Algirdas Degutis. Liberalizmas: metafizinės Ištakos (I)

Liberalizmas kaip politinė doktrina remiasi prielaida, kad nėra racionaliai pagrindžiamų galutinių vertybių, nėra aukščiausiojo gėrio, ...

Liberalizmas kaip politinė doktrina remiasi prielaida, kad nėra racionaliai pagrindžiamų galutinių vertybių, nėra aukščiausiojo gėrio, kurio atžvilgiu galėtų būti objektyviai vertinamos individų preferencijos. Ši prielaida išreiškia vyraujančią metafizinę modernybės poziciją, kuri atmeta klasikinę teleologinę pasaulio sampratą ir postuluoja griežtą faktų/vertybių dichotomiją. Šios prielaidos pagrindu skelbdamas visų vertybių lygybę prieš proto tribunolą, liberalizmas iškelia „nediskriminavimą“ kaip aukščiausiąją vertybę ir „atvirą visuomenę“ kaip galutinį politinį tikslą. Visai tradicinei socialinei ir moralinei tvarkai šio tikslo atžvilgiu dedamas klaustuko ženklas, o moralinė energija nukreipiama į moralinę inversiją, į tradicinių vertybių nuvertinimą. Kovą su diskriminacija padaręs savo aukščiausiu tikslu, liberalizmas tampa grynai destruktyvia jėga savo visuomenės atžvilgiu. Tačiau atrodo, kad ši baigtis jau glūdi jo pamatinėse prielaidose.

Kaip apibūdinti dabartinę dvasinę Vakarų situaciją? Kaip besitęsiantį „laisvės žygį“ (Hegelis) ar kaip spartėjantį „degradacijos“ procesą (Nietzsche)? Ar vyksta vadavimasis nuo išliekančių priespaudos struktūrų, ar veikiau Vakarų civilizacinių pagrindų griovimas? Nesiliaujanti žmogaus teisių „infliacija” ir kartu „politinio korektiškumo“ režimo griežtėjimas; lygių galimybių plėtra ir kartu kvotų kordonų statyba; tolerancijos ribų trynimas ir kartu fanatiškas priešiškumas tradicijai; demokratijos retorika ir kartu kova su populizmu; Vakarų globalinis ekspansionizmas ir kartu Vakarų kolonizavimas trečiojo pasaulio migrantais – visas procesas atrodo prieštaringas, mįslingas ir šaukiasi paaiškinimo. Ar negali būti taip, kad tai, ką dauguma žmonių laiko pažanga, yra tolydžiai spartėjanti atžanga? Ar kritimas į bedugnę negali būti suvokiamas kaip laisvas skrydis? Juolab kad Vakaruose įsivyrauja toji dvasia, kuri tvyrojo Romos imperijos pabaigoje, kai, pasak šv. Augustino, buvo „gėda nebūti begėdžiu.“ [1]

Liberalizmas, visada buvęs sudedamoji Vakarų moderniosios pasaulėžiūros dalis, galiausiai tapo vyraujančia ideologija. Tad jam nebereikia, kaip anksčiau, taikstytis su priešingomis idėjomis bei ideologijomis ir ieškoti kompromisų. Jis gali radikalizuotis ir reikštis vis grynesniu pavidalu. Esminis grynojo liberalizmo bruožas yra jo negatyvumas. Grynasis liberalas pirmiausia yra kritikas ir griovėjas. Jo taikiklis visada nukreiptas į tai, kas kaip nors riboja asmens laisvę. Istoriškai liberalizmas kilo kaip valdžios ir valstybės galių kritikas. Tačiau dabar, daugelyje Vakarų šalių pats tapęs valstybine ideologija, savo kritikos smaigalį jis kreipia į tai, ką J. S. Millas vadino „papročio despotija“. Dabar jis pirmiausia yra visuomenės ir jos paveldo kritikas. Dauguma tradicinių reikalavimų ir suvaržymų, anksčiau laikytų civilizacijos ramsčiais, jam tėra prietarų ir priespaudos dariniai. Jie yra kliuviniai kelyje į laisvesnę, atviresnę visuomenę, kurioje kiekvienas galėtų netrikdomai realizuoti savo siekius. Jie verčia individą aukoti savo autonomiją ir autentiškumą, veid­ mainiauti, taikstytis su neprisiimtomis pareigomis ir primetamais standartais. Tradiciniai kanonai, tradicinės gyvenimo normos ir struktūros – visa tai yra tamsios praeities atgyvenos, negyvųjų primesta našta gyviesiems. Šios naštos atsikratymo, asmens išlaisvinimo siekis yra vyraujanti šiuolaikinio apsišvietusio žmogaus nuostata. Pati „apsišvietusio žmogaus“ sąvoka jau implikuoja tokią nuostatą. Asmens saviraiškos, savikūros ir naujausioji „transgresijos“ laisvė – štai tipiški laisvės šūkiai, kuriais šiandien vadovaujasi Vakarų šviesuomenė. Šią nuo­ statą kursto ir palaiko universitetai, žinia­ sklaida, įtakingiausios politinės partijos. Liberalioji pasaulėžiūra triumfuoja.

Dvi pasaulio vizijos

Tačiau ką konkrečiau reiškia ši liberalioji laisvė, asmens autonomija ir autentiškumas? Verta atidžiai įsiskaityti, kaip ją apibūdina turbūt įtakingiausias mūsų laikmečio liberalas Isaiah Berlinas: „Moderniausi ir nuosekliausi liberalai nori situacijos, kurioje kuo daugiau individų galėtų realizuoti kuo daugiau tikslų, šių kaip tokių vertės nenustatinėjant, nebent jeigu jie trukdo kitų tikslams. Jie nori, kad ribos tarp individų ar žmonių grupių būtų nubrėžtos atsižvelgiant vien į būtinybę sutrukdyti susidūrimus tarp žmonių tikslų, kurie visi vienodai turi būti laikomi galutiniais.“ [2]

Visuotinė kiekvieno individo siekių emancipacija ir „laisvės viešpatija“ – toks būtų galutinis šios nuostatos įgyvendinimo rezultatas. Nekalbant apie šios „laisvės viešpatijos“ pobūdį ir nekeliant klausimo, ar ji gali būti realizuota, reikia atkreipti dėmesį į pačios idėjos radikalumą. Liberalizmo įsigalėjimo laipsnį liudija tai, kad ji laikoma akivaizdžia ir neginčytina. Norint suvokti, kad ji tokia nėra, pakanka apmąstyti esminę prielaidą, kurią ji postuluoja: kad galutiniai žmonių tikslai negali būti vertinami objektyviai, pagal nepriklausomą vertės matą; kad nėra objektyvios galutinių tikslų vertingumo hierarchijos; kad nėra objektyvaus arba absoliutaus Gėrio (Blogio).

Šią prielaidą formulavo jau modernybės šauklys ir liberalizmo pirmtakas Hobbesas, skelbęs, jog „žodžiai „gėris“, „blogis“ ir „niekingas“ visuomet yra vartojami santykiškai, visuomet būdami susiję su asmeniu, kuris juos vartoja“, pridurdamas, jog „mintys norams yra kaip žvalgai ir šnipai, kad toli nukeliautų ir surastų kelius trokštamiems dalykams.“ [3] Vėliau šią mintį šmaikščiai reziumavo Hume’as: „protas yra ir turi būti aistrų vergas.“ [4] Protas, Hobbeso ir Hume’o supratimu, tėra aistrų įrankis, jis nėra jų valdovas. Protas padeda pasirinkti priemones aistrų tenkinimui, bet jis nesirenka ir negali rinktis galutinių tikslų. Jis juos gauna ir tik aptarnauja. Jis gali nustatyti instrumentinę (tarpinių tikslų) vertę, bet ne objektyvią galutinių tikslų vertę. Asmens galutiniai tikslai patys apibrėžia tai, kas yra gėris (blogis) tam asmeniui. Šis vertybinis subjektyvizmas arba reliatyvizmas yra prielaida, ant kurios liberalizmas stato savo idėjinį statinį.

Hobbesas ir Hume’as atvirai save priešino „metafizikai“, t. y. antikinei ir aristotelinei­tomistinei filosofijos tradicijai. Tad verta priminti kai kurias šios tradicijos nuostatas, kad aiškiau matytume kardinalų skirtumą tarp klasikinės ir moderniosios (liberaliosios) laisvės sampratos. Antai nors Platonas taip pat kalba apie laisvę, jo aukštinama laisvė yra Berlino laisvės priešybė. Platonui laisvė yra žmogaus sielos laisvė nuo vergavimo įgeidžiams ir žemoms aistroms. Laisvė – tai savitvarda arba savivalda, žemesniųjų potraukių pajungimas kilnesniems tikslams ir visų tikslų pajungimas aukščiausiajam Gėriui. Panašiai ir Aristoteliui laisvė yra gebėjimas vadovautis tokiais tikslais, kurių objektyvią vertę pripažįsta protas, ir ji turi tiek vertės, kiek padeda realizuoti žmogaus prigimčiai deramą tobulumą (arete). Tobulumo siekis yra gėris ne todėl, kad jį pasirenkame; priešingai, mūsų pasirinkimai yra geri, jeigu jie padeda tą tobulumą realizuoti. Klasikinė laisvė galima tik ten, kur protas nevergauja aistroms, kur jis yra jų šeimininkas, o ne pastumdėlis. Taigi, ką Hume’as arba Berlinas vadina laisve, Platonui ir klasikinei tradicijai yra veikiau vergovė! Modernybės žmogus klasikams neatrodytų būtybė, turinti aktyvųjį centrą savyje; jis jiems veikiau primintų įvairių gaivalų tąsomą pamišėlį.

Reikia taip pat pažymėti, jog modernusis emancipacijos žygis kilo dvasinėje ir kultūrinėje terpėje, kurią formavo krikščioniškas tikėjimas ir jo vertybės. Visas emancipacinis žodynas apie asmens laisvę, orumą ir nelygstamą vertę savo ištakomis siekia ankstyviausius krikščionybės laikus. Krikščionybė praturtino antikinę laisvės sampratą pabrėždama žmogaus kaip asmens unikalumą. Atskirą žmogų ji traktuoja ne vien kaip žmonių giminės egzempliorių, bet kaip unikalų ir nepakeičiamą Dievo kūrinį, sukurtą pagal Dievo panašumą ir pašauktą amžinybės misijai. Kiekvieno žmogaus asmuo tokiu būdu įgyja absoliučios dvasinės vertės, nepalyginamai didesnės už kokią nors ekonominę ar politinę naudą. Iš čia toji beveik dieviška asmens orumo ir neliečiamybės aureolė, kuria krikščionybė gaubia žmogų kaip individą.

Modernybė perėmė šią pakylėtą asmens laisvės retoriką, tačiau palaipsniui išplovė pozityvų transcendentinį jos turinį. Kilusi iš krikščionybės, modernioji laisvės ir laisvinimo idėja rutuliojosi jau ne krikščionybės globojama. Ištrūkdama iš šios globos ji galiausiai prisišliejo prie pasaulėžiūros, nesuderinamos nei su krikščioniškąja žmogaus prigimties ir paskirties samprata, nei su antikine žmogaus ir pasaulio vizija. Tiesa, joje išliko krikščioniškų dorybių, tačiau, kaip taikliai rašė Chestertonas, pabirdamos nuo „sulaužytos religijos schemos“, tos dorybės „išprotėjo todėl, kad buvo atskirtos viena nuo kitos ir klaidžiojo vienatvėje.“ [5]

Žinoma, šio pasaulėžiūrinio lūžio moraliniai ir politiniai padariniai pasireiškė ne iš karto, o ryškėjo kelių šimtmečių bėgyje. Ankstyvasis arba „klasikinis“ liberalizmas, kurį skelbė tokie autoriai kaip Locke’as ir Adamas Smithas, aukštindamas individo laisvę vis dar rėmėsi teologiniais argumentais (žmogus kaip Dievo nuosavybė) ir buvo saistomas klasikinio įsitikinimo, jog egzistuoja objektyvi, žmogaus protui ir sąžinei prieinama moralinė tvarka, kuriai individas privalo paklusti. Tačiau tolesnėje raidoje jo liberalusis komponentas metodiškai stūmė lauk klasikinius ir teologinius komponentus. Liberalizmas nuolat radikalizavosi nepaisant mėginimų jį stabilizuoti. Šio radikalizmo triumfą iliustruoja liberalizmas, dominuojantis šiandienos Vakarų pasaulyje. Vienintelė vertybė, kurią jis išpažįsta ir iškelia virš kitų, yra lygi visų laisvė, visų vertybių lygiavertiškumas ir vertybių pasirinkimo laisvė – individo savikūros ir saviraiškos laisvė. Individas gali daryti ką nori, su vieninte- le sąlyga – jeigu nepažeidžia tokios pat kitų individų laisvės. Jokia vertybė, jeigu ji nėra laisvai pripažinta individo, negali būti jį saistančiu ar ribojančiu veiksniu. Iš čia kyla liberalizmo priešiškumas tra- dicinėms dorybėms bei struktūroms ir permanentinės revoliucijos geismas.

Taigi asmens laisvės idėja ilgainiui buvo transformuota taip, kad virto klasikinės ir krikščioniškosios idėjos antipode. Tiek klasikinė, tiek krikščioniškoji asmens laisvė yra pozityviai orientuota – laisvė turi vertę ne pati savaime, bet dėl to, kad padeda realizuoti aukščiausiąjį tikslą arba gėrį, summum bonum. Tai nereiškia, kad dėl šio gėrio prigimties buvo visuotinai sutariama. Tačiau buvo sutariama, kad toks gėris egzistuoja ir kad jis gali būti pažintas. Naujoji laisvės samprata išmetė lauk šią idėją arba, tiksliau, į summum bonum vietą iškėlė ne kokį nors naują specifinį tikslą, o pačią tikslų pasirinkimo laisvę. Laisvės kaip tarnavimo gėriui idėją pakeitė pasirinkimo laisvės idėja. Individo savivalė užėmė aukščiausiojo gėrio vietą. „Non serviam“, šis moto, nusirašytas nuo Liuciferio, tapo moderniosios emancipacijos devizu.

[1] Aurelijus Augustinas, Išpažinimai. Iš lotynų k. vertė E. Ulčinaitė, V. Stalioraitytė. Vilnius: Aidai, 2004, p. 43.
[2] Isaiah Berlin, „Dvi laisvės sąvokos.“ Kn. Isaiah Berlin, Vienovė ir įvairovė. Iš anglų k. vertė A. Jo- kubaitis. Vilnius: Amžius, 1995, p. 428­429.
[3] Thomas Hobbes, Leviatanas. Iš anglų k. vertė K. Rastenis. Vilnius: Pradai, 1999, p. 70, 91.
[4] David Hume, A Treatise of Human Nature. Oxford: University Press, 1978, p. 415. Įdomu, kad nors ši Hume’o tezė dažnai tapatinama su an- tikos sofistų pozicija, Platono dialoge „Protago- ras“ sofistas Protagoras atmeta idėją, jog protas „vergauja“ aistroms (352b ir toliau).
[5] Gilbert Chesterton, Ortodoksija. Iš anglų k. vertė R. Drazdauskienė. Vilnius: Aidai, 1998, p. 34.


---

Šaltinis: "Logos", Nr. 76 (2013), www.litlogos.eu

Susiję

Skaitiniai 3912041063288304844
item