Sigitas Tamkevičius. Lietuvos jaunimo dienos - mažas stebuklas šiandieninėje Lietuvoje

Kaunas turbūt dar ilgai gyvens katalikiško jaunimo šventės išlietu džiaugsmu: 8000 jaunų žmonių iš visos Lietuvos čia kartu praleido paskutinį birželio savaitgalį. Šeštą kartą Lietuvoje vykstančios jaunimo dienos „Jus aš draugais vadinu“ prasidėjo procesija senamiesčio gatvėmis ir iki vėlumos tęsėsi Santakos parke. Katechezės, liudijimai, dainos, susitaikymo pamaldos, roko grupės iš Olandijos koncertas – visą šeštadienį jaunimas dalyvavo kruopščiai apgalvotoje programoje. Sekmadienio rytą renginio dalyviai kartu kalbėjo Rožinį ir vėliau dalyvavo iškilmingose šv. Mišiose, kurias iš „Žalgirio“ arenos transliavo LRT. Šių jaunimo dienų šeimininkas Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius neabejoja, kad renginys dar kartą pateisino lūkesčius ir yra vienas geriausių būdų ne tik liudyti viltį ir tikėjimą, bet ir stiprinti pačių katalikų tapatybę.

Ką tik pasibaigė LJD – kaip vertinate jų sėkmę?

Esu girdėjęs labai daug gerų atsiliepimų iš žmonių, kurie dalyvavo, stebėjo renginį – ne tik aš pats, bet ir kiti liudija, kad Jaunimo dienos tikrai pasisekė. Viskas vyko, atrodo, labai sklandžiai, daugybė žmonių prisidėjo savo pastangomis, triūsu. Apskaičiavome, pavyzdžiui, kad mums talkino maždaug 450 savanorių, ir tai dar kai kur jų trūko, nes dalyvių skaičius buvo tikrai nemažas.

Matome įvykusį puikų renginį, girdime gerų atsiliepimų, o rezultatai, vaisiai, manau, atsiskleis ateityje. Tik vėliau pamatysime, kas liko tų jaunų žmonių širdyse.

Man asmeniškai, jau turinčiam tikėjimą, mačiusiam gyvenime ir šilto, ir šalto, buvo nepaprastai jaudinanti akimirka, kai aukodamas šv. Mišias arenoje prieš save mačiau išties sukrečiantį vaizdą: tūkstančius jaunų žmonių, kurie meldžiasi, kurie gieda. Apėmė nepaprastai stiprus jausmas, ypač, kai prieš šv. Mišias kalbėjome Rožinį. Galvojau, dabartinėje visuomenėje, kuri tarsi nebeturi jokių vertybių, kuriai rūpi tik pinigai, tik pramogos – štai, tūkstančiai jaunų žmonių meldžiasi, sugeba susikaupti. Tai tikrai – mažas stebuklas dabartinėje Lietuvoje.

Jaunimo procesija per Kauno senamiestį – taip pat ne itin įprastas reiškinys.

Mane nustebino kai kurie internetiniai komentarai. Paprastai, kai rašoma apie tokius renginius, paprastai netrūksta ir negatyvių pasisakymų. Štai skaitau vieną – žmogus net pasirašo, kad netiki ir t. t., – nusikeikia ir priduria: „Bet iš kur jų tiek daug? Eina ir eina, pabaigos nematyt!“.

Išties tai buvo milžiniška procesija, nuostabus liudijimas miestui. Vakariečiai, kurie svečiavosi renginyje ir kuriems procesijos nėra įprastas dalykas, – ši tradicija labiau išplitusi Lietuvoje, Lenkijoje – stebėjosi, kad mes sugebame suderinti tai, kas nauja su tuo, kas anksčiau gyvavo Bažnyčioje.

Kalbant apie derinimą: Jaunimo dienų programai netrūko šiuolaikiškumo. Ar šis sprendimas sulaukia visų palaikymo? Kai kas abejoja krikščioniškos roko muzikos prasmingumu.

Dėl roko muzikos neturiu vienareikšmiško atsakymo. Esu girdėjęs ir labai pozityvių, ir abejojančių nuomonių – manau, čia daug priklauso nuo asmens amžiaus. Man asmeniškai jau tarsi ne visai „viskas susiderina“, bet kitiems – kaip tik, sako: „Taip tvirtai, įtaigiai perduodama religinė mintis“...

Viešpats gali pasibelsti į kiekvieno širdį skirtingai. Vieną veikia maldos, vienokia raiška, kitus – kitokia. Šiaip nesu girdėjęs visai priešiškos kritikos, nors, žinoma, rokas visada bus nevienareikšmiškai vertinamas. Jeigu tai būtų tik muzika, nenešanti jokios minties, būtų viena; bet kai perduoda pozityvią mintį, tikėjimo žodį – gali puikiai pasitarnauti.

Kaip vertinate Misijų savaitę, kuri vyko Kauno mieste prieš Jaunimo dienas?

Manau, labai pozityvu, kad prieš Jaunimo dienas vyko Misijų dienos. Tai buvo mūsų eksperimentas, net aš pats ne visiškai įsivaizdavau, kaip viskas vyks. Dalyvaudamas Misijų dienų renginiuose, mačiau perpildytas erdves, kur žmonės, pavyzdžiui, susitikdavo su kunigais – ar kavinėse, ar arenoje, ar kitur. Tai rodo, kad žmonėms to reikia, kad bažnyčia nėra vientelė vieta, kur galima pamatyti kunigą ir išgirsti, ką kalba. Šiose erdvėse galima ir paklausti, gal vykti dialogas.

Aptardami Jaunimo dienas su pagrindine rengėjų komanda, maždaug 40 žmonių iš visų vyskupijų, sutarėme, jog Misijų savaitė tikrai pasiteisino ir kad ruošiant kitas Jaunimo dienas, būtinai reikėtų šią patirtį pakartoti mieste, kur jos vyks.

Tai – drąsus žingsnis.

Taip, pakankamai drąsus. Žinoma, nueidavo ir savų žmonių palaikyti kalbėtoją, jei būtų koks incidentas. Tačiau po to, ką mačiau, supratau, kad ateity tikrai reikia mažiau nerimauti, net jeigu kalbantis kunigas ir nebūtų labai drąsus. Viskas vyksta labai normaliai – kunigas kalba, žmonės užduoda klausimus. Jeigu būtų net koks keblus klausimas, galima nusižeminti ir pasakyti: šituo klausimu trūksta informacijos ar pan. Bet manau, kad kunigai turi tiek išsilavinimo, kad gali pateikti atsakymų į bet kuriuos žmonių keliamus klausimus – net tuos pačius skausmingiausius, tikrus, ar primetamus kaltinimus kunigams. Tokiais atvejais apie viską galima kalbėti ir reikia kalbėti labai atvirai.

Įvyko didžiulis renginys, daug investuota, o kas toliau? Kaip vertinate vyskupijų jaunimo centrų darbą? Parapijų katechezes? Kam dar reikia didesnio dėmesio?

Jaunimo dienos atskleidžia vieną dalyką. Dauguma atvykusiųjų ruošėsi Jaunimo dienoms. Per metus vyko susitikimai, pokalbiai, speciali programa. Tačiau dalis jaunų žmonių prisijungė tik paskutiniu metu ir nebuvo niekaip pasiruošę. Tai buvo jaučiama. Pavyzdžiui, prasideda Jaunimo dienų atidarymas, o grupelės eina į miestą pasidairyti, nes seniai Kaune buvę... Aiškiai matėsi, kurie žmonės buvo šiek tiek atsitiktiniai, – ko gero, jie mažiau ir gavo iš Jaunimo dienų. Nors kas ten žino, – kunigai, kurie klausė išpažinčių, džiaugėsi, kad jauni žmonės labai sąmoningai ir atvirai atlieka išpažintį. Vieni po ilgesnio, kiti trumpesnio laikotarpio. Vieni per pačias Jaunimo dienas kai ką gavo, kiti – parapijose užauginti.

Atsakant į klausimą apie jaunimo centrus, manau, kad pagrindinis darbas su jaunimu vyksta parapijose. Kunigai, klebonai turėtų negailėti investicijų: parapijoje privalėtų būti katechetas ar tikybos mokytojas, ar kažkas kitas, turintis pakankamą kompetenciją, kuris burtų jaunimą.

Nieko nedarant pats jaunimas neateis, turi būti tam tikras centras, asmuo, kuris trauktų jaunimą. Per Jaunimo dienas buvo atvejų, kad iš labai didelių parapijų dalyvavo gal 20 žmonių, o iš kitų – dešimt kart mažesnių parapijų – po 100. Tai rodo, kad ten, kur realiai su jaunais žmonėmis dirbama, kur jie yra mylimi, kur jų ieškoma, jie kviečiami, ten yra ir rezultatas. Kur drungnai atliekamos pareigos, ten ir rezultatai prastesni.

Vyskupijų jaunimo centrai gali kai ką pakoordinuoti, vyskupijos mastu pasiūlyti renginių, padėti tiems parapijoje dirbantiems žmonėms metodine medžiaga ar panašiai, bet pagrindinis darbas vyksta parapijose.

Pabaigai: išduokite paslaptį, kaip Jūs visur spėjate, randate bendrą kalbą ir su jaunais, ir su vyresniais? Kalbama, kad Jūs greičiau už kitus spėdavote sudėti savo darytas nuotraukas į facebooko paskyrą.

Jeigu vyskupo tarnystė būtų tokia lengva, kaip facebooko puslapį pildyti, tai ji būtų išties labai lengva. Tačiau yra kur kas daugiau. Ne visur suspėdavau, tačiau ruošiantis labai pasitikėjau savo žmonėmis, kurie prisiėmė atsakomybę. Turime išties patyrusių, sumanių žmonių, kurie atliko milžinišką darbą. Naktimis miegojo po kelias valandas, bet visi gyvi, judrūs, džiaugsmingi. Išties su jokiomis didesnėmis problemomis nesusidūrėme.

Šiaip, manau, kad reikia nemiegot, judėt, ir ačiū Dievui už tai, kiek spėju. Žinoma, visko padaryti neįmanoma, ypač mano metuose galima sau šiek tiek atleisti.

O tuo, ką matėme per Jaunimo dienas, tikrai galima pasidžiaugti: nuo atidarymo iki šv. Mišių arenoje sekmadienį. Šis jaunų žmonių reginys – be galo brangus vaizdas ir vyresniems, ir ypač pačiam jaunimui. Joks pamokslas, jokia homilija negalėtų padaryti tokios įtakos, kiek buvimas kartu su daugeliu. 

Kalbino Saulena Žiugždaitė

Šaltinis: www.bernardinai.lt