Irena Petraitienė. Alfonso Svarinsko byla

Portalo tiesos.lt dėka pamatę šią puikią publikaciją, ja dalinamės ir mes. Nepriklausomybės laikotarpiu dėl savo kategoriškos pozicijos viešojo gyvenimo klausimais ir ateinančių kartų neturėtos gyvosios atmintis apie sovietmečio rezistenciją, viešumoje vis dažniau pamirštamas žmogaus moralinis statusas ir jo kilmė - Alfonso Svarinsko nuopelnai Lietuvai ir kone tiesiogine prasme jai atiduotas gyvenimas. 

Besąlygišką pasiryžimą įsitikinimus ginti bet kokia kaina, paprastai ir vaizdingai perteikia monsinjoro neseniai asmeniškai išsakytas nusivylimas jo aktyviai palaikyta Neringa Venckiene: "Kokia ji kovotoja dėl tiesos, jei išsigando kalėjimo ir pabėgo. Neteisingai sodina, bet reikia sėsti, jei tavo pusėje tiesa. Sėdėjome tada, galbūt ir dėl atėjo laikas". Šiuos žodžius kunigas palydėjo raštu Prezidentei, kuriame siūlėsi atsėdėti už buvusią teisėją bet kokią jai skirtą bausmę. Kviečiame susipažinti su nesena, bet jau primiršta tikėjimo ir kovos istorija. 

***

Kovo 19 dieną minėjome „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ 41-ąsias metines. Šia proga buvo prisiminta ir dar viena svarbi sukaktis – 30 metų, kai Viduklės klebonas kun. Alfonsas Svarinskas, vienas aktyviausių pogrindžio leidinio rėmėjų ir talkininkų, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto narys, 1983 m. buvo nuteistas ir trečią kartą pateko į Gulago lagerį. Šiemet taip pat sukanka 25 metai, kai 1988 m. JAV prezidento R.Reigano užtarimu iš lagerio kun. A.Svarinskas buvo paleistas, su sąlyga, kad išvyks iš Sovietų Sąjungos…

Taip ir nutiko – JAV prezidento R.Reigano prašymu 1988 m. liepos 12 d. buvo paleistas iš Permės griežto režimo lagerio, tačiau Lietuvoje neužsibuvo: 1988 m. rugpjūčio 22 d. šv. Mišiomis Aušros Vartuose atsisveikinęs su Tėvyne, jis išvyko į oro uostą. Kad netrukus grįžtų jau į laisvą Lietuvą.

„Iš pradžių jie baudė tik mane…“

Klierikai, išgirdę patarimą, kad ypač vengtų kunigų Juozo Zdebskio ir Alfonso Svarinsko, buvo nustebinti, jog atvykęs nepažįstamas asmuo jiems apie tai kalba per pietus valgomajame.

Tą patį 1976-ųjų pavasarį Religijos reikalų įgaliotiniui K.Tumėnui lankantis Kauno kunigų seminarijoje, Igliaukos parapiją pasiekė žinia – iškeliamas pamiltas klebonas kun. A. Svarinskas. Po atsisveikinimo šv. Mišių didelis žmonių būrys ryžosi savo kleboną palydėti į jam paskirtą Viduklės parapiją. Vos išvykus mašinoms iš Igliaukos, atvažiavo milicija, tačiau palydų sutrukdyti nesuspėjo. Viduklėje naujo klebono laukė parapijiečiai ir keletas kaimynų kunigų. Po keleto dienų Raseinių rajono saugumas teiravosi žmonių, ar bažnyčioje per pirmąsias atvykusio kun. A.Svarinsko aukojamas šv. Mišias nebuvo giedamas himnas „Lietuva, Tėvyne mūsų.“ Ir šis klausimas patvirtino Žemaitijos miestelyje sklandžiusią žinią, kad naujasis klebonas – ypatinga asmenybė, patriotas, praėjęs du Gulagus.

Spalio pabaigoje Viduklės klebonui paskelbus, kad Vėlinių išvakarėse organizuotai bus einama į kapines pagerbti ir pasimelsti už mirusiuosius, jau kitą dieną jis buvo iškviestas į Raseinių rajono vykdomąjį komitetą. „Kodėl teisė organizuoti mirusiųjų pagerbimą priklauso tik ateistams?“ – klausė parapijos klebonas. – Juk Konstitucija garantuoja sąžinės laisvę, tarybinė vyriausybė Helsinkyje pasirašė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją.“

Tačiau į pateiktą argumentą atsakyta: „Kas esi, kad neklausai? Čia visi kolūkių pirmininkai klauso. Jei eisi į kapines, mes rajone jūsų nepakęsime…“ Ir vis dėlto per kiekvienas Vėlines, nors miestelio kapinės būdavo pilnos saugumiečių, organizuota eisena giedodavo psalmę „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė.“

"Kai Vėlinių eisenas organizuodavau Igliaukoje, valdžia paniurnėdavo, bet manęs kurį laiką nepersekiojo. Viduklėje tokiose eisenose dalyvaudavo nuo tūkstančio iki pusantro tūkstančio žmonių. Iš pradžių jie baudė tik mane, liepdami mokėti po 50 rublių, o vėliau bausdavo ir visus kitus, apsirengusius kamžomis. Valdžiai sumokėjau apie 400 rublių baudų. Žmonės eisenose buvo drausmingi, gražiai giedodavo „Visų Šventųjų“ litaniją."

1978 m. birželio 28 d. „Tiesoje“ pasirodė ilgas straipsnis „Šmeižtai iš sakyklos”, kaltinantis Viduklės kleboną Alf. Svarinską mokyklos, dabartinės tikrovės šmeižimu. Per tūkstantį Viduklės tikinčiųjų LKP CK pirmajam sekretoriui nusiuntė protestą, kuriame, paneigiant nepagrįstus kaltinimus, dėstoma:

Kun. A.Svarinskas be jokio atlyginimo laidoja mūsų mirusiuosius, o kai yra reikalinga, pats suteikia materialinę pagalbą. Klebonui prašant ir reikalaujant, pasiekta svarbi pergalė – mirusiuosius laidojame, minime be degtinės. Tarybinėms organizacijoms kol kas šitai yra tik svajonė. Ir štai paradoksas: kunigas puoselėja gėrį, ir apšaukiamas šmeižiku, o tuo tarpu chuliganai, kurie nuolat terorizuoja taikius gyventojus, vaikšto neliečiami. Jie nūdienos didvyriai…

Spalio 3 d. gavęs įsakantį raštą atvykti pas Religinių reikalų tarybos įgaliotinį P.Anilionį, kun. Alfonsas raštu atsakė:

Religinių reikalų taryba neatlieka savo paskirties – būti tarpininku tarp valstybės ir Bažnyčios, o yra oficialus bedievių botagas kunigams bausti: barti ir kilnoti iš vietos į vietą. Ji ne tarpininkauja, bet padeda griauti Bažnyčią. Dėl eilinio išbarimo važiuoti į Vilnių ir grįžti per 8 val. mašina, nuvažiuojant 400 km, manyčiau, netikslinga. Tarp kitko, barimui vieta ne mažiau tinkama ir Raseiniai ar Viduklė. Paskutinį kartą buvau iškviestas į Vilnių š.m. sausio 19 d., todėl taip dažnai važinėti į Vilnių neturiu nei noro, nei sveikatos. Ateityje būtų tikslinga veikti per Kuriją.

„Pasaulio radijo stotys transliavo mūsų žinias“

1978 m. lapkričio 22 d. trys kunigai – Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius ir Juozas Zdebskis Maskvoje, Rusijos disidentams padedant, privačiame bute susitiko su žurnalistais – prancūzais, švedais, BBC atstovais, kuriems pranešė, kad lapkričio 13 d. Lietuvoje įkurtas Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komitetas.

Man teko bendrauti su korespondentu iš Didžiosios Britanijos. Pristatėme penkis ar šešis pirmuosius dokumentus. Dokumentų tekstus įrašėme į magnetofono juosteles, kad jas į Vatikaną nuvežtų Jonui Pauliui II. Pirmuosius du dokumentus įrašams perskaičiau aš. Konferenciją su užsienio žurnalistais baigėme 15 valandą, o 17 valandą jau visos pasaulio radijo stotys transliavo mūsų perduotas žinias.

Sovietinė valdžia 8 mėnesius tylomis pakentė TTG Katalikų komiteto veiklą, tačiau po to, kai 522 Lietuvos kunigai ir du vyskupai V.Sladkevičius ir J.Steponavičius solidarizavosi, valdžios kantrybė trūko. Du Komiteto nariai – kun. A.Svarinskas ir kun. S.Tamkevičius – buvo iškviesti į LTSR prokuratūrą ir perspėti, kad už savo veiklą gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Kunigų išsamūs, tikinčiųjų diskriminacijos faktus ir jų priežastis analizuojantys pareiškimai LTSR prokurorui ir Apaštaliniam administratoriui vysk. L.Poviloniui buvo išspausdinti „LKB Kronikoje“. Šiuo klausimu netylėjo ir parapijų žmonės.

Antai per tūkstantį vidukliškių vienu balsu pareiškė:

Raseinių bedieviai veikia prieš tikinčiuosius dviem kryptim: skundžia aukštesnėm instancijom mūsų kleboną kun. A.Svarinską, tikėdamiesi jį pašalinti iš rajono ir taip suduoti smūgį Viduklės tikintiesiems. O kovoti prieš kunigą nesunku, nes tarybiniai įstatymai jo negina. Pakanka tik prisegti antitarybininko etiketę. Vietoje diskrimuoja tikinčiuosius moksleivius ir nuolat baudžia kleboną tikėdamiesi, kad neišlaikys žmogaus nervai ir pats pasitrauks. Bet šitie „ideologinės kovos metodai“ tikinčiųjų nenugalės, priešingai, kaip Viduklėje, – tikinčiuosius dar labiau užgrūdins, suburs.

1980 m. balandžio 17 d. KGB papulkininkio Urbono vadovaujami 12 saugumiečių, atlikę kratą Viduklės klebonijoje pas kun. A.Svarinską, paėmė rašomąją mašinėlę, „Tiesos kelio“ keturis numerius, magnetofono kasečių, „Kontinento“ fotokopijas ir kai kuriuos TTG katalikų komiteto dokumentus.

„Skaudina ideologinis chuliganizmas“

„Kristus yra laužoma Duona naujajam pasauliui“ – su tokiu šūkiu 1981 m. Prancūzijoje Lurde vyko Tarptautinis Eucharistinis kongresas, kurio metu Lietuvoje liepos 24 d. buvo išniekintas Švč. Sakramentas, naktį kirviu suskaldžius Viduklės bažnyčios tabernakulio durelės, paimta komuninė. Komunikantai išpilti tabernakuly ant korporalo. „Milicija teiravosi, kiek buvo padaryta nuostolių. Paaiškinau, kad šio nusikaltimo negalima įkainoti rubliais. Niekas nematuoja pinigais motinos meilės, kario aukos ar piliečio patriotiškumo“, – rašte Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštaliniam administratoriui vysk. L.Poviloniui rašė kun. A.Svarinskas, prašydamas leisti įsivesti permaldavimo atlaidus kiekvienų metų liepos mėnesio paskutinį sekmadienį, kad primintų tikintiesiems apie padarytą baisią skriaudą.

„LKB Kronika“ praneša, jog rugpjūčio 26 d. į Viduklę atlyginimo už Švč. Sakramento išniekinimą pamaldoms suplaukė daugybė jaunimo ir suaugusių iš įvairiausių Lietuvos kampelių: iš kalvotos Dzūkijos, nuo neramios Baltijos krantų, iš senojo Vilniaus, Panevėžio, Šiaulių… Iškilmę padidino atvažiavę svečiai kunigai. Pamokslo metu Viduklės klebonas kun. A.Svarinskas perskaitė LKP CK pirmajam sekretoriui skirtą laišką, kuriame be kita ko informuojama, jog Lietuvoje paskelbtais Eucharistiniais metais per du mėnesius Švč. Sakramentas buvo išniekintas ne tik Viduklės, bet ir Pažėrų (Kauno raj.), Pragramančio (Tauragės raj.) bažnyčiose.

Viduklės bažnyčioje buvo juntama tikra atsiteisimo nuotaika. Visus sujaudino jaunimo permaldavimo procesija – jie, eidami keliais, artinosi prie išniekinto altoriaus ir klojo gėles ant jo.

„Katalikų bažnyčia Lietuvoje yra ne tik surišta, bet ir supančiota. Taigi geriausia bedievių ideologinę kovą vadinti ideologiniu chuliganizmu, kuris pastaraisiais metais išsigimė į ideologinį satanizmą, kuris mus, tikinčiuosius, giliai skaudina ir taip pat dar labiau suburia apie Bažnyčią ir Dievą“, – 1982 m. rugpjūčio 22 d. kalbėjo pamokslininkas iš Viduklės kun. A.Svarinskas Veiviržėnų parapijos bažnyčioje, kur vyko permaldavimo pamaldos už panašų Švč. Sakramento išniekinimą.

Netrukus, spalio 1 d., į Viduklės kleboniją kartu su apylinkės pirmininku atėjusi nepažįstama moteris kun. Alfonsui įteikė RRT įgaliotinio P.Anilionio raštą – įspėjimą: „1982 m. rugsėjo 8–15 dienomis kun. A.Svarinskas atlikinėjo religines apeigas, sakė neatitinkančius tiesos šmeižikiško ir antivisuomeninio turinio pamokslus Šiluvoje. Pažymėtina, kad tokie atvejai, kai kun. A.Svarinskas lankosi kituose religiniuose susivienijimuose ir ten atlieka religines apeigas, yra ne vieninteliai ir ne tik Kauno arkivyskupijos teritorijoje. Pakartotinai reikalauju Viduklės religinio susivienijimo kleboną kun. A.Svarinską, s. Vaclovo, laikytis religinio kulto įstatymų ir dar kartą įspėju, kad už įstatymų pažeidinėjimus jis gali būti patrauktas atsakomybėn.“

„Iš jo patyriau daug paguodos ir pagalbos“

1983 m. sausio 25 d. Raseinių autoinspekcijos viršininko pavaduotojas pranešė, kad kun. A.Svarinskas sausio 26 d. atvyktų į autoinspekciją dėl rudenį įvykusios avarijos (važiuojant autostrada, ant automobilio užšoko briedis.) Taip apgaule iškviestą į Raseinių autoinspekciją kun. A.Svarinską areštavo.

Tą pačią dieną, po vakarinių pamaldų, grįžtant iš bažnyčios, du milicininkai pastojo kelią svečiams kunigams ir pareikalavo parodyti pasus. Kun. Jonui Borutai (dabar Telšių vyskupas) įsakė kitą dieną 15 val. atvykti į Raseinių miliciją ir paliko savo telefono numerį. Apie tai sužinoję parapijiečiai tuojau paskambino paliktu numeriu ir paklausė, kur atvykti, nes jie, apie 20 žmonių, važiuos su kunigu kartu. Matyt, pabūgę neramumų, milicininkai sakėsi nieko nežiną, kol pagaliau kažkas pasakė, kad atvykti nereikės. Bet rytojaus dieną apie 18 val. atvažiavo į kleboniją milicija ir įsakė kun. J.Borutai per tris valandas išvykti. Tą dieną į Viduklę privažiavo dar daugiau milicininkų, o į miškelį buvo atvežta ir kareivių.

Klebono areštas, rašoma „LKB Kronikoje“, sukrėtė Viduklės parapiją: tuoj buvo pradėta rinkti parašus po protesto raštu (pasirašė 1326 tikintieji). Sekmadienį, sausio 30 d., bažnyčios viduje buvo nuleisti gedulingi kaspinai. Prieš Sumą jaunimas, apsivilkęs kamžomis ir tautiniais rūbais, ir parapijiečiai ėjo keliais nuo didžiųjų bažnyčios durų iki didžiojo altoriaus, solidarizuodamiesi su kančių keliu einančiu klebonu.

Kardinolas Josyp Slipyj, sužinojęs apie kun. A. Svarinsko areštą, atsiuntė paguodos laišką:

Prieš 20 metų dažnai susitikdavome su kun. Svarinsku, kai buvome areštuoti ir nubausti griežto režimo lageriu, abu nešėm tą patį kančios, pažeminimų ir bauginimų kryžių. Kun. A.Svarinskas buvo didžiai kantrus ir ištikimas, kaip tasai Titas, kuriam rašė apaštalas šv. Paulius. Aš iš jo patyriau daug paguodos, sustiprinimo ir pagalbos. Kun. A.Svarinskas yra Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir lietuvių tautos garbė bei pasididžiavimas. Žinia apie jo areštą ir gresiantį nuteisimą yra labai skaudi, bet ji mums primena Kristaus apaštalus. Kai apaštalai buvo suimti ir nuplakti, jie iš tarybos išėjo džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką. Dėl šio areštavimo mes reiškiame gilią užuojautą kun. A.Svarinskui ir lietuvių tautai, kuri netenka uolaus kunigo, bet drauge tebūna Dievui garbė už tai, kad šiam drąsiam tikėjimo išpažinėjui suteikė malonę liudyti Išganytoją Jėzų Kristų priespaudos grandinėmis.

„LKB Kronikos“ redakcijai pasisekė surinkti nemažai pareiškimų, kurie buvo Lietuvos vyskupijų kunigų ir tikinčiųjų išsiųsti ar nuvežti į įvairias Lietuvos ar Sovietų Sąjungos įstaigas, protestuojant dėl kun. A.Svarinsko suėmimo.

„Aš galiu tik sėdėti greta kun. Alfonso“

1983 m. gegužės 3 d. LTSR Aukščiausiajame teisme buvo pradėta nagrinėti Viduklės klebono, TTG katalikų komitetų nario kun. Alfonso Svarinsko byla, kurioje jis buvo kaltinamas antitarybinio turinio pamokslais, TTGKK organizavimu bei jo dokumentų rašymu ir platinimu. Vilniuje Lenino prospekto kvartalas buvo apsuptas milicininkų ir kareivių, o patekti į Aukščiausiąjį teismą buvo visiškai neįmanoma – uniformuoti ir civiliai apsirengę pareigūnai praleidinėjo tik su spec. kvietimais, gaudė ir tardė atvykusiuosius. Vilniuje jau plačiai buvo kalbama apie kun. A.Svarinsko teismą, net troleibusuose buvo girdėti sakant: „Koks galingas kunigas – prieš jį sutelktos didžiausios jėgos; Vilniuje, kaip ir Lenkijoje, karinė padėtis; neturi prieš kunigą įrodymų, todėl ir žmonių į teismą neįleidžia.“

Kunigams J.Zdebskiui, R.Puzonui, A.Keinai, G.Dovydaičiui, J.Kauneckui, J.Lauriūnui, L.Kalinauskui, J.K.Matulioniui ir kitiems patekti į salę nepavyko. Tik kun. S.Tamkevičiui saugumiečiai pareiškė: „Jūs kviečiamas liudininku, pasiimkite iš Kybartų kvietimą ir rytoj galėsite dalyvauti“.

Kitą dieną bendražygis ir bendramintis kun. Sigitas teisme kalbėjo:

„Liudininku būti iš esmės negaliu. Tai pasityčiojimas iš manęs, kunigui būti liudininku prieš kunigą. Aš galiu būti tik kaltinamasis ir sėdėti greta kun. A.Svarinsko. Ir tai man būtų garbė. Nepaisant šių motyvų, esu pasiruošęs pateikti teismui vertingos informacijos apie kun. A.Svarinsko asmenį ir veiklą. Galiu paliudyti, kad jis veikė viešai: TTGKK veikla visiškai suderinama su TSRS Konstitucija, Helsinkio nutarimais ir Visuotine žmogaus teisių deklaracija. Be to, ji buvo naudinga ne tik tikintiesiems, bet ir tarybinei vyriausybei ta prasme, kad ji gavo daug informacijos apie tikinčiųjų skriaudas, įstatymų pažeidimus.“

„Kas jums davė moralinę teisę spręsti, kur yra įstatymų pažeidimai?“ – pertraukė liudininką teisėjas. Kun. S.Tamkevičius paaiškino, jog kiekvienas žmogus turi protą ir sąžinę, kas įgalina jį atskirti teisingumą nuo blogio. Negalima kaltinti kun. A.Svarinsko šmeižtų ir prasimanymų platinimu, nes jis visur sakė tiesą ir tik tiesą… Pasirašyti po savo parodymais kun. S.Tamkevičius atsisakė, motyvuodamas, kad kun. A.Svarinsko draugai – kunigai ir tikintieji neįleidžiami į viešą teismo procesą, o turi šalti gatvėje už 200 m nuo teismo, be to, apie 20 iš jų milicininkų sulaikyti gatvėje buvo nuvežti į Pirčiupio miškus…

Visą laiką į teismo salę kun. A.Svarinskas įeidavęs šypsodamasis, tiesus ir drąsus, savo, pusantros valandos trukusioje gynimosi kalboje pažymėjo: „Sekmadienį bus Kryžiaus atradimo atlaidai, ir aš savo Golgotos keliu būsiu kartu su jais“.

Aiškino teismui, jog visa savo veikla jis kovojo tik už įstatymų laikymąsi, išvardijo daugybę faktų, kurie aiškiai rodo, kad Bažnyčia Lietuvoje surakinta, kad prieš ją kovojama šiurkščiomis prievartos priemonėmis.

Savo kalboje kun. A.Svarinskas apgailestavo, kad TTGKK dokumentai, rašyti įvairioms įstaigoms, nepasiekė adresatų arba nebuvo nagrinėjami, o tiesiai persiunčiami KGB kaip kaltinamoji medžiaga. Teisiamasis nemažai kalbėjo apie vienintelės Lietuvoje Kauno Kunigų seminarijos sunkią padėtį, kunigų trūkumą. Į teisėjo ir prokuroro pateiktus klausimus kun. A.Svarinskas atsakinėjo plačiai, išsamiai ir ryžtingai, įrodinėdamas jų neteisingus kaltinimus. Atsakydamas į prokuroro klausimą, kodėl kaltinamasis gynė vysk. Julijoną Steponavičių, kunigas daug ir gražiai kalbėjo apie tremtyje esantį vyskupą, primindamas, kad minėtas vyskupas be jokios kaltės yra ištremtas ir nežinia, kada galės eiti savo ganytojiškas pareigas.

Teisėjas tris kartus bandė nutraukti teisiamojo gynimosi kalbą, bet kun. A.Svarinskas paprašė, kad bent prieš mirtį leistų netrukdomas išsikalbėti: „Daugiau nereikės manęs teisti, liksiu skolingas, nesitikiu atsėdėti viso bausmės laiko. Bijote manęs?! Negi aš tuščiomis rankomis (atėmėte net rožančių) sunaikinsiu jūsų galingus tankus? Aš nuo sausio 26 d. sėdžiu uždarytas, o žmonės, matydami mano tiesą, renkasi gatvėje, iš kurios gaudomi ir vežami į miškus, jokio draugo ar pažįstamo salėje nematau.“

Gegužės 6 d. 15 val. buvo perskaitytas nuosprendis, kurio išklausyti į salę buvo pakviesti kun. S. Tamkevičius ir kun. Jonas Kauneckas. Teismas pranešė, kad kun. A.Svarinskas nuteistas 7 metus griežto režimo lagerio ir 3 metus tremties ir tuo pat metu teismo salėje areštavo kun. Sigitą Tamkevičių (tuometinį Kybartų kleboną, LKB Kronikos redaktorių, dabar – Kauno arkivyskupą metropolitą).

Laiškai iš trečiojo Gulago

…Šią ar kitą savaitę apleisiu sostinę Vilnių ir Lietuvą ilgam, ilgam laikui, o gal ir visam. Viešpats tik vienas žino. Bet šiuo atžvilgiu aš su šventraščio Jobu kartoju: „Dievas davė. Dievas atėmė.“

…Traukiny ir kameroj aš tik vienas politinis. Todėl kalbos ir keiksmai baisūs. Kartais net negaliu melstis. Tai baisiai nužmoginti individai. Vadina „tėvu“, „tėvuku“, „seneliu“. Nejaugi aš toks senas? Kur praėjo mano jaunystė? Jei grįšiu, būsiu 68 metų.

…Šįmet Igliauka švenčia 100 metų bažnyčios jubiliejų. Būtų gerai, kad klebonas ir grupė vidukliečių nuvažiuotų ir padėtų gėles prie kun. Kačergio kapo. Tuoj pat Naumiesčio bažnyčiai – 200 metų.

…Dėkingas visiems, kurie mane prisimena. Viešpaties parama labai reikalinga – juk žmogiškos jėgos labai ribotos. Dirbu statybose po atviru dangumi. Sunkoka. Jau 60 metų… O visur reikia įpročio, įgūdžių. Linksmai priimu naują kryžių – bus Dievui didesnė auka. Šiaip sveikata nieko, tik širdis nemėgsta kilnoti sunkumų.

…Parašiau jums laišką praėjusį sekmadienį. Šiandien vėl parašysiu, pabučiuosiu, peržegnosiu ir išsiųsiu. Tegul lekia į mūsų mylimą, neužmirštamą Tėvynę, gintaro šalį. Visiems širdingai dėkoju už laiškus. Jums sunku įsivaizduoti, kiek šitos trumpos žinutės atneša džiaugsmo ir vilties. Kaip malonu, žinant, kad pasaulyje yra žmonių, mylinčių ir neužmirštančių.

…Kaip greitai bėga laikas. Nuo 11 birželio aš čia jau esu antrus metus. 1979 m. švenčiau savo sidabrinį jubiliejų, o šiemet spalio 3 d. jau bus 30 metų. Tik gaila, atplėštas nuo Tėvynės, Bažnyčios ir savo parapijos. Be išpažinties, Komunijos ir šv. Mišių. Su teisiojo Jobo tikėjimu kasdien kartoju: „Tebūnie Tavo šventa valia. Amen.“

…Laisvo laiko turiu mažai, 9 valandas dirbu. Po to visokie buitiniai reikalai. Likusiu laiku skaitau ir mokausi kalbų. Gavau prancūzų-rusų žodyną ir žurnalų. Gilinu italų ir mokausi ispanų kalbos. Galbūt prireiks… Aš sveikas ir žvalus vykdau Jo valią, todėl širdyje nėra pesimizmo ir liūdesio. O jei Dievas uždės kankinio vainiką – jį priimsiu su džiaugsmu.

… Šiandien antrasis sekmadienis didžiosios gavėnios. Išvakarės mums, lietuviams, taip brangios šventės – šv. Kazimiero. Ankstyvas rytas. Per didžiąją gavėnią stengiuosi susikaupti. Daugiau meldžiuosi, darau nors ir mažas savanoriškas aukas ir visa tai už pasisekimą rekolekcijų, kad visi dvasiniai užaugtume, dvasiniai atgimtume, sutikdami šv. Velykas. Tiktai dvasioje girdėsiu linksmą Velykų Aleliuja, bet mano širdyje nebus liūdesio ir nusiminimo. Priešingai, aš žinau, kad vykdau Jo valią, o tai man yra svarbiausia. Sveikinu su šv. Velykom visus visus ir tas vietas, kuriose daugiau ar mažiau dirbau. Daug dvasinio džiaugsmo, taikos tarpusavyje ir su Dievu linkiu visiems visiems. Meldžiuosi už visus ir Tėvynę.

Telegrama kun. A.Svarinskui į lagerį 60-ties metų sukakties proga: „Sekmadienis. Viduklėje šaltukas –  -14. Saulutė skaisčiai švietė. Žmonių pilna bažnyčia. Visų nuotaika puiki. Visi, susikaupę su gaspadorium (klebonu – red. past.) priešakyje, meldėmės į Aukščiausiąjį ir sveikinom Tave, dvasios Tėve, su garbingu 60-uoju gimtadieniu. Dar kartą visi, visi geros valios žmonės, su išsiilgimu Tave sveikina ir daugybę kartų bučiuojam, 

linkėdami Dievo palaimos ir gausios Marijos globos. Tavo sesuo Janina ir krikšto sūnus Vytautas.“

Atsisveikinimas sugrįžus…

1988 m. liepos 12 d. iš Permės griežto režimo lagerio JAV prezidento R.Reigano prašymu kun. Alfonsas Svarinskas buvo paleistas su sąlyga, kad paliks Tėvynę ir Augsburgo vyskupo J.Štimplės kvietimu išvyks į Vakarų Vokietiją.

Pirmiausia susitikęs su Viduklės parapijiečiais kalbėjo:

Lageryje malonu buvo girdėti, kad per tiek metų kiekvieną mėnesio 26 d. rinkdavotės į Viduklę melstis už mane ir kitus kenčiančius. Aš nebūčiau taip sugalvojęs, jūsų gyvas tikėjimas ir meilė tai išrado. Kitataučiai kaliniai stebėjosi ir žavėjosi – lietuviai turi didelį sustiprinimą, jie turi Katalikų bažnyčią… Norint būti kataliku, neužtenka turėti maldaknygę, rožančių, retsykiais ateiti į bažnyčią; reikia, kad Dievo įsakymai būtų mūsų gyvenimo pagrindas. Katalikas negali būti pasyvus stebėtojas. Ne. Gyvenimas – ne teatras, už kiekvieną valandėlę duosime apyskaitą, todėl, sakau, kad kiekvienas mūsų turi būti karys ir kovoti su dabartinėmis blogybėmis… Mano supratimu, duok Dieve, kad už ištikimybę Kristui kasmet areštuotų po kelis kunigus. Dėl to nereikia pulti į paniką ar beviltiškai liūdėti. Kunigas lageryje yra labai labai reikalingas…

Lietuvoje išbuvęs vos daugiau nei mėnesį, kun. A.Svarinskas aplankė Vidiškes, Telšius, Tauragę, Šiluvą, Igliauką, Kybartus, Marijampolę, Vilnių, Paberžę, ir visur buvo sutiktas šimtų ir tūkstančių jį mylinčių širdžių, jo žodžio išsiilgusių Lietuvos tikinčiųjų. Ryškiausiai savo solidarumą tikinčioji ir netikinčioji Lietuva parodė paskutinėmis kun. A.Svarinsko su Tėvyne atsisveikinimo akimirkomis, kai 1988 m. rugpjūčio 22 d. Aušros Vartuose jis atnašavo atsisveikinimo šv. Mišias. Jau nuo ankstaus ryto į šią Vilniaus šventovę plūdo žmonės. Jie sausakimšai užpildė šv. Teresės bažnyčią. Virš galvų jūros didingai siūbavo trispalvės vėliavos, gėlių puokštės…

Apie 12 val. link Vilniaus oro uosto nusidriekė tremtinį palydinčių automobilių eskortas. Kun. A.Svarinskui išlipus iš mašinos, kilo plojimų audra, kokią Vilnius seniai buvo girdėjęs. Žmonės be perstojo nešė savo mylimam ganytojui gėles, bučiavo rankas, dėkojo, linkėjo ir verkė.

Apsupusi kun. A.Svarinską, minia kelias minutes darniai skandavo: „Lie-tu-va bus laisva. Lau-kiam. Lau-kiam. Lau-kiam.“

Šaltinis: www.tiesos.lt