Vosylius Sezemanas. Krikščionybė ir socializmas

Aš nesiimsiu uždavinio visiškai išspręsti šitą labai plačią ir komplikuotą problema. Viename straipsnyje negalima ji aprėpti ir nušviesti visi glūdi joje aspektai ir šalys. Mano uždavinys bus daug siauresnis: būtent, parodyti, kodėl šita tema kaip tik mūsų laikais gavo nepaprastą aktualumą bei aštrumą ir kokia kryptimi, mano įsitikinimu, reikia ieškoti jos išsprendimo. Dėl šitos problemos, kaip žinoma, daug ginčijamasi, ir ji sprendžiama nevienodai. Vieni tvirtina, kad krikščionybė ir socializmas neturi nieko bendro ir esą net dvi priešingos viena kitai pasaulėžiuros (socializmas šiuo atveju tapatybinamas su marksizmu, su ateistišku socializmu). Kiti, priešingai, mano, kad krikščionybė ir socializmas ne tik suderinami, bet net glaudžiai surišti, ir socializmo reikalavimai tikra žodžio prasme išplaukia iš krikščioniškos dorovės pradmenų. Toks nuomonių skirtumas ir priešingumas pareina pirmiausia nuo to, kaip suprantama krikščionybė, iš vienos pusės, ir socializmas, iš antros.

Norint susigaudyti šiojoj problemoj, reikia todėl pirmoj eilėj išsiaiškinti, kokios gali būti tos principinės krikščionybės pozicijos, iš kurių ji vertina ir sprendžia socializmo klausimą. Mano supratimu, tokių pozicijų yra dvi: jos atitinka dvi pagrindines tendencijas, kurios pasireiškia visoj krikščionybės istorijoj ir apsprendžia visą jos istorinę raidą ir visus jos supratimo pasikeitimus. Viena pozicija pripažįsta svarbiausiu ir esmingiausiu krikščionybės momento – jos idealo transcendentišką (anapusišką) ir asketišką pobūdį. Tai, ko krikščionis trokšta ir ko jis stengiasi pasiekti, – tai amžina palaima dangaus karalystėje. Todėl žmogaus svarbiausias (ir tiesą pasakius) vienintelis uždavinys – ruoštis perėjimui į anąjį pasaulį, rūpintis savo sielos išganymu. Viskas pareina nuo žmogaus asmeninio santykio su Dievu, su pasaulio išganytojum, su Kristumi. Aukščiausioji jo pareiga – Dievo baimė ir meilė. Lyginamos su palaima dangaus karalystėj, visos šio žemiško gyvenimo gėrybės, menkos, niekingos ir iš tikro neturi jokios vertės (kiekvienu atveju jos tik reliatyvios), ir žmogus neturi prie jų prisirišti arba joms atsiduoti. Tai nutolina jį nuo Dievo ir nuvilioja nuo svarbiausio gyvatos uždavinio, kursai gali būti pasiekiamas tik už šio gyvenimo ribų. Maža to: kadangi šis  pasaulis yra blogio valdžioje, kadangi tai ašarų pakalnė, kurioj Dievo arba  Kristaus Karalystė negali būti įvykinta, tai žemiškojo buvimo gėrybės ne tik neturi tikros teigiamos vertės, bet turi būti net neigiamai vertinamos, nes kiekviena tokia gėrybė, vis tiek ar ji bus medžiaginė arba dvasinė (turtas, galybė, pagarba, mokslas, menas), lig tik pasidaro žmogaus siekiniu, pretenduoja į absoliučią reikšmę ir linkusi užimti Žmogaus gyvenime tą vietą, kuri priklauso vienam Dievui. Žmogui įgimtas palinkimas kurti sau stabus, o šitie stabai nėra kas kita, kaip jo troškimų ir geismų siekiniai. Todėl krikščionybės idealas nesuderinamas su žmoniškojo gyvenimo siekiniais ir tendencijomis. Ir tas, kas rimtai stengiasi įgyvendinti savo sieloj krikščionybės reikalavimus, turi atsikratyti visu tuo, kas jiems yra priešinga, kitaip sakant, visu tuo, kas jį pririša prie šio pasaulio buvimo. Jei yra taip, tai krikščionis savo esme turi būti asketas ir atsiskyrėlis; ir vienuolynas yra ta vieta, kuri jam pritinka (katalikybėj ir stačiatikybėj – vienuolio gyvensena yra vertingesnė, artimesnė idealui už pasauliečio gyvenimo būdą). 

Žemiškasis buvimas jam visai nerūpi, ir juo greičiau jis pasibaigs, juo jam geriau. – Iš šitos asketiškos ir transcendentiškos krikščionybės koncepcijos išplaukia: 1) religijos (religingumo) ir Žemiskojo gyvenimo pilnai yra skirtingi; religijos sritis turi būti griežtai skiriama nuo visų pasaulinių dalykų bei reikalų ir jokiu būdu negali ir neturi būti su jais surišama; 2) todėl ir kultūrai ir kultūros vertybėms (medžiaginėms ir dvasinėms) negali būti priskirjama jokia savarankiška reikšmė. Nuosekliai išskleidžiant šitą, asketišką, pažiūrą, kultūra turi būti neigiama (taip ir žiūrėjo į ją keli bažnyčios tėvai, ir stačiatikių dvasininkų tarpe ji išliko iki mūsų laikų) arba ji gali būti tik toleruojama kiek gali tarnauti religijos reikalams (pav., filosofija — ancilla theologiae, menas, teisė); ir 3) padėjus pagrindan šitą, asketiškąjį, krikščionybės supratimą, reikėtų pripažinti, kad krikščionybė neturi nieko bendro su socializmu, nes socialinė problema jai visiškai nerūpi. Žmogaus santykis su Dievu visiškai nepareina nuo to, kokia yra jo socialinė padėtis, kokią vietą jis užima visuomenėj. Reikalauti, kad religija domėtųsi socialiniais klausimais, reikštų – reikalauti, kad ji nukryptų nuo nubrėžto jai Naujajam įstatyme kelio ir įsikištų į tokius dalykus, kurie priklauso visai kitam buvimo planui. Tatai reikštų religijos kilnumo nužeminimą ir degradavimą.

Vienok, nors šita tendencija ir tebegyvena krikščionybėj ir tarpais ima viršų, bendra krikščioniškos pasaulėžiūros raida ėjo kita kryptimi. Nors bažnyčia niekuomet nėra aiškiai atsisakiusi nuo asketiško krikščionybės idealo supratimo, vis dėlto faktiškai ji įgyvendino ir dabar įvykdo kitą krikščionybės supratimą, kurį galima pavadinti imanentine jos koncepcija. Šita koncepcija pabrėžia, kad ruošimasis anam pasauliui vyksta žemiškojo gyvenimo ribose, kurį niekinti ir neigti žmogus neturi teisės, nes ir šis  gyvenimas yra Dievo įkurtas, Dievo dovanotas, ir todėl žmogaus pareiga bei uždavinys – ir žemiškajame buvime įgyvendinti krikščionybės principus ir įsakymus. Jis turi atmainyti šį pasaulį, pakeisti ir pertvarkyti taip, kad jis kuo daugiausia prisiartintų prie krikščionybės idealo. O šitas idealas remiasi ne tik Dievo, bet ir artimo meile. Tikra Dievo meilė neatskiriama nuo artimo meilės – ne ta prasme, kad pastaroji eitų priemone Dievo malonei įsigyti ar savo sielai išganyti, o ta prasme, kad Dievo meilė gali įsišaknyti ir įsivyrauti žmogaus sieloje vien per artimo meilę, artimo meilės pavidale. Kas nemoka pastebėti ir suvokti Dievo apsireiškimų žemiškame buvime, tas neišvys jo ir danguje. Artimo meilė neatsižvelgia vien į būsimąjį gyvenimą aname pasaulyje, bet rūpinasi ir šio pasaulio reikalais. Nes mūsų artimas – tai ne paskiras individas (izoliuotas), atskirtas nuo visų tų aplinkybių, kuriose jis gyvena, bet konkretus žmogus, konkreti, gyva asmenybė, priklausanti tam tikrai socialinei aplinkai (tautai, visuomenei, istoriniam laikotarpiui) su visais jos gyvybiniais (fiziniais ir dvasiniais) reikalais ir interesais. Todėl religingumas, kuris pripažįsta artimo meilę kertiniu dorovės akmenimi, negali nepripažinti kultūros ir visų kultūrinių padarų bei įstaigų reikšmės ir vertės. Kultūroj pasireiškia žmogaus kūrybiška galia (juk jis sukurtas Dievo pavidalu) ir kultūra tvarko ir tobulina žmonijos gyvenimą; vadinasi, tik kultūros ribose ir per kultūrą gali įvykti pasaulio atsimainymas ir šventėjimas. Todėl kultūra krikščionybei toli gražu neabejingas dalykas; priešingai, pati krikščionybė gali įsivyrauti žmonijoj vien pasisavindama kultūrą ir įteigdama jai tikrą krikščionišką dvasią, t. y., suderindama ją su religijos reikalavimais. – Bet kadangi kultūra nebuvo sukurta pačios krikščionybės ir krikščionybė, įsigalėjusi Romos imperijoj, susidūrė su jau subrendusia helenistine kultūra, tai jai teko susigyventi su šita kultūra, kuri savo kilme nebuvo krikščioniška ir kurioj glūdėjo daug nekrikščioniškų elementų bei tendencijų. Ir todėl pasidariusi dominuojančia religija romėniškai helenistiniame pasaulyje, krikščionybė turėjo pasitenkinti tam tikru kompromisu su pagonių kultūra ir visuomenine santvarka. Bet toks kompromisas arba modus vivendi, kuris atsiranda iš gyvenimo reikalų, niekuomet nėra kažkas griežtai apsibrėžta ir vienareikšmiška. Jame glūdi daug skirtingų galimybių. 

Savo reikšme jis gali būti principinis arba tiktai taktinis, t. y., išplaukiąs iš taktikos sumanymų. Pirmuoju atveju dvi priešingos pozicijos (programos, pasaulėžiūros) suderinamos tokiu būdu, kad viena arba abidvi atsisako nuo tam tikrų principinių reikalavimų ir tenkinasi tiktai įvykinimu tų punktų, kurie neprieštarauja vienai arba kitai priešingybei. Antruoju atveju kompromisas nepaliečia pozicijos (pasaulėžiūros) principų (pagrindų), bet išsibaigia tuo, kad, atsižvelgiant į realias aplinkybes, realizuojama vien programa – minimumas, bet tokiu būdu, kad tuo jau būtų paruoštas ir numatytas ateityje programos maksimumo realizavimas.

Ir neretai būna taip, kad kompromisas, kuris turėjo būti tiktai taktinis, paskum visokių aplinkybių įtakoje pavirsta principiniu kompromisu. Taip atsitiko ir su krikščionybe. Susigyvendama su pagoniška kultūra ji ne tik stengdavosi pritaikyti ją prie savo reikalavimų, bet ir pati žymiai nusileisdavo ne tik vienoj arba kitoj smulkmenoj, bet ir principiniuose klausimuose. Visos tos išvidinės krizės, kurias krikščionybei teko pergyventi per savo istorinį buvimą, parėjo pirmiausia nuo to, kad krikščioniška sąžinė nenorėjo pripažinti šito kompromiso ir tarpais energingai protestuodavo prieš jį mėgindama atstatyti krikščionybės pradmenų grynumą ir griežtumą. Nereikia išleisti iš akių, kad, pasisavindama helenistinę romėnų kultūrą (graikų ir romėnų kultūrą), krikščionybė turėjo ne tik suderinti vienu arba kitu būdu graikų filosofų mokslą, meną ir individualinę etiką su savo principais, bet ji turėjo, be to, pripažinti ir visų tų laikų socialinę, ekonominę ir politinę santvarką (absoliutinę monarchiją [Dievo malone] su jos religine mistika, luomų hierarchija ir aukštesniųjų luomų privilegijas, verguvę, romėnų teisę ir jos pažiūrą į nuosavybę ir p. d.). – Aišku, kad krikščionybė, pripažindama šitą santvarką, sankcijuodama ją savo autoritetu, tuo pačiu pasiėmė ir tam tikra atsakomybę už šitą santvarką. Ir nuo šitos atsakomybės ji negali jokiu būdu atsisakyti. Visiškai neutrališka (abejinga) pozicija šiuo klausimu negalima. Arba krikščioniška religija pripažįsta kultūrą ir, vadinas, turi laikyti savo pareiga tobulinti ją pagal Kristaus įsakymus, arba ji neigia kultūrą ir seka asketiško vienuolio idealu. Tai pasirodo ypačiai aišku mūsų laikais. Mūsų laikų religinė krizė Europoj išplaukia galų gale iš tos pačios priežasties, kuri buvo sukėlusi ir visas buvusias anksčiau krizes. Krikščionybei gresia didžiausias pavojus dėl to, kad krikščionybės principai nesuderinami su ta socialine ir kultūrine sąranga bei santvarka, kuri įsigalėjo krikščioniškose tautose. Ir todėl mes stovim prieš alternatyvą: arba įsisąmoninti krikščionybės esminius pradmenis ir kovoti už jų įvykinimą kultūroj, arba pripažinti, kad krikščionybė galutinai susibankrotavo ir atsisakė nuo savo aukščiausių ir svarbiausių principų bei reikalavimų. Štai kodėl mūsų dienų krikščionybė negali apsilenkti su socializmo klausimu, nes tai vienas iš aktualiausių esamojo momento kultūrinių problemų. – Pamėginkim dabar išaiškinti, kokia turi būti krikščionybės principinė pozicija šiuo klausimu, t. y., ta pozicija, kuri apsprendžiama pagrindinių jos normų ir reikalavimų.

Žinoma, aš negaliu šiam straipsnyj visapusiškai apibrėžti krikščionybės esmę, aš norėčiau tiktai iškelti tas jos pagrindines ypatybes, kurios, mano supratimu, apsprendžia jos poziciją kultūros ir ypač socialinės santvarkos atžvilgiu. Pirmas toks momentas (tokia ypatybė) yra absoliuti vertė, kurią ji priskiria kiekvienai paskirai asmenybei. Paprastai kalbama tiktai apie absoliučios kiekvieno žmogaus sielos vertę. Bet tokia charakteristika ne vienareikšmė ir gali būti nevienodai suprantama (interpretuojama). Jei tai reiškia, kad dvasinės vertybės ir sugebėjimai, glūdį žmogaus prigimtyje, vadinas, jo dvasinė asmenybė, – turi pirmenybę prieš jo kūnišką individualybę, tai toks supratimas, be abejo, teisingas ir neginčijamas. Bet jei tai reiškia, kad siela savo esme neturi nieko bendro su kūnu ir turi būti griežtai nuo jo skiriama ir kūniška žmogaus prigimtis neturi jokios reikšmės bei vertės, tai toks tvirtinimas visų pirma nesiskaito su tuo neabejojamu faktu, kad siela ir kūnas sudaro organišką vienybę ir kiekvienoj individualybėj neatskiriami vienas nuo kito. Krikščionybė reikalauja ne tik sielos, bet ir kūlno atmainymo. Tai aiškeja iš to, kad pagal krikščionybės tikėjimo pradus turi atsikelti ir žmogaus kunas. Todėl, jei konkreti gyva asmenybė pripažįstama absoliučiai vertinga, tai ir kūniškos prigimties verte negali būti niekinama arba neigiama; priešingai, tenka pripažinti, kad ji dalyvauja konkrečios individualybės ypatingame ir su niekuo nesulyginamame vertingume. Bet dar daugiau, tvirtinant konkrečios asmenybės absoliučią vertę, negalima žiūrėti į ją kaipo į paskirą individualinę butybę, kuri visiškai nepareina nuo savo socialinės aplinkos. Paskiras individas, izoliuotas arba atskirtas nuo to žmonių pasaulio, kuriame jis gyvena ir veikia, yra negyva abstrakcija. Konkretus individas visuomet yra tam tikro kolektyvo (šeimos, visuomenės, tautos, kultūros) narys, su kuriuo jis organiškai susijęs ir kurio gyvenime jis dalyvauja. 

Ta vertė, kuri priskiriama individui, kaipo asmenybei, todėl neatskiriame nuo kolektyvo buvimo. Pripažinus konkrečios gyvos asmenybės vertingumą, reikia todėl pripažinti ir žmonių kolektyvų (ir visos žmonijos kaipo visybės) neabejojamą reikšmę bei vertę (nes kolektyvas ne paskirų individų suma arba atsitiktinis rinkinys, bet organiška visybė, sąlygojanti ir apsprendžianti ir visų savo narių buvimą bei reikšmę). Ir krikščionybė tai pripažįsta iškeldama tikybos praduose bažnyčios kaipo tikinčiųjų krikščionių bendruomenės arba brolijos reikšmę.

Bet jei taip yra, tai pasaulio atmainymas reiškia ne tik paskiros konkrečios asmenybės, bet visų žmonių kolektyvų (žmonijos kaipo visybės) atmainymą (arba ištobulinimą). O šitas atmainymas arba ištobulinimas turi paliesti visą žmonijos buvimą ir visą jos gyvenimo sąrangą, vadinas, ne tik jos dvasinę, bet ir jos fizinę (medžiaginę) pusę, nes visuomenės socialinė ir ekonominė saranga tokiu pat būdu neatskiriama nuo jos dvasinės kultūros, kaip ir paskiro individo dvasia (dvasinis buvimas) nuo jo fizinės prigimties. Bet santykis tarp dvasinės ir medžiaginės kultūros yra toks, kad pastaroji eina pirmajai pagrindu; žinoma, ne ta prasme, kad juo aukštesnė ir komplikuotesnė (daugiau diferencijuota) medžiaginė kultūra, juo aukštesnė ir tobulesnė bus ir dvasinė kultūra, bet ta prasme, kad savarankiška dvasinė kultūra gali atsirasti ir klestėti tiktai ten, kur medžiaginė kultūra pasiekė tokį rutuliojimosi laipsnį, kad žmogaus energiją ir intelektas nevisiškai paskendę fizinio egzistavimo ir pragyvenimo rūpesčiuose ir reikaluose, vadinas, kad jo fizinis buvimas šiek tiek aprūpintas ir žmogus gauna galimybes paskirti savo laiką bei savo jėgas kitiems aukštesniems siekiniams. Žmogus tuo ir skiriasi nuo gyvulio, kad jis ne ištisai nepagrimzdes kovoje už buvį, bet sugeba atsidėti ir kitiems kilnesniems uždaviniams, būtent, dvasinio gyvenimo vertybių (tiesos, dorovės, grožio) įgyvendinimui. 

Ir šių vertybių nešiotojas ir įvykdytojas yra kaip tik žmogaus asmenybė, kaipo Dievo pavidalas, ir asmenybės kūrybiška galia. Kur fizinės ir socialinės gyvatos aplinkybės sunkios ir kova už buvį reikalauja iš žmogaus nesiliaujamo, nuolatinio visų fizinių ir intelektualinių jėgų įtempimo, ten negali būti ir tikros dvasinės kultūros ir pati religija išsibaigia šamanizmų ir demonų kultu, palieka primityviškais stabais. Neigti šitą dvasinės kultūros pareinamybę nuo jos fizinio ir ekonominio pagrindo, nuo medžiaginės kultūros (kuri sudaro ir apsprendžia šitą fizinį ir ekonominį pagrindą) – tai reiškia –arba nesiskaityti su faktais ir su žmogaus psichofizine prigimtimi, arba tai veidmainystė, sąmoningai iškreipianti tiesą. Šitą tezę negalima sugriauti ir nurodant, kad buvo ar būna tokių nuotykių, kur žmogus pareiškia kilniausią religingumą ir pasižymi nepaprastu dvasinio gyvenimo intensyvumu, nors išorinės ir socialinės jo buvimo aplinkybės labai sunkios ir nepalankios. Sakoma, kad tarp pirmųjų krikščionių buvo kaip tik daug vergų ir kad krikščionybės mokslas prieinamas ir paprastam žmogui, kurio darbas tarnauja tik kūniško būvio reikalams ir kuriam aukštesnė dvasinė ir intelektualinė kultūra visiškai svetima. Tačiau, taip argumentuojant, išleidžiama iš akių, kad 1) atskiros išimtys nieko neįrodo ir greičiau patvirtina bendrą taisyklę; čia kalbama apie bendrą dvasinės ir religinės kultūros priklausomybę nuo socialinių ir ekonominių aplinkybių, o ne apie paskiro individo dvasinį ir religinį lygį, kurs dažnai žymiai skiriasi nuo jo socialinės aplinkos lygio; 2) visos aukščiausios religijos (krikščionybė, budizmas, tavizmas) atsirado tokiose tautose, kurių dvasinė kultūra pasiekė jau labai aukštą laipsnį, (Indija, žydai helenistinės epochos ir t.t.) ; 3) nuosekliai išskleidžiant šitą pažiūrą (kad religija nesurišta su dvasine kultūra ir nepriklauso jos) reikėtų pripažinti, kad krikščionis bendrai nereikalingas aukštesnės dvasinės ir intelektualinės kultūros ir kad kultūriniai uždaviniai tiktai nukreipia žmogų nuo vienintelio gyvatos tikslo - sielos išganymo. Vadinas, mes grižtam tada prie to asketiško krikščionybės idealo, kurs neigia kultūrą ir tuo pačiu nepripažįsta viso pasaulio (žmonijos) atmainymo ir ištobulinimo aukščiausiu krikščionybės uždaviniu. (Abstraktiškas asmenybės supratimas neatsižvelgiąs į tai, kad konkreti gyva asmenybė organiškai susijusi su savo išorine ir kultūrine aplinka). Krikščionies pozicija šiuo klausimu turi būti aiški ir nedvejojama, neabejotina. Kultūra negali būti tik toleruojama, ji turi būti arba atmetama arba pripažįstama neatskiriamu krikščioniškos pasaulėžiū [trūksta dalies].

Tai nereikia taip suprasti, tarytum eksploatacija pareitų vien nuo kapitalistų blogos valios. Pati kapitalistinė santvarka remiasi tokiais ekonominiais santykiais, kurie negali neprivesti prie neturtingųjų darbo išnaudojimo, nes darbas čionai pasidaro preke, kuri perkama ir parduodama tuo pačiu būdu, kaip ir bet kokia medžiaginė prekė neatsižvelgiant į tai, ką šitas darbas reiškia ir duoda pačiam darbuotojui. Ir todėl kiekviena profesija visų pirma įvertinama tuo, kaip ji apmokama ir kiek ji gali aprūpinti žmogaus būvį. Pats ekonominis buvimas pasidaro vyriausiu žmogaus veiklos tikslu. Visa dvasinė kultūra pripažįstama ir branginama vien tiek, kiek ji šiaip ar taip tarnauja medžiaginei kultūrai (technikai). Visos kultūrinės vertybės (mokslas, menas, grožis ir kt.) išlyginamos su medžiaginėmis (ekonominėmis) vertybėmis (pirmiausia su pinigais) ir matuojamos pinigais. Ir pati religija šiuo atžvilgiu nesudaro išimties, ir jinai tampa išnaudojimo priemone; žinoma, ne tiesiogine prasme (kaip kitos dvasinės gėrybės), bet ta prasme, kad religijos ir ypač bažnyčios autoritetas sunaudojamas kaip tinkama priemonė esamajai (kapitalistinei) santvarkai palaikyti, t. y. žmonėms įtikinti, kad šita santvarka paties Dievo nustatyta bei sankcijonuota ir todėl turi būti visų pripažįstama ir apsaugojama. Žodžiu, kapitalizmui viešpataujant beveik visa dvasinė kultūra patenka medžiaginės kultūros ir ekonomikos vergijon. 

Aukštesniosios vertybės subordinuojamos žemesniosioms ir turi joms tarnauti. Aišku, kad skleisdamasi šiąja kryptimi, Europos kultūra ne tik neruošia pasaulio atmainymo ir tobulinimo (nurodyta aukščiau prasme), bet, priešingai, rodos, veda prie tokios žmonijos būklės, kur viešpatauja ne teigiamos, o neigiamos vertybės (blogio valdžia). – Ir todėl krikščionybė turi arba visiškai nusigręžti nuo esamojo kultūrinio gyvenimo ir grįžti prie asketiško vienuolio idealo, atiduodama pasaulį blogio valdžiai, arba ji turi sutelkti visas savo jėgas lemiamajai kovai su viešpataujančiomis kapitalistinėj santvarkoj tendencijomis. Priešingai ji nebeteks jokios realios reikšmės bei įtakos žmonijos gyvenimui. – Neatsitiktinis dalykas, kad pirmosios krikščionių bendruomenės buvo sutvarkytos pagal principą, kurį mes dabar vadinam komunizmu. Visos medžiaginės gėrybės buvo bendros ir vienodai dalijamos tarp bendruomenės narių. Ekonominė santvarka čia buvo subordinuota aukštesniam tikslui – religiniam gyvenimui ir bendravimui ji atliko tik tarnybinę funkciją ir turėjo savo srities ribose įvykdyti meilės ir solidarumo reikalavimus. Ir beveik kiekvieną kartą kai vėliau krikščionybėj atsirado sąjūdis, kuris stengiasi atnaujinti bei atstatyti tikrą Naujojo Įstatymo supratimą, buvo padarytos pastangos grįžti prie šitos pirmųjų krikščionių komunistinės santvarkos. Šitie mėginimai nepavyko, taip pat kaip ir senovės krikščionių komunistinės bendruomenės negalėjo išsilaikyti, išnykdavo ir visos jų pavyzdžiu sukurtos komunos. Ne dėl to, kad komunistinė visuomenė savo esme yra neįvykdoma utopija, o pirmiausia dėl to, kad dar nesusidėjo (stigo) tos istorinės ir kultūrinės aplinkybės, kurios buvo reikalingos tokiai santvarkai įvykdyti. Senovės kultūriniame pasaulyje krikščionybė galėjo išplisti ir įsigalėti tik pripažinusi jo ekonominę ir socialinę santvarką. Tai buvo kompromisas, be abejo, neišvengiamas, bet kiekvienu atveju toks kompromisas, kuris įnešė į krikščionybę daug svetimų ir nesuderinamų su jos mokslo pradmenimis elementų. Todėl negalima padaryti išvados iš šito istorinio fakto, (kad šitas kompromisas buvo reikalingas krikščionybės išplitimui ir įsigalėjimui), kad krikščionybė savo esme suderinama su bet kokia socialine santvarka (arba bent su buvusia ir esamąja Europos tautų santvarka). Nereikia užmiršti, kad ir krikščionybė – yra gyvas organizmas, kurs auga, skleidžiasi ir sąmonėja, nors pagrindiniai jo pradmenys pastovūs ir nekintami. Ir todėl ir krikščionybėj reikia skirti tai, kas pareina nuo duotųjų istorinių aplinkybių ir turi tik reliatyvios laikinos reikšmės, nuo to, kas joje yra esminga ir nepraeinama. Tik palaipsniui bręsta ir gilėja krikščionybės sąmonėj suvokimas tų istorinių uždavinių, kuriuos ji turi spręsti. Ir tik žmonijos istoriniam patyrimui turtėjant ir išsiplečiant ji įsisąmonina, ko reikalauja iš jos pasaulio atmainymas ir kaip Kristaus mokslo principai turi būti pritaikinti visoms kultūrinio gyvenimo šalims ir aplinkybėms. Kas tiko senovės pasauliui arba viduramžiams, nebetinka mūsų laikų gyvenimui. Pav., pripažinusi viešpataujančią Romos imperijoj santvarką, krikščionybė tuo pačiu pripažino ir sankcionavo vergovę. Mūsų laikais vargu ar atsiras bent vienas tikįs krikščionis, kuris laikytų vergovę suderinama su krikščionybės mokslu. Bet tas pats galima ir reikia sakyti apie baudžiavą ir pagaliau apie kiekvieną socialinę santvarką, kuri leidžia vieniems išnaudoti kitus ir kuri paverčia visą žmogaus darbą (ir tuo pačiu ir jo buvimą) paprasta ekonomine vertybe, apmainomą už tam tikrą medžiaginių gėrybių kiekį. Dažnai kalbama apie nuosavybės šventumų. Šitą principą pripažino net Prancūzų revoliucijos veikėjai (pav., Robespierre). Bet ką reiškia šitas principas? Jei jis pabrėžia, kad kiekvienas turi teisę naudotis savo asmeninio darbo vaisiais, tai jis nesukelia abejonių. Tai išplaukia iš asmenybės subjektyvinių teisių. Bet jei tai reiškia, kad esamasis turtų suskirstymas yra teisingas ir neturi būti pakeistas, tai toks šio principo remtas krikščionybės mokslu. – Tačiau iš to, kas pasakyta, dar neaiškėja, kokiu būdu ir kokiomis priemonėmis krikščionybė (religija) gali veikti kultūrą ir formuoti ją taip, kad atitiktų Kristaus įsakymus. Net pripažinus, kad kiekvienas krikščionis turi siekti socialinės santvarkos pakeitimo ir patobulinimo, galima vis dėlto neigti religijos tiesioginį ryšį su politiniu ir socialiniu gyvenimu. Paprastai taip samprotaujama: socialinė santvarka ir politinio gyvenimo kryptis pareina nuo tautos arba visuomenės  moralinio nusistatymo, nuo jos dorovės lygio. Bet kiekviena tauta arba visuomenė susidaro iš paskirų individų, ir, vadinasi, bendras visuomenės dorovingumas pagrįstas atskirų jos narių dorovingumu. Vadinas, norint tobulinti socialinę ir politinę santvarką, pirmiausiai reikia rūpintis tuo, kad paskiri visuomenės nariai tobulintųsi ir pasiektų aukštesnio dorumo laipsnio. Socialinės santvarkos pakeitimas vienas neduos jokių pozityvių pakeitimų, jei žmonės paliks tie patys. Kovojant su blogiu socialinėj srityje reikia pašalinti jo priežastį, t. y. žmonių nedorumą; tada išnyks palaipsniui ir šios priežasties vaisiai – socialinės santvarkos neigiamybės. (Taip žiūrėjo iki šiol į šitą klausimą daugumas krikščionybės atstovų, pav., ir Tolstojus). Jie mano, kad krikščionybė (bažnyčia) gali pakelti visuomenės dorovinį lygmenį ir padėti visuomenės socialinės santvarkos patobulinimui, visiškai nesikišdama į politinius ir socialinius klausimus ir veikdama tiktai atskirus asmenis, kaipo bažnytinės bendruomenės narius.

Vienok įsižiūrėjus atidžiau į šitą argumentaciją, mano supratimu, negalima ją pripažinti visiškai teisinga ir štai dėl ko: 1) Negalima socialinę dorovę laikyti tik išvestine ir priskirti jai tik antrinę reikšmę. Žmogus kaip asmenybė ne tik individas, bet ir kolektyvo narys (socialinė būtybė – Zoon politikon). Artimo meilė tikra – prasme – ne vieno arba kito individo meilė; jos objektas yra ne tik kiekvienas paskiras individas, bet ir kolektyvas (tauta, visuomenė, žmonija) kaip visybė. Esama nemažai tokių žmonių, kurie privačiame gyvenime pasižymi nemenku dorumu, bet kuriam visiškai trūksta jautrumo socialiniams reikalams ir klausimams. Ir krikščioniškas dievobaimingumas iki paskutinių laikų buvo kaip tik tokio pobūdžio. Tiesa, galima sakyti, kad dorovės socialinį momento atstojo krikščioniška labdarybė. Bet labdarybė tik surogatas, kurs gali nuraminti vien tų asmenų sąžinę, kurie nesupranta, kas yra tikras solidarumo socialinio gyvenimo srityje. 2) Jei žmogus savo esme yra socialinė būtybė, tai aišku, kad ne tik socialinė santvarka pareina nuo atskirų kolektyvo narių, asmeninės dorovės (religingumo), bet kad ir atvirkščiai, paskiro individo dorovinis nusistatymas pareina nuo visuomenės socialinės struktūros. Šių dviejų momentų santykis yra abipusiškas: vienas veikia antrą ir atvirkščiai.

Jei mes pažvelgsime į Europos politinės ir socialinės istorijos eigą XIX a. ir XX amžiaus pradžioje, tai pamatysim, kad krikščionybė nustojo savo įtakos krikščioniškų tautų gyvenimui – o tatai faktas, kurio negalima neigti – pirmiausia dėl to, kad ji išleido iš savo rankų iniciatyvą beveik visuose tuose klausimuose, kuriuos iškelia mūsų dienų socialinis gyvenimas. Ir todėl šitą iniciatyvą pasiėmė tie visuomenės sluoksniai, elementai, kurie religijai yra abejingi arba net stoja jos karščiausiais priešais. Marksistiškas ateizmas ir kiti įsigalėjusios visuomenėje ir net liaudyje ateizmo formos niekuomet nebūtų turėjusios tokio didelio pasisekimo, jei krikščionybė (visos bažnyčios: katalikybė, protestantizmas, stačiatikybė) būtų geriau supratusi, kokias socialines pareigas jai uždeda Kristaus mokslas jei ji nebūtų pasirinkusi lengvesnį ir patogesnį kelią – remti savo autoritetu esamąją socialinę tvarką ir naudotis jos globa. – Maskvoje komunistinė valdžia įsteigė antireliginės propagandos muziejų; dabar jo vardas pakeistas religijos istorijos muziejumi. Ta medžiaga, Kuri ten surinkta, žinoma, nušviečia religijos  (ypač krikščionybės) istoriją gana vienašališkai, iškeldama vien jos neigiamą pusę. Tačiau, reikia pripažinti, šitų neigiamų faktų bei dokumentų rinkinys parodo įtaigų įspūdį ir aiškiai parodo, kiek žymūs ir edovanotimi bažnyčios apsileidimai socialinėje srityje. – Ir apsileidusi krikščionybė tuo pačiu davė galimybės savo priešams pasiimti bei pasisavinti tas idėjas, kurios išaugo iš Kristaus mokslo (asmenybės absoliuti vertė, lygybė, broliškas žmonių ir tautų solidarumas). Socializmo bei komunizmo politinis patosas, jo galybė ir įtakingumas, toli gražu nesiremia tik klasių (proletariato ir kapitalistų) priešingumu ir šio priešingumo jausmu, bet visų pirma kaip tik tomis moralinėmis idėjomis, kurias jis pasiskolino iš krikščionybės. Ir todėl mes randam tarp socialistinės ir komunistinės jaunuomenės daug daugiau tikro idealizmo, ir ryžtumo paaukoti savo gyvenimą socialinės teisybės idėjos triumfui, negu pas tikinčius krikščionius, aplankančius reguliariai bažnyčią. – Ir tie, įdomu pažymėti, pagonys, kurie yra aplankę Europą ir susipažinę su dabartinės Europos socialine būkle, stebisi tuo, kad ji visiškai neatitinka ir net prieštarauja krikščionybės pagrindiniams reikalavimams. Kaipgi galima pagonims skelbti evangeliją (Kristaus žodį) kaip tikrą išganymo mokslą, jei pačios krikščioniškos tautos nesugeba susitvarkyti savo savaimius reikalus pagal šitą žodį?

Kokią gi išvadą reikia padaryti iš to, kas buvo pasakyta? Žinoma, negalima reikalauti, kad pati Bažnyčia ir jos atstovai įsikištų tiesiog į politikos reikalus. Bažnyčios katedra netinka politinei agitacijai varyti ir religiją pajungti partijinei politikai. Bet šiaip ar taip mūsų laikais kiekvieno krikščionies svarbiausias uždavinys kovoti už tokią socialinę santvarką, kuri atitiktų krikščioniško mokslo įsakymus ir tarnautų ne Momonui, o Dievui, tai reiškia, tikros dvasinės kultūros vertybių įgyvendinimui. Vertybių tikra hierarchija turi būti atstatyta: žemesnės (medžiaginės) turi būti subordinuotos aukštesnėms. Ir todėl kiekvienas krikščionis turi ir pačiame savyje ir savo artimuose auginti ir ugdyti jautrumą aktualiems socialiniams reikalams ir problemoms. Tatai yra auklėjimo vyriausias uždavinys. Auklėjimas, kuris niekina ir nepaiso šio uždavinio, žemina socialinį jausmą, nėra tikrai krikščioniškas. Nereikia užmiršti: krikščionybė yra mokslas, kuris iš savo pasekėjų reikalauja ne minimo, bet maksimumo. Tatai mokslas, pasižymįs didžiausiu dinamitizmu ir aktualumu. Kiekvienas esamasis momentas yra lemiamos reikšmės. Veik ir kovok hic et nunc (čia ir dabar)! Tai, ką reikalauja esamybė, turi būti pradėta ir atlikta nelaukiant. Ir jei krikščionybė dar nesukaups visų savo jėgų socialinei tvarkai pakeisti ir patobulinti, tai kiti atliks šitą darbą ir atliks jį taip, kad aukščiausios ir brangiausios krikščionybės idėjos bus iškraipytos, sužalotos ir gal būt net paverstos savo priešginybe. Pradėjus šitą kovą krikščionybei teks išsižadėti tų privilegijų, kuriomis ji iki šiol naudodavosi (kapitalistinių sluoksnių ir valstybės parama), bet esamojoj kitos išeities nėra: reikia arba kovoti arba visiškai atsisakyti nuo krikščioniško mokslo principų įvykdymo. – Taip man atrodo krikščionybės ir socializmo problema esamosios situacijos šviesoje. 

Šaltinis: Akademikas. 1936. Nr.6. p.138-140. Nr.7-8. 160-162.