Erika Drungytė. Lietuvos užsienio politika, arba kas atsitiko Latvijoje lapkričio 18-ąją

Respublika.lt nuotrauka

Rugsėjo 22 dieną Lietuvos prezidentė tarė įsimintinus žodžius: „Baltų vienybės dieną sveikinu Lietuvą ir Latviją! Lietuviai ir latviai – vienintelės pasaulyje išlikusios baltų tautos. Visada saugokime savo kalbą, kultūrą ir baltiškąją tapatybę! Būkime vieningi kaip mūsų protėviai Saulės mūšyje!“ Regis, visi žodžiai, ištarti valstybės vadovo, kuris sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką, turėtų būti išgirsti.

Tačiau lapkričio 18-ąją Lietuvoje tvyrojo kone mirtina tyla. Didžiausi šalies dienraščiai tik paminėjo, kad tai – Latvijos nepriklausomybės diena datų skiltyje arba perspausdino ekspertai.eu straipsnį, deja, iškraipydami ir pavadinimą, ir turinį. Mažieji portalai taip pat arba perkėlė minėtą straipsnį, arba trumpai pasveikino kaimynus. Latvijos valstybės 95-metį paminėjo tik pavieniai kolektyvai, bendruomenės, organizacijos, savo iniciatyva organizavę renginius. Valstybės mastu – nieko.

Radijas? Televizija? Čia svarbiausios naujienos yra Ukrainos desperacijos dėl Julijos Tymošenko, Jungtinių Tautų vadovo Ban Ki Muno viešnagė Lietuvoje ir Vytauto Didžiojo universiteto akcija, įteikiant jam garbės daktaro regalijas, šis bei tas apie Baltarusijos vadovų muistymąsi dėl vizito į Lietuvą. Visos kitos užsienio naujienos – pramoginio pobūdžio: gamtos stichijų padariniai, neramumai Rytuose, ES raginimai Ukrainai, kritika Rusijai...

Bet vis dėlto, kas įvyko lapkričio 18-ąją Latvijos sostinėje Rygoje? Apie tai savo įspūdžiais dalinasi vienintelis portalas – alkas.lt, kadangi pas brolius latvius švęsti Latvijos nepriklausomybės dienos vyko 30 Tautininkų sąjungos (TS) ir Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos (LTJS) narių, vadovaujamų TS pirmininko Gintaro Songailos ir LTJS pirmininko Juliaus Pankos. Iš pateikto dienos įvykių aprašo ir gausių iliustracijų matyti, kad tai buvo milžiniška šventė, kurios mastą apsakyti sunku.

Stabtelėkime prie kai kurių esminių dalykų. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, Vasario 16-ąją, kai buvo minimos Respublikos 95-osios metinės, sostinėje vyko tokie renginiai, kurie niekaip neišliko atmintyje. Pavieniai „svarbių asmenų“ pasirodymai Rasų kapinėse, LR Prezidento rūmuose, Simono Daukanto aikštėje, keliant Baltijos valstybių vėliavas, pagerbiant Nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatus Lietuvos Respublikos Seime, visuomenei pasiūlyta pažiūrėti dokumentinių filmų, sudalyvauti šv. Mišiose, eiti į pažintines ekskursijas, stebėti iškilmingą ceremoniją prie Krašto apsaugos ministerijos, pasidžiaugti 16 simbolinių laužų Gedimino prospekte nuo Katedros aikštės iki Vinco Kudirkos aikštės ir iškilmingu koncertu Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje (įėjimas su bilietais).

Tiesa, nepamirštama bus gal tik tautininkų eisena, kuri vyko Kaune, apsupta dešimčių policininkų, provokuojama ANTIFA judėjimo atstovų, nacių medžiotojo, S. Wiesenthalio centro Izraelio skyriaus vadovo Efraimo Zuroffo ir Dovydo Kaco, bėrusių aiškinimus, kad tai – fašistinis renginys. Vilniuje Kovo 11-ąją tokios eitynės apskritai buvo uždraustos.

Eitynėse su deglais dalyvavo 12 400 žmonių

Rygoje Latvijos valstybės 95-metį minėjo tūkstančiai žmonių, nes buvo parengta nuostabi programa ir tvyrojo šventinė nuotaika. Šventės kulminacija – eitynės su deglais. Visiems Rygos gyventojams buvo suteikta galimybė visuomeniniu transportu į sostinės senamiestį atvykti nemokamai.

Pirmąjį renginį suorganizavo studentų korporacijos. Didžiulė eisena, pasipuošusi universitetų kepuraitėmis, nešina vėliavomis ėjo nuo Latvijos universiteto centrinių rūmų iki Brolių kapų ir pagerbė žuvusiuosius už Laisvę. Duomo bažnyčioje tūkstančiai žmonių dalyvavo ekumeninėse mišiose, kuriose susivienijo visų krikščionių bažnyčių atstovai. Nacionalinių karinių pajėgų ir Vidaus reikalų ministerijos organizuotą milžinišką paradą taip pat stebėjo tūkstančiai. Visą dieną įvairiose koncertų salėse vyko daugybė nemokamų koncertų, kuriuose dalyvavo folkloro, kamerinės muzikos kolektyvai, pučiamųjų instrumentų orkestrai, chorai. Pagrindinis, iškilmingas koncertas vyko Nacionaliniame teatre, kuriame 1918 metais buvo paskelbtas Nepriklausomybės aktas. Šias iškilmes tiesiogiai transliavo nacionalinė televizija.

Sutemus visa Ryga suspindėjo įvairiausiomis šviesomis, nes nuo lapkričio 15 dienos vykdomas šventinis šviesos projektas „Ryga šviečia“ – įdomiausi, gražiausi apšvietimo specialistų darbai naujai atskleidė sostinės objektų tūrius ir turinį. Lapkričio 16 ir 17 dienomis Mežaparke vyko renginys „Išdidūs po Latvijos vėliava“. Visi lankytojai galėjo pamatyti ne tik alėjose ištapytas nacionalines vėliavas, bet ir choristų tribūnose, kuriose vyksta Dainų šventė, ištiestą daugiau nei 1000 kvadratinių metrų Latvijos vėliavą.

Ką jau kalbėti apie dešimtis parodų, pavienių kamerinių renginių, muzikinių premjerų ir kt. Svarbiausiuoju akcentu tapo žmonių eisena, į kurią pakvietė Nacionalinis susivienijimas „Visų Latvijai!“ Oficialūs šaltiniai skelbia: „Jau vienuoliktus metus vyksta deglų eisena lapkričio 18- ąją. Šiais metais joje dalyvavo daugiau kaip 12 000 Latvijos patriotų iš visų Latvijos regionų.“ Reikia išgirsti šiuos žodžius. 12 400 Latvijos patriotų! Nacionalinio susivienijimo tinklapyje rašoma: „Kasmet didėjantis deglų eisenos dalyvių skaičius patvirtina nemirštantį latvių troškimą išsaugoti tautos laisvę ir latviškumą.“

Pirmojo 1918 metų valstybės vadovo Karlio Ulmanio pagerbimas prie jo paminklo, kur susirinko keletas tūkstančių žmonių su deglais, vyko ypač patriotiškai: buvo dainuojamos senovinės ir šiuolaikinės latvių dainos, folkloras, aštrus rokas ir chorinės dainos, kurios vienija tautą svarbiausiais istoriniais momentais. Tūkstančiai balsų kartu su roko grupe „Lyviai“ atliko dainą „Gimtoji kalba“.

Nacionalinio susivienijimo pirmininko pavaduotojas ir deglų eisenos idėjos autorius Raivis Dzintaras sveikinimo kalboje sakė: „Mes privalome išsaugoti latviškumą, mes turime nepailsdami dirbti, kad įgyvendintume latvių tautos teises į savo kalbą, kultūrą ir gimtąją žemę – prioritetines teises gyventi latviškoje Latvijoje.“ Dešimtis kartų tūkstančiai vaikų, jaunimo ir senimo balsų skandavo „Mes esame latviai!“ ir pradėjo eiseną nuo K. Ulmanio Laisvės paminklo link. Pakartosiu: beveik 13 tūkstančių latvių su deglais ir vėliavomis, skanduojantys „Mes esame latviai!“ Neapsakomas žmonių džiaugsmas ir susitelkimas – „Latvija yra mūsų!“

Šventės dalyvius sveikina Latvijos prezidentas

Prie Laisvės paminklo žmonių buvo dar daugiau. Prezidentas Andris Berzinis kreipėsi į susirinkusiuosius: „Šiandien – Latvijos 95-ųjų metinių iškilmėse – esame čia susirinkę, kad paliudytume pagarbą ir meilę savo žemei, kad susivienytume vieningame jos ateities regėjime, nes tai, kas bendra ir vieninga, padarys mus stiprius ir neleis išnykti pasaulio vėjuos. (...) Kaip nepranykti atvirame ir permainingame pasaulyje? Kaip išsaugoti latviškąjį identitetą ir tautos dvasios jėgą? Tai mūsų esminiai, pamatiniai klausimai ir tuo pačiu sunkiausieji uždaviniai, kuriuos turime išspręsti. Atsakymas – sąžiningas darbas, kultūra ir mokslas (...). Kokius tikslus iškelsime, tokiame pasaulyje ir gyvensim. Tad nebijokime didingų, net neįmanomų tikslų. Latvijos patriotai nebijojo prieš 95 metus, ir mes sukūrėme savo valstybę. Mes nebijojome prieš 25 metus ir atgavome Latvijos nepriklausomybę.“

Nekovok už tautą, nekovok už tiesą, nekovok už žemę, nekovok už šeimą. Tūkstantmetė valstybės istorija šiandien yra nieko verta. Mes kiekvienas esame nieko vertas. Kai pasiduodi, kai tavo gyvenimas yra tik baimė ir malonės laukimas, ar dar esi pilietis, lietuvis, vyras arba moteris? Taigi ir kyla klausimas, ar tikrai Ukrainos ir Baltarusijos klausimai Lietuvai yra tokie gyvybiškai svarbūs, kad ji nemato Latvijos? Ar Lietuva bijo kalbėti apie tautiškumo jėgą Latvijoje, Vengrijoje, Estijoje? Ar Lietuva, kuriai užsienio politikos klausimais atstovauja šalies prezidentė, tikrai nenori žinoti, kaip gyvena Baltijos valstybės, kokios ten dabar aktualijos, kokios žmonių nuotaikos, nusiteikimas ir keliami uždaviniai? O gal Lietuvai labai paranku būti labiausiai stagnacine valstybe visoje ES? Tuomet kyla svarbiausias klausimas, kam tai naudinga ir kas siekia išsaugoti šitą baisią, nebepakenčiamą, amoralią, dvokiančią atmosferą? Šitą baimės ir patyčių sistemą, kuri krūpčioja nuo savo šešėlio, kaišiodama visiems šalies gyventojams naujuosius savo kozirius – „fobijas“.