Vytautas Raškauskas. Vertybiniai lūžiai Europoje: kokį kelią rinksis Lietuva?

„Norėdami, kaip minėta, gaivinti laikinąją tikrovę krikščioniška dvasia, tarnaudami asmeniui ir visuomenei, pasauliečiai negali atsisakyti dalyvauti politikoje, kitaip tariant įvairiarūšėje ūkio, visuomenės ir įstatymų leidybos veikloje, organiškai ugdančioje bendrąjį gėrį. Sinodo Tėvai daugelį kartų patvirtino, kad teisė ir pareiga dalyvauti politikoje liečia visus ir kiekvieną; tokio dalyvavimo pavidalai, sritys, užduotys ir atsakomybė gali labai skirtis ir vienas kitą papildyti. Nei kaltinimai karjerizmu, valdžios kultu ir korupcija, dažnai adresuojami žmonėms, priklausantiems vyriausybei, parlamentui, valdančiajai klasei ar politinei partijai, nei gana paplitusi pažiūra, kad politika kelia neišvengiamą pavojų moralei, nepateisina krikščionių skepticizmo ir nedalyvavimo viešuosiuose reikaluose.“

Iš Popiežiaus Jono Pauliaus II Posinodinio apaštališkojo paraginimo „CHRISTIFIDELES LAICI“. Dėl pasauliečių pašaukimo ir misijos Bažnyčioje ir pasaulyje dvidešimt metų praėjus po Vatikano II susirinkimo.

Šia dar paties Jono Pauliaus II, jo popiežiavimo metais, parašyta ištrauka straipsnį pradėjau dėl keleto priežasčių. Pirmoji jų – noras priminti tai, ką, savo ruožtu, neseniai pakartojo ir popiežius Pranciškus – pasauliečiai krikščionys turi pareigą dalyvauti politikoje. Likusios dvi priežastys – jau visai tiesiogiai susiję su konferencija, mat jos idėjos pristatymui ir skirtas šis straipsnis.

Akivaizdu tai, kad krikščionys vis dažniau linkę nusišalinti nuo neva neišvengiamą pavojų moralei keliančios ir savaime nešvarios politikos. Tuo tarpu dabartinis popiežius Pranciškus taip manančiųjų klausia – galbūt toji politika nešvari būtent todėl, kad gyvenantieji Evangelijos dvasia krikščionys jos šalinasi? Prie šios taiklios pastabos galima būtų pridėti ir dar šį tą – argi moralė, politinėje bei viešojoje sferose nesant jos gynėjų, nėra vis aršiau puolama dėl jai neva būdingo absoliutaus subjektyvumo? Remiantis pastaruoju argumentu, moralę stengiamasi išguiti iš valstybės ir jos piliečių gyvenimo bei veikimo sričių, kaip atgyvenusį ir visuotinumo stokojantį reliktą. Nors toks moralės ir kitų dar visai neseniai į objektyvumą nurodančiomis laikytų sąvokų atmetimas gali būti aiškinamas ir kitaip, dabartinis popiežius prideda, jog nedalyvaudami politikoje krikščionys saugo savo moralę, tuo pat metu į jos visuotinių pozicijų menkėjimą žvelgdami pro pirštus.

Suprasdami situacijos problemiškumą, aktyvūs krikščionys pasauliečiai vasaros pradžioje surengė konferenciją pavadinimu „Vertybiniai lužiai šiandieninėje Europoje: kokį kelią rinksis Lietuva?“ Jos idėjos įgyvendinimui jėgas sutelkusios organizacijos (Dešinioji mintis, Studentų ateitininkų sąjunga bei Jaunieji krikščionys demokratai) siekė ne tik susiburti ir kalbėti apie vertybinius lūžius Europoje bei permąstyti, kur link rinksis eiti Lietuva, t.y. kartu stiprėti vertybiškai ir intelektualiai, bet ir sukurti moralės, prigimtinės teisės, prigimtinio asmens orumo, gyvybės, šeimos apsaugos klausimais panašiai mąstančių organizacijų informacinį koordinacinį tinklą, kuris padėtų keistis informacija, idėjomis bei pasiūlymais.

Vienijimosi ir tarpusavio bendradarbiavimo – neva nėra reikalo ar pagrindo telktis bendram veiksmui – kritikams vėlgi būtų galima atsakyti popiežiaus Pranciškaus žodžiais: „Aš nesuprantu krikščioniškų bendruomenių, kurios užsidariusios parapijose. Evangelijoje pasakojama apie ganytoją, kuris pastebėjęs, kad sugrįžo be vienos avies, palieka likusias devyniasdešimt devynias ir eina ieškoti tos vienos. Tačiau, broliai, seserys, mes jau turime vieną; tačiau trūksta devyniasdešimt devynerių! Turime išeiti, turime jų ieškoti. Šiuo metu, kai turime tik vieną, esame mažuma. Tačiau ar jaučiame atsakomybę ir apaštališką uolumą išeiti ir ieškoti likusių devyniasdešimt devynerių?“ Šiuos žodžius net ir ne parapijoms, o gausybei išsisklaidžiusių krikščioniško veiksmo grupelių, pritaikyti nesunku – nebegalime ilgiau sau leisti veikti atomizuotai, nes patys vieni, nuo bendraminčių atsiriboję, tiesiog nepasieksime jokių reikšmingų rezultatų. Tai puikiai suvokdamas, popiežius Pranciškus ragina dalintis ir veikti kartu. Nereikia pamiršti, jog kiekvienas grupinis veiksmas prasideda nuo kalba išreikšto sumanymo. Tad kalbėti reikia, pirmiausiai tarpusavyje. Svarbu pasirūpinti, kad kalbas lydėtų veiksmas. Veiksmas ir yra jau minėto koordinacinio tinklo konferencijos dalyviams sukūrimas.

Konferencijos dalyviai – tai išskirtinai tie, kurie nemažos dalies šiandieninių Vakarų valstybių bei jų proteguojamų mažumų neretai vadinami atsilikusiais, tamsuoliais, (suprimityvintų) individo laisvių priešininkais, etc. Ironiška, tačiau būtent šiuos „tamsuolius“ vis agresyviau bandoma atversti, juos diskriminuojant įsitikinimų atžvilgiu. Tai nestebina žinant popiežiaus emerito Benedikto XVI įvardintą ir apibūdintą reliatyvizmo diktatūrą – didžiausių mūsų laikų mąstymo ir tikėjimo iššūkį. Pasak kunigo Gedimino Jankūno, reliatyvizmas yra mąstymo laikysena, kuri nepripažįsta jokios absoliučios, visiems vienodai galiojančios tiesos ir, tuo labiau, tokio tiesos šaltinio, kuris pats būtų absoliutus. Krikščioniškame tikėjime šis absoliutas vadinamas Dievu. Nenuostabu, kad ten, kur neįmanoma vadovautis absoliučia tiesa, nelieka vietos ir visiems galiojančioms moralės normoms. Atmetę Dievą, kaip tiesos ir moralės šaltinį, liekame vieni patys nuspręsti, kas yra gėris ir blogis. Tai suprantant, pernelyg nestebina reliatyvizmo apologetų puldinėjimai, skirti visiems tiems, kurie net ir šiandien neabejoja moralės bei protingumo visuotinumu ar netgi tiki esant absoliutą – Dievą. Visgi keista tai, jog bent iš pažiūros, šiais laikais rinktis tikėjimą ar mąstymo kryptį turėtų būti sudarytos itin palankios sąlygos – tiek atskiriems žmonėms, tiek ir jų grupėms.

Simboliška tai, kad konferencijai rinktasi LR Seimo Konstitucijos salėje. Konferencijos eigoje prisiminta Konstitucijos nuostata, jog „Suverenitetas priklauso Tautai“. Valstybei svarbiais, o galbūt net lemtingais momentais būtent tauta turi spręsti dėl jos ateities. Tai – dar vienas akstinas burtis ir kalbėti, ar tikrai norime aklai sekti naująsias Vakarų pasaulio madas, kurios dangstomos subtilia retorika bei vadinamos „šiuolaikinėmis vertybėmis“.

Prasminga, jog konferencija vyko būtent birželio 14 – ąją. Kasmet šią dieną Lietuva mini Gedulo ir vilties vardu. Konferencijon susirinkta ne tik gedėti dėl besiklostančios gyvybei bei šeimai nepalankios situacijos, bet ir viltis, jog galime patys apsispręsti dėl tolesnio savo gyvavimo, visko, kas modernu, savaime nevadindami gėriu. Turime kuo viltis. Visų pirma, kad gebame susirinkti. Tiesa, nebe taip, kaip Sąjūdžio, kurio Iniciatyvinės grupės įkūrimo metines neseniai minėjome, laikais, tačiau mokomės iš naujo. Viliamės, kad ir vėl išmoksime kartu susitelkę ginti tai, kas mums svarbu ir nepamiršime, kas esame. Dėl savęs, artimųjų, Tėvynės, dėl visų tų, kurie krito, lūpose turėdami žodį LIETUVA.

Šaltinis: mėnraštis "Tribūna"