Kad Mišios nebūtų nuobodžios

Ne gi­ta­ros ir ne klou­nų kos­tiu­mai at­ves jau­nus žmo­nes į Mi­šias, įsi­ti­ki­nęs vie­nas au­to­ri­tetingiau­sių pa­sau­lio li­tur...

Ne gi­ta­ros ir ne klou­nų kos­tiu­mai at­ves jau­nus žmo­nes į Mi­šias, įsi­ti­ki­nęs vie­nas au­to­ri­tetingiau­sių pa­sau­lio li­tur­gi­jos spe­cia­lis­tų dia­ko­nas Al­cui­nas Rei­das. Lie­pos 27-rugp­jū­čio 4 die­no­mis jis sve­čia­vo­si Kra­žiuo­se vy­ku­sio­je Baž­ny­čios Tra­di­ci­jos ir gri­ga­liš­ko­jo gie­do­ji­mo stu­di­jų sa­vai­tė­je Ad fon­tes. Iš­skir­ti­nia­me in­ter­viu por­ta­lui lzi­nios.lt jis pa­sa­ko­ja, kaip rei­kia keis­ti li­tur­gi­jos ce­leb­ra­vi­mą ir pa­tį po­žiū­rį į ją, kad žmo­nės ir vėl ga­lė­tų su­tik­ti Kris­tų.

Iš Aus­tra­li­jos ki­lęs dia­ko­nas A.Rei­das yra prieš ne­pil­nus dve­jus me­tus įkur­to Pra­ncū­zi­jos La Gar­de-Frei­net Šv. Be­ne­dik­to vie­nuo­ly­no vie­nuo­lis. Pa­sau­ly­je jis la­biau­siai ži­no­mas dėl sa­vo mo­nu­men­ta­laus vei­ka­lo „The Or­ga­nic De­ve­lop­ment of the Li­tur­gy“ („Or­ga­ni­nė li­tur­gi­jos rai­da“), ku­riam įva­dą par­ašė kar­di­no­las Jo­sep­has Rat­zin­ge­ris.

Pra­ėju­sią sa­vai­tę jis jau an­trus me­tus iš ei­lės sve­čia­vo­si Vil­niaus uni­ver­si­te­to ir Šiau­lių vys­ku­pi­jos ren­gia­mo­je stu­di­jų sa­vai­tė­je Ad fontes, ku­rios da­ly­viai ne tik klau­sė pa­skai­tų ir to­bu­li­no gri­ga­liš­ko­jo gie­do­ji­mo įgū­džius, bet ir kiek­vie­ną die­ną da­ly­va­vo tra­di­ci­nė­je Ro­mos li­tur­gi­jo­je, ce­leb­ruo­ja­mo­je pa­gal pu­san­tro tūks­tant­me­čio se­nu­mo apei­gas, vi­so­je Va­ka­rų Baž­ny­čio­je ga­lio­ju­sias iki 1969 me­tų li­tur­gi­nės re­for­mos, o pa­sta­ruo­sius ke­le­tą me­tų vėl spar­čiai plin­tan­čias vi­sa­me pa­sau­ly­je.

Apie po­pie­žiaus Be­ne­dik­to XVI pa­li­ki­mą, li­tur­gi­jos at­ei­tį ir jos reikš­mę Baž­ny­čios gy­ve­ni­mui - por­ta­lo lzi­nios.lt in­ter­viu su dia­ko­nu Al­cui­nu Rei­du.

- Prieš ke­le­tą me­tų bent vie­no­je Lie­tu­vos vys­ku­pi­jo­je – Kau­no ar­ki­vys­ku­pi­jo­je – vi­sų baž­ny­čių al­to­rių cen­tre at­si­ra­do kru­ci­fik­sai. Tuo me­tu jie pra­dė­jo at­si­ras­ti ir dau­gy­bė­je ki­tų baž­ny­čių vi­sa­me pa­sau­ly­je. Ko­dėl?

- Tai bu­vo kar­di­no­lo J.Rat­zin­ge­rio su­ma­ny­mas, apie ku­rį jis ra­šė kny­go­je „Li­tur­gi­jos dva­sia“, kal­bė­da­mas apie li­tur­gi­nės mal­dos kryp­ties svar­bą. Jo­je jis pri­me­na, kad li­tur­gi­jos cen­tras yra ne ku­ni­gas, ne bend­ruo­me­nė, o Kris­tus. To­dėl, pa­sak jo, to­se baž­ny­čio­se, ku­rios bu­vo pert­var­ky­tos, kur pa­sta­ty­ti nau­ji al­to­riai, ir nė­ra ga­li­my­bės, kad ku­ni­gas au­ko­tų Mi­šias kar­tu su ti­kin­čiai­siais at­sig­rę­žęs į ry­tus, spren­di­mas ga­lė­tų bū­ti bū­tent pa­sta­ty­ti al­to­riaus cen­tre kru­ci­fik­są, ku­ris tap­tų Mi­šių dė­me­sio cen­tru.

Kuo­met 2005 me­tais kard. J.Rat­zin­ge­ris bu­vo iš­rink­tas po­pie­žiu­mi, šios jo min­tys su­lau­kė dau­giau dė­me­sio. O kai jo ce­re­mon­meis­te­riu ta­po mons. Gui­do Ma­ri­ni, tai pra­dė­jo at­sis­pin­dė­ti ir pa­čio­se po­pie­žiaus au­ko­ja­mo­se Mi­šio­se, ku­rias per te­le­vi­zi­ją ga­lė­jo ste­bė­ti vi­sas pa­sau­lis. Dau­ge­lis ku­ni­gų tuo­met pra­dė­jo pa­mėg­džio­ti šią ge­rą pra­kti­ką, ku­ri šiuo­lai­ki­nė­se apei­go­se pri­me­na, kad bū­tent Kris­tus, o ne ku­ni­gas ar dar kas ki­tas yra to, ką da­ro­me, cen­tre.

- Be­ne­dik­to XVI pon­ti­fi­ka­to me­tais po­pie­žiš­ko­se li­tur­gi­jo­se pa­si­kei­tė daug kas. Jis ne tik au­ko­da­vo Mi­šias kar­tu su ti­kin­čiai­siais at­sig­rę­žęs į ry­tus ar bent pa­sta­tęs kru­ci­fik­są al­to­riaus cen­tre, bet ir da­li­jo Ko­mu­ni­ją tik į bur­ną ir at­sik­lau­pus, o be­veik vi­sos Mi­šių da­lys pra­dė­tos gie­do­ti ar skai­ty­ti lo­ty­niš­kai. Kas bu­vo blo­gai su pa­sta­rų­jų ke­lių de­šimt­me­čių li­tur­gi­ja, kad rei­kė­jo da­ry­ti to­kius pa­kei­ti­mus?

- Po­pie­žius re­tai au­ko­ja Mi­šias pa­pras­to­je par­api­jo­je, daž­niau­siai jo au­ko­ja­mos Mi­šios bū­na di­de­lės ce­leb­ra­ci­jos, į ku­rias su­si­ren­ka įvai­rių tau­tų žmo­nės. To­dėl, kaip aiš­ki­no pats Be­ne­dik­tas apaš­ta­li­nia­me par­agi­ni­me Sac­ra­men­tum Caritatis, to­kiais at­ve­jais ypač tin­ka­ma yra var­to­ti Baž­ny­čios kal­bą. Užuot klau­sę­si ita­lų kal­bos ir ban­dę ją su­pras­ti, vi­si kar­tu ga­li gie­do­ti ir mels­tis lo­ty­niš­kai – kal­ba, su ku­ria ka­ta­li­kiš­ka­sis pa­sau­lis tu­rė­tų bū­ti su­si­pa­ži­nęs ge­riau, bent jau to­kio­mis mal­do­mis kaip ti­kė­ji­mo iš­pa­ži­ni­mas ar Gloria.

O da­ly­da­mas Ko­mu­ni­ją klū­pin­tiems ti­kin­tie­siems Be­ne­dik­tas no­rė­jo mums pri­min­ti, kad jos pri­ėmi­mas klū­pint ir į bur­ną Baž­ny­čio­je yra nor­ma, taip pat ir nau­jo­sio­se Ro­mos apei­go­se. Dau­ge­ly­je ša­lių, ki­taip nei Lie­tu­vo­je, bu­vo su­teik­tas lei­di­mas pri­im­ti Ko­mu­ni­ją į ran­kas, ir at­ro­do, kad daug kur tai ta­po nor­ma. O iš sa­vo pa­tir­ties ga­liu pa­sa­ky­ti, kad žmo­nės, ku­rie pri­ima Ko­mu­ni­ją sto­vė­da­mi ir į ran­kas, daž­nai pa­kan­ka­mai ne­su­si­mąs­to apie tai, ką jie iš ti­krų­jų da­ro. Ko­mu­ni­jos pri­ėmi­mas at­sik­lau­pus ir į bur­ną pri­me­na, kad tai yra gar­bi­ni­mo ak­tas. Tai taip pat pri­me­na, kad Baž­ny­čia mai­ti­na mus taip, kaip mus mai­tin­tų mo­ti­na. Mes pa­tys ne­pa­sii­ma­me Ko­mu­ni­jos, ją mums, dva­si­niams sa­vo vai­kams, su­tei­kia Baž­ny­čia. Ma­nau, po­pie­žius no­rė­jo ne kaž­ko­kiu di­de­liu do­ku­men­tu ar įsa­ky­mu, o sa­vo pa­vyz­džiu pri­min­ti žmo­nėms, kad tai yra la­bai tin­ka­mas ri­tua­li­nis ges­tas, ku­ris įsi­šak­ni­jęs mū­sų tra­di­ci­jo­je, ir yra be ga­lo svar­bus bū­tent šian­dien.

- Bet ko­dėl aps­kri­tai kū­no po­zi­ci­ja ar tai, kaip ku­ni­gas au­ko­ja Mi­šias, yra svar­bu Baž­ny­čios gy­ve­ni­mui? Ar ti­kė­ji­mas, ge­ri dar­bai nė­ra svar­biau?

- Ti­kė­ji­mas ir ge­ri dar­bai nė­ra iš­kū­ny­ti. Mes šia­me gy­ve­ni­me esa­me kar­tu kū­nas ir sie­la. Dis­cip­li­nuo­ja­me ir tre­ni­ruo­ja­me sa­vo kū­nus dau­gy­bei da­ly­kų, kad ir spor­tuo­da­mi. Ta­čiau tu­ri­me juos dis­cip­li­nuo­ti ir tre­ni­ruo­ti taip pat dva­siš­kai. Kaip tam ti­kro­mis ap­lin­ky­bė­mis sa­vo kū­nu ro­do­me pa­gar­bą ar dė­me­sį ki­tiems žmo­nėms, taip ir li­tur­gi­jo­je, at­ei­da­mi pas Kris­tų, tu­ri­me par­ody­ti tam ti­krus kū­no ges­tus.

Mo­der­nio­je kul­tū­ro­je klaup­tis mums yra la­bai ne­įp­ras­ta. Bet kai klau­pia­mės Kris­taus aki­vaiz­do­je, tai mums fi­ziš­kai pri­me­na, kad da­ro­me kaž­ką ne­įp­ras­ta. Pri­klaup­ti, gi­liai nu­si­lenk­ti, dis­cip­li­nuo­tai gie­do­ti baž­ny­ti­nę mu­zi­ką – vi­si šie da­ly­kai mums fi­ziš­kai pri­me­na, kad ne­sa­me įpras­to­je ap­lin­ko­je.

Taip pat li­tur­gi­niai rū­bai pri­me­na mums, kad ku­ni­gas ne­da­ro kaž­ko, ką pats su­gal­vo­jo. Jis už­si­vel­ka Kris­tų, ką ir sim­bo­li­zuo­ja jo dė­vi­mi dra­bu­žiai.

Ži­no­ma, šie da­ly­kai nė­ra Die­viš­ko­jo įsta­ty­mo da­lis, tai yra žmo­giš­kos tra­di­ci­jos, iš­au­gu­sios iš Baž­ny­čios mei­lės. Tai nė­ra ab­so­liu­tūs įsa­ky­mai, bet jie yra pa­ti­krin­ti mū­sų ti­kė­ji­mo iš­raiš­kos bū­dai.

- Vie­no­je sa­vo pa­skai­tų Kra­žiuo­se sa­kė­te, kad žmo­nės daž­nai skun­džia­si, kad Mi­šios jiems nuo­bo­džios. Ką rei­kė­tų da­ry­ti, kad taip ne­bū­tų? Kai ku­rie ku­ni­gai ska­ti­na jau­nuo­liais at­ei­ti į Mi­šias su gi­ta­ro­mis, būg­nais, gro­ti ir dai­nuo­ti mu­zi­ką, ko­kios klau­so­si kon­cer­tuo­se. Ar tai tei­sin­gas bū­das pa­da­ry­ti Mi­šias įdo­mes­nes?

- Ne, tai vi­siš­kai klai­din­gas ke­lias. Jei ban­dy­si­me links­min­ti žmo­nes Mi­šio­se, su lai­ku mums tie­siog pri­trūks idė­jų, nau­jų dir­gik­lių. Mi­šios nė­ra pra­mo­ga, tai gar­bi­ni­mas. Tai­gi ne­tu­rė­tu­me siū­ly­ti jau­ni­mui kul­tū­ros, ku­ri, mū­sų nuo­mo­ne, ga­lė­tų jiems pa­tik­ti, im­ita­ci­jos. Ver­čiau rei­kia juos su­pa­žin­din­ti su Kris­taus as­me­niu, vei­kian­čiu li­tur­gi­jo­je. Mi­šios yra nuo­bo­džios, jei žvel­gia­me į jas kaip į kaž­ko­kį dir­gik­lį, ku­ris tu­ri už­ti­krin­ti, kad nuo­lat bū­tu­me links­mi. Mi­šios nė­ra nuo­bo­džios, jei aš at­ei­nu į jas kaip į su­si­ti­ki­mą su Kris­tu­mi, ku­riam aš ati­duo­du vis­ką, ką ga­liu, ir iš ku­rio gau­nu vis­ką, ko man rei­kia.

- Jū­sų vie­nuo­ly­ne, ati­da­ry­ta­me 2011 me­tais, vi­sos apei­gos ce­leb­ruo­ja­mos tik pa­gal se­ną­sias li­tur­gi­nes kny­gas, ku­rios po 1969 me­tų li­tur­gi­nės re­for­mos be­veik vi­sur bu­vo pa­keis­tos nau­jo­mis. Ko­dėl?

- Usus antiquior, se­nes­ny­sis Ro­mos ri­tua­las, yra be ga­lo tur­tin­gas. Kai gal­vo­jo­me apie mū­sų bend­ruo­me­nės stei­gi­mą, nu­spren­dė­me, kad bū­tent jis bū­tų nau­din­giau­sias vie­nuo­li­niam gy­ve­ni­mui. Tai la­bai tur­tin­ga dva­si­nė die­ta kiek­vie­nai die­nai. Vi­sos apei­gos, gies­mės, kaip ra­šė po­pie­žius Be­ne­dik­tas XVI sa­vo mo­tu prop­rio Su­mmo­rum Pontificum, yra bran­ge­ny­bė vi­sai Baž­ny­čiai – šian­die­nos ir ry­to­jaus. No­ri­me iš­sau­go­ti šią bran­ge­ny­bę, da­ly­tis ja su ki­tais, pa­da­ry­ti ją kuo pla­čiau prie­ina­mą.

- Ką tu­rė­tų da­ry­ti ka­ta­li­kai, ku­rie ne­tu­ri ga­li­my­bės da­ly­vau­ti tra­di­ci­nė­se Mi­šio­se ar aps­kri­tai jo­kio­se Mi­šio­se, ku­rios bū­tų au­ko­ja­mos su de­ra­ma pa­gar­ba?

- Tai vi­sų pir­ma klau­si­mas Baž­ny­čios ga­ny­to­jams. Vi­si Kris­taus ti­kin­tie­ji – pa­sau­lie­čiai, ku­ni­gai ir vie­nuo­liai – tu­ri tei­sę į li­tur­gi­ją, šven­čia­ma su to­kiu ars celebrandi, apie ku­rį po­pie­žius Be­ne­dik­tas XVI ra­šė apaš­ta­li­nia­me par­agi­ni­me Sac­ra­men­tum Caritatis.

Be to, ki­ti šio po­pie­žiaus do­ku­men­tai - Su­mmo­rum Pontificum ir Uni­ver­sae Ecclesiae – nu­sta­tė, kad ti­kin­tie­ji tu­ri tei­sę, kad, jei jie to pa­gei­dau­ja, jiems bū­tų au­ko­ja­ma se­nes­nių­jų apei­gų li­tur­gi­ja. Jiems te­rei­kia kreip­tis į sa­vo par­api­jos kle­bo­ną, o jei jis ne­ga­lė­tų jiems pa­dė­ti – į sa­vo vys­ku­pą, ku­rio par­ei­ga yra už­ti­krin­ti šios jų tei­sės įgy­ven­di­ni­mą.

O jei kaž­kas ma­no, kad li­tur­gi­ja jo par­api­jo­je yra ne šiaip skur­di, bet tie­siog blo­ga, kad jo­je pa­žei­džia­mos Baž­ny­čios li­tur­gi­nės nor­mos, vėl­gi, Baž­ny­čios ga­ny­to­jų par­ei­ga yra tai ati­tai­sy­ti. O tie, ku­rie su to­kiais pa­žei­di­mais su­si­du­ria, tu­rė­tų apie juos ga­ny­to­jams pra­neš­ti – pa­gar­biai ir krikš­čio­niš­kos mei­lės dva­sio­je, bet vis dėl­to aiš­kiai. Li­tur­gi­ja yra per­ne­lyg svar­bus da­ly­kas, kad į to­kius reiš­ki­nius bū­tų ga­li­ma ne­rea­guo­ti.

Li­tur­gi­ja yra mū­sų dva­si­nio gy­ve­ni­mo pe­nas. Vi­si su­pran­ta­me, kad ne­mai­tin­tu­me vai­kų pra­stu mais­tu, ki­taip jie užaugs ne­svei­ki. Ly­giai taip ir dva­siš­kai ne­ga­li­me Baž­ny­čios na­riams pa­teik­ti pra­stos li­tur­gi­nės die­tos, ki­tu at­ve­ju jie bus blo­gai iš­ug­dy­ti, dva­siš­kai ne­pa­mai­tin­ti.

Ta­da mū­sų krikš­čio­niš­kas gy­ve­ni­mas pa­sau­ly­je ir Nau­jo­ji evan­ge­li­za­ci­ja, ku­riai kvie­tė ke­li pa­sta­rie­ji po­pie­žiai, bus ma­žiau sėk­min­ga, nes ne­tu­rė­si­me „ku­ro“, ku­ris leis­tų mums at­lik­ti šį svar­bų dar­bą.

- Bet net jei Baž­ny­čia mai­tin­tų mus ge­ra li­tur­gi­ja, mums pa­tiems vis dar lik­tų dar­bo. Nuo šven­to­jo Pi­jaus X lai­kų daug kal­ba­ma apie ak­tua­lų, įdva­sin­tą da­ly­va­vi­mą Mi­šio­se. Ką tai reiš­kia, ir ką tu­rė­tu­me da­ry­ti, kad iš Mi­šių pa­siim­tu­me kuo dau­giau?

- Ma­nau, svar­biau­sias da­ly­kas, ku­rį bū­ti­na pa­sa­ky­ti, tai kad li­tur­gi­ja nė­ra vien tik ku­ni­gų rei­ka­las. Pa­sau­lie­čiai, ku­rie ga­li pri­si­dė­ti ren­giant ir šven­čiant li­tur­gi­ją – ar mu­zi­ka, ar pa­tar­nau­da­mi prie al­to­riaus – tu­rė­tų drą­siai siū­ly­ti sa­vo pa­slau­gas ku­ni­gams ir vys­ku­pams.

O kal­bant apie ak­tua­lų­jį da­ly­va­vi­mą (lot. par­ti­ci­pa­tio actuosa - są­vo­ka, ne­re­tai klai­din­gai ver­čia­ma kaip „ak­ty­vus da­ly­va­vi­mas“ – aut.), tai reiš­kia bū­ti su­si­jun­gu­siam su Kris­taus vei­ki­mu li­tur­gi­jo­je. Tai ti­krai ne­reiš­kia, kad mes tu­rė­tu­me at­lik­ti kaž­ko­kius veiks­mus. Tai reiš­kia tie­siog sa­vo pro­tu ir šir­di­mi bū­ti su­si­jun­gu­siam su tuo, kas vyks­ta. To­kia lai­ky­se­na ne­įma­no­ma be šio­kios to­kios for­ma­ci­jos, su­pra­ti­mo, kas yra li­tur­gi­ja. Ir vėl­gi, jei aš ma­nau, kad li­tur­gi­ja yra pra­mo­ga ar kad ji tu­rė­tų links­min­ti, užim­ti žmo­nes, ga­liu im­ti da­ry­ti dau­gy­bę da­ly­kų, ban­dy­ti įtrauk­ti pa­čią įvai­riau­sią mu­zi­ką. Kai ku­rio­se pa­sau­lio da­ly­se ku­ni­gai net ren­gia­si klou­nų dra­bu­žiais, kad tik pra­links­min­tų žmo­nes. Tai ak­ty­vu­mas, bet tai ti­krai ne ak­tua­lu­sis, įdva­sin­tas da­ly­va­vi­mas – tai ne­tu­ri nie­ko bend­ra su tuo, ko no­rė­jo An­tra­sis Va­ti­ka­no su­si­rin­ki­mas, ko no­rė­jo XX am­žiaus pra­džios li­tur­gi­nis są­jū­dis, ko no­rė­jo po­pie­žius Pi­jus X. Jie no­rė­jo – o šiais lai­kais mums to tie­siog žūt­būt rei­kia, – kad pa­nir­tu­me į li­tur­gi­ją ir sem­tu­mė­mės iš jos lo­bių, jos teks­tų, apei­gų, gies­mių, jos gro­žio – juo­se ra­si­me vis­ką, ko rei­kia mū­sų krikš­čio­niš­kam gy­ve­ni­mui. Ir, ži­no­ma, kad su­ge­bė­tu­me jo­je su­tik­ti Kris­taus as­me­nį.

- Prieš mė­ne­sį Ro­mo­je vy­ko di­džiu­lio mas­to tarp­tau­ti­nė kon­fe­ren­ci­ja Sac­ra Li­tur­gia 2013, ku­rios pa­grin­di­niai or­ga­ni­za­to­riai bu­vo­te bū­tent Jūs ir Jū­sų vys­ku­pas Do­mi­ni­que­‘as Rey. Jo­je da­ly­va­vo dau­ge­lis kar­di­no­lų ir vys­ku­pų, to­dėl ti­kriau­siai tu­rė­jo­te ga­li­my­bę pa­si­kal­bė­ti apie Baž­ny­čios li­tur­gi­jos at­ei­tį. Ko­kia kryp­ti­mi ji vys­ty­sis? Be­ne­dik­to XVI pon­ti­fi­ka­to me­tais daug kal­bė­ta apie tai, kad nau­jo­sios apei­gos tu­rė­tų bū­ti re­for­muo­tos, grą­ži­nant į jas dau­ge­lį tra­di­ci­nių ele­men­tų. Ar kaž­ka­da ar­ti­mo­je at­ei­ty­je ga­li­ma ti­kė­tis to­kios „re­for­mos re­for­mos“?

- Kai pla­na­vo­me kon­fe­ren­ci­ją, Baž­ny­čią vis dar val­dė po­pie­žius Be­ne­dik­tas, ir kon­fe­ren­ci­jos prog­ra­ma bu­vo di­de­le da­li­mi par­em­ta jo mo­ky­mu. Po­pie­žiaus pa­si­trau­ki­mas va­sa­rio mė­ne­sį mums bu­vo ti­kras šo­kas, bet kon­fe­ren­ci­ja ta­po sa­vo­tiš­ka duo­kle jo li­tur­gi­niams pri­nci­pams. Iš ti­krų­jų rei­kė­tų sa­ky­ti ki­taip: tai ne jo pri­nci­pai, o svei­ki li­tur­gi­jos pri­nci­pai, ku­rių jis mo­kė, pri­min­da­mas, ko­kia svar­bi yra li­tur­gi­ja ir kaip rei­kė­tų ją de­ra­mai ce­leb­ruo­ti, kaip iš­siug­dy­ti tin­ka­mą vi­di­nę nuo­sta­tą jos at­žvil­giu.

„Li­tur­gi­jos dva­sio­je“ jis ra­šė apie sa­vo troš­ki­mą, kad at­si­ras­tų nau­jas li­tur­gi­nis są­jū­dis, pa­na­šus į tą, koks gy­va­vo XX am­žiaus pir­mo­jo­je pu­sė­je. Jis tei­gė, kad tik to­kiu bū­du įma­no­ma su­ras­ti bū­dą tin­ka­mai ce­leb­ruo­ti li­tur­gi­ją – kal­bant tiek apie iš­ori­nę for­mą, tiek apie vi­di­nę nuo­sta­tą.

Bet po Be­ne­dik­to XVI pa­si­trau­ki­mo kon­fe­ren­ci­ja ta­po ne tik duo­kle jo at­mi­ni­mui, o ir sa­vo­tiš­ku tramp­li­nu į li­tur­gi­nio są­jū­džio at­ei­tį – de­ja, da­bar jau be Be­ne­dik­to XVI ly­de­rys­tės po­pie­žiaus sos­te.

Kal­bant apie „re­for­mos re­for­mą“, su­nku pa­sa­ky­ti, kaip ir ka­da to­kie da­ly­kai bus for­ma­li­zuo­ti. Bet žmo­nės au­ga li­tur­gi­jos su­pra­ti­me, dau­ge­liui jau tam­pa aiš­ku, kad, kaip per kon­fe­ren­ci­ją sa­kė vysk.D.Rey, li­tur­gi­jos su­vo­ki­mas yra bū­ti­nas pa­ma­tas Nau­ja­jai evan­ge­li­za­ci­jai, į ku­rią kvie­tė ke­li pa­sta­rie­ji po­pie­žiai.

Taip pat ir is­to­ri­jos moks­las žvel­gia į An­trą­jį Va­ti­ka­no su­si­rin­ki­mą, į po jo se­ku­sią li­tur­gi­jos re­for­mą, ta­riant pa­lai­min­to­jo Jo­no Pa­uliaus II žo­džiais, į jos „švie­są ir še­šė­lius“, ir ryš­kė­ja su­pra­ti­mas, kad kai ku­rioms nau­jo­sioms apei­goms bū­ti­nas pra­tur­ti­ni­mas, kai ku­rioms – pa­tai­sy­mas. Ir kad se­no­sios apei­gos ga­li pa­siū­ly­ti be ga­lo daug ver­tin­gų da­ly­kų.

Be­ne­dik­to XVI iš­dės­ty­ti pri­nci­pai bu­vo svei­ki li­tur­gi­niai pri­nci­pai, o ne jo as­me­ni­nės pre­fe­ren­ci­jos, bū­tent to­dėl jo įkvėp­tas nau­ja­sis li­tur­gi­nis są­jū­dis ir to­liau gy­vuo­ja. Ir jis ne­abe­jo­ti­nai duos ge­rų vai­sių.

- Tai­gi Baž­ny­čiai rei­kia to­kių ini­cia­ty­vų kaip Ad fontes Kra­žiuo­se?

- Taip, nau­ja­sis li­tur­gi­nis ju­dė­ji­mas su­si­da­ro iš dau­gy­bės ma­žų žmo­nių gru­pių, šven­čian­čių li­tur­gi­ją, be­si­mel­džian­čių li­tur­giš­kai, ug­dan­čių ki­tus li­tur­gi­jos su­vo­ki­me, ve­dan­čių ki­tus į jos lo­bių at­ra­di­mą. Svar­biau­sia, kad vi­sos šios gru­pės ti­krai su­si­de­da ne iš ži­la­gal­vių se­nu­kų. Šie žmo­nės jau­ni, tarp jų at­si­ran­da dau­gy­bė pa­šau­ki­mų, dau­gy­bė gra­žių šei­mų. Kal­ba­me apie są­jū­dį, ku­rio tiks­lai ne­bus įgy­ven­din­ti per pen­ke­rius ar de­šimt me­tų, bet per de­šimt­me­čius. O kol kas rei­kė­tų džiaug­tis, kad pa­tys bai­siau­si li­tur­gi­jos pa­žei­di­mai, ku­rie se­kė po An­tro­jo Va­ti­ka­no su­si­rin­ki­mo, jau yra is­to­ri­ja.

Žmo­nės, ku­rie ei­na į Mi­šias da­bar, ieš­ko ne šou, o Kris­taus. Kai nau­ja­sis li­tur­gi­nis są­jū­dis plė­sis, jie ga­lės at­ras­ti jo di­dy­bę, jo gro­žį li­tur­gi­jos lo­biuo­se. Ma­nau, mus tu­rė­tų pa­drą­sin­ti po­pie­žiaus Be­ne­dik­to pa­vyz­dys. Jis tu­ri tei­sę pa­si­trauk­ti, tu­ri tei­sę pa­il­sė­ti. Bet jis pa­li­ko mums dar­bo. To­dėl gal­būt da­bar lai­kas, kad su­aug­tu­me, at­sis­to­tu­me ant sa­vo ko­jų ir tą dar­bą pa­da­ry­tu­me.

Šaltinis: www.lzinios.lt

Susiję

Straipsniai 1647109888050956454

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item