Alvydas Medalinskas. Ar dar ilgai statysime paminklus korupcijai?

Ar gali būti valstybėje rimta kova su aukščiausio lygio politine korupcija, jeigu joje yra garbinamas politikas, kuriam valdant Lietuvoje įsisiūbavo „prichvatizacija“. Ji praturtino ne vieną tuo metu valdžioje buvusįjį, jeigu šis neatsispyrė vilionei kišti rankas į mūsų turtą. Ši politikų, valdininkų veikla, kaip kirminas ėmė graužti mūsų valstybės kūną, pažadino ne vieno padoraus žmogaus nepasitikėjimą valstybe. O mūsų teisėsauga, ir visų pirma prokurorai, buvo akli ir kurti šiems nusikaltimams.

Lietuvoje girdime daug aukščiausios valdžios veikėjų, teisėsaugos vadovų kalbų, jog pasipelnyti valstybės sąskaita yra nusikaltimas. Bet iki šiol gaudytos tik smulkios žuvelės. Kiek tikra gali būti kova su aukščiausiojo lygio korupcija, jei prezidentui A. Brazauskui, „prichvatizacijos“ patriarchui, atidengta paminklinė lenta jau ir Valdovų rūmuose? O šalies pareigūnai pareiškia, kad šie rūmai yra paminklas A. Brazauskui.

Tuos kelerius metus po to, kai šis politikas išėjo į anapilį atsisakiau liesti A. Brazausko temą, bet tie, kas nori jį garbinti, kviečia vėl atkreipti į tai dėmesį.

Kalbu ne tik apie mūsų požiūrį į šį asmenį, nors objektyvios, bešališkos biografijos apie jo veiklą iki šiol neturime. Ne tik apie A. Brazauską, bet ir kitus mūsų valstybės vadovus mus pasiekia tik jų pačių užsakytos biografijos, nutylinčius blogus darbus ir iškeliančios teigiamus. Tačiau juk žuvis pūva nuo galvos. Kokia yra atsakomybė tų, kurie valdė Lietuvą?

Kalbu apie A. Brazausko valdymo metu įsivyravusį principą „vsio zakono“, kuris vis dar gyvas. „Vsio zakono“ - tai viskas teisėta, kai nusikaltimus daro savi žmonės.

Visada geriau apie kokį nors asmenį, taip pat ir aukščiausiojo lygio, apie jo blogus darbus, neužmirštant ir gerų, kalbėti tada, kai jis yra dar gyvas. Šia prasme esu ramus, nes dar esant gyvam A. Brazauskui savo straipsnyje „Prichvatizacijos patriarchas nori būti Lietuvos prezidentu“ parašiau, ką galvoju apie šio politiko blogus darbus. Tame straipsnyje priminiau vos tik keletą neskaidrių istorijų, kai A. Brazauskas vadovavo Lietuvai ir dėl kurių mūsų valstybė neteko dešimčių milijonų.

Ar tai būtų „kilni“ dovana draugei valstybės sąskaita „Draugystės“ viešbutis, ar „Alitos“ byla, ar leidimas „Rubicon“ pusvelčiui įsigyti sklypą prie „Siemens“ arenos, kur neturėjo stovėti jokie gyvenamieji namai ir kai jie ten stovi, niekam nerūpi. O kažkam valdžioje už tai, matyt, nubyrėjo ir buvo labai stipriai atsidėkota.

Labiausiai A. Brazauskas pagarsėjo kaip politikas, mėgęs statybas. Žmonės, dirbę kartu su juo prisimena, jog net menkiausią projektą jis imdavo į savo kontrolę ir pasirūpindavo, kad objektą statytų „sava“ statybos kompanija.

Kas buvo toliau, kaip statybos kompanijos atsidėkodavo savo globėjui, Lietuvos teisėsauga nutyli. Bet A. Brazauskui nuėjus, praktiką „vsio zakono“ įgyvendina jau kiti. Ir net žmonės Lietuvoje buvo įpratinti, kad kitaip negalima. Dabar mums rodoma, kad šios praktikos autoriai verti paminklų ir paminklinių lentų.

Kaip viena labiausiai korumpuotų veiklos sričių Lietuvoje, teikiančių daug galimybių politikams, valdininkams neteisėtai praturtėti, yra įvardytos statybos ir jų kontrolė.

Valdovų rūmų oficialaus atidarymo išvakarėse skambėjo daug gražių kalbų apie prezidentą A. Brazauską, kaip apie Valdovų rūmų atstatytoją. Neneigiu šio politinio sprendimo reikšmės, nes, jeigu mes nenorime, kad kaimyninės valstybės ištrauktų iš po mūsų kojų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldą, tai Lietuvoje turi būti ir rūmai, aiškiai liudijantys visiems, kur buvo tos labai galingos valstybės širdis. Visai kitas klausimas, kaip jie dera dabar prie katedros. Dėl to buvo daugiausia kritikos. Ir ar po šių svarbių valstybei rūmų statyba nebuvo paslėpta daug korupcijos?

Nežinau, ar A. Brazauską šie rūmai domino, kaip svarbus valstybei paminklas, ar kaip labai didelės apimties statybos, kur byra milijonai. Greičiausiai, ir viena, ir kita.

Kad A. Brazausko, kaip valstybės vadovo veikla, skaidrumu nepasižymėjo, tikriausiai sutiks ne vienas. Todėl šventiniam šurmuliui nurimus, keliu klausimą: ar atveriant šiuos rūmus buvo etiška padorių, sąžiningų valstybės piliečių atžvilgiu atidengti lentą asmeniui, kuris įsiminė tokia veikla. Nepaisant jo ir gerų žmogiškų savybių. Kalbu tik apie tai, ar galime paminklais, paminklinėmis lentomis pagerbti korupciją?

Taip, ir senovėje ne kiekvienas rūmų statytojas ar fundatorius buvo sąžiningas ir teisingas, bet gyvename laikais, kai valstybės vadovų veikla turėtų būti vertinama ir pagal jų veiksmų atitikimą įstatymams. Ir A. Brazauskas ne už savo lėšas pastatė Valdovų rūmus. Tam naudoti valstybės pinigai. Buvo atsakingi asmenys. Kaip naudotos lėšos, turėtų atsakyti prokurorai. Valstybės kontrolės išvadas juk žinome.

Yra ir dar vienas klausimas. Tai vis dėlto, ar kas nors Lietuvoje pasidomės, kokie aitvarai sunešė turtus įtakingiems politikams ir valdininkams?

„Prichvatizacijai“ vadovavę ir joje dalyvavę, savininkų žemės sklypus į kairę ir į dešinę dalinę, kitą neteisėtą veiklą vykdę asmenys, būdami valdžioje praturtėjo ne mažiau nei kontrabandos karaliai. Ar jų pajamos Lietuvoje teisėtos, o tik kontrabandininkai yra nusikaltėliai?

P.S. Po to, kai šis straipsnis buvo parašytas, paaiškėjo, kad prokurorai tęsia tradiciją dengti įtakingų asmenų padarytus blogus darbus. Generalinė prokuratūra pareiškė, kad nėra reikalo toliau tirti galimą lėšų iššvaistymą Valdovų rūmų statyboje. Valstybės kontrolė neteko žado, o mums tik tenka pasakyti, kad „vsio zakono“ politika ir LDDP laikais veikė tik todėl, kad ją galimai dengė ir palaikė prokurorai.

Šaltinis: www.lrytas.lt