Jędrzej Winiecki. Fantominiai skausmai

„Kresai“ tai vis dar mūsų nuostabių mitų rezervuaras. Taip pat mito apie lenkų ponus ir lietuvių ar rusų chamus. Transparantas su užr...

„Kresai“ tai vis dar mūsų nuostabių mitų rezervuaras. Taip pat mito apie lenkų ponus ir lietuvių ar rusų chamus.

Transparantas su užrašu „Lietuvių chame, klaupkis prieš lenkų poną“ „Lech Poznań“ stadione neatsirado šiaip sau, iš niekur. Rugpjūčio 1 d. „Lecho“ sirgaliai nuvyko į susitikimą su Vilniaus „Žalgiriu“, poznaniečių vadinamu Griunvaldu. Keliaudami į stadioną, jie atėjo prie Aušros vartų, sugiedojo Lenkijos himną („Mazurek Dąbrowskiego“), skandavo: „Lenkiškas Vilnius“ bei „Šis miestas mums priklauso“. Futbolo rungtynių metu vėl sugiedojo Lenkijos himną. Tada šeimininkų sirgaliai sušuko: „Lenkiška k…va“, subraižė (apnaikino) du poznaniečių automobilius, pradūrė padangas.

Apskritai išvyka į Vilnių pasirodė labai rami. Juk nuogąstauta, kad bus taip kaip 2007-ųjų vasarą, kuomet Lietuvos sostinėje viešėjo „Legia Warszawa“. Prieš 6-erius metus futbolo rungtynės su Vilniaus „Vėtra“ pasibaigė po 45 min. „Legia“ sirgaliai, įpykę dėl savo futbolininkų prasto pasirengimo ir lietuvių pirmavimo dviem įvarčiais, išbėgo į aikštelę ir brutaliai susigrūmė su policija.

Skriaudų sąskaita

Atsakomosiose futbolo rungtynėse Poznanėje šalia išgarsėjusio transparanto tribūnose buvo taip pat grupė, nuolat remianti lenkų „Polonia Wilno“. Klubas susikūrė prieš 20 metų, bet tik dabar susilaukė aktyvių sirgalių, kurie antrosios Lietuvos lygos rungtynių metu gieda „Mazurką“ (Lenkijos himną), kabina baltai raudonus transparantus ir demonstruoja lenkų patriotinę simboliką. Būtent ši grupė Vilniaus gatvėse klijuoja lipdukus su Kovojančiosios Lenkijos (Polska Walcząca) inkaru ir piešia grafitį „Lenkiškas Vilnius“.

Lenkų komandų sirgaliai, „polonistų“, vadinamų „karūniečiais“ (lenk. Koroniarze) arba kolegomis iš Karūnos (lenk. Korona), dėka dažnai vyksta į Lietuvą (keliauja taip pat į Lvovą, kur Lyčakovo ir Lvovo erelių kapinėse palieka vainikus su klubų atributika. Šią vasarą „Wisła Kraków“ sirgaliai, kurie dalyvavo futbolo sirgalių turnyre Vilniaus krašte, taip pat pasirodė Vilniaus senamiestyje: prie Šv. Teresės bažnyčios uždegė keliolika signalinių raketų, išskleidė transparantą „Baltoji žvaigždė Aušros vartuose, Krokuva Vilnius – saitas ir atmintis“, buvo taip pat giedama „Rota“ ir „Mazurka“.

Vilniaus krašte Karūnos sirgaliai girdi apie tragišką lenkų tautinės mažumos padėtį ir todėl savo išvykas laiko beveik pagalba lietuvių skriaudžiamiems lenkams. Tai puikiai įsipina į vadinamųjų sirgalių kultūros etosą, pagal kurį sportinių įvykių stebėjimas yra lygiai svarbus kaip radikalus gynimasis nuo bet kokių idealų bet kokio priešo (turint omeny taip pat orumą ir tėvynę). Todėl tik žingsnis skyrė nuo įsakymo, skirto „lietuvių chamui“.

– Žvėriškos neapykantos ir blogo auklėjimo manifestacijų, kurios neturi nieko bendro su sportu, pasitaiko visur, tačiau šis transparantas tai visų pirma lenkų omertos „kresų“ klausimu pasekmė, – mano istorikas prof. Daniel Beauvois, prancūzas, dešimtmečius skyręs „kresų“ visuomenės santykių tyrimams, „Politikos“ Istorinės premijos laureatas. – Po 1989 m. lenkų įsivaizdavimai apie „kresus“ įgavo tiesiog revindikacijos žymių, o be galo didelis knygų ir visuotinių publikacijų kiekis deformavo lenkų viziją. Jų dėka įsigalėjo Sienkievičiaus veikaluose pateiktas lenkų pranašumas, lenkiant lietuvius, baltarusius ir ukrainiečius, bei Mickevičiaus idiliškumas. Jau pats laikas energingai atsisakyti to angeliškumo ir pasenusios laikysenos.

Iš tikrųjų III Žečpospolitoje nesugebėjome dar „išdirbti“ lenkų buvimo Rytuose. Dėl akivaizdžių priežasčių tokių debatų anksčiau, Lenkijos Liaudies Respublikos laikais, negalėję būti. Kita turbūt dar didesnė kliūtis, trukdanti eventualiam bet ko išdraskymui, yra lenkiškosios „kresų“ visuomenės tragedija. Tuos žmones XX a. pradžioje ypač brutaliai palietė trys karai, bolševikų revoliucija, dažnas sienų keitimasis, priverstiniai išvežimai, trėmimai, iškeldinimai, lageriai, žudynės, masinės egzekucijos, turto ir kultūros praradimas ir kelių kartų harmonijos atkūrimo baigtis – šis sąrašas yra ilgas. Prisimenant šiuos faktus, lengvai galima įsitikinti, kad jei tektų surašyti skriaudų sąskaitą, milijoninė lenkų auka atsvers kitų tautų skriaudas senosiose Žečpospolitos rytų teritorijose. Praradimo, neteisybės ir ilgesio jausmas viršija viską, todėl nedera, pvz., atvirai pripažinti, kad lenkų perkėlimas prie Oderio upės kranto galėjo būti kas nors teigiamo.

Tačiau laisvė, su kuria paternalistinis mąstymas apie „kresus“ nuolat maitina tautinę megalomaniją, rodo, kad minėti debatai yra labai reikalingi. Anapilin išeina tie, kurie ten užaugo ir atsimena ką nors daugiau nei tik žemuogių kvapą, kurie „iš pirmųjų rankų“ galėtų paliudyti apie kraštą, kuris buvo įamžintas kaip daugelio kultūrų arkadija, artistų, vadovų daigynas bei istorinių laimėjimų laukas.

Šioje tuštumoje „lenkų ponai“, pasipuošę įvairiais klubų ir politikų atributais, ištvermingai puoselėja senuosius mitus, ypač kad istorinis teisingumas vėl yra mūsų pusėje, Lenkija vėl yra didžiausia regiono šalis ir (tai pripažįsta visų pirma lietuvių politikai) regiono lyderė visose srityse. Sugrįžome į Vakarus, esame Europos Sąjungoje, klube, kur sprendžiama žemyno ateitis, kur su mumis skaitosi galingesni už mus. O Rytuose – taip, kaip buvę: Baltarusija įtvirtina savo juodojo žmogėno stereotipą. Ukraina įklimpo į oligarchų sistemą ir sugrįžo į pigios darbo jėgos vaidmens rezervuarą, o tarp lenkų darbdavių ir, pvz., ukrainiečių valytojų ir slaugytojų susidarė natūralus baudžiavinis priklausymas, kur vėl ukrainiečiams teko tarnų, dar labiau žeminamų eilėse prie konsulatų vaidmuo.

Senų gerų laikų pasiilgo taip pat politikai. Lecho Kaczyńskio prezidentūros laikais į pagrindinę užsienio politikos srovę prasiskverbė gerai žinomi romantiški motyvai: Jogailaičių politika ir Tarpjūris. Tiesa, lenkų pastangų kulminacija buvo bendras kelių prezidentų skrydis Rusijai puolant Gruziją į Tbilisį, tačiau šis projektas dėl įvairių priežasčių nepasiekė nieko, išskyrus tam tikrą simboliką. Nebuvo nutiesti nei nauji transporto keliai, nei elektros tiltai, kurie šiame regione labai reikalingi. Šios idėjos ne tik dešiniesiems radikalams turėjo terapeutinio ir simbolinio senojo paveldo atgavimo jėgą. Tačiau valstybės, kurios „lenkų vedamos“ turėjo pasipriešinti Rusijai, nelabai buvo susidomėjusios šiais sumanymais.

– Lietuvoje Jano Nowako-Jeziorańskio ir Jerzy Giedroyć idėjos vis blėsta. Išeina karta, kuri kartu su Solidarumu kūrė užsienio politikos gaires, – sako Kauno Vytauto Didžiojo universiteto prof. Andžėjus Pukšto. – Būdinga, kad konservatyvus Užsienio reikalų ministerijos vadovas 20-ojo santykių su Lenkija atnaujinimo jubiliejaus proga paskelbė straipsnį „Baltoskandijos pažadinimas“, kuriame dėstė, kad Lietuva turėtų susidėti su baltų ir skandinavų šalimis. Dabartinis diplomatijos vadovas iš Socialdemokratų partijos nuoširdžiai siekia priartėti prie Lenkijos, tačiau čia jis yra vienišas karys.

Nežinomi kaimynai

Taip pat dabartinė vyriausybė Varšuvoje nevengia demonstruoti savo pranašumo prieš silpnesnius kaimynus. Ministras Radosław Sikorski praėjusiais metais Seime išreiškė viltį, kad lietuviai nusisuks nuo konservatorių, kurie diskriminavo lenkų tautinę mažumą Lietuvoje, valdžios (beje, Andriaus Kubiliaus konservatoriai iš tikrųjų rinkimus pralaimėjo). Panašiai Donald Tusk, kalbėdamas Aušros vartų bažnyčioje, pažadėjo „vilniukams“, kad Lenkija jų neapleis ir tuo tikslu darys spaudimą Lietuvos vyriausybei. Nesunku atspėti, kaip šias deklaracijas priėmė politinis Vilnius.

Šis pojūčio trūkumas užsidaro stereotipe, kad jeigu iš šių trijų naujų, turinčių trumpą istoriją valstybių Lietuvai dar teikiama vilčių (jie juk kartu su mumis yra Europos Sąjungoje), tai ukrainiečiai, o ypač baltarusiai, neturintys savo Mindaugų ir Chmielnickių, atrodo kaip tauta, pasiliekanti dar kūdikystėje, nesubrendusi pilietiškai visuomenė, neturinti savo gerai išsilavinusių atsakingų lyderių, reikalaujanti vadovo, kuris parodytų jai kelią.

– Šis absurdiškas įsitikinimas turi pradžią lenkų didikų mentalitete; panašų kolonistų niekinimo įprotį turėjo prancūzų ir Amerikos žemvaldžiai, vergų savininkai, – sako prof. Daniel Beauvois. – Lenkų didikų sąžinė sudergta sunkių nuodėmių – nežmoniško savo baudžiauninkų traktavimo. Jeigu susimąstysime, iš kur atsirado Volynės skerdynės, pasirodys, kad ne tik dėl II Žečpospolitos politikos, bet ir dėl nuo amžių buvusios priespaudos ir baudžiavos, kuri iki šių dienų atspindi ukrainiečių nusivylimą ir pyktį. Panašią situaciją turime Lietuvoje ir Baltarusijoje.

Lenkai mėgsta galvoti, kad jeigu su dabartiniais Rytų kaimynais per amžius gyveno kartu, tai pažįsta juos kiaurai. Šią nuomonę patikrino Viešųjų reikalų institutas, kuris pastaruoju metu stebi lenkų ir lietuvių tarpusavio suvokimą. Išvadas pavadino „Vieni šalia kitų“, ir šio pavadinimo pasirinkimas nebuvo atsitiktinis.

Pirmųjų apklausų išvados parodo sukrečiantį nepažinojimo vaizdą, ypač lenkų – Lietuvos. Raporte žodis-raktas yra ignoravimas (platesnis aptarimas „Polityka“ 16). Štai keli iškalbingi pavyzdžiai: tik 4 proc. lenkų jungia su Lietuva kokie nors ryšiai, tik 58 proc. sugeba parodyti šią šalį žemėlapyje, viena penktoji apklaustųjų vietoj Lietuvos pažymėjo Baltarusiją, 5 proc. – Ukrainą. Galima tik viltis, kad taip nurodydami jie turėjo omeny Didžiąją Kunigaikštystę. Buvo paklausta taip pat, kokie įvykiai galėjo turėti įtakos Lenkijai pareikštoms lietuvių pretenzijoms. Lietuviai labai dažnai vardydavo Suvalkų sutarties sulaužymą (kovų nutraukimo 1920 m.), apie kurią lenkai nežino. Net patys raporto autoriai publikacijos, skirtos specialistams, pabaigoje nusprendė išnašoje pateikti tinkamą paaiškinimą.

Analitikai klausinėjo taip pat abiejų šalių ekspertus – mokslininkus ir tyrimų centrų atstovus. Būdinga buvo tokia nuomonė: „Daugelis lenkų politikų ne iki galo supranta, dėl ko abi šalys ginčijasi“. Tai pasitvirtina, nes nedaugelis lenkų politikų sugeba apie Rytų reikalus pasakyti ką nors daugiau, negu tai, kas jau gerai žinoma.

Didžioji Lenkijos ir kaimyninių šalių nesusipratimų dalis atsiranda – žiūrint iš lenkų pozicijos – dėl smulkmenų. Problema prasideda jau kalbos lygmenyje. Lietuvių žiniasklaida bene prieš 100 metų pabrėždavo neigiamą lenkų darinio „na Litwie“ skambesį. Panašiai lenkai sako, kad vyksta „ant“ Ukrainos, „ant“ Baltarusijos, taigi į teritorijas, kur jie dominuoja, laikomas periferijomis. Tačiau važiuoja į Vokietiją, Prancūziją, Rusiją, tokiu pat būdu kalbėdami apie kitas pasaulio šalis (ne salas) ir apie Didžiąją Lenkiją (Wielkopolska) ir Mažąją Lenkiją (Małopolska), kur buvo pirmosios Lenkijos sostinės. Apie XIX a. vidurį atsirado kita problema – lig šiolei pavadinimas „lietuvis“ buvo rezervuotas šlėktos beveik visiškai supolonizuotiems Didžiosios Kunigaikštystės piliečiams. Tokie lietuviai buvo, tarp kitko: Kosciuška, Traugutas, Moniuška, Pilsudskis, Giedraitis (Giedroyc) ar Milošas.

– Tėvynė buvo Lietuva iš „Pono Tado“ invokacijos, – sako Krzysztof Buchowski, Balstogės universiteto „lituanistas“, taip pat mūsų Istorinės premijos laureatas. Tie tikrieji „lietuviai“ kaimų gyventojus, kalbančius baltarusių, ukrainiečių ar lietuvių kalba, traktavo su natūralia, paternalistine distancija, būdinga dvaro ir kaimo santykiams. Prasidėjus lietuvių tautiniam atgimimui, XIX ir XX a. sandūroje, iš kaimų išėjusi nauja tautinė inteligentija atmetė „ponišką“ lenkų kultūrą, kaltindama „lietuvius“ tautiniu lietuviškumo, taip pat ukrainietiškumo išsižadėjimu.

– Daugelis lietuvių mano, kad lietuvių aukso amžius baigėsi pasirašius Liublino uniją, kurios pasekmė – lenkų kolonizavimas. Lietuviai žino, kad Liubline baigėsi Kunigaikštystės autonomija, atsirado siena su Karūna, kur pradėta imti muitus, – 2011 m. lapkričio mėnesį susitikime su lenkų žurnalistais kalbėjo prof. Irena Vaišvilaitė, lietuvių istorikė, neseniai tapusi Vilniaus ambasadore prie Apaštališkosios sostinės. Tarpukario laikotarpiu Lietuvoje visiškai išnyko tradicijos, susijusios su Kunigaikštyste, kad net liaudies tribunolas teatrinėje byloje 1930 m. pripažino Vladislovą Jogailaitį išdaviku, o II Žečpospolita, tarkim, dėl ginčo dėl Vilniaus tapo pagrindiniu priešu. Aklinai uždaryta siena, nebuvo jungiami tiesioginiai telefonų pokalbiai, negalima buvo siųsti pašto korespondencijos.

Postkolonializmas

Dėl to dabartinį lenkų sugrįžimą prie Abiejų Tautų Žečpospolitos tradicijų, kad ir teigiamų dalykų siekiant, pvz., sušvelninti ginčus dėl lenkų tautinės mažumos padėties Lietuvoje, lietuviai gali interpretuoti kaip lenkų postkolonializmą. Tai visų pirma lenkų mažuma laiko save vieninteliais Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės depozitarais. Ir pyksta ant „karūniečių“, kad to neprisiminė ir kartu su Česlovo Milošo karstu taip lengvai palaidojo paskutinį Kunigaikštystės paveldėtoją.

Į vieną lenkų paveldimos „didžiavalstybės“ paradoksą dėmesį atkreipia prof. Daniel Beauvois:

– Dauguma asmenų, kurie jaučiasi esą lenkų ponai, neturi nieko bendro su šlėkta (bajorais), kadangi patys kilę iš chamų. Sienkievičius sugebėjo įtikinti, kad kiekvienas lenkas gali būti bajoru, nors 90 proc. visuomenės kilę būtent iš kaimiečių. Šeimyninio, teritorinio ir politinio lenkų valstybės vientisumo nutraukimas palengvino lenkų tarptautinę nobilitaciją – visi esame senosios lenkų šlėktos (bajorijos) paveldėtojai.

Paradoksaliai lenkų didybės manijai reikšmingos taip pat tapo vis dažnesnės išvykos į „kresus“. Nesvarbu, ar išvyka suorganizuota (jas dažnai rengia nemažai kelionių biurų), ar savarankiška, programa visada yra ta pati ir trasa nustatyta pagal lenkiškumo pėdsakus: bažnyčias, rūmus, dvarus, kapines, tvirtoves, egzekucijų vietos, nuotekų šulinių dangčiai Vilniuje ir Lvove. Rečiau kreipiama dėmesį į susitikimus su gentainiais, beveik niekada – į šiuolaikinės Baltarusijos ar Ukrainos pasiekimus pagal nuostatą, kad nėra jų daug, nes kokių pasiekimų gali turėti susovietintos visuomenės, kurios prarado šlėktiškos demokratijos įdirbį, aparė dvarų likučius, o vietoj to jų steigiamasis mitas yra Didysis tėvynės karas?

Sporto ir turizmo ministerijos statistikos nenurodo Baltarusijos ir Ukrainos kaip atrakcingų šalių, į kurias važiuotų lenkai; Lietuva tarp Tunezijos, Italijos, Čekijos, Kroatijos, Turkijos, Egipto, Ispanijos, Graikijos yra įvardijama paskutinėje vietoje, kategorijoje „mažiau negu 3 proc.“. Lietuvių duomenimis, pastaruosius penkerius metus lankytojų iš Lenkijos skaičius vis didėja. Lietuvoje lenkai užima pirmąją vietą tarp atvykstančių iš svetur į šalį lankytojų. Kasmet atvyksta jų apie milijoną, nakvynei pasilieka tik viena ketvirtoji – likusioji dalis grįžta į Lenkiją tą pačią dieną.

Panašiai kaip jaunieji žydai, atvykstantys iš Izraelio į Lenkiją, kad apžiūrėtų koncentracijos stovyklas, Varšuvos getą ar Žydų teatrą, lenkų turistai „kresuose“ keliauja jau numintais takais. Jeigu kas nors išsiruošia ieškodamas tėviškės, dažniausiai vyksta į kaimą, kuris Baltarusijoje ar Ukrainoje tik gilina stereotipus apie regiono civilizacijos nuosmukį perkėlus sienas. Ypač kad patenkama pas seniausius gyventojus, tiesą sakant, gyventojas, kurios, pvz., Baltarusijoje dažniausiai pergyveno savo prasigėrusius vyrus.

Tačiau net ir labiausiai mieli susitikimai su dabartiniais gyventojais neatsvers kraupaus įspūdžio pamačius iškasinėtas kapines (nors jos dažnai atrodo geriau nei vokiškos nekropolijos Lenkijoje) ar vienišą seną liepą, stūksančią plataus rugių lauko vidury, esančią vieninteliu prieš 75 metus buvusio dvaro ženklu.

Prof. Beauvois ragina vykstančius į „kresus“ atsisakyti puikybės ir tautinių mitų puoselėjimo:

– Reikia atsisakyti patriotinio žavesio, kuris yra blogas patarėjas, ir įsisąmoninti, kad lygiai, kaip lenkai reiškia pretenzijas vokiečiams, lietuviai bei ukrainiečiai turi teisę jaustis lenkų nuskriausti. Čia būtinas nuolankumas.

Tik kaip tapti nuolankiais, jeigu kitos kartos jaučia fantominius skausmus dėl Vilniaus ir Lvovo, Stanislavovo ir Dzisinos praradimo?

Viešųjų reikalų instituto apklausose beveik pusė apklaustų lenkų pripažino, kad savo žinias apie Lietuvą semia visų pirma iš mokyklos.

– Lenkų istorinis mokslas yra labai aukšto lygio ir stengiasi atsižvelgti į kaimynų tiesas, bet vadovėliuose tikrai nespėjama pateikti naujausių mokslininkų darbų, – teigia prof. Beauvois. – Daugelis įsivaizduoja, kad šlėktiškos (bajoriškos) demokratijos modelis, nuo pat pradžių išnarintas, vis dar aktualus, gali būti pavyzdžiu ir kartu su sarmatija skatinti tautinį pasididžiavimą. Žiūrint iš šios, o ne žmogaus teisių, perspektyvos, lenkams sunku bus atsisakyti savo vizijų.

Mokykla neatlieka savo užduočių, be to, šeimyniniai pasakojimai apie „kresus“ dažnai nepaliečia visuotinio skurdo, neteisingumo, paniekinamojo elitų požiūrio į tautinių tapatybių atsiradimą arba gimtųjų kalbų, traktuojamų tik kaip vietinės tarmės, teises. Tokias smulkmenas aplenkia taip pat tie, kuriems įspūdingas atrodo pačių garbingiausių laikų Abiejų Tautų Žečpospolitos žemėlapis, pradedant nuo Moldovos, per Smolenską ir Gdanską, gydantis bet kokius lenkų kompleksus.

Lig šiol nebuvo progos diskutuoti apie „lenkų ponus“ ir lenkų veiklos pasiekimus Rytuose. Tiek senesnius, tiek dabartinius. Gal reikėtų bent kelių lenkų chamų, kad tokius debatus suprovokuotų?

 Jędrzej Winiecki, „Polityka“, Nr. 34 (2921), 2013 08 21-27

Vertė Božena Bobinienė

Šaltinis: punskas.pl



Padangos

Susiję

Jędrzej Winiecki 8471202631332768485

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item