Gintaras Grušas. Turime netylėti

Bernardinai.lt nuotrauka

Per šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmę Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas buvo tarp 34 ganytojų iš viso pasaulio, kurie gavo palijų. Šis nedidelis vilnos apsiaustas simbolizuoja jurisdikciją, kurią perteikia Šventasis Tėvas arkivyskupams metropolitams: jie dalyvauja jo tarnystėje kaip jo bendradarbiai. Pasak Vilniaus arkivyskupo, tai labai stipri visuotinės Bažnyčios patirtis: būti bendrystėje su Šventuoju Tėvu, dalintis ta misija, kurią jis pats yra paveldėjęs iš Petro, o šis gavęs iš Kristaus. Palijus per naktį būna padėtas ant apaštalo Petro kapo, tad arkivyskupai iš tiesų yra bendradarbiai, kuriems Viešpats uždeda palijų. Tai labai gili, senas tradicijas turinti simbolika: palijaus avies vilna simbolizuoja Gerąjį Ganytoją, paimantį aveles ant savo pečių.

Arkivyskupas G. Grušas pacitavo Šventojo Tėvo žodžius, pasakytus per iškilmę, jog šis Bažnyčios visuotinumo jausmas – tai vienybė skirtingumuose, tarsi mozaika, kai iš įvairių spalvų ir dydžio akmenėlių sudaromas gražus paveikslas. „Taip yra Visuotinės Bažnyčios mastu, su visais kraštais ir kontinentais, bet tas pats turi vykti ir kiekvienoje vietinėje Bažnyčioje, vyskupijoje. Nes skiriasi žmonės, skiriasi parapijos. Kai ta įvairovė įsigyvena bendrystėje, tai tikras vienybės su Kristumi ir vieni su kitais ženklas“, – sakė jis.

Tad trumpai pasidalijęs apie tai, ką reiškia gauti palijų iš Romos vyskupo rankų,  Vilniaus ganytojas sutiko atsakyti į keletą klausimų ir apie kitas šiandienes aktualijas – apie Bažnyčios misiją Europoje, kurios pirmininkavimą šiomis dienomis perima Lietuva.

Prieš keletą dienų dalyvavote Varšuvoje vykusiame Europos vyskupų konferencijų tarybos (CCEE) generalinių sekretorių susitikime, kuriame nemažai kalbėta, kaip vykdyti Bažnyčios misiją. Kokie pagrindiniai renginio akcentai? 

Deja, galėjau dalyvauti tik pirmoje šio renginio dienoje, nes buvo numatytos šios palijų įteikimo iškilmės Romoje. Kadangi šiame renginyje buvau suplanavęs dalyvauti dar prieš paskyrimą arkivyskupu, tad nusprendžiau dalyvauti kartu su kolegomis, su kuriais dirbau beveik devyniolika metų kaip gerenalinis vyskupų konferencijos sekretorius, atsisveikinti. Pati renginio programa kreipė dėmesį į problemas, su kuriomis susiduria ir visas pasaulis, ir Europa – ne tik finansines, bet ypač moralines krizes. Kartu tai buvo proga apsvarstyti, koks gali būti mūsų atsakas tiek savo krašte, tiek bendrai darbuojantis Europos lygmeniu.

Tai ypač aktualu Lietuvai, kuri šiomis dienomis pradeda pirmininkavimą Europos Sąjungos Tarybai. Neseniai paskelbtame Lietuvos vyskupų komunikate pabrėžiama, kaip svarbu nepamiršti krikščioniškų vertybių, kuriomis remiantis buvo kuriama Europa. Kokį pavyzdį galėtume šiuo atveju duoti kitoms šalims? Kaip galėtume būti vedliais, liudytojais?

Pirmiausiai mes turime būti liudytojais namuose, tarp savųjų. Ne per seniausiai buvo skubiai patvirtinta pasirašyti Stambulo konvencija. Deja, visuomenėje apie tai buvo kalbėta labai mažai. Dabar mes jau ne tik kaip vyskupai, bet kaip visi katalikai turime stebėti, kas vyksta, ir mūsų pareiga – tiek bažnytinė, kaip tikinčiųjų, tiek civilinė, kaip piliečių – yra dalyvauti visuomenės įvykiuose, procesuose, kurie liečia moralę ir tikėjimą, ir netylėti, nebijoti pasisakyti. Tikėjimas, kuris yra patirtas, išgyventas, įsigilintas, turi įgauti veiksmo formą.

Man atrodo, kad tokiu būdu patys piliečiai padės valdžiai rodyti kelią. Dažnai kartoju, kad Europos Sąjungos mastu tie kraštai, kurie gali daug ką padėti, pakeisti, turi tai padaryti pasisakydami, išreikšdami savo nuomonę, poziciją. Vienas pavyzdžių – Europos piliečių iniciatyva „Vienas iš mūsų“, kuria siekiama, kad iš Europos Sąjungos biudžeto nebūtų finansuojami žmogaus embrionų kamieninių ląstelių tyrimų projektai. 

Tačiau kai buvo rengiama vadinama Europos Konstitucija, Lisabonos sutartis ir dokumente norėta paminėti Dievo vardą bei nurodyti apie judėjiškas ir krikščioniškas Europos šaknis, tai nebuvo patvirtinta, nes mes, tikintieji, tylėjome. Priešingai nei tie, kurie prieštaravo: jie kėlė protestus, parašė daug laiškų; paskui galiausiai paaiškėjo, kad jų buvo labai mažas nuošimtis žmonių, tačiau jie dirbo labai aktyviai.

Tad dažnai turime peržengti savo apatiją, kad galėtume liudyti savo tikėjimą. Kaip sakė popiežius Pranciškus per Šv. Petro ir Povilo iškilmės Mišias, kalbėdamas apie kankinystę ir meilės patvirtinimą: kad turime išeiti iš savęs, turime aukotis, tačiau tai ne tokia kankinystė, kokią mes esame įpratę minėti; tai kankinystė, leidžianti visiškai atsiduoti kitiems toje tarnystėje. Jis tai kalbėjo mums, vyskupams metropolitams, tačiau tas pat taikoma kiekvienam tikinčiajam.

Praėjo jau pora mėnesių, kai įvyko Jūsų kaip Vilniaus arkivyskupo ingresas Vilniaus arkikatedroje. Per šį laiką gal jau išsikristalizavo prioritetai, veiklos kryptys, kuria Vilniaus arkivyskupija žengs toliau? Kokie dar svarbūs renginiai vyks šiais Tikėjimo metais?

Didžioji dalis Tikėjimo metų programos jau buvo suplanuota; dar numatytas pal. Jono Pauliaus II vizito dvidešimties metų paminėjimas Vilniaus katedroje, universitete, Seime. 

O kol kas dar susipažįstu su Vilniaus arkivyskupija. Susitikau su dekanais, tačiau dar nesu aplankęs didelės dalies parapijų. Bandau surinkti informaciją, nors turiu ir savo nuojautas, tačiau įsiklausius į kitų patirtis atsiranda galimybė pažvelgti iš kitos perspektyvos, pamatyti nauju žvilgsniu. Yra sričių, kurias norėtųsi pajudinti į priekį, bet iš pradžių reikia pamatyti visumą ir tada planuoti.

Kalbino Dalia Žemaitytė

Šaltinis: www.bernardinai.lt