Antanas A. Terleckas. Ar žinojote, kad Lietuvoje buvo daugiau nei 200 tūkstančių disidentų?

Bent jau man tai toks įspūdis susidarė perskaičius Ainės Ramonaitės straipsnį apie kraštotyrą ir žygeivystę sovietmečiu. Skambus pavadinimas nuteikia daug žadančiai – perskaitęs šį straipsnį tikiuosi sužinoti, kaipgi ta kraštotyra griovė visą komunistinį aparatą. Vis dėlto tenka nusivilti – autorės žodžiai manęs neįtikina.

Pats straipsnis nėra blogas, pakankamai tiksliai aprašoma judėjimų veikla, tačiau man užkliūna trys dalykai. Visų pirma, pavadinimas, o tiksliau žodis antisovietine. Priešdėlis anti reiškia,kad judėjimas ar idėja yra savaime nukreipta prieš kažką. Tačiau nei straipsnyje minėta „Ramuva“ , nei „Ąžuolas“ neskatino žmonių kovoti prieš Tarybų valdžią. Taip, nesiginčysiu – tose organizacijose būta tikrai nemažai etnokultūros elementų. Tautinių paminklų, baltiškosios tradicijos ieškojimas ir puoselėjimas yra nuokrypis nuo sistemos, kuri bandė sukurti tą tikrą tarybinį žmogų, tačiau nepakankamai didelis, kad jį būtų galima pavadinti antisovietiniu. Tą turbūt geriausiai įrodo faktas, kad pati LTSR valdžia etnokultūriniam sąjūdžiui tokio statuso nesuteikė. Juk pagal LTSR Baudžiamojo kodekso 68 straipsnį, už antitarybinę agitaciją buvo baudžiama laisvės atėmimu nuo šešių mėnesių iki septynerių metų su nutrėmimu nuo dvejų iki penkerių metų. Analogiškai LTSR BK 70 straipsnis bausdavo ir už dalyvavimą antitarybinėje organizacijoje. Ko gero būta pavienių atvejų, kai koks ramuvietis buvo suimtas pagal kurį nors iš šių straipsnių, tačiau tai tikrai nesuteikia galimybės pavadinti kraštotyros ir žygeivystės antisovietine veikla. Nujaučiu oponentų kontrargumentus – 1973 m. kovo 27 d. buvo suimti ir tardyti daugiau kaip 100 kraštotyrininkų Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, o tai jau reiškia masinį KGB susidomėjimą šia veikla. Tačiau jie nebuvo suimti dėl antisovietinės veiklos, o todėl, kad režimas pamatė, kad šie judėjimai krypsta nenaudinga linkme. Nenaudingas ir priešiškas nėra sinonimai, todėl grįžtu prie savo pirminės išvados, kad pavadinti žygeivystę ir kraštotyrą antisovietine veikla yra pernelyg drąsu

Antras man užkliuvęs dalykas yra tai, kokius argumentus autorė pasirenka pavadinime iškeltam klausimui atsakyti. Pirmoji dalis pavadinta „Etnokultūrinis sąjūdis sovietmečiu“. Na gerai, tebūnie: tautiškumo puoselėjimas, etnokultūrinių šaknų ieškojimas – sistemai to nereikėjo, sakykim, kad argumentas tinkamas. Antroji – „Dainavimo ritualas“. Na čia dabar? A. Ramonaitė aprašo, kaip žmonės sėdėdavo butuose ar kur prie laužo ir dainuodavo lietuvių liaudies dainas. Tai taip išeina, kad jeigu sovietmečiu kur nors suniūniuodavai posmelį „Atskrend sakalėlis“, tai jau galėdavai vadintis rezistentu? Aš suprantu, kad dainavimai rateliuose keldavo žmonių dvasią, suteikdavo tam tikrą pilnatvės jausmą, tačiau vėlgi grįžtu prie savo pirmykštės išvados – kodėl gi tai yra antisovietinė veikla? Trečiojoje ir ketvirtojoje teksto dalyje aprašomos kelionės po Lietuvą ir Tarybų Sąjungą bei tarp žygeivių vyravusį moralinį kodeksą, t.y. per ekspedicijas niekas nevartodavo alkoholio, nerūkydavo. Taip, tai alternatyva įprastam, girtuoklystėje paskendusiam gyvenimui, kuris buvo apėmęs ne vieną lietuvį, tačiau žodyje alternatyva aš nematau priešdėlio anti.

Galų gale, keisčiausiai man atrodo apibendrinimas, kad etnokultūrinis judėjimas tapo vienu pagrindiniu Sąjūdžio galios šaltinių. Su šia teorija aš negaliu sutikti, nepaisant išvardintų asmenybių, kurios buvo susijusios tiek su kraštotyra ir žygeivyste, tiek su Sąjūdžiu. Nemanau, kad Sąjūdžio galios šaltinių reikia ieškoti kur nors giliai. Mano nuomone, viskas yra labai paprasta – Sąjūdis sudarė galimybes žmonėms nebijoti viešai reikšti savo mintis, o kadangi gyvenimas Sovietų Sąjungoje nebuvo rožėmis klotas, dėl to ir atsirado laisvos Lietuvos idėja. Nuoširdžiai abejoju, ar šiandien būtume laisvi, jeigu Sovietų Sąjungoje gyvenimo kokybė būtų geresnė, pavyzdžiui, jeigu ji būtų tokia kaip JAV. Tvirtai tikiu, kad atgimimo laikotarpiu buvo keli tūkstančiai, gal net keliolika ar keliasdešimt tūkstančių žmonių, kuriems nepriklausomos Lietuvos idėja buvo svarbesnė už pragmatizmą, tačiau tokių žmonių buvo mažuma. Kiti žmonės išstojimą iš Sovietų Sąjungos matė kaip galimybę susikurti naują ir geresnį gyvenimą. Dėl to tokios minios žmonių ir susirinkdavo Vingio parke ir Baltijos kelyje. Grįžtant prie A. Ramonaitės straipsnio, net jeigu jos išvada, kad etnokultūrinis judėjimas buvo Sąjūdžio galios šaltinis, būtų teisinga, tai vis tiek neįrodytų, kad kraštotyra ir žygeivystė buvo nukreiptos prieš komunistinį režimą. Juk neatsitiktinai pavadinime, greta žodžio „Sąjūdis“ buvo ir žodis „Persitvarkymo“.

Galbūt atrodys, kad aš čia kabinėjuosi prie nereikšmingų dalykų, tačiau kaip kažkada neseniai sakiau, man Lietuvos istorija yra šventas dalykas. Todėl nenoriu, kad greta rezistentų, kentėjusių dėl konkrečių savo veiksmų, nukreiptų prieš Tarybų valdžią – Leono Laurinsko, Jono Pratusevičiaus, Balio Gajausko ir kitų, pavardžių, greta atsirastų žmonių, kurie sėdėdami prie laužo nevartojo alkoholio ir dainavo liaudies dainas, pavardės. Jų veiklos pavadinti antisovietine aš negaliu. Galbūt atrodys, kad aš esu priešiškai nusiteikęs tiek prieš „Ramuvos“ organizaciją, tiek prieš žygeivius, tiek prieš kraštotyrininkus, tačiau taip tikrai nėra. Džiaugiuosi, kad sovietmečiu jauni žmonės galėjo susikurti alternatyvą ir gyventi kitaip nei siūlė režimas. Tačiau išskyrus atskirų žmonių pavienius atvejus, šios organizacijos nebuvo nukreiptos prieš Sovietų Sąjungą.

Šaltinis: http://antanasterleckas.blogspot.com/