Lietuvių fronto suvažiavimo protokolas (I)

Toliau skelbiame Lietuvių Fronto suvažiavimo protokolą - vieną fundamentaliausių Lietuvos nepriklausomos valstybės projektų. Pasitraukusi iš bolševikų reokupuojamos Lietuvos, tačiau nei karo sumaištyse, nei pokario atskirtyse nepraradusi dvasinių ir idėjinių ryšių, jaunoji lietuvių intelektualų karta, dar iki karo brandinusi Lietuvos valstybingumo tobulinimo planus, 1948 metų sausį susirenka mažame Vokietijos miestely ir per dvi dienas išdėsto sau ir pasauliui, kokią jie mato Lietuvą po okupacijos.

(Tekstas neredaguotas, patvarkytas tik techniškai. – Red.)

Pirmasis posėdis

1948 m. sausio 24 d. 13 val. organizacinės komisijos vardu suvažiavimą pradeda prof. dr. ZENONAS IVINSKIS tokia kalba:

Gerbiamieji suvažiavimo dalyviai, jau prieš šį Antrąjį pasaulinį karą buvo jausti, kad pasaulis ieško naujų kelių valstybiniam gyvenimui. Liberalinė demokratija, pastatyta ant atskiro asmens laisvės bei teisių ir nepaisanti bendruomeninės visumos, pasirodė nepajėgianti suderinti individualinių interesų ir sukurti santaiką, ypač socialinėje ir kultūrinėje srityse. Liberalinės formos palaidumas pastūmėjo ne vieną valstybę po Pirmojo pasaulinio karo į kitą vienašališkumą – viską atiduoti bendruomenei, beveik nieko nepaliekant asmeniui. Taip gimė totalistinė valstybė, kurioje žmogus buvo pavergtas visumos interesams, ir kurioje jis nustojo savo asmeniškumo, virsdamas tiktai rateliu didžiuliame medžiagos mechanizme (Rusija), tiktai narveliu gyvybės srovėje (Vokietija), tiktai įrankiu valstybės idėjos vykdyme (Italija). Pridėkime dar barbarišką atskirų žmonių, kurie valstybės nuožiūra buvo nevertingi ar nereikalingi, naikinimą ir turėsime ryškų totalistinės valstybės vaizdą. Visa tai buvo jaučiama, net žinoma ir prieš šį karą. Todėl jau tuo metu buvo pradėta ne viename krašte ieškoti – bent teorijoje – kitokių valstybinės santvarkos principų, negu jų buvo davusi liberalinė demokratija ir negu jų buvo pasišovęs duoti totalizmas.

Nuo šių ieškančių kraštų neatsiliko nė Lietuva. Kad ir mažu mastu, tačiau ir mūsų kraštas pergyveno abi senąsias valstybinės sąrangos lytis. Liberalinės demokratijos tarpsnis truko nuo nepriklausomybės atstatymo pradžios iki 1926 m. perversmo, totalistinis – nuo 1926 m. perversmo iki 1940 metų katastrofos. Abu jiedu sukūrė nemažų vertybių, tačiau abu parodė ir silpnąsias savo puses. Jeigu pirmasis tarpsnis per daug leido įsisiūbuoti atskirų asmenų ir atskirų grupių interesams ir net aistroms, tai antrasis tarpsnis per daug šituos interesus gniaužė ir privatinę iniciatyvą stelbė. Tiesa, šis pastarasis tarpsnis nenuėjo taip toli, kaip kituose kraštuose. Tačiau sukurta nuotaika nebuvo palanki visos visuomenės įtraukimui į valstybinius rūpesčius ir į valstybinę kūrybą. Todėl nenuostabu, kad kaip tik šiuo metu buvo pradėta formuoti naujų idėjų. Ištisa eilė žmonių, kuriems nebuvo tekę aktyviai dalyvauti liberalinės demokratijos politikoje, ėmėsi planuoti kitokią santvarką, nepasitenkindami gyvenamąja dabartimi, bet nemanydami nė grįžti į netolimą liberalizmą. 1936 m. „Naujojoje Romuvoje“ buvo paskelbta deklaracija, pavadinta „Į organinės valstybės kūrybą“, pasirašyta 19 žmonių. Tai buvo pirmas kolektyvinis pasisakymas valstybinės santvarkos reikalu. Prof. St[asys] Šalkauskis ir prof. K[azys] Pakštas jau ir anksčiau buvo metę šiuo klausimu naujų ir įdomių minčių. Tačiau tai tebuvo atskirų asmenų nuomonė. Su „N[aujosios] R[omuvos]“ deklaracija šios mintys pradėjo įgauti platesnių formų ir augti į platesnį sąjūdį. Paskutiniai ketveri metai prieš šį karą kaip tik ir buvo šių idėjų populiarinimo tarpsnis.

Bolševikams atėjus bet koks idėjinis darbas buvo nutrauktas. Dabar reikėjo rūpintis, kaip išsaugoti pačią tautos egzistenciją nesigilinant per daug į valstybinės santvarkos problemas. 1940 m. gale ir 1941 m. pradžioje susikūrė antibolševikinė lietuvių rezistencija, kuri parengė 1941 m. birželio sukilimą ir pastatė L[aikinąją] Vyriausybę. Lietuvą vokiečiams užėmus, greit paaiškėjo, kad rezistencinis sąjūdis savo darbo dar neatliko, kad ir toliau teks kovoti už savo tautos egzistenciją ir valstybinės nepriklausomybės atstatymą. Tačiau antinacinė rezistencija išsidiferencijavo. Viena jos dalis norėjo grįžti į liberalinės demokratijos laikus, kita – mėgino jungtis su totalistine forma, trečia buvo grynai karinė, neturinti noro tapti politiniu sąjūdžiu. Rezistencijos eilėse buvo sąjūdis, kuris nenorėjo eit nė vienu anksčiau Lietuvos gyvenime mintu keliu, – tai Lietuvių frontas. Jame veikė žmonės, kurie kaip tiktai ir buvo skelbę kitokias valstybinės santvarkos gaires. Ir nebuvo tik karinis sambūris, nors savo karinį sektorių stiprų turėjo. Jis nebuvo nė grynai politinis. Jis susiformavo rezistenciniams uždaviniams. Tačiau jis išaugo iš idėjinių kovų už pilnutinę demokratiją. Jis todėl negalėjo pamiršti, kad šalia karinių darbų reikia visuomenei duoti ir būsimosios Lietuvos paveikslą. Šiam reikalui rezistenciniame savo organe „Į Laisvę“ jis ne tik informavo visuomenę rezistenciniais klausimais, bet ir skleidė pilnutinės demokratijos mintis. Aštuoni straipsniai, pasirodę 1943 m. pabaigoje ir 1944 m. pirmaisiais mėnesiais, buvo skirti šiam reikalui. Juose buvo dėstomos L[ietuvių] F[fronto] pažiūros į būsimąją Lietuvos valstybę ir daromi konkretūs siūlymai. L[ietuvių] F[rontas] rezistencinį savo darbą telaikė pereinamuoju uždaviniu, po kurio turėjo eiti kūrybinis – valstybės tvarkymas.

1943 m. gruodžio 3 d. Vilniuje įvyko L[ietuvių] F[ronto] konferencija. Šalia rezistencinių uždavinių joje buvo svarstoma ir valstybinės santvarkos programa. Išaugęs iš mūsų visuomenės noro ieškoti laimingesnių valstybinės santvarkos formų, L[ietuvių] F[rontas] jau net ir rezistencijos metais buvo išvystęs savo politinį veikimą ne tik kovos, bet ir kūrybos prasme. Šiandieną mes susirinkome kitose sąlygose: nebe senojoj mūsų sostinėj, bet svetimame tolimo krašto mieste. Tačiau mūsų uždaviniai yra tie patys, kaip kad ir prieš ketveris metus. Mūsų tautos laisvė dar nėra laimėta. Rezistencija dar nepasibaigus ir mūsų vienminčiai anapus geležinės uždangos savo krauju ir gyvybėmis rašo naujosios Lietuvos istorijos lapus, o mes čia tremtyje esame įvairiais kitais būdais į rezistencinį darbą įsijungę. Tačiau mes pasilikom ir politinis sąjūdis, pasiryžęs išlaisvintąją Lietuvą matyti sutvarkytą pagal savo paties skelbiamus principus. Mūsų padėtis kaip tų senųjų izraelitų, kurie vienoje rankoje laikė kardą, o antrąja statė savo šventovės sienas.

Į šią tremties konferenciją mes negalim sulaukti brolių iš anapus geležinės uždangos, tačiau mes prisimename juos savo širdyse, bendraujam su jais savo dvasia ir siunčiame jiems savo karščiausius sveikinimus. Mes prisimename žuvusius dėl Lietuvos laisvės savo sąjūdžio pionierius ir veikėjus: Kazį Baubą, Praną Dielininkaitį, kapitoną Gužaitį, Antaną Januševičių, Zigmą Masaitį, Igną Skrupskelį, mes prisimename mūsų partizanus, kurių vardų mes šiandien dar nežinome, tačiau kurie yra sudėję savo gyvybės auką tautos laisvės aukure. Visus juos mes pagerbiam atsistoję minutės susitelkimu.

Lietuvos laisvinimo planų mums šiandien netenka svarstyti: juos svarsto V[yriausiasis] L[ietuvos] I[išlaisvinimo] K[omitetas] čia ir krašto rezistencija tenai. Užtat juo labiau mums dera svarstyt kūrybos planai. Tam ir yra sukviestas šis susirinkimas. Pavergtų tautų laisvės prisikėlimas jau nebe už kalnų. Pasaulis jau aiškiai regi, kad totalizmo užmačios ruošia vergiją visam pasauliui. Todėl spirtis šiam visuotiniam pavergimui šiandien taip pat daugiau noro. Labai galimas daiktas, kad ši mūsų konferencija vyksta didelių įvykių išvakarėse. Reikia tad susivokti, kur mes esame ir ką mes turime veikti. Mūsų darbų programa yra dviejų dalių: apžvalginės, kuri nušvies gyvenamąjį metą, ir programinės, kuri pateiks mūsų programos pagrindinius principus ir mūsų taktikos gaires.

Suvažiavimui rengti komisijos vardu pradėdamas šį suvažiavimą, kviečiu visus dalyvius būti pasiryžusius nugalėti visas kliūtis, kurių tenka sutikti naujam politiniam sąjūdžiui, išsiaiškinti visus neaiškumus, kurių naujuose sumanymuose visados neišvengiamai pasitaiko ir kūrybiškai nusiteikti statyti būsimąją Lietuvą ant pilnutinės demokratijos pagrindų. Suvažiavimui pirmininkauti siūlau pulk. [Narcizą] Tautvilą, dr. [Joną] Grinių ir dr. [Petrą] Kisielių, sekretoriauti – dr. [Kazį] Ambrozaitį, dr. [Z.] Smilgevičių ir J[ulių] Kakarieką.

Suvažiavimas pasiūlymui karštai pritarė.

Sveikinimai

Vienybės sąjūdžio vardu suvažiavimą pasveikino dr. G[rigas] Valančius, primindamas abiejų sąjūdžių idėjinę giminystę ir siekimų bendrumą.

Vieningos kovos sąjūdžio vardu suvažiavimą pasveikino J. Noreika, palinkėdamas, kad ateities Lietuvoje L[ietuvių] F[rontas] apjungtų visus geros valios lietuvius.

TARPTAUTINĖ PADĖTIS IR JOS RAIDA

Ref[erentas] J[ULIJONAS] BŪTĖNAS. Mūsų žodis tuo tarpu nesveria tarptautiniame forume. Bet prigimtinė teisė mus ne tik pripažįsta, bet ir įpareigoja duoti mūsų įnašą į geresnio pasaulio kūrimą, į kurį mes einam planuodami savo tėvynės išvadavimą ir atstatymą. Noriu bandyt duoti tarptautinės padėties ir jos raidos apibrėžas, parodyti tas pasaulines realybes, su kuriomis mūsų sąjūdis, nusistatydamas savo veiklos gaires, turi skaitytis, eventualiai turi stengtis jas palenkti ar net pakeisti pagal mūsų principų ir siekimų linkmę. Mes esame tarytum padegėliai, išbėgę iš liepsnojančio miesto, kuriame yra ir mūsų namai. Tiesa, vakarinių demokratijų ugniagesiai jau atvykę ten, kur ir mes, pabėgėliai, stovim, bet jie tebudi, kad gaisras nepersimestų į jų sodybas. Mes dar negalime jų priprašyti, kad gelbėtų mūsų namus, nes jie dar tiki, kad geriausias būdas komunistiniam Europos gaisrui lokalizuoti yra leisti jam sudegti vietoje, jo negesinant ir jam neleidžiant toliau plėstis. Gal demokratiniai ugniagesiai netgi apgailestauja, kad gaisras jau tiek išsiplėtęs, bet jie jaudinasi ne dėl mūsų nelaimės, o būgštauja tik dėl savųjų namų saugumo. Buvęs Prancūzijos ministeris pirmininkas Paul Boncour rašo: „Gal būtų buvę geriau, kad Anglija ir J[ungtinės] V[alstijos] anksčiau būtų susipratusios ir Rusijai neleidusios užimti Europoj tų pozicijų, dėl kurių dabar jos pačios nerimauja ir jaučiasi priverstos aplinkiniais keliais mažinti žalą. Tačiau P. Boncour priduria: „Kas įvyko – įvyko! Amerika tiek pat tegali grąžinti nepriklausomybę Lietuvai ar Latvijai, kiek Rusija Texasui.“ Nei J[ungtinės] V[alstijos], nei D[idžioji] Britanija negali pašalinti tos privilegijuotos padėties, kurią Rusija, savo (vakarinių) partnerių toleruojama, susikūrė Rytų Europoje. Ir britų kairiųjų darbiečių lyderis [Richard] Crossman rašo: „Nuo tos dienos, kada Europą išvadavo daugiausia J[ungtinių] V[alstijų] ir S[ovietų] S[ąjungos] armijos, visų mūsų nepriklausomybė pasidarė realiatyvi, – laipsnio klausimas. Rytų Europa niekada nepasidarys nepriklausoma nuo Rusijos – nebent karu; lygiai kaip Vakarų Europa – nuo Amerikos. Strateginiai saugumo ruožai yra faktas, kurių nė vienas iš mūsų negali pakeisti („New Statesman and Nation“, 1947 12 27). Tų strateginių būtinumų apspręstų faktų mes negalim nepripažinti. Pasaulio pasidalinimo į du priešingus blokus faktą mes galim pastatyti savo samprotavimų išeities tašku. O kad atsektume, į kur evoliucionuos tų dviejų blokų įtampa, kaip ir kiek jos raida veiks mūsų Lietuvos likimą, kurie pasaulinio vyksmo varikliai mums palankūs ir kurie priešingi, – tam reikia patyrinėti abiejų blokų ir jų savitarpinės įtampos charakteris.

Mes negalim nesutikti su minėtu Crossmanu, kuris tuose dviejuose blokuose mato dvi suverenias galybes: J[ungtines] V[alstijas] ir S[ovietų] S[ąjungą]. Tačiau tuo konstatavimu dar neatsakomi mums rūpimi klausimai. Jau daugiau pasako tie, kurie teigia, kad blokų priešiškumo pagrindas yra ideologinis konfliktas tarp demokratijos ir totalizmo, tarp krikščioniškosios civilizacijos tradicijų ir tas tradicijas ir jų sukurtas vertybes paneigusio komunizmo, užsimojusio jų vietoj „Internacionalo“ žodžiais – kurti visiškai naują pasaulį. Kai kas teigia, kad blokų priešiškumas eina iš jų socialinių sistemų priešiškumo, iš priešiškumo tarp darbo klasę pavergusio kapitalizmo ir ją vaduojančio socializmo. Pagaliau kai kas aiškina tą priešiškumą grynu dviejų imperializmų – J[ungtinių] V[alstijų] ir S[ovietų] S[ąjungos] – priešiškumu.

Tai, kokį pobūdį kas priskiria šiam blokų priešiškumui, apsprendžia ir to priešiškumo raidą. Ideologinį konflikto charakterį matą neranda kitos išeities, kaip kryžiaus karą, tų dviejų ideologijų gyvybės ar mirties kovą. Britų žinomas publicistas Alexander Clifford vaizduojasi ateisiant kažką panašų į krikščioniškojo pasaulio grumtynes su musulmonais viduramžių kryžiaus karų gadynėje. Tik jis, konstatuodamas sudrausmintą, kovingą fanatizmą [manifestuojantį] bolševizmą, pasigenda ano meto krikščioniškojo pasaulio kovos užsidegimo ir vidinės vienybės. Su gilia rezignacija tasai anglikonas pramato Vakarus susmuksiant po Rytų smūgiu.

Tiems, kurie Rytų–Vakarų priešiškume teįžiūri socialinių-ūkinių sistemų išdavą, konflikto raida vienaip apspręsti negalima. Kapitalistai, – ypač J[ungtinėse] V[alstijose], bet ir Europoje, – yra tikri savo sistemos pranašumu ir įsitikinę, kad laisvos privatinės iniciatyvos dėka atkutę ir pranašios ūkinės gerovės pasiekę Vakarai arba ilgainiui pritrauks Rytus į ūkinį bendradarbiavimą, arba tiek toli juos pralenks, kad Rytai Vakarų persvaros paveikti patys pasitrauks iš „šaltojo karo“ arenos. Tokiais samprotavimais yra pagrįstas ir Marshallio planas Europai gelbėti. Kalbant apie socialistus tenka skirti tokius kaip italų [Pietro] Nenni ar britų [Konni] Zilliacus, kurių ideologinės simpatijos be sąlygų Maskvos pusėje ir kurie, bandydami tas simpatijas pateisinti prieš savo demokratinę sąžinę, įsikalba, kad veikiau komunistinis totalizmas evoliucionuos į padorią demokratiją, kaip kapitalistinė demokratija pavirs socialine. Europos socialistų daugumas betgi nepritaria komunistų–sovietų taktikai, o galvoja analogiškai anam britų „N[ew] St[atesman]“ publicistui, kuris rašo: „Ideologija gali išskirti tautas, ir užsienių reikalų ministeriai gali kai kuo nesutarti, bet ekonomika reikalauja, kad D[idžioji] Britanija ir V[akarų] Europa, jei nori išvengti bado, priimtų J[ungtinių] V[alstijų] pagalbą ir nugriautų užtvaras prekybai tarp Vakarų ir Rytų“. „Mes tikime, – rašė „Reyn. News“ 1946 m. lapkričio mėnesį, – kad tarp socialistinės Rusijos ir Vidurio bei Rytų Europos kraštų, kurie neatšaukiamai priėmė socialistinius ūkio principus, yra pagrindinių interesų bendrumas, kuris nugali politinius skirtingumus, tą imperialistinės praeities prietarą“. „Mūsų, socialistų, uždavinys, – užbaigia tą galvojimą Crossmanas („N[ew] St[ateman]“, 1947 12 27), – turi būti strategiją ir politiką nustumti į užpakalį, kur jų vieta, ir pastūmėti abu blokus, kad jie imtų galvoti prekybos ir ūkio kategorijom“.

Pagaliau tie, kurie Rytų–Vakarų konflikte temato J[ungtinių] V[alstijų] ir S[ovietų] S[ąjungos] imperialistinių siekimų susidūrimą, tiki, jog visada galimas politinis esamų priešingumų išlyginimas ir kad tik persikombinavimas, klaidingų jėgų ir galimybių apskaičiavimu pagrįsti manevrai, tegali įskelti ginkluoto konflikto kibirkštį. „Politinis priešingumų išlyginimas“ reiškia kompromisą, tokį patvarkymą, kuris su mažiausia žala saviem interesam būtų pasiekiamas kitų kailio – ir principų! – sąskaita. Dėl to neseniai ir skaitėm pranešimą iš Washingtono, jog ten diplomatams dar neaišku, galgi sovietų sukurtasis status quo Rytų Europoje bei Tol[imuosiuose] Rytuose J[ungtinėms] V[alstijoms] ir būtų priimtinas kaip tokio „politinio priešingumų išlyginimo“ pagrindas.

Betgi faktiškai dabartinė pasaulio padėtis pilnai neįtelpa nė į vieną aukščiau minėtą schemą. Piktžodžiavimu skamba dabartinę tarptautinę įtampą laikyti krikščionybės kova su materialistiniu komunizmu, nors net didieji politikai krikščionybės žodžio mielai graibstosi. Antai [Franklinas D.] Rooseveltas, pradėdamas savo bendradarbiavimą su Pijum XII, kada J[ungtinės] V[alstijos] kare dar nedalyvavo, rašė popiežiui apie tai, kaip milijonai paprastų viso pasaulio žmonių tetrokšta taikos: „Mes atsimenam, kad Kalėdų žvaigždę pirmutiniai išvydo piemens, kai dar valdovai nė nežinojo, kokia didžioji šviesa atėjo į pasaulį“. Tačiau kai J[ungtinės] V[alstijos] įstojo į karą, kai reikėjo pateisinti sovietams teikiamą pagalbą ir kai katalikų bei kitų konfesijų galvos J[ungtinėse] V[alstijo]se pakėlė savo balsą gal ne tiek prieš pačią pagalbą, kiek prieš sąmoningą propagandą už simpatijas komunistinei S[ovietų] S[ąjungai], tas pats Rooseveltas jau įtikinėjo Pijų XII, jog S[ovietų] S[ąjunga] nebūsianti tiek pavojinga tikėjimui, Bažnyčiai ir žmonijai kaip kad nacinė Vokietija. „Mano manymu, J[ungtinių] V[alstijų] bažnyčių galvos turėtų tą pagrindinį faktą gerai suvokti ir savo dabartiniu laikymusi netalkinti Vokietijai“. Po to ėjo Lenkijos, Baltijos valstybių ir krikščioniškųjų principų išdavimas Teherane bei Jaltoje. Paties [Winstono] Churchillio partijos vienmintis A. Forbes laiko reikalinga pastebėti, jog jeigu jau sovietų glostymas tada ir buvo būtinas, tai vis dėlto nebuvo būtina prisispyrus teisinti tai, kas nepateisinama. O tas teisinimas Roosevelto–Churchillio gadynėje buvo toks intensyvus, kad argumentams iš piršto išlaužti anglosaksų spaudoj, atsimenam, buvo balsingai šaukiama ir apie Baltijos tautų fašistiškumą. Tik paskutiniu metu anglosaksuose net padorūs kairieji tokius savo rėksnius brolius ima sudrausti su darbiečių „Tribuna“ bendradarbiu G[eogre] Orwell sakydami: „Atsiminkit, kad niekšingumas ir bailus šliaužiojimas nelieka neatlygintas. Nemanykit, kad jūs galėsit metų metus laižyti sovietam padus bei varyti jų propagandą, o po to staiga vėl pasidaryti padorūs ir skaistūs: kekšės buvot, kekšės ir liksit“.

Žinoma, negalima neneigti dabartinės įtampos ideologinio charakterio. Tačiau reikia konstatuoti, kad Vakarų pasaulio politikos toli gražu lemiamai neapsprendžia nei krikščionybė, nei jos dvasioje suredukuoti aukštieji principai. Dabartinė Rytų–Vakarų įtampa vis dėlto yra ideologinio pobūdžio ta prasme, kad S[ovietų] S[ąjungos] tikslus ir kovos priemones bei metodus tikrai apsprendžia jos ideologija. Tatai pamažu ima perprasti ir už Marshallio plano pasislėpę kapitalistai, kurie vis daugiau gauna patirti, kad Vakarų konfliktas su sovietais nėra padorios konstruktyvios varžybos objektyviniam sistemų pranašumui patikrinti, bet beatodairinė kova, sovietų vedama be skrupulų ir su fanatišku užsispyrimu nekomunistiniam pasauliui sunaikinti. Gyvenimas verčia apsigalvoti ir tuos, kurie svajojo apie „politinį priešingumų išlyginimą“ sovietus glostant bei jiems nuolaidas darant. Jau ir [Ernestas] Bevinas sutinka su A. Forbes tardamas, kad „Ždanovo ir Molotovo dėka mes jau be šešėlio abejonės žinom, ko sovietai reikalauja: besąlyginės kapituliacijos“. Apie dažno Vakarų socialisto iliuziją, kad komunistinis totalizmas gali virsti padoria parlamentine demokratija, kai tik pranyks kapitalistinio imperializmo grėsmė, šiandien rimtai niekas jau nebegalvoja, bet užtat juoba nuostabu, kad vis dar yra socialistų, kurie dedasi demokratais, o taip maža tevertina žmogaus asmenį, pamiršdami nusikaltėlišką asmens naikinimą sovietinėj Rytų Europoj ir balsingai šaukdami apie prekybinių bei ūkinių interesų pirmavimą, dėl jų interesų nustumdami į užpakalį ne tik politiką ir strategiją, bet taip pat ir moralę.

Tačiau iškeliant ideologinį sovietinio partnerio charakterį nedera išleisti iš galvos ir rusiškai imperialistinio sovietų laikyseną apsprendžiančio aspekto. [Walteris] Lippmannas teisingai yra priminęs, kad Stalinas yra ne vien Lenino, bet ir Jono Žiauriojo bei Petro Didžiojo įpėdinis. „Tėvynės karo“ metu prieš vokiečius buvo grojama ir patriotiniais rusų tautos jausmais. Rusai emigrantai po 1917 m. spalio revoliucijos keikę bolševikų režimą, pajuto jam sentimentų, kai raudonoji armija „atpirko Lietuvos Brastos gėdą“ ir net peržengė buv[usios] carų Rusijos sienas, kas visai sutampa su tų emigrantų sudarytos „Visos Rusijos tautybių laisvės sąjungos“ deklaruotais siekimais, garantuojančiais, tarp kita ko, mažumų teises visoms caro Rusijai priklausiusioms tautoms.

Suglaustai nusakant dabartinės tarptautinės padėties charakterį tenka konstatuoti, kad jį apsprendžia demokratinių Vakarų ir sovietinių Rytų antagonizmas, kuriam dinaminį pobūdį teikia ideologinis komunistinis fanatizmas. Tas ideologinis sovietų imperializmas, kurį palaiko ir tautiniai rusų sentimentai, galutinių strateginių tikslų atžvilgiu – tiek Europos, tiek ir viso pasaulio užvaldymo – nepripažįsta nei kompromisų, nei nuolaidų, neskaitant kompromisinių manevrų taktinėje srityje. Šitam sovietiniam imperializmui prieš stoja Vakarų pusrutulio, konkrečiai, J[ungtinėse] V[alstijose] bundąs imperializmas, vis gausesnėse mūsų planetos erdvėse susiliečiąs su sovietiniu imperializmu. Vakarams tačiau stinga bendros apjungiančios ideologijos, kuri juos įkvėptų kovos dvasia ir kuriamojo veikimo dinamika.

Kokius gi racionalius sprendimus siūlo politinės pasaulio galvos iš dabartinės tarptautinės padėties išbristi? Tie sprendimai apskritai arba politiškai paradoksalūs, arba išvis nepolitiniai. Bertrand Russell, ne tik madingiausias, bet gal ir galvočiausias šios dienos britų filosofas, siūlo sukurti vieną pasaulį, apjungiant palyginti „geras“ tautas, kurios grasindamos atomine bomba kitas blogesniąsias tautas priverstų įstoti į Vieno pasaulio federaciją. Mutatis mutandis tą pačią mintį dėsto ir šveicarų [laikraščio] „Tat“ bendradarbis Uxkull. Tiesa, jo manymu proga jau praleista. Esą vienintelis kelias išvengti naujo visuotinio karo buvęs ištikimumas savo pačių paskelbtiems Atlanto ir kitų chartų principams ir tuoj po karo griežtas reikalavimas Stalinui, kad jis vietoj susitepusio su Ribbentropu Molotovo ir Višinskio, išprievartavusio Pabaltijį, paskirtų kitus žmones. „Su Molotovo įpėdiniu reikėjo labai objektyviai, bet ir labai kategoriškai pakalbėti apie padėtį Rytų Europoje, įskaitant ir Baltijos valstybėse, apie politinius tremtinius Sibire bei apie kitus tolygius klausimus. Šveicarų publicistas tariasi žinąs, kad S[ovietų] S[ąjunga] po karo tokio Vakarų pasistatymo tikrai laukusi, bet labai maloniai nustebusi, kai demokratijos vietoj to ir toliau šliaužiojo Stalinui po kojų. Šiandien Russelio planas jau yra utopija: sovietų totalizmas jau yra apjungęs ar beapjungiąs savąją pasaulio pusę ir sovietus prievarta įtempti į Vieno pasaulio federaciją jau tikriausiai reikštų karą. Ir François Mauriac sako: „Arba Jungtinės Pasaulio Valstybės, arba pasaulis žlugs... Bet žmonija yra tokioj dvasinėj padėty, kad tos gyvybiškai svarbios problemos ne tik neįmanoma spręsti, bet nė iškelti: niekas net neklausys. Šiandien vyrauja... žmogaus neverta padėtis. Asmenybė nebeegzistuoja... Dvasia bankrutavo... Mūsų gadynė tikra pabaisa...“ 1947 m. rudenį J[ungtinių] T[autų] O[rganizacijos] visumai svarstant San Francisco chartos pakeitimo klausimą Sidault pastebėjo, kad paragrafų kaitaliojimai nieko nepadės, jei nebus pakeistas pats žmogus. Apie tą pat laiką per 1947 m. Kalėdas Pijus XII, bylodamas, jog „vienintelė išeitis (iš dabartinės klaikios padėties) – grįžti į tikro padorumo dvasią ir praktiką“, kad visi žmonės pasidarytų verti būti „nariais pasaulinės federacijos, kurios charta būtų Betliejaus žinia apie geros valios taiką“. Tokį sprendimą siūlo ne vien K[atalikų] Bažnyčios galva, ta linkme dirba ne tik toji institucija, bet ir kitos krikščioniškosios konfesijos, o savo pripažinimu į jį įsijungia net toks agnostikas, kaip minėtas britų filosofas Bertrand Russell. Ir jeigu galima kalbėti apie krikščionybės kovą su totalizmu, tai kaip tiktai čia mes ją regim, nors ir subtilią, bet labai konstruktyvią, vedamą dėl žmogaus grąžinimo tikresniems principams ir per laiką regimą iš išganingų rezultatų, kad ir toje pačioje politikoje. Taikos sutemose iš savo stebyklų nepajėgiam įžvelgti visų komplikuotų politinės šachmatų lentos konkrečių ėjimų. Kiekvienu atveju tame žaidime mums telieka viltis ir pastangos grąžinti pasauliui šiuo metu dar taip maža tepraktikuojamą padorumą ir principingumą.

Pirm[ininkui] dr. J. Griniui pasiūlius, nutarta paklausimų ir diskusijų dėl J. Būtėno pranešimo nedaryti, bet išklausyti J. Brazaičio pranešimą „Lietuvos laisvinimo akcija“ ir A. Grigaičio – „L[ietuvių] F[rontas] praktinėje politikoje“ ir paklausimus bei diskusijas daryti dėl visų trijų pranešimų bendrai.

LIETUVOS LAISVINIMO AKCIJA

Ref[erentas] J[UOZAS] BRAZAITIS. Lietuvos likimas priklauso: a) nuo rytinių ir vakarinių kaimynų prieštaraujančių tarpusavio interesų ir nuo jų jėgų pusiausvyros; b) nuo Lietuvos pajėgumo ir pasiryžimo savo interesus ginti. Skirtingi interesai ir jėgų pusiausvyra tarp rytinių ir vakarinių kaimynų po Pirmojo pasaulinio karo sukūrė sąlygas, palankias Lietuvos valstybei atsikurti. Prie to prisidėjo ir nuosavos pastangos bei kovos. Dabartinė nelaimė Lietuvą užklupo suirus S[ovietų] S[ąjungos]–Vokietijos interesų priešingumui, o po Antrojo [pasaulinio] karo – ir jų jėgų pusiausvyrai. Lietuvai atsikelti lygiai būtinos abidvi tos premisos. Ar jos yra?

Vietoj vokiečių sovietam partneriu stojo anglosaksai. Bet jų interesų susikirtimo sritis nukilusi toli į vakarus nuo Lietuvos. Ir pats interesų priešingumas nelygaus laipsnio įvairiais laikotarpiais. Pažymėtini trys laikotarpiai: a) appeasement’o – glostymo; b) praregėjimo ar politinio susipratimo; c) tiesioginės kontrakcijos. Pirmasis truko iki [Harry] Trumano doktrinos paskelbimo (1947 03 12). Nuo tada – antrasis laikotarpis, kuriame anglosaksai pamatė, kad sovietai siekia pasaulinio imperializmo ir juos gali sulaikyti tik jėga. Nuo tada prasidėjo turkų ginklavimas, parama Graikijai. Su paskelbimu „Soviet – Nazi Relations“ prasideda trečiasis tarpsnis, kada anglosaksai jau patys pradėjo telkti ginkluotą jėgą pasipriešinimui sovietam. Pirmajam tarpsnyje iniciatyvą Lietuvos reikalu turėjo S[ovietų] S[ąjunga], siekdama aneksijos pripažinimo, tremtinių totalinio prievartinio grąžinimo ect. Anglosaksai laikėsi Lietuvos bylos atžvilgiu „tylos suokalbio“, kurį tenka suponuoti veikiau palankų S[ovietų] S[ąjungai], ne Lietuvai. Antrame tarpsnyje S[ovietų] S[ąjunga] siekė gauti anglosaksų pripažinimą Pabaltijo aneksijos de facto, tam panaudodami tarptautines technikines konferencijas (pašto reikalais ir pan.) su LTSR atstovais, ir bent dalinio tremtinių grąžinimo. Bet šiame tarpsnyje anglosaksų tyla jau virto palanki mūsų interesams. Su trečiuoju tarpsniu prasideda akcija, kurioje ir mes jau galime būti anglosaksų interesų objektu. Ir anglosaksų–sovietų tarpusavio interesams vis labiau priešinantis yra pagrindo manyti, kad Lietuva susilauks vis didesnio anglosaksų dėmesio. Šitie trys tarpsniai ypač ryškiai buvo jausti D[idžiosios] Britanijos politikoje.

Ateičiai – netikint, kad anglosaksų–sovietų priešingi interesai būtų išspręsti taikiu būdu, Lietuvos laisvės atgavimą tenka sieti su jų kariniu konfliktu. Tatai ir apsprendžia mūsų uždavinius pereinamuoju laiku: a) palaikyti Lietuvos klausimą gyvą pasaulio opinijoje ir politikoje ir jau aktingai siekti jo palankaus mums sprendimo tarptautiniame forume; b) stiprinti ir didinti Lietuvos šalininkų eiles; c) saugoti tautos potencialą; d) išlaikyti Lietuvos laisvinimo akcijos vieningumą.

Pirmajam uždaviniui – yra paruoštas Lietuvos memorandumas su visa Lietuvos problematika. Informacijos priemonėmis stengiamasi kelti pasaulio opinijoje lietuvių tautos kultūrinis ir ūkinis pajėgumas. Antrajam uždaviniui – daugiausia Lietuvai bičiulių ieškoma Jungtinėse Valstybėse, bet labai metas jų ieškoti ir tarp vokiečių, kurie yra mūsų artimiausias ir didžiausias kaimynas Vakaruose. Lig šiolei pastangos rasti susipratimą su pietiniu kaimynu nėra davusios patenkinamų rezultatų. Tad uždavinys juo aktualesnis. Trečiajam uždaviniui – saugoti tremtinius nuo moralinio ir biologinio nykimo; tam ypačiai saugoti tautines mokyklas ir kultūrinius kolektyvus. Ketvirtajam uždaviniui – derinti visų laisvinimo veiksnių politinį veikimą; nekelti šiuo metu beprasmingo ginčo, kas už ką viršesnis ir kas kokius įgaliojimus turi. Laikui atėjus tikslingumo sumetimai apspręs, kuris titulas ar organas turi atsistoti priekyje. Lygiagretumas ir separatizmas laisvinimo veikloje tegali būti politiškai žalingas.

L[IETUVIŲ] F[RONTAS] PRAKTINĖJE POLITIKOJE

Ref[erentas] A[LGIRDAS] GRIGAITIS. Lietuvių fronto idėjinė užuomazga atsirado dar nepriklausomos Lietuvos metais. Tačiau kaip savaimingas kovojantis sambūris L[ietuvių] F[rontas] pasireiškė tik rezistencinėje veikloje okupacijos metu. Rezistenciniam uždaviniui – Lietuvai išlaisvinti – L[ietuvių] F[rontas] telkė po savo vėliava visus taurius lietuvius be grupinio skirtumo. Lietuvos aktyvistų fronto rėmuose veikę frontininkai yra suvaidinę didelį vaidmenį organizuojant ir vykdant 1941 m. birželio sukilimą prieš bolševikus, o taip pat ir Laikinosios Vyriausybės darbe. Rezistencinė L[ietuvių] F[ronto] veikla nacių okupacijos metu buvo apspręsta pagrindinės tezės: bolševikai yra Lietuvos ir lietuvių tautos priešas Nr. 1, o naciai – Nr. 2. Savo rezistencinės kovos taktiką L[ietuvių] F[rontas] grindė teze, kad kovoje dėl Lietuvos išlaisvinimo pirmiausia reikia pasikliauti tik savomis jėgomis, nespekuliuojant lemiančiu svetimųjų pagalbos veiksniu. Savo konkrečią akciją L[ietuvių] F[rontas] vykdė per savo organizacinį tinklą, karinį sektorių ir savo pogrindinę spaudą: „Į Laisvę“ ir savaitinį biuletenį. Greta rezistencinės akcijos L[ietuvių] F[rontas] buvo parengęs ir konstruktyvinius planus išlaisvintosios Lietuvos atstatymo darbams. Eventualiam atvejui, jei būtų sužlugę naciai ir bolševikai, L[ietuvių] F[rontas] buvo parengęs ir savo karinius dalinius.

Bendradarbiaudamas su kitais rezistenciniais sąjūdžiais ir politinėmis grupėmis, L[ietuvių] F[rontas] jautė gyvą reikalą visą rezistencinę veiklą centralizuoti vienos bendros vadovybės rankose. Jau 1941 metais L[ietuvių] F[ronto] žmonės darė pastangų sudaryti tokį organą iš įvairiom politinėm srovėm priklausančių žmonių. Gaila, kad tos L[ietuvių] F[ronto] žmonių pastangos ne visų buvo deramai suprastos ir įvertintos. Vieningos rezistencinės viršūnės sudarymą tatai uždelsė bent dvejiem metams. 1943 m. organizuojant dabartinį VLIK’ą L[ietuvių] F[rontas] parėmė tezę, kad vyriausiasis politinis organas būtų sudarytas iš visų nepriklausomoje Lietuvoje buvusių partijų ir naujųjų rezistencinių sąjūdžių atstovų. Tuo pagrindu po ilgų derybų ir buvo sudarytas Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas. Nuo pat VLIK’o sudarymo pradžios L[ietuvių] F[rontas] buvo aktingas jo narys ir bendradarbis. L[ietuvių] F[ronto] atstovas buvo VLIK’o vicepirmininkas, L[ietuvių] F[ronto] žmogus buvo ir politinės komisijos pirmininkas.

Kai 1944 m. vasarą bolševikams artėjant VLIK’o prezidiumas pasisakė už savo pasilikimą krašte,  nors L[ietuvių] F[rontas] buvo priešingos nuomonės, L[ietuvių] F[ronto] atstovas tame prezidiume, drausmingai nusilenkdamas prezidiumo daugumos valiai, pasiliko Lietuvoje, o tuo tarpu kiti prezidiumo nariai pasielgė priešingai savo pačių nutarimui. Lietuvoje pasiliko ir vykdomasis L[ietuvių] F[ronto] centras bei karinio sektoriaus vadovybė. Su nacių okupacijos pabaiga ir su antrosios bolševikų okupacijos pradžia pasibaigė ir pirmasis L[ietuvių] F[ronto] veiklos tarpsnis, pareikalavęs iš L[ietuvių] F[ronto] didelių pastangų, daug apdairumo ir gausių asmeninių aukų tiek iš plačiųjų sluoksnių, tiek ir iš vadovybės eilių. Žinoma, anos aukos palyginti su antrosios bolševikų okupacijos pareikalautomis aukomis, tėra mažas lašas.

Apie L[ietuvių] F[ronto] rezistencinę kovą krašte nuo 1944 m. vasaros būtų galima pasakyti, kad tai kondensuota visos mūsų tautos dabartinės tragedijos išraiška. Bet tai jau atskiro pranešimo tema ir gal ne šitam gremiumui. Praeidamas tegaliu pastebėti, kad L[ietuvių] F[rontas] toje kovoje turi labai platų barą ir vadovaujamą vaidmenį.

VLIK’ui atsidūrus tremtyje ir čia toliau tęsiant savo darbą, neatjungiamas to darbo dalininkas yra ir L[ietuvių] F[rontas]. Darbo yra daug, o jo sąlygos sunkios. Lig šiol VLIK’as vis dar tebėra pogrindyje. Tai didelė jo veiklai kliūtis. Nemaža sunkumo VLIK’ui sudaro ir santykiai su diplomatinių misijų, ypač kai kurių, šefais. Aišku, kad VLIK’as, vykdydamas savo funkcijas, turi glaudžiai bendradarbiauti su Lietuvos diplomatiniais atstovais. Negalima tačiau pasigirti, kad tas bendradarbiavimas visada būtų sklandus. Antai p. [Stasys] Lozoraitis su savo vadinamais „Kybartų aktais“ ir tariama buvusio užsienio reikalų ministro [Juozo] Urbšio telegrama karts nuo karto stengiasi įkišti pagalį į VLIK’o ratus ir vieningą darbą kliudyti. Kartais ir kai kurie kiti pasiuntiniai grynai asmeniniais sumetimais tai p. Lozoraičio pozicijai tam tikro svorio siekia suteikti. Tik tarptautinei padėčiai evoliucionuojant Lietuvos bylai palankia linkme galima laukti ir atitinkamo VLIK’o, kaip vienintelio lietuvių tautos reprezentanto, tarptautinio pripažinimo. Tik tada ir visi neaiškumai su diplomatais ir visais kitais separatistais būtų baigti. L[ietuvių] F[ronto] pozicija šiuo atžvilgiu yra aiški – akcijos sėkmingumą sąlygoja pirmoj eilėj jos vadovybės vieningumas. Apie bet kokias pretenzijas, prestižą ir pirmavimą šiandieną ne laikas kalbėti ir ginčytis dėl to.

Be diplomatinių atstovų, kitas svarbus ir veiksmingas talkininkas VLIK’ui Lietuvos laisvinimo darbe yra lietuvių išeivių ir tremtinių organizacijos. Savo organizuotumu lietuviai apskritai gali būti pavyzdys. Kur tik yra gausesnės mūsų išeivių kolonijos – yra ir organizacija. J[ungtinės] V[alstijos] šiandieną yra tarptautinės politikos centras. Todėl ir mūsų išeivių organizacijos Jungtinėse Valstybėse Lietuvos išlaisvinimui turi didžiausios reikšmės. Bet J[ungtinių] V[alstijų] lietuvių politinė veikla nebuvo vieninga. Jai vadovavo Amerikos lietuvių taryba – ALT’as ir apie tautininkų centrelius besitelkią sambūriai – Amerikos lietuvių misija, Tautininkų centras, Lietuvai vaduoti sąjunga. Toks akcijos suskaldymas neigiamai veikia tiek išeivijos nuotaikas, tiek paties darbo efektingumą. L[ietuvių] F[rontas] visą laiką siekė J[ungtinių] V[alstijų] lietuvių politinės akcijos apjungimo. Ta prasme veikė ir VLIK’o įgaliotinis J[ungtinėse] V[alstijose] dr. [Pranas] Padalskis. Gal jau seniai tam dvilypumui būtų buvęs padarytas galas, jei, savo grupiniais interesais besivaduodami, socialistai ir santariečiai to susipratimo nekliudytų ir nesabotuotų, o tautininkai truputį mažiau ambicingi būtų. Ne be to, žinoma, kad ir čionykščiai jų broliai vieni ir kiti prie to neprisidėtų.

Neliečiant VLIK’o veiklos detalių, tenka tik pažymėti, kad VLIK’as visada reagavo, kai tik buvo reikalinga ir įmanoma Lietuvos ar tremtinių reikalais reaguoti tiek delegacijoms lankantis, tiek memorandumais ar kitomis priemonėmis. Visuos tuos VLIK’o žygiuos yra ir L[ietuvių] F[rontas] savo įnašą davęs. Kaip svarbesnius VLIK’o veiklos ar organizacijos momentus tenka pažymėti šiuos:

a) 1945 m. liepos 3 d. Würzburgo protokolas;

b) 1946 m. pirmoji konferencija ir

c) 1947 m. antroji konferencija.

Würzburgo protokolą visos VLIK’ą sudarančios politinės partijos ir rezistenciniai sąjūdžiai sutarė ir pasirašė 1944 m. Vasario 16 d. deklaracijai paryškinti. Tarp sutarimų ryškiausias yra tas, kad išlaisvinus Lietuvą laikinus konstitucinius nuostatus priima VLIK’as pagal 1922 m. Lietuvos Konstitucijos principus, tuo tarpu kai 1944 m. Vasario 16 d. VLIK’o deklaracijoje buvo pasakyta, kad Lietuvą iš okupacijos išlaisvinus ir toliau veikia 1938 m. Lietuvos Konstitucija, kol ji teisėtu keliu bus atitinkamai pakeista.

Pirmoji konferencija įvyko 1946 m. liepos mėnesį Berne, dalyvaujant VLIK’o delegatams ir diplomatinių misijų šefams. Ji įvertino visą ligi šiol vestą Lietuvos laisvinimo akciją, sutarė taikos konferencijos delegacijos organizaciją ir paruošiamuosius darbus, sutarė informacijos programą ir tremtinių veiksnio panaudojimą išlaisvinimo kovai, sutarė VLIK’o ir pasiuntinių pastangas išlyginti Lietuvos–Lenkijos santykiams siekiant susipratimo su atitinkamomis lenkų ekspozitūromis. Vienas svarbiausių konferencijos sutarimų buvo dėl politinės akcijos organizacijos. Buvo sutarta nedelsiant sudaryti politinį organą, kuris vykdytų vyriausybės funkcijas pagal 1922 m. Lietuvos Konstitucijos dvasią. Sudarius šį organą VLIK’as vykdo seimo funkcijas. Netrukus po konferencijos ir buvo pradėtas tas vykdomasis organas formuoti. L[ietuvių] F[rontas] buvo už tai, kad tas organas būtų sukomplektuotas iš asmenų, pajėgių darbą dirbti. Ne partinė etiketė, o sugebėjimas darbui turėjo pagal L[ietuvių] F[rontą] apspręsti to organo sudėtį. VLIK’as pavedė jį sudaryti E[rnestui] Galvanauskui. Taip 1946 m. lapkričio 13 d. gimė Vykdomoji Taryba, kurią sudarė: pirm[ininkas] E. Galvanauskas, užsienių reikalų vadovas – S. Lozoraitis, informacijos reikalų vadovas – J. Brazaitis, tremtinių bendrųjų reikalų vadovas – D[omas] Jasaitis, tremtinių įkurdinimo vadovas – M[ečys] Mackevičius, finansų vadovas – J[uozas] Kaminskas [Steponas Kairys]. Sudėtis nebuvo laiminga jau vien todėl, kad p. Lozoraitis ir p. Mackevičius savo pareigų faktiškai eiti nepradėjo, o 1947 m. sausio gale ir pats pirmininkas E. Galvanauskas iš pareigų pasitraukė ir išvyko į Madagaskarą.

Naują V[ykdomosios] T[arybos] sudėtį sudaryti buvo pavesta V[aclovui] Sidzikauskui. Jam sukomplektuoti visoms grupėms priimtiną V[ykdomosios] T[arybos] sudėtį sukliudė tautininkų ir liaudininkų kontraversa, liaudininkams, socialdemokratų palaikomiems, nesutinkant nei su darbo principu parinkta V[ykdomosios] T[arybos] sudėtimi, nei su tautininkų ar laisvės kovotojų žmogaus įtraukimu į V[ykdomosios] T[arybos] sudėtį. O savo ruožtu tautininkams nesutinkant su tokia V[ykdomosios] T[arybos] sudėtim, kuri būtų sudaryta grupiniu pagrindu eliminuojant tautininkus. Po ilgų pastangų buvo sulipdyta laikinė V[ykdomosios] T[arybos] sudėtis, su kuria sutiko ir tautininkai. Jos pirm[ininkas] ir užs[ienio] reikalų vadovas V. Sidzikauskas, informacijų tarnybos – J. Brazaitis, įkurdinimo – Č[eslovas] Masaitis, kultūros – A[ntanas] Navickis, ūkio ir finansų – J. Kaminskas.

Antroji konferencija įvyko 1947 m. rugpjūčio mėnesį Paryžiuje, dalyvaujant VLIK’o bei V[ykdomosios] T[arybos] atstovams ir diplomatinių misijų šefams. Ji konstatavo, kad tarptautinė padėtis aiškiai krypsta Lietuvos bylai naudinga kryptimi. Apskritai antroji konferencija buvo daugiau informacinė ir konstruktyvinių planų, kaip kad I-ji, nedavė, nors savo asmenine sudėtim ji buvo pilnesnė kaip pirmoji.

Kalbant apie VLIK’o darbą negalima nutylėti ir vadinamųjų jo konkurentų. Savo laiku tremtinių visuomenėje gana plačiai buvo minimas V[yriausiasis] L[ietuvos] A[tstatymo] K[omitetas]. Didžiai vertindami krašto rezistencijos valią, vis dėlto turime pripažinti, kad VLAK’o vardą siekė panaudoti vienos organizacijos, gal geriau – vienos krypties, grupiniams interesams, grupiniam dominavimui. Kiekvienu atveju šitos pastangos piktnaudoti krašto rezistencijos vardą jokiu atveju neatitiko krašto rezistencijos valios ir Lietuvos laisvinimo interesų. Todėl ir VLAK’as, kitu atveju galėjęs tapti nauju žodžiu iš paties kovojančio krašto, pasidarė siaurutės avantiūristų grupelės simboliu. VLAK’o vardą savo avantiūrai panaudoja ir [Juozas] Gabrys. Šis senesniosios kartos veikėjas, savo metu nemaža padaręs Lietuvai, į senatvę ėmė kvailioti. Kas nenusilenkia ir nepataikauja jo ambicijom, tas, pagal jį, yra fašistas, Lietuvos kenkėjas. L[ietuvių] F[rontas] į visus šiuos skaudulius žiūri su dideliu apgailestavimu ir su tam tikra baime, kad mūsų tautos priešai tokiu metodu pasinaudodami gali kartais ir stipriai mūsų politinės akcijos sėkmingumą torpeduoti. Visų kovojančių dėl tautos išsilaisvinimo jėgų susikonsolidavimui ir paties L[ietuvių] F[ronto] idėjų populiarinimui ir skleidimui čia, tremtyje, L[ietuvių] F[rontas] pradėjo leisti „Mažąjį židinį“. Tam pačiam tikslui tarnauja ir L[ietuvių] F[ronto] žmonių paskaitos tremtinių visuomenei ir jų straipsniai viešojoj tremtinių spaudoj. Taigi L[ietuvių] F[rontas] ne tik ant savo pečių neša didelę dalį dabartinės Lietuvos laisvinimo akcijos tiesiogine prasme, bet ir daugiausia kūrybinių pastangų rodo kultūrinėje tremtinių veikloje.

Paklausimai ir diskusijos dėl [J.] Būtėno, [J.] Brazaičio ir [A.] Grigaičio pranešimų

Dr. [PETRAS] KALADĖ. Kokia padėtis Lietuvoje?

[PILYPAS] NARUTIS. Kokios Mažosios Lietuvos Tarybos pretenzijos į VLIK’ą ir kodėl iš VLIK’o buvo eliminuota viena grupė?

[KAZYS] BOBELIS. Negalint susitarti su Loz[oraičiu], kokios perspektyvos egzilinei vyriausybei pasireikšti?

DABAŠINSKAS. Koks nusistatymas VLAK’o atžvilgiu?

Dr. [JONAS] GRINIUS. Kokios konkrečios kovos priemonės su tremtinių moraliniu smukimu ir biologiniu nykimu?

[VYTAUTAS] MAŽELIS. Koks kontaktas su pietų kaimynu?

[KAZYS] AMBROZAITIS. Kaip reiškiasi mūsų šiaurės kaimynų politinė veikla?

Atsakymai

J. BRAZAITIS. Nors klausimų buvo visiems trims referentams, pasistengsiu į juos visus atsakyti.

Į pirmą klausimą. Šiuo metu Baltijos kraštuos vyksta plataus masto kariniai pasirengimai. Didžiausia rezistencija yra Lietuvoj. Ūkinė padėtis sunki. Derlius pernai buvo prastas. Gabenami rusai kolonistai. Bažnyčios pilnos. Jos turi mokėt didelius mokesčius. Iš NKVD pranešimų aiškėja, kad Lietuvoj veikė apie 40 000 partizanų.

Į antrą klausimą – M[ažosios] L[ietuvos] T[aryba] yra Mažosios Lietuvos rezistencinis organas. Ji buvo pareiškus noro turėt savo atstovą VLIK’e, bet tatai nebuvo visų vieningai suprasta ir tas noras nepatenkintas. VLIK’as yra teisiškai tebesančios Lietuvos organas, o M[ažosios] L[ietuvos] T[aryba] yra už Lietuvos suverenumo esančios srities organas ir todėl negali turėt savo atstovo Lietuvos seimo funkcijas vykdančioj institucijoj.

Į trečią klausimą – nacionalistų partija turėjo pasitraukt, kai paaiškėjo, kad jų grupė gaudavo nacių piniginę subsidiją.

Į ketvirtą klausimą. Egzilinės vyriausybės pasireiškimas pareina ne nuo p. Loz[oraičio], o nuo anglosaksų nusistatymo.

Į penktą klausimą. Krašto rezistencijos valiai nusilenkiame, bet krašto rezistencijos vardo piktnaudotojus turite smerkti. [Kazys] Balutis ir [Povilas] Žadeikis pradžioj buvo VLIK’u susidomėję, bet patyrę, kaip yra, dabar pasikeitė.

Į šeštą klausimą turi atsakyti pats suvažiavimas.

Į septintą – estai turi savo politinį centrą Švedijoj, latviai silpniau organizuoti kaip mes, bet ūkiškai geriau stovi.

Į aštuntą – su lenkais kontaktas yra, tačiau ligi konkretaus susitarimo, atrodo, dar ilgas kelias, nes lenkų visuomenė, bent didelė dalis, nenori kalbėt apie teritorinius dalykus, kurie mus liečia.

Diskusijos

[JONAS] ŠLEPETYS. Buvo pasakyta, kad L[ietuvių] F[rontas] stipriai reiškiasi. Tačiau to stiprumo organizaciniame sektoriuje nejusti. L[ietuvių] F[rontui] reikia aiškios organizacinės formos.

[SIMONAS] LANIAUSKAS. Britų zonoje yra L[ietuvių] F[ronto] žmonių, bet nejusti iš centro iniciatyvos. Reikia pagyvinti L[ietuvių] F[ronto] organizacinę veiklą.

[Z.] SMILGEVIČIUS. Tremtinių visuomenės nuotaikos reflektuoja ypač studentijoj. Reikia kreipti ypatingo dėmesio į akademinio jaunimo tiek intelektualinį, tiek ypač moralinį sveikatingumą.

[VYTAUTAS] MAŽELIS. Tarptautinė padėtis diktuoja būti pasirengusiems visiems eventualumams. Ar nebūtų tikslinga jau dabar vadovaujančias institucijas perkelti į tinkamesnę aplinką. Reiktų atitinkamai pasiruošti ir pačiai tremtinių visuomenei. L[ietuvių] F[rontas] čia taip pat turėtų pasireikšti.

DABAŠINSKAS. Yra pavojus jaunimui nutautėti. Mūsų tremties jaunimas stinga to idealizmo, kuriuo alsavo Pirmojo pasaulinio karo tremties jaunimas Voroneže ir kitur Rusijos gilumoj. Stovyklų gyvenimo sąlygos didina moralinio palaidumo pavojus, kurie labai neigiamai veikia jaunimo moralinį idealizmą.

Dr. [JONAS] GRINIUS. Kalbant apie jaunimo moralinius pavojus, nereikia užmerkti akių ir prieš tą neigiamą įtaką, kurią daro ne kartą pačių pedagogų moralinis menkumas. Švietimo vadovybė ne visada kreipia reikiamo dėmesio į moraliai menkus mokytojus. Reikia daugiau kontrolės ir budrumo.

Dr. [PETRAS] KALADĖ. Šeimos santykių palaidumas labiausiai demoralizuoja jaunimą. Saugojant jaunimo moralę pirmoj eilėj sanuoti reikia pačios šeimos moralę.

KALINAUSKAS. Moralinio palaidumo reiškinių daug. Nepadorumui reikia skelbt griežtą kovą. Akciją reikia pradėt nuo tėvų, po to eiti prie vaikų.

[ANTANAS] ŠOVA. Tremties mokyklai trūksta gero auklėjimo. Dažnai trūksta kontakto tarp mokyklos vadovybės ir tėvų. Neigiamai jaunimą veikia ne tik šeimos aplinka, bet ir stovyklos pareigūnų įtaka.

[J.] JUODVALKIS. Moraliniam tremties jaunimo atsparumui tarpti kliudo daug ir UNRRA [United Nations Relief and Rehabilitation Administration, Jungtinė tautų pagalbos ir atstatymo administracija] tarnautojų blogi pavyzdžiai, ir mūsų inteligentų sumenkėjimas visokia prasme ir net mūsų dvasininkų neretas apsileidimas savo pareigose ir apaštalavime.

[PILYPAS] NARUTIS. L[ietuvių] F[rontas] turėtų daryti įtakos, kad vadovaujančios institucijos daugiau informuotų visuomenę ypač emigracijos reikalais.

Dr. [JONAS] GRINIUS. L[ietuvių] F[rontas] turėtų veikti vadovaujančius organus, kad jie darytų žygių visokių screening’ų reikalais ir dėl stovyklų administracijos sauvaliavimų.

B[ronius]. BALČIŪNAS. Visuomenėje neturi pasitikėjimo žmonės, dirbą šalpos darbą. Neturi todėl, kad dažnai geria, moraliai netvirti ir t. t. L[ietuvių] F[rontas] turėtų veikti, kad visuomeninio gyvenimo funkcionieriai būtų tik padorūs žmonės.

J. BRAZAITIS. Diskusijos daugiau lietė tremtinių negeroves ir kovą su jomis. Be abejo, rezoliucijų komisija iš čia pareikštų minčių turės padaryti ir atitinkamas išvadas. Dėl L[ietuvių] F[ronto] organizacinės struktūros dar bus proga pasisakyti vėliau. Dėl vadovaujančių institucijų perkeldinimo galima būti ir kitos nuomonės, nes toks perkeldinimas gali labai neigiamai veikti tremtinių visuomenę. Pastangos dėl stovyklinių pareigūnų netinkamumo dažnai lieka balsu tyruose. Pačios visuomenės šeimos moralinė sanacija turi eiti ne iš viršaus kokio įsakymo keliu, bet iš apačios pačios visuomenės iniciatyva, jos priemonėmis pagal vietos sąlygas. Sutinka, kad visuomeninio, karitatyvinio darbo priekyje stovėtų švarios asmenybės. L[ietuvių] F[ronto] pagrindinė tezė – žmogaus tinkamumą postui apsprendžia ne kas kita, o tik jo asmenybės taurumas ir profesinis sugebėjimas.

Posėdis baigiamas 21 val. 30 min. Kitas posėdis sausio 25 d. 11 val.

Netrukus bus publikuojamas 1948 m. Lietuvių fronto suvažiavimo antrojo posėdžio protokolas.

Šaltinis: Nepriklausomybės sąsiuviniai