais Europos integracijos procesas ir jo idėja buvo laikomas „katalikų sumanymu“ (iš tiesų, idėjiškai Europos integracijos idėja buvo subrandinta Vakarų Europos krikščionių demokratų intelektualiniuose sluoksniuose), tai šiandien europietiškumo kriterijų nustatymo monopolį perima postmodernioji politinė stovykla: liberalai, naujoji kairė ir žalieji.

Postmodernios Europos idėjos variklis – nuolatinis emancipacijos siekis, progresas ir noras ištrūkti iš tradicionalizmo „gniaužtų“. Šios tendencijos gali sukelti įdomių paradoksų. Vadovaujantis šia logika, Europos avangarde vienu pirmųjų smuikų griežia nuolatinio „išsilaisvinimo“ iš tradicijų apologetas Europos žaliųjų judėjimo lyderis Danielis Cohn-Benditas, kuris prieš keletą dešimtmečių bandė į seksualinę revoliuciją įtraukti ir taip turbūt iš tradicinių prietarų „išlaisvinti“ mažamečius vaikus. Tik šio asmens ir jo „pro-euroietiškų“bendražygių veiklos dėka šiandien kai kuriose Vokietijoje vyksta tyrimai dėl to, ar žalieji, įkvėpti 1968 – ųjų revoliucijos idėjų, nebuvo sukūrę šalyje pedofiliją įteisinti siekiančios lobistinės struktūros.

Vykstančio Europos vertybių „perkainojimo“rezultatai akivaizdūs ir paradoksalūs: Europos liberalų ar socialistų lyderiai didžiuojasi nepaduodami rankos Europos parlamento nariams Prancūzijos Nacionalinio fronto lyderei M.Le Pen ar prieš Europos federaciją pasisakančio Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijos vadovui N.Farage‘ui, tačiau vis dar gerai prisimenamos žaliųjų iniciatyvos „emancipuoti“ jaunąją europiečių kartą netrukdo Europos liberalų lyderiui G.Verhofstadtui ir kitų politinių srovių atstovams kartu su Europos žaliųjų judėjimo tėvu įkūrėju Danieliu Cohn-Benditu petys petin burtis į bendrus judėjimus už federacinę Europą. Reikėtų pastebėti, jog įvairių sričių federacinės Europos šalininkai, akademikai, nevyriausybininkai, politikai, tarp kurių ir Danielis Cohn-Benditas, yra susibūrę į buvusio marksisto Spinelli vardu pavadintą grupę.

Ar tai reiškia, jog šitokių žaliųjų judėjimo „vertybės“ yra europietiškesnės nei tų krikščioniškų, konservatyviųjų ar nacionalinių valstybių sistemą Europoje išlaikyti siekiančių politinių ir visuomeninių jėgų pasaulėžiūra? [...] Kai kas teigia, jog šiuolaikinės Europos skiriamasis bruožas yra žmogaus teisės, įstatymo viršenybės ir tolerancijos principai. Bet ir vėl čia ne viskas taip paprasta. Kad ir su atsakymu į klausimą, kur prasideda, o kur baigiasi žmogaus teisės? Ar nėra taip, kad organizuotos grupės savo kolektyvinius interesus tiesiog „įvelka“ į žmogaus teisių rūbą?

Tarkime, asocijuotų homoseksualius asmenis vienijančių struktūrų interesai dėl vienalyčių santuokų ir įsivaikinimo įteisinimo dažniausia pristatomi kaip žmogaus teisė rinktis. Teigiama, jog kova dėl vienalyčių santuokų įteisinimo atliepia XX a. pradžioje vykusią sufražisčių kovą už moterų balsavimo teises ar afroamerikiečių pastangas panaikinti segregacinius įstatymus. Tačiau net pats Europos žmogaus teisių teismas 2012 m. išaiškino, kad homoseksualių asmenų noras gauti santuokos statusą nėra žmogaus teisė, o Europos žmogaus teisių konvencija nereikalauja, kad ES valstybės narės įteisintų vienalytes santuokas. Tai valstybių narių suverenaus apsisprendimo reikalas. Jeigu tai nėra žmogaus teisė, tai kas gi tai? Tikriausiai, tai tiesiog vienos organizuotos spaudimo grupės išreikštas ir aršiai ginamas interesas. Ir, regis, nieko daugiau. Akivaizdu, jog vadinamieji progresyvistai ir XXI amžiaus moralės ieškotojai nesugebėdami ar net nenorėdami atsakyti į klausimą, kur link jų pasiūlyta „išsilaisvinimo“ programa veda visuomenę, iš tiesų tiesia kelią į nelaisvę nuo mąstymą totalizuojančių, tik vis modernesnių, socialinės inžinerijos schemų, atstovaujančių dominuojančias ideologijas.

Ar mums pavyks išsilaisvinti iš šios post-modernaus diktato? Jeigu jau ruošiamės tai daryti, tai pirmiausia bent jau neleiskime jiems perkūrinėti sąvokų ir primesti savojo „žodyno“.

Tribūna, 2013 m. spalis