Liudvika Pociūnienė. Pasirinkimo metas

Žinoma, po gražių Lietuvių krepšininkų pergalių visi jaučiamės truputį labiau patriotais, tačiau, nori – nenori tenka grįžti į kasdienybę ir...

Žinoma, po gražių Lietuvių krepšininkų pergalių visi jaučiamės truputį labiau patriotais, tačiau, nori – nenori tenka grįžti į kasdienybę ir patvirtinti savo paties poziciją paprastais, praktiškais sprendimais.

Kadangi pastarajame komentare padariau nedidelį ekskursą į šalį nuo globalizmo – patriotizmo temos, turiu dabar priminti, apie kokius pasirinkimus jau kalbėjau ankstesnėse publikacijose.

Pirmiausia – požiūris į nacionalinį turtą – žemę, vandenis, kraštovaizdį, istorijos paveldą. Globalistinė pozicija čia remiasi neoliberalizmo doktrina, teigiančia, kad visa tai gali būti perkama ir parduodama ir anksčiau ar vėliau turi būti privatizuota. Tai labai trumpai. Jei domintų platesnė faktų ir tendencijų analizė - surinkite „Google“ „Neoliberalism in Europe“. Apie ypač agresyvaus rinkos fundamentalizmo keliamus pavojus rimčiau imta kalbėti po 2008 recesijos, nes ji atskleidė ir negrįžtamos degradacijos tikimybę. Patriotinė pozicija visada susijusi su tuo, kas neparduodama, o perduodama iš kartos į kartą, kas yra nacionalinė – arba visos valstybės, visų jos piliečių nuosavybė. Ir tai ne tik karštai šiandien svarstomas Lietuvos žemės pardavimo užsieniečiams klausimas. Ko gero, dar svarbesnis yra skirtumas tarp grobuoniško požiūrio, visa matuojančio pinigais, ir atsakingo šeimininko požiūrio, kuriančio ilgalaikę perspektyvą ateities kartoms. Toks prisirišimu prie savo krašto, „nenaudingais“ sentimentais paremtas rūpestis, man atrodo, iš tiesų gali gimdyti ir sveikesnį požiūrį į globalias taršos bei skurdo mažinimo problemas.

Rodos, sutariam, kad didžiausias šalies turtas – išsilavinę, darbštūs ir sąžiningi žmonės. Todėl pirmoji valdininkų ir politikų pareiga - siekti, kad būtent tokie žmonės, o ne įtartinais būdais pralobę subjektai šalyje jaustųsi gerai. Ir valdžios institucijose, ir versle dirba žmonės, kurie gali priimti sprendimus, vadovaudamiesi patriotiniais motyvais, o gali elgtis kaip globalistai, kurie, nualinę vieną teritoriją, gviešiasi kitos. Kai lobstama, nemokant darbuotojams padoraus atlyginimo, piktnaudžiaujama pigia darbo jėga ir kapitalo judėjimo laisve, turime reikalą su ypač bjauria neoliberalizmo apraiška, kuri, būkim biedni, bet teisingi, labiausiai prisidėjo prie mūsų piliečių emigracijos mastų pastaraisiais metais. Žema bendrabūvio kultūra – tas neįveiktas sovietmečio palikimas, – deja, labai sustiprino negatyvų ekonominių realijų poveikį.

Kultūra plačiąja prasme, kaip savanoriškų apsiribojimų sistema, yra nesuderinama su kraštutiniu liberalizmu, visiškai nelinkusiu taikstytis su kokiais nors plėtros apribojimais ir siekiančiu vis labiau liberalizuoti visas be išimties žmogaus veiklos sritis reglamentuojančius įstatymus. Kartais tokios iniciatyvos jau aiškiai peržengia sveiko proto ribas, tačiau ir toliau gausiai finansuojamos ir propaguojamos. Ciniškos užmačios paversti kultūrą rinkos objektu Lietuvoje praktiškai nesulaukia jokios rimtesnės opozicijos. Be to, dalis mūsų intelektualų vis dar kalba apie toleranciją be ribų, nors jau seniai laikas tas ribas apibrėžti (kaip, pavyzdžiui, tuomet, kai šlapinimasis scenoje painiojamas su aktoriniu meistriškumu arba grafitininkų tepliones bandoma pateikti kaip kultūros reiškinį, nors tai – akivaizdus bendrosios kultūros degradavimo požymis). Regis, baigiasi laikas, kai galima buvo gūžčioti pečiais ir neužimti jokios pozicijos...

Bet tam, kad užimtum vieną ar kitą poziciją, reikalingi svarūs motyvai. Globalistinio pasirinkimo motyvai labai apčiuopiami – pelnas, galia, vartotojiškų įgeidžių prioritetai. Juos kartais bandoma dangstyti pastangomis išlaikyti taiką pasaulyje ar atsilikusių regionų augimo skatinimu, tačiau globalistinė praktika iš arti – tai katastrofų ekonomika (paprastai šnekant – nuolat pelnomasi iš kitų nelaimės) ir po kelis kartus praskolinti gamtos ištekliai.

Kokie galėtų būti savanoriško apsiribojimo arba patriotinio pasirinkimo motyvai? Jau minėjau, kad juos galima užčiuopti kultūrinėje tradicijoje. Kiekviena kultūra reiškiasi kaip žmonių bendrabūviui reikalingų apsiribojimų sistema, atspindinti visuomenės išpažįstamas bendras vertybes. Jei įstatymai tomis vertybėmis nebesiremia, jie iš tiesų egzistuoja tik tam, kad būtų apeinami. Vertybinius imperatyvus daugybę šimtmečių apibrėždavo religija. Religine motyvacija rėmėsi pareiga artimui. Šia prasme negalime nepastebėti, kad situacija, bent jau Vakarų pasaulyje, yra smarkiai pasikeitusi.

Nežiūrint stipriai pažengusios viso Vakarų pasaulio sekuliarizacijos ir religijų vaidmens visuomenės gyvenime apkarpymo, daugelis politologų sutaria, jog religija pasilieka svarbiu veiksniu, formuojančiu šiandienos realijas. Kai kurie iš jų pirmiausia, žinoma, turi omenyje islamo poveikį pasaulio politikai ir įvardija tai kaip grėsmę. Tačiau tai mažai ką turi bendra su religijos esme. Tuo tarpu socialinės psichologijos požiūriu religijos esmę sudaro žmonių gyvenimo apsauga nuo blogio. Štai sociologas Chase Quiet Smirgle rašo, jog „religija saugo gyvenimo tvarką ir žmogišką orumą nuo griaunančio seksualinių iškrypimų, neapykantos, žiaurumo ir godumo poveikio. Beveik visose religijose galima rasti panašių reikalavimų, ginančių šeimą, santuoką, skatinančių tėvus rūpintis vaikais ir vaikus – gerbti savo gimdytojus, įpareigojančių vadus ir valstybių valdovus vengti tokių asocialių aistrų kaip pavydas, egoizmas, valdžios troškimas, kerštingumas.“ Toks pragmatiškas agnostiko požiūris į religijų naudą, iš esmės taip pat dar neliečiantis pačios religijos esmės. Šis autorius tik neatmeta prielaidos, kad visuomenė, valdoma aukštesnių motyvacijų, yra solidaresnė už tą, kuri tokių dvasinių, sunkiau apčiuopiamų motyvų nepripažįsta.

Regis, šios prielaidos neatmeta ir radikaliausi globalizmo ideologai – ir tuo galime puikiai paaiškinti, pavyzdžiui, tą ypatingą jų priešiškumą viskam, kas krikščioniška šiandieninėje Europoje. Visuomenės solidarumas yra rimta kliūtis tiems, kas siekia galios ir pelno be ribų, kitaip tariant, perdėtą jėgos sureikšminimą, nuvertinant teisingumo ir atjautos svarbą. Būtent dėl to kiekvieną Katalikų bažnyčios griežtesnės pozicijos pareiškimą palydi kaltinimai – tai religiniais karais, tai inkvizicija, tai nedoru dvasiškių elgesiu, tai fanatizmu. Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad visi šie dalykai taip pat mažai ką turi bendra su religijos esme, nes žmonių ydos neįveikiamos kokiais nors išoriniais magiškais gestais, be sąmoningų vidinių pastangų.

Jei religija vadinsime žmogaus ar žmonių bendruomenės būdą palaikyti ryšį su Dievu, taps pakankamai aišku, kad daugybė veiksmų, aiškinamų religiniais motyvais, iš tiesų yra motyvuoti įtakos, galios ar turtų siekiu. Bene ryškiausias to pavyzdys – religiniai karai, rodantys tik, kaip giliai gali įklampinti nevaldomos destruktyvios žmogiškos ambicijos ir pagunda manipuliuoti daugeliu sekėjų.

Tokia pagunda – toli gražu ne praeities dalykas. Kai žmonės menkai pažįsta savo tėvų religiją (o tai neišvengiama sekuliarėjimo pasekmė), tuštumą čia pat užpildo įvairiausi prietarai, baimės (labai tinkamas fonas manipuliacijoms), religinis turizmas (egzotiškų dvasinių patirčių paieškos), arba tokie religijos pakaitalai, kaip scientologija, kurių pagrindinis tikslas - ateities žmogus, be savarankiškos vertybinės orientacijos, lengvai valdomas ir todėl geriausiai tinkamas globalistiniam pasaulio modeliui. Kitaip tariant, artėjimas prie Dievo čia nesvarbu – svarbu išlaikyti paklusnius, pavyzdžiui, didelės įmonės darbuotojus arba neformalios finansinės grupuotės narius. O tai jau – valdymo technika, bet ne religija.

Taip pat ir fanatizmas, net ir tokia kraštutine forma, kokia kartais reiškiasi tarp islamo fundamentalistų ar žydų ortodoksų, nėra iš esmės būdingas kokiai nors religijai. Jei bendruomenės gyvenimas darnus ir jos vertybėms niekas negresia – fanatizmo protrūkio tikimybė taip pat nedidelė. Kas kita, jei kyla grėsmė tas vertybes prarasti. Fanatizmas pasireiškia kaip perdėta, nesveika gynybinė reakcija. Sunku būtų sveika reakcija pavadinti ir fanatizmo priešingybę – visišką abejingumą. Žmogaus sąmonė taip reaguoja į nuolatinį fragmentišką prasminiais ryšiais nesusietų pranešimų srautą, iš kurio negali pasitraukti.

Iš tų nesveikų reakcijų kyla daugybė bereikalingų ir visiškai beprasmiškų konfliktų, kurie iki šiol buvo ciniškai išnaudojami ir net specialiai kurstomi pasipelnymo tikslais. Daugelis požymių rodo, kad aršios konkurencijos epocha išsisėmė, ir, jei turime kokią nors ateitį – ji bus paženklinta bendradarbiavimo. Tai globaliai. O lokaliai viskas prasideda nuo mažų dalykų – negi taip sunku bent trumpam išjungti galvoje besisukantį skaitliuką ir pasidžiaugti tuo, kas nesuskaičiuojama, galbūt – sukurti tokių progų pasidžiaugti kitiems? Klausyti sąžinės balso ir daryti, ką širdis geidžia – tokia laimės formulė, ko gero, visiškai tiktų ir nuosaikiam liberalui, ir žmogui, dar nepraradusiam ryšio su tėvų tikėjimu; ir atsakingam pasaulio piliečiui, ir nuoširdžiam patriotui. Tik ši formulė nėra tokia paprasta, kaip iš pažiūros atrodo – norėdami ja vadovautis, niekada negalime sustingti, turime nuolat ieškoti, nuolat lavinti jautrumą sąžinės balsui. Beje, tai gali būti ir priežastis, dėl kurios šiuolaikinis žmogus nesiryžta gilintis į religiją – mat jokia gyva religija nesiūlo gatavų lengvų receptų – o reikalauja nuolatinio ir nuoseklaus dvasinio augimo. Dažnam labai užsiėmusiam kasdieniais reikalais žmogui tai gali atrodyti per didelė prabanga.

Deja, tai jau seniai – nebe prabanga, o būtinybė, jei norime atremti realius pavojus, į kuriuos šiandien pasaulį stumia beatodairiškas globalaus verslo savanaudiškumas ir neatsakingas nuolaidžiavimas iniciatyvoms, paminančioms patį žmogiškąjį orumą, tarsi sutiktume, kad pirkti galima viską – įskaitant ir tai, kas neparduodama ir negali būti parduodama. Šie pavojai gali reikštis iš pažiūros visiškai menkomis smulkmenomis – bet laiku nepasipriešinus tos smulkmenos kaupiasi ir virsta griūtimi – dėl to ir kiekvieno iš mūsų maži asmeniški pasirinkimai yra svarbūs.

Šaltinis: www.alfa.lt

Susiję

Liudvika Pociūnienė 8024221356579017351
item