Ištrauka iš popiežiaus Pranciškaus enciklikos: Šviesa gyvenimui visuomenėje

Pristatome antros ištraukos iš pirmosios popiežiaus Pranciškaus eciklikos „Tikėjimo šviesa“ („Lumen fidei“) neoficialų vertimą.

Pirmąją ištrauką galite rasti čia

Šviesa gyvenimui visuomenėje

Įtrauktas į šeimos gyvenimą ir jame įgavęs gylį, tikėjimas tampa šviesa, galinčia nutvieksti visus bendruomenėje egzistuojančius santykius. Kaip Dievo Tėvo gailestingumo patyrimas jis mus nukreipia brolybės keliu. Modernybė siekė sukurti pasaulinę brolybę pasiremdama lygybės idėja, vis dėlto pamažu mes supratome, kad ši brolybė, kuri nutyli ryšį su bendru Tėvu, kuris galėtų tapti giluminiu jos pamatu,  negali ilgai tverti. Tikėjimo istorija visuomet buvo brolybės istorija, nors jį ir lydėjo konfliktai. Dievas kviečia Abraomą palikti savo žemę ir žada padaryti jį didele, Dievo palaiminta tauta. (Pr. 12:1-3). Išganymo istorijai žengiant į priekį darosi akivaizdu, jog Dievas norėjo, kad šiuo palaiminimu, kuris įgauna savo pilnatvę Jėzuje, visi dalintųsi kaip broliai ir seserys tam, kad visi galėtų tapti vienu. Beribė mūsų Tėvo meilė į mus, esančius Jėzuje, ateina ir per mūsų brolius ir seseris. Tikėjimas moko mus suprasti, jog kiekvienas vyras ir moteris yra palaiminimas mums patiems, kad Dievo veido šviesa spinduliuoja į mus per veidus mūsų tikėjimo brolių ir seserų. 

Kiek naudos įdėmus krikščionybės žvilgsnis atnešė į žemiškuosius miestus, kiek jis davė bendram žmonių gyvenimui! Dėka jo mes supratome tai, kas nebuvo aiškiai pastebėta senovėje: mes supratome, jog kiekvienam žmogui būdingas nepaprastas orumas. Antrajame amžiuje pagonis Celsijus priekaištavo krikščionims dėl tikėjimo idėja, kurią pats laikė kvaila ir apgaulinga: dėl tikėjimo, jog Dievas sukūrė pasaulį žmogui ir apgyvendino jį viso kosmoso smailėje. „Kas leidžia jums tvirtinti, kad [žolė] auga veikiau naudai žmogaus, o ne žiauraus, labiausiai iš visų sulaukėjusio žvėries? [46] Jei žvelgtume į Žemę iš dangaus aukštybių, ar tikrai įžiūrėtume skirtumą tarp veiklos mūsų ir skruzdėlių arba bičių?“. Biblinio tikėjimo širdyje yra Dievo meilė, jo rūpestis kiekvienu žmogumi, ir išganymo planas, apimantis visą kūriniją, besibaigiantys Jėzaus Kristaus įsikūnijimu, mirtimi bei prisikėlimu. Be šio praregėjimo nelieka kriterijų, kurie leistu išskirti, kas būtent daro žmogaus gyvenimą tokį nepakartojamą ir brangų. Tuomet žmogus netenka savo vietos visatoje, jis išmetamas laisvai dreifuoti gamtoje: arba išsižadėdamas sau prideramų moralinių įsipareigojimų, arba manydamas esąs absoliutus arbitras, apdovanotas neribota galia manipuliuoti jį supančiu pasauliu. 

55. Tuo tarpu tikėjimas, atskleisdamas Dievo Kūrėjo meilę, įgalina mus dar labiau gerbti gamtą, atskirti joje pagrindines taisykles, parašytas Dievo ranka, ir vietą, patikėtą mūsų globai bei rūpesčiui. Tikėjimas taip pat padeda mums sumanyti tokius raidos modelius, kurie ne paprasčiausiai remiasi nauda ir pelnu, o traktuoja galimybę kurti kaip mums suteiktą dovaną, už kurią visi esame skolingi; jis skatina mus kurti teisingas valdymo formas, suvokiant, jog valdžia yra gaunama iš Dievo ir yra skirta tarnauti bendrajam gėriui. Lygiai taip pat, tikėjimas siūlo atleidimo galimybę, taip dažnai reikalaujančią laiko ir pastangų, kantrybės ir atsidavimo. Atleidimas tampa įmanomas supratus, jog gerumas visuomet yra pirmesnis ir galingesnis už blogį, ir žodis, kuriuo Dievas teigia mūsų gyvenimą, yra gilesnis už visą mūsų neigimą. Grynai antropologiniu požiūriu, vienybė yra pranašesnė už konfliktą; užuot vengę konflikto mes turime žvelgti į jį tiesiai, siekdami jį išspręsti ir judėti toliau, turime paversti jį dar viena jungtimi grandinėje, dar viena atkarpa kelio, vedančio į vienybę. 

Kai silpsta tikėjimas, iškyla grėsmė, jog stiprybės neteks ir žmogiškumo pamatai. Kaip perspėjo poetas T.S. Eliotas: „Ar tau dar reikia sakyti, kad netgi tie kuklūs pasiekimai, / Kuriais tegali pasigirti išauklėtos visuomenės maniera, / Netvers ilgiau nei Tikėjimas, kuris jiems ir suteikė svarbą“. Jei iš mūsų miestų dingtų tikėjimas Dievu, abipusis pasitikėjimas nusilptų, mus sietų tik baimė ir stabilumui iškiltų grėsmė. Laiške Žydams mes skaitome: „Dievas nesigėdija vadintis jų Dievu; iš tikrųjų, jis paruošė jiems miestą“ (Žyd 11:16). Šiuo atveju žodis „nesigėdija“ susijęs su viešu pripažinimu. Norima pasakyti, jog Dievas savo konkrečiais veiksmais viešai pripažįsta, jog yra tarp mūsų ir trokšta sustiprinti visus žmogiškuosius santykius. Ar gali tuomet būti, jog tai mes esame tie, kurie gėdijasi vadinti Dievą mūsų Dievu? Kad tai mes esame tie, kurie negeba jo tokiu pripažinti savo viešajame gyvenime, kurie negeba kilniai gyventi drauge, nors Dievas suteikia tokią galimybę? Tikėjimas apšviečia gyvenimą visuomenėje. Kiekviename naujame istorijos etape jo šviesa yra kurianti, nes leidžia pažvelgti į kiekvieną įvykį atsižvelgiant į jo santykį su visa ko kilme ir lemtimi mūsų Tėve.