Algirdas Degutis. Liberalizmas: metafizinės Ištakos (IV)

Trečiąją straipsnio dalį rasite čia *** Nuo scientizmo - prie nihilizmo Scientizmo metafizika, kuria remiasi liberalioji modern...

Trečiąją straipsnio dalį rasite čia

***

Nuo scientizmo - prie nihilizmo

Scientizmo metafizika, kuria remiasi liberalioji modernybė, atmeta objektyvios normatyvinės tvarkos galimybę, o tai patį liberalizmą nenumaldomai stumia į voliuntarizmo glėbį. Gali pasirodyti, kad objektyvumas, kurio toji metafizika taip atkakliai siekia, yra nesuderinamas su liberalizmo aukštinama žmogaus laisve. Tačiau tikroji padėtis yra kaip tik priešinga: visą objektyvumą nustumdamas į gamtos determinizmo sritį, liberalizmas jai gali priešstatyti niekuo nesaistomą žmogaus subjektyvumą – ir būtent dėl to, kad modernybės „gamta“ („prigimtis“) žmogui nebeteikia jokių vertybinių gairių. Pasinaudojant analogija su Leo Strausso teze „Egzistencializmas pradeda ten, kur baigia pozityvizmas. ...Egzistencializmas yra pozityvizmo tiesa“ [12] ir ją apibendrinant galima sakyti, jog scientizmo tiesa yra voliuntarizmas. Atmetęs prigimties orientyrus modernybės žmogus atsikrato savo būties įžeminimo ir pasijunta ontologiškai laisvas. O tada visi tie saitai, kuriais jo laisvė apraizgoma realioje visuomenėje, jam tampa našta arba net nepakeliama priespauda. Jis tampa liberalu, kovotoju už laisvę, potencialiu maištininku.

Šis dvasinis posūkis yra visiškai natūralus. Beprasmybės jausmas, kurį žmogui sukelia apšviestoji „mokslinė” pasaulėžiūra, jam kelia nerimą ir verčia ieškoti savo gyvenimo įprasminimo būdų, pradedant nekaltais hedonistiniais malonumais bei Pascalio divertissements ir baigiant Stirnerio susidievinusio individo satanizmu. Visa tai yra privataus individo mėginimai suteikti savo būčiai prasmę beprasmiame pasaulyje. Tačiau panašią problemą turi spręsti ir visuomenė. Ji negali išlikti kaip visuma be savo tapatybės suvokimo, be ją vienijančių aukštesnių ir transcendentinių vertybių. Žmonėms jų bendrabūvyje visada reikia juos vienijančio tikėjimo nepajudinamais, absoliučiais, šventais dalykais. Šia prasme jiems visada reikia religijos arba jos atitikmens, atliekančio šią gyvybiškai svarbią funkciją. Ir kiekviena gyvybinga visuomenė visada jį jau turi – paprastai savo tradicijos pavidalu.

Liberalizmas kaip viešojo gyvenimo filosofija taip pat turi atlikti šią funkciją; liberalas taip pat turi rasti visuomenę vienijančius tikslus. Kaip jau galima suprasti, ši užduotis jam turi būti rimtas galvosūkis, nes liberalizmas įtariai žvelgia į visus „aukštesnius“ tikslus ir iš principo neigia, kad kuris nors galutinis tikslas yra geresnis už kitus. Substancinių galutinių tikslų atžvilgiu liberalas geriausiu atveju užima agnosticizmo arba neprincipinio pragmatinio taikstymosi poziciją. Principinė jo nuostata – lygios laisvės siekis – jį nuolat skatina tokius tikslus kvestionuoti, neigti ir šalinti iš viešojo gyvenimo arenos kaip prietarų ir priespaudos reliktus. Ir vis dėlto visuomenei reikia jos summum bonum. Ką jai gali pasiūlyti ir siūlo liberalizmas? Jis siūlo išties originalų sprendimą, kurį galima pavadinti vertybių inversija. Visuomenę vienijančiu tikslu jis siūlo laikyti ne aukščiausiojo gėrio siekį, bet kovą su didžiausiu blogiu. Tas blogis jam yra lygios visų laisvės nepripažinimas, netolerancija ir diskriminacija, o jo skleidėjai yra tie, kurie visuomenei primeta „absoliučias“ vertybes ir „prigimtinę tvarką“, kurie neigia visų vertybių lygią vertę ir atitinkamai diskriminuoja verty- bes ir žmones.

Tokiu būdu kovą su summum malum padarydamas visuomenės summum bonum liberalizmas tariasi atradęs savo sprendimą visuomenės suvienijimo prob­ lemai. Iš tiesų įsitikinimas, kad diskriminacija yra didžiausias blogis, kad visos vertybės turi nusilenkti ir tarnauti nediskriminacijos gėriui, yra tapęs neginčytina tikėjimo dogma Vakarų politiniam ir akademiniam elitui. Skepticizmas objektyvių vertybių atžvilgiu yra virtęs fanatišku tikėjimu „atviros visuomenės“ idealu. Kova už „atvirą visuomenę“ liberalui reiškia kovą prieš diskriminaciją, kurią jis įžvelgia pirmiausia tradicinėse visuomenės struktūrose. Todėl būtent tradicija yra tapusi liberalizmo bête noire. Paveldėtoji religija ir moralė, tauta, šeima, tradiciniai lyčių santykiai, padorumo normos, taip pat įsitikinimai, nuostatos, ištikimybės ryšiai, pasakojimai, įvaizdžiai ir kanonai, kuriais remiasi tradicinės struktūros ir institucijos, – visi tokie dalykai yra diskriminaciniai pačia savo prigimtimi: individui jie kelia reikalavimus, jie reikalauja skirstyti žmones į geresnius ir blogesnius, į savus ir svetimus. Tad jie yra blogis, kuris turi būti metodiškai šalinamas, bent jau iš viešojo gyvenimo.

Atitinkamai Vakarų elitas dabar grumiasi su „religiniu fundamentalizmu“, „rasizmu“, „nacionalizmu“, „okcidentalizmu“, „ksenofobija“, „patriarchalizmu“, „seksizmu“, „homofobija“ ir su begale kitokių naujai atrandamų tradicinės diskriminacijos apraiškų, kurios trukdo žengti į atviros visuomenės rojų. Ši kova vyksta kaip vertybinių hierarchijų inversija: kas anksčiau buvo diskredituojama ir niekinama, turi būti akredituojama ir garbinama. Žodžiu, vyksta permanentinė revoliucija ir toks masinis vertybių pervertinimas, apie kurį Nietzsche galėjo tik svajoti. Žinoma, laisvė, kurią liberalizmas neša diskriminacijos aukoms, reiškia laisvės apribojimą diskriminacijos kaltininkams. Ir, žinoma, tokio plataus fronto kova reikalinga nepaliaujamos valstybės galių ekspansijos. Tačiau liberalui visa tai yra kaina, kurią neišvengiamai tenka mokėti už atviresnės visuomenės gėrį [13].

Galima pažymėti, kad „atvira visuomenė“ liberalizmo ideologijoje atlieka tokią pat funkciją, kokią „beklasė visuomenė“ atlieka marksizme. O destrukcijos įrankio funkciją, kurią marksizmas skyrė „proletariatui“, liberalizmas dabar skiria „mažumoms“. Šis panašumas nėra atsitiktinis, nes „laisvės viešpatija“ (Marxo terminas) yra abiejų ideologijų skelbiamas tikslas. Abiem atvejais turime reikalą su negatyvia intencija, kuri pateikiama kaip pozityvus siekis. Bėgimas nuo tariamo „klasinės priespaudos“ ar „diskriminacijos“ blogio nėra bėgimas į specifinį pozityvų tikslą. Abiem atvejais jis veda tik į nihilistinę destrukciją: „pasaulį seną išardysim“.

Įžvalgesni mąstytojai seniai pastebėjo, kad liberalizmo ir komunizmo nesutarimai yra šeimyninis vaidas „pažangiečių“ ir „gnostinių utopijų“ stovykloje [14]. Visą stovyklą vienija pamatinė negatyvi nuostata tradicinės tvarkos atžvilgiu, o jos narius skiria požiūris į priemones, kurios gali būti naudojamos „laisvės viešpatijos“ („atviros visuomenės“) projektui realizuoti. Marksistai siekia nulaužti visuomenės stuburą vienu revoliuciniu kirčiu. Liberalai žengia atsargiau, tad ir sėkmingiau, bet žengia tuo pačiu nihilistinės destrukcijos keliu. O tai reiškia, kad visuomenei, įtikėjusiai liberalizmu, gresia civilizacinės atžangos ir lėto susinaikinimo pavojus. Beveik niekada neturėdamas tvirto neigiamo atsakymo į klausimą „kodėl ne?“, liberalizmas nuolat leidžia žemyn „diskriminuojamų“ vertybių ir jų skleidėjų pripažinimo kartelę ir tokiu būdu visuomenę stumia į situaciją, kurią taikliai apibūdina Niet­zsche’s „paskutinių žmonių“ idilė. Nuo šios atomazgos liberalizmo valdomą visuomenę saugo tik joje išliekanti civilizacinė tradicijos įtaka. Tačiau būtent šiai įtakai susilpninti dabar metamos anti­ diskriminacinės politikos pajėgos. Liberalizmas, pats neturėdamas substancinių vertybių, visada parazituoja ant visuomenės civilizacinio kapitalo, kartu jį metodiškai naikina. Ir jis tai daro ne iš blogos valios, bet iš įsitikinimo, kad vykdo šventą žmonijos laisvinimo misiją. Jis kupinas eschatologinio entuziazmo betiksliame pasaulyje.

Išvados

Analizuojant ir vertinant liberalizmą kaip politinę doktriną svarbu suvokti jo pamatines metafizines prielaidas. Nors doktrina kilo krikščionybės aplinkoje ir iki šiol naudojasi krikščioniška retorika, jos raidą daugiausia lėmė orientacija į naująją metafiziką, kuri save priešino klasikinei pasaulio vizijai. Viduramžių nominalizmas, o po to dekartiškasis dualizmas, sujungtas su „mechanine filosofija“, galiausiai išstūmė teleologinę vieningo pasaulio sampratą iš ortodoksijos pozicijos. Padalindama pasaulį į dvi nesusiliečiančias dalis ir visą objektyvumą nukeldama į „išorinį“ pasaulį, modernioji metafizika žmogiškąjį pasaulį atidavė subjektyvumo valdoms. Atmetus objektyvių vertybių idėją, visuomenės bendrojo gėrio problema tapo politinės minties galvosūkiu, kurį liberalizmas išsprendė originaliu būdu – aukščiausiąja politine vertybe paskelbė individo laisvę rinktis savo vertybes. Tokiu būdu bet koks individo laisvės varžymas liberalui tapo prima facie nepagrindžiamu. Pagal šią nuostatą kiekviena reali visuomenė liberalui atrodo kaip priespaudos ir diskriminacijos viešpatija. Todėl kova su priespauda ir diskriminacija tampa liberalizmo darbotvarkės ašimi. Būdama grynai negatyvi, realiai ji reiškiasi kaip visuomenės tradicinių struktūrų silpninimas ir ardymas, vedantis ne į „atvirą“, o į žlugusią visuomenę. Tokios baigties grėsmė glūdi jau metafizinėse liberalizmo prielaidose.

(Pabaiga)

12 - Leo Strauss, „Relativism.“ Kn. Helmut Schoeck, James M. Wiggins (eds.), Relativism and the Study of Man. Princeton: Van Nostrand, 1961, p. 154.

13 - Plačiau apie liberalizmo galimybę virsti tironišku režimu žr. Algirdas Degutis, „Kaip galima liberalizmo tironija.“ Logos, 64, 2010, p. 51–61 ir Logos, 65, 2010, p. 14–22.

14 - Eric Voegelin, The New Science of Politics. Chicago: University of Chicago Press, 1987 [1952], p. 173–178. Lietuvoje Antanas Maceina turbūt geriausiai suvokė šių ideologijų giminingumą, žr. Antanas Maceina, Raštai, t. 2. Vilnius: Mintis, 1992.

Šaltinis: "Logos", Nr. 76 (2013), www.litlogos.eu

Susiję

Skaitiniai 8531601245081980277
item