Norvegija po rinkimų - prognozės dešiniajai vyriausybei

Spalio 16 dieną Norvegijos karaliui Haraldui Penktajam Valstybės Tarybos posėdyje patvirtinus naują ministrę pirmininkę konservatorę Erną Solberg ir darbą pradėjus naujam kabinetui, siūlome susipažinti su porinkime šios 8 metus socialdemokratų valdytos šalies perspektyvų apžvalga.

Per rugsėjo 8 dieną vykusius rinkimus į Norvegijos parlamentą Konservatorių partija surinko pakankamai balsų, kad jos lyderė Erna Solberg užimtų šalies Ministro Pirmininko pareigas. Komentuodamas rinkimų rezultatus Sveinungas Arnesenas iš Bergeno universiteto pastebėjo, jog derybose suformuota naujoji centro dešinės koalicija nebus tokia vieninga, kaip ankstesnės. Taigi didžiausias iššūkis naujajai vyriausybei bus išlaikyti šią koaliciją drauge visus ketverius metus. 

Buvęs Norvegijos premjeras tarptautinio dėmesio neseniai susilaukė dėl įsimintinos rinkiminės kampanijos, kurios metu apsimetė taksi vairuotoju. Rinkimų rezultatai lėmė, kad dabar politikas turės gausybę laisvo laiko toliau tobulinti savo vairavimo įgūdžius. Naujoji Norvegijos premjerė - konservatorių partijos lyderė Erna Solberg. Pirmą kartą istorijoje prie konservatorių vyriausybėje prisijungė ir tolimesnei dešinei atstovaujanti bei populistine laikoma Progreso partija. 

Socialdemokratų vyriausybės pralaimėjimas Norvegijos parlamento rinkimuose nieko pernelyg nenustebino. Nors visuomenę ir sužavėjo Stoltenbergo triukas, kurio metu jis apsimetė taksi vairuotoju, nei jis, nei jokios kitos rinkiminės kampanijos metu rodytos pastangos negalėjo įtikinti visuomenės, jog buvusi centro kairės koalicija nusipelnė išskirtinės galimybės užimti vyriausybės pozicijas trečiąją kadenciją iš eilės. Vertinant apskritai, praūžusi rinkiminė kampanija nebuvo išskirtinė ir didelės įtakos neturėjo nei vienos pusės palaikymui. Paminėti būtų galima nebent tai, kad per praėjusias savaites Leiboristų partija vėl tapo didžiausia šalyje. 

Suformuota konservatorių ir Progreso partijos mažumos vyriausybė, veiksianti su krikščionių demokratų ir liberalų palaikymu nuo pat rinkimų rezultatų pasirodymo buvo neatmestina, nors ir nepageidautina galimybė. Kaip ir neabejota, kad Konservatorių ir Progreso partijos bus reikalingos siekiant suformuoti trinarę daugumos vyriausybę. Tačiau daugumos vyriausybėje joms būtų tekę pakviesti ir bendradarbiauti su dar bent viena, kairiau nei pastarosios politiniame spektre esančia partnere. Krikščionių demokratų ir Liberalų partijos galiausiai sulaukė ne tokio kvietimo, o susitarimo dėl palaikymo mažumos vyriausybei. 

Pagrindinė problema šiuo atveju iškyla kaip tik dėl to, jog kiekvienos iš dviejų centro partijų pakaktų sudaryti tripartinei daugumos vyriausybei. Centro jėgos atsiduria strateginėje situacijoje, primenančioje klasikinį „kalinio dilemos“ scenarijų. Žvelgiant iš šalies nesunku suprasti, jog abiems partijoms būtų naudingiau laikytis išvien ir neleisti kitoms derybose dalyvaujančioms jėgoms sėkmingai įgyvendinti „skaldyk ir valdyk“ taktikos. Pareiškusios, jog vyriausybės sudaryme sutiktų dalyvauti tik abi kartu, centro partijos įgytų stipresnes derybines pozicijas. Vis dėlto, kol kas lieka neaišku, ar išsilaikyti išvien ir įgyvendinti tokią strategiją joms pavyks. 

Kalbant apie Progreso partiją, šis dalyvavimas valdančiojoje koalicijoje jai yra pirmasis. Nuo pat 1997 metų ši partija 165 vietų Stortinge laimi panašų ar net didiesnį mandatų skaičių kaip ir per šių metų rinkimus (atitinkamai 25 mandatus 1997, 26 - 2001, 38 - 2005, 41 - 2009 ir 29 mandatus 2013 metais). Visgi dėl kitų partijų susitarimų ir požiūrio į pačią Progreso partiją pasiūlymų dalyvauti vyriausybės formavime anksšiau ji nėra sulaukusi. Pats Norvegijos elektoratas šią partiją regi kaip poliarizuojančią. Prie tokio įspūdžio sutvirtinimo neseniai prisidėjo ir karinga progresyvistų lyderės Siv Jensen žinutė dabartiniam Ministrui Pirmininkui, išsakyta rinkimų vakarą, po to, kai tapo aišku, jo Norvegijos rinkėjai Stoltenbergui dar vienos kadencijos vyriausybėje nepatikėjo. Vis dėlto, pačioje šalyje Progreso partija nėra laikoma tokia radikalia, kokią ją dažniausiai vaizduoja užsienio spauda. Bėgant metams ji gerokai pasislinko centro link, o šiuo metu partijos nariai yra pasiruošę leistis į kompromisus esminiais klausimais, jei tik tai jiems leis gauti dalį vykdomosios valdžios.  

Tai pasakius, nereikėtų pamiršti, jog Progreso partijai jau teko stebėti, kiek daug valdžia kainavo jos antrininkei politinio spektro kairėje, Socialistinei kairės partijai. Per aštuonerius metus, kuriuos ji praleido valdančiojoje koalicijoje, parama šiai politiniai jėgai nuosekliai mažėjo, kol galiausiai šiemet ji vos perkopė 4% rinkimų slenkstį. Pernelyg daug politikos kompromisų galėtų pastūmėti Progreso partiją tuo pačiu keliu žemyn. Išties, atsižvelgiant į tai, jog lyginant su praėjusiais rinkimais progresyvistai jau neteko 6% paramos, būtų galima ginčytis, jog ši partija jau pradėjo mokėti skaudžią kainą už tai, jog tapo nuosaikesnė ir švaisto mažiau populistiniais vadinamų pažadų. Dėl šios pavojingos padėties Progreso partijos nariams būtinai teks subalansuoti du tikslus – įgyti kuo daugiau galios ir likti ištikimiems savo programai, dėl kurios ir buvo išrinkti. Ši dilema progreso partijai bus svarbesnė nei bet kuriai kitai tarp koalicijos partijų ir jos rėmėjų.  

Sudarytoje vyriausybėje Progreso partija gavo 5 ministrų portfelius, tarp kurių buvo ir daugiausiai diskusijų sukėlusios Finansų ministrės pareigos, atiduotos Progreso partijos lyderei, Osle išrinktai ekonomistei Siv Jansen (g. 1969). Nuo 2006 metų, kai pakeitė ilgametį lyderį Karlą Hageną, partijai vadovaujanti politikė vadinama Norvegijos Margaret Tetčer ir iš tiesų daug kur vadovaujasi geležinės ledi pažiūromis. Jos dažnai kartojama nuostata, jog nėra jokios alternatyvos rinkos ekonomikai, norvegų visuomenėje nėra tokia jau savaime suprantama. Visgi jos prioritetai atitinka ir partijos prioritetus, kadangi kovą prieš šalies islamizaciją ji vadina svarbiausia šių laikų kova. 

Konservatorių partija, kuriai šie rinkimai buvo sėkmingi, darbą pradedančioje centro dešinės koalicijoje turi gerokai didesnį svorį ir premjero postą. Konservatorių lyderė Erna Solberg yra užgrūdinta politikė, turinti darbo vyriausybėje patirties, bendrai vertinama kaip pagrįstai griežta ir kompetetinga lyderė. Neabejotina, jog siekiant išlaikyti koaliciją visus ketverius metus Solberg prireiks visų jos įgūdžių, mat politiniai skirtumai tarp konservatorių, koalicijos partnerės ir ją remsiančių jėgų šįsyk itin dideli. 

Žvelgiant į istoriją nesunku pastebėti, jog centro dešinės vyriausybėms bendradarbiauti ir laikytis išvien visuomet sekėsi sunkiau, nei centro kairės vyriausybėms. Yra aibė klausimų, dėl kurių tarp koalicijos partnerių gali susidaryti nemenka įtampa. Jie susiję su imigracija, aplinkosaugos problemos, pagalba besivystančioms šalims, iš naftos gaunamų pajamų paskirstymas bei kitomis sritimis. Visgi svarbu ir tai, jog opozicinės partijos turėjo net aštuonis metus pasiruošti valdžios perėmimui. Kalbama, jog jos praleido šį laiką užkulisiuose mėgindamos identifikuoti tas politikos sritis, kuriose galėtų sutarti. 

Po koalicijos sudarymo Norvegijoje turėtų prasidėti permainos tradiciškai dešiniųjų partijų akcentuojamose srityse. Tarp jų gali būti švietimo, sveikatos apsaugos, infrastruktūros sektorių privatizacija, mokesčių verslui bei individualiems asmenims mažinimas. Itin įdomi turėtų būti vyriausybės laikysena imigracijos ir prieglobsčio pabėgėliams sąlygų griežtinimo klausimu - Progreso partijai tai pagrindinis programinis akcentas, tuo tarpu konservatoriai esamos tvarkos šioje srityje keisti neketino. Bet kuriuo atveju 2013-ujų metų parlamento rinkimų kryžkelėje Norvegija žengė tvirtą, nors ir ganėtinai kuklų, žingsnį dešinėn.

Šaltinis: blogs.lse.ac.uk/