George Weigel. Vertybių karai Europoje (I)

Georgui Weigeliui atvykstant į Lietuvą, dar kartą skelbiame aktualumo nepraradusį jo tekstą „Vertybių karai Europoje.“ 

2004 m. kovo 11 d. teroristiniai išpuoliai Madride greitai ir radikaliai pakeitė šalies politinę situaciją. Teroristinėms islamistų grupuotėms prisiėmus atsakomybę dėl atakų, gedulas ir liūdesys greitai peraugo į nepasitenkinimą vyriausybės vykdoma proamerikietiška užsienio politika. Valdančioji dauguma, vadovaujama Jose Maria Aznaro, tuoj po išpuolių vykusių rinkimų metu buvo nublokšta į opoziciją, o galimybė valdyti šalį atiduota socialistinėms jėgoms, vadovaujamoms Jose Luiso Rodriguezo Zapatero. Pažadai išvesti Ispanijos karius iš Irako ir nebepataikauti JAV, o labiau rūpintis šalies vidaus reikalais pasirodė esą labai patrauklūs teroro aktų įbaugintai Ispanijos visuomenei.

Pasikeitus valdančiajai daugumai, Ispanijos vidaus politikoje iš tiesų prasidėjo pokyčiai. 2005 m. legalizuotos tos pačios lyties asmenų santuokos ir homoseksualioms poroms leista įsivaikinti vaikus. Mokyklose apribotas religinis mokymas. Motyvuojant administraciniais nepatogumais, gimimo liudijimuose žodžiai „Tėvas“ ir „Motina“ pakeisti terminais „Protėvis A“ ir „Protėvis B“.

Iš pirmo žvilgsnio išpuolius Madride ir itin sekuliarios politikos įsitvirtinimą sieja tik politinė realybė – pasikeitus valdžiai, keičiasi šalies politinis kursas. Pasitikėjimą praradę Ispanijos konservatoriai užleido pozicijas socialistams, kurie ėmėsi radikalių reformų. Bet ar tik tai? Reformos tokios radikalios, jog akivaizdu, kad šiuos procesus siejantis ryšys yra kur kas sudėtingesnis. Tai, kas vyksta Ispanijoje, – tarsi mažas pavyzdys, puikiai iliustruojantis visos Vakarų Europos situaciją. Negalima nematyti, kad Europoje vyksta „du vertybių karai“.

Pirmasis vertybių karas – tai kova tarp postmodernistų, išpažįstančių moralinį reliatyvizmą, ir tų, kurie palaiko tradicines moralines vertybes. Antrasis karas – tai kova dėl teisės apibrėžti pilietinės visuomenės prigimtį, toleranciją ir pliuralizmą, nustatyti multikultūralizmo ribas Europoje, kuriai susiduriant su rimtomis demografinėmis problemomis vis aktualesnis tampa imigrantų iš Arabų pasaulio metamas iššūkis.

Pirmojo karo agresoriai – radikalūs sekuliaristai, siekiantys paneigti krikščioniškąsias Europos ištakas. Prisidengdami lygybe, jie reikalauja įteisinti tos pačios lyties asmenų santuokas, riboja žodžio laisvę, vadindami tai pilietiškumu, o tolerancijos vardu siekia varžyti ir tikėjimo laisvę. Antrieji – tai musulmonų radikalai, savo noru imigruojantis į Vakarų Europą, tačiau ir toliau reiškiantys neapykantą Vakarų civilizacijai. Jų ryžtingi mėginimai apeliuoti į Vakarų kultūroje įsišaknijusius tolerancijos bei pagarbos principus ir jų pagrindu įtvirtinti savo kultūroje prigijusias bendravimo formas, visiškai svetimas krikščioniškajai civilizacijai, parodo, koks aštrus vertybinis konfliktas užkoduotas Vakarų visuomenėje.

Egzistuoja glaudus ryšys tarp demografinių iššūkių ir įsitvirtinančio postmodernistine filosofija paremto mąstymo, todėl Europa neišvengiamai turės atsakyti į klausimą, ar pirmojo karo agresoriai, iki begalybės išplėsdami tolerancijos ribas ir iškraipydami pilietinės visuomenės sampratą, nėra tie, kurie sudaro palankiausias sąlygas antrajam, kur kas aiškiau matomam, konfliktui didėti.

Vakarų Europa, ilgą laiką deklaravusi plataus masto „depolitizaciją“, pamažu sugebėjo perlenkti lazdą: normomis ir reguliavimu persmelktos visos gyvenimo sritys. Tai ypač aiškiai matoma ES vykdomoje politikoje. Nors oficialiai teigiama, kad intensyviausiai reguliuojami tik šalių ekonominiai santykiai, tarptautinė prekyba ir bendroji rinka, pamažu tai tampa kur kas kompleksiškesnis procesas, įgaunantis beprecedentį mastą.

Šis procesas – puiki pirmojo vertybių karo iliustracija. Akivaizdu, kad ekonominė nauda negali visiškai paaiškinti, kodėl pamažu aukščiausiu lygiu imama reguliuoti ir asmeninius žmonių įsitikinimus. Teoriškai tai galbūt būtų galima pateisinti, tačiau reguliavimas tampa toks universalus ir ideologiškai angažuotas, kad tiesiogiai paliečia religinių įsitikinimų sferą. Šitaip krikščioniškasis Europos paveldas ir visų jį išpažįstančių žmonių įsitikinimai sudeginami ant tolerancijos, politinio korektiškumo ir lygybės aukuro.

Viską apimantis sekuliarus ES reglamentavimo mechanizmas tapo savaeigis, ir niekas jau nebesivargina atkreipti dėmesio į žmonių nuotaikas ar vertybinius įsitikinimus. Aukščiausiu lygiu reglamentuojami mirties ir gyvybės klausimai, galimybė kurti šeimą ar turėti vaikų. Eutanazija, dirbtinis apvaisinimas, homoseksualių asmenų santuokos – kasdieninė politinė Vakarų Europos valstybių realybė, kuri vargu ar galėtų ką nors nustebinti. O tiems, kuriuos tai vis dar stebina ar kelia nerimą, siūloma tiesiog patylėti, nes jie greitai gali būti apkaltinti politinio korektiškumo stoka ar neapykantos kurstymu.

Panašu, kad autoritariniais metodais įtvirtindama toleranciją Europa palengva grimzta į orvelišką košmarą. Formaliai eskaluojant lygybę, tam tikri principai vis dėlto tampa svarbesni ir universalesni už kitus. Paradoksalu, tačiau postmodernistinių vertybių persmelktoje visuomenėje, kurioje visi vienu metu yra teisūs lygiai tiek pat, kiek ir neteisūs, vis dėlto atsiranda didesnių už kitus teisuolių. Po to, kai Slovakijos medikai pateikė paklausimą ES institucijoms dėl to, ar jie turi teisę atsisakyti atlikti abortą, jei tai prieštarauja jų asmeniniams įsitikinimams, buvo gautas atsakas, kad teisė į abortą yra universali tarptautinė žmogaus teisė, kurios pažeisti negalima, todėl jie neturi teisės aborto neatlikti.

Tai tik vienas iš pavyzdžių, liudijančių, kad sekuliarioje visuomenėje nederėtų ieškoti tikros lygybės. Tačiau kur kas liūdnesnis atrodo faktas, kad yra visiškai išnykęs gelminis pasitikėjimas kiekvienu žmogumi bei jo gebėjimu atskirti ir surasti ne asmeninę, bet tikrąją tiesą. Tai, kas du tūkstančius metų buvo krikščioniškosios Europos civilizacijos ašis, staiga tapo nepageidaujamu priedu, griaunančiu visą sistemą.

Poreikis niveliuoti asmeninius įsitikinimus ir vertybes – nėra tolerancija. Tai tolerancijos esmės pažeidimas, rodantis visos sistemos silpnumą ir pažeidžiamumą. O sistema, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti vertybinį neutralumą, laikui bėgant vis sunkiau pajėgs atremti jai metamus iššūkius.

George Weigel „Europe‘s Two Culture Wars“, vertė Lina Valantiejūtė

Šaltinis: www.bernardinai.lt