Algirdas Degutis. Atvirosios visuomenės spąstai (II)

Pirmąją straipsnio dalį rasite čia

Reikalauti lygių ar lygesnių rezultatų ekonominėje ar moralinėje srityje reiškia reikalauti, kad labiau produktyvūs ar geriau besielgiantys žmonės būtų traktuojami blogiau nei nusipelno, o mažiau produktyvūs ar blogiau besielgiantys – geriau nei nusipelno. O tai reiškia reikalauti moralinės inversijos. Rawlsas kalba apie gėrybių perskirstymą blogesnėje padėtyje esančių žmonių naudai. O blogybių paskirstymas? Ar blogybių atveju nederėtų taip pat pasirū- pinti jų perskirstymu? Jeigu faktinė gėrybių pasiskirstymo nelygybė yra moraliai atsitiktinė ir asmeniškai nepelnyta, tai ar padarytų blogybių (pavyzdžiui, nusikaltimų) ir kaltės pasiskirstymo nelygybė nėra taip pat moraliai atsitiktinė ir asmeniškai nepelnyta? Rawlso koncepcijos logika reikalauja ir šiuo atveju laikytis sulyginimo strategijos. Nusikaltėlis negali būti kaltas vienas pats. Jo nusikaltimas aiškintinas ir teisintinas kaip nepalankios aplinkos poveikio rezultatas, kaip kokios nors nuoskaudos išraiška, kaip atsakas į socialinę atskirtį. toji nuoskauda turi būti suprasta, o socialinė atskirtis ištaisyta. Kaip beveik vienu metu su Rawlsu rašė Ramsey Clarkas, buvęs JAV teisingumo ministras: „Mūsų taikstymasis su sąlygomis, kurios gimdo antisocialinį elgesį, yra didžiausias mūsų nusikaltimas“ (Clark 1970: 43). tad atsakomybė ir kaltė už nusikalstamą elgesį turi būti perskirstoma – bent iš dalies nuimama nuo pažeidėjų, perstumiama į jų socialinę aplinką, į platesnę visuomenę ir galiausiai suverčiama neprobleminiams žmonėms (tarp jų ir nusikaltėlių aukoms). tiesą sakant, pagal šią viktimizacijos logiką, kuo drastiškesnė nuoskaudos išraiška, kuo baisesnis nusikaltimas, tuo ryškiau jis liudija socialinį neteisingumą – socialinę nusikaltėlio atskirtį ir visuomenės („sistemos“) kaltę dėl tokio elge- sio. Kaltoje visuomenėje blogiausieji turi būti traktuojami geriausiai. Būtent ši moralinės inversijos logika yra toji, kurios galutinę išvadą skelbė garsusis himnas: „kas buvo nieks, tas taps viskuo“. Socialistas ir naujasis liberalas stovi toje pačioje slidžioje nuokalnėje – pirmasis jau jos apačioje, o pastarasis slysta iš aukščiau, dar kabindamas į buržuazinio padorumo likučius.

Moraliniai agnostikai dažnai griebiasi utilitarinio argumento: esą socialinis teisingumas – net jeigu jis neturi nieko bendra su teisingumu – yra naudingas visuomenei, nes padeda mažinti socialines įtampas ar net išvengti „socialinio sprogimo“. tokių argumentų autoriai nesuvokia, jog įtampas kelia ne pats nelygybės faktas, o egalitarizmo ideologija, skelbianti lygybę kaip teisingumo matą. Jie taip pat nesuvokia, jog kolektyvizuojant asmens atsakomybę už nesėkmes ar pražangas, sukuriama paskatų tęsti veiklą, vedančią į tas nesėkmes ar pražangas. Antai traktuojant nusikaltėlius kaip socialinės atskirties aukas, jiems suteikiamas akstinas jaustis teisiems ir darytis įžūlesniems. Subsidijuojant vargšus ar bedarbius, faktiškai skatinamas tas gyvenimo būdas, kuris juos nustūmė į skurdą ir nedarbą. Ir apskritai, subsidijuojant ar kitaip remiant problemines grupes, nesąmoningai palaikomas ir skatinamas kaip tik tas veiklos ar gyvenimo būdas, kuriam pašalinti subsidija ar parama skiriama – veikia „nenumatyto skatinimo dėsnis“ (Murray 1984:212). 

Kitaip sakant, socialinio teisingumo politikos padariniai prieštarauja jos skelbiamoms intencijoms, yra kontraproduktyvūs. Kadangi tokia politika remia esančius blogiausioje padėtyje, tai vykdoma sistemingai ir radikaliai ji visuomenę galiausiai nusmukdo į lygybę skurde ir prievartoje. tai liudija visų „pažangiausių“ XX amžiaus režimų istorija. Priešingai daugelio įsitikinimui, Vakarų visuomenės išliko santykinai laisvos ir klestinčios tik todėl, kad socialinio teisingumo idealas jose nebuvo nuosekliai įgyvendintas.

Socialinio neteisingumo ir viktimizacijos diskursas tapo lingua franca visiems „pažangiems“ mąstytojams ir emancipaciniams judėjimams – jis jiems faktiškai atstoja tradicinį moralinį diskursą. Pažymėtina, kad jų dėmesys vis labiau krypsta nuo tradicinių socialinio neteisingumo aukų, tokių kaip proletariatas, prie daug imlesnės „atskirtųjų“ („Kito“) kategorijos. Dėl jos imlumo į socialinio neteisingumo aukų sąrašą dabar įtraukiamos įvairiarūšės socialinės (ir globalinės) atskirties grupės, suteikiant joms „pažemintų“, „prispaustų“, „pažeidžiamų“, „silpnų“ būtybių statusą, kuris jas atleidžia nuo atsakomybės už savo padėtį ir leidžia tą atsakomybę perkelti likusiai visuomenės (pasaulio) daliai [2].  Iš šios tada reikalaujama ne tiek altruistinės paramos tokioms grupėms, kiek prisiimti ir išpirkti savo kaltę dėl jų padėties. Įsivyravus idėjai, jog dėl kai kurių žmonių atskirties ar pažemintos padėties galiausiai kalta jiems nepalanki socialinė aplinka, atsiveria beribė erdvė socialinių aukų dauginimuisi ir socialinės kaltės ekspansijai. Aukos, kaip žinia, yra nekaltos. tad kalta gali būti tik likusioji visuomenė. taip klostosi atskirtojo Kito kultas.

Dėl šio diskurso įtakos neatpažįstamai transformuojamos tokios pamatinės Vakarų kultūros sąvokos, kaip tolerancija ir atvirumas. tolerancija, dar neseniai reiškusi tik pakantumą, susilaikymą nuo agresyvių veiksmų prieš tuos, kurių elgesiui nepritariama, dabar interpretuojama kaip pozityvi pareiga pripažinti, priimti į savo gretas ir remti atskirties aukas. Atvirumas, kuris dar neseniai reiškė atvirumą kritikai ginant savo poziciją, dabar suprantamas kaip visų pozicijų lygiavertiškumo, tad ir pačios tiesos reliatyvumo pri- pažinimas. Atviros visuomenės idealu dabar laikoma visuomenė, kuri teikia vienodą vertę visoms vertybėms, visiems gyvenimo būdams ir kultūroms, kuri neturi arba netaiko jokių savo narių atrankos kriterijų.

Tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog ši transformacija yra gėrybinė, kad ji nieko neatima, o tik duoda – leidžia „žydėti šimtui gėlių“. Norint visuomenę padaryti tolerantišką ir atvirą naująja prasme, būtina pažaboti toleranciją ir atvirumą senąja prasme. Norint atverti duris atskirtam Kitam, reikia priverti duris jį atskyrusiam. Naujosios atviros visuomenės kūrimas reikalauja dvigubų standartų ir represinių priemonių. Kito įtraukimas į visuome- nę gali vykti tik galiausiai pasitelkiant politinę prievartą. Ir išties, atskirtojo Kito kultą lydi represinė politinė praktika. Vakarų visuomenėse įstatymiškai diegiama „įvairovė“, vykdoma atskirtųjų protegavimo, jų „įtraukties“ politika – smerkiant ir kriminalizuojant kaip diskriminaciją, kaip nepakantumą arba kaip neapykantos kurstymą bet kokią abejonę proteguojamų grupių vik- timizacijos faktu ir bet kokią, kad ir menkiausią tų grupių kritiką. Vyrauja slogi politinio korektiškumo atmosfera, mums primenanti sovietų laikus, kai išsprūdęs netinkamas žodis galėjo kainuoti karjerą ir net laisvę. Proteguojamos grupės Vakaruose gaubiamos beveik šventumo aureole. Savo ruožtu, suvokdamos savo naują galią emancipacinės politikos kontekste, tokios grupės kelia visuomenei vis naujas pretenzijas ir svaidosi vis naujais kaltinimais. tariamiems jų engėjams leidžiama tik vis iš naujo pripažinti savo kaltę ir mokėti vis didesnę išpirką. Vardan naujosios tolerancijos netoleruojami jokie mėginimai socialinę diferenciaciją aiškinti kitais nei viktimizacijos diskurso terminais. Politinio korektiškumo mašina traiško net iškiliausius žmones.

Lawrence’as Summersas, Harvardo universiteto prezidentas, 2005 m. skaitė pranešimą, kuriame kėlė hipotezę, jog egzistuoja tam tikri įgimti vyrų ir moterų skirtumai, paaiškinantys, kodėl vyrams lengviau nei moterims pa- daryti karjerą tiksliųjų mokslų srityse. Kai kurioms klausytojoms pareiškus griežtą protestą, kilo nacionalinio masto skandalas. Summersas galiausiai buvo priverstas atsistatydinti [3]. Universiteto prezidente buvo paskirta moteris. Kitas pavyzdys: Jamesas Watsonas, vienas iš DNR struktūros atradėjų, Nobelio premijos laureatas, 2007 m. buvo pacituotas kaip teigiąs, jog Afrikos bėdas bent iš dalies lemia tai, kad juodaodžių intelektiniai gebėjimai yra menkesni už baltaodžių. Kilo didžiulis skandalas, [4] ir Watsonas galiausiai buvo atleistas iš garsios laboratorijos vadovo pareigų. Dar vienas pavyzdys. Garsiai prancūzų kino aktorei, Brigitte Bardot, keliama jau ketvirta byla dėl „rasinės neapykantos kurstymo“; jai gresia dviejų metų lygtinis kalinimas ir 15 000 eurų bauda už laišką prezidentui Sarkozy, kuriame ji skundžiasi dėl „Europos islamizacijos“ [5].

Summersui ir Watsonui nepadėjo net tai, kad kritikos spaudžiami jie viešai išsižadėjo savo teiginių. Kaip galima paaiškinti šiuos skandalus ir tokią jų baigtį? Ar Summersas ir Watsonas nukentėjo dėl to, kad klydo, dėl to, kad kėlė nepagrįstas tezes? Bet ar skandalai būtų mažesni, jeigu jų tezės būtų labiau pagrįstos? Akivaizdu, jog tokiu atveju jie būtų dar didesni. tai galima paaiškinti Summerso ir Watsono kritikams priskyrus tokią samprotavimo logiką: jų tezės negali būti teisingos ar pagrįstos, nes kiekvienas padorus žmogus žino, jog visi žmonės yra iš esmės (iš prigimties) lygūs, tad nei rasės, nei lytys negali būti diskriminuojamos intelektinių gebėjimų pagrindu. Ši pamatinė liberalaus egalitarizmo prielaida yra beveik religinė jo dogma, ir būtent į ją atsitrenkė šiedu mokslo korifėjai. Abejojantieji šia dogma ne tik klysta, jie daro didžiausią ir neišperkamą nuodėmę, šiuo atveju – „seksizmo“ (Summersas) ir „rasizmo“ (Watsonas) nuodėmę. Skiriamasis tokių nuodėmių bruožas yra tas, kad jos nusako kokį nors tradicinės vakarietiškos visuomenės uždarumo aspektą, kuris nėra suderinamas su pamatine egalitarizmo dogma ir todėl yra smerktinas kaip prietaras.

Naujojo egalitarizmo taikiklyje yra ne tik ir ne tiek ekonominė žmonių diferenciacija, kiek diferenciacija apskritai. Pamatiniai jo žodžiai yra „sociali- nė atskirtis“ (taisytina realybė) ir „socialinė įtrauktis“ (siekiamybė), o kritikos objektas – tradicinė buržuazinė visuomenė („laisvojo pasaulio“ dalis šaltojo karo metais) su jos kultūriniu paveldu, papročiais bei moralės standartais – visuomenė, kuri leidžia vieniems kilti į socialines aukštumas, o kitus stumia žemyn arba išstumia į paribius, ir ne vien turto, bet įtakos, pripažinimo bei autoriteto parametrais. tokia visuomenė egalitaristui nepriimtina. Faktinė žmonių nelygybė įvairiais parametrais jam yra ne kokių nors objektyvių veiksnių rezultatas, o įkaltis prieš esamą socialinę tvarką, liudijimas, jog„laisvoji“ visuomenė iš tikrųjų yra diskriminacinė ir represinė, neleidžianti kai kuriems žmonėms realizuoti savo potencialą. Šio įsitikinimo pagrindu imamasi politinių priemonių nelygybei įveikti arba sumažinti (pozityvioji diskriminacija, proteguojamų grupių kvotos organizacijose, mokymosi programų pertvarka tokioms grupėms palankesne linkme, „įžeidžiančių kalbų“ kriminalizavimas ir t. t.).

Laisvoji visuomenė išties nėra atvira jokia absoliučia prasme – individui joje keliama įvairių reikalavimų, kuriuos tenkindamas arba netenkindamas jis kyla arba smunka įvairiais pripažinimo bei vertinimo parametrais. Padėtis, kurią jis įgyja tokioje visuomenėje, yra daugiausia jo paties pastangų ir gebėjimų rezultatas – ne jo priklausomybės klanui, luomui, klasei ar kastai vedinys. tuo ji skiriasi nuo feodalinės visuomenės. Laisvoje visuomenėje vyksta diskriminacija – būtent dėl to, kad jos piliečiai turi bendravimo / nebendravimo su kitais pasirinkimo laisvę. Individo laisvė diskriminuoti žmones – diferencijuotai traktuoti žmones, priklausomai nuo jų moralinių ar kitokių savybių, yra neatskiriama tokios visuomenės funkcionavimo sąlyga. Kiekvienas joje yra laisvas atsirinkti žmones bendravimui, atmetant besisiūlančius kitus. Tai yra elementari laisvė, kuria mėgaujasi laisvi piliečiai – ar bent jau mėgavosi dar neseniai. Dėl emancipacinės ideologijos įtakos padėtis sparčiai keičiasi šios laisvės ribojimo ir naikinimo kryptimi. Žmonės vis labiau verčiami bendrauti su tais, su kuriais nebendrautų laisvo pasirinkimo sąlygomis, ir jie vis atkakliau verčiami atsisakyti kriterijų, pagal kuriuos vertina ir atsirenka bendravimui kitus žmones. Vis labiau įsiviešpatauja privalomas atvirumas visiems.

Suteikdamas aukų statusą žmonėms, kurie laisvoje visuomenėje kaip nors diskriminuojami, ir versdamas tą visuomenę tapti vis labiau „tolerantiška“ ir „atvira“, liberalus egalitarizmas siekia atlikti kultūrinį ir moralinį perversmą, panašų į tą, kurį ekonominių santykių srityje turėjo atlikti marksistinė revoliucija. Tiesą  sakant, žlugus ekonominės lygybės idealui, egalitaristinis įkarštis persikraustė į kitas sritis ir ten dabar atkakliai diegiama rasių, lyčių, seksualinių orientacijų, gyvenimo būdų, kultūrų ir religijų lygybė. Jeigu ekonominiai egalitaristai dar taikstydavosi su diferenciacija neekonominėse gyvenimo srityse, tai naujieji egalitaristai savo puolimą plečia būtent į tas sritis [6].

Pakylėtoji egalitaristinė moralė („silpnieji visada teisūs“) atmeta tradicinę dorybių ir ydų hierarchiją kaip neteisėtą diskriminaciją. Vienintelė jos pripažįstama dorybė yra rusoistinis gailestingumas atskirtiesiems. tačiau gailestingumas nėra dorybė tradicine prasme. Gailestingumas yra veikiau instinktas, savo pobūdžiu toks pat ekspansyvus ir neišrankus kaip godumas arba gašlumas. Švaistytis gailestingumu lengva ir malonu, nes jis nereikalauja gilintis į atskirtųjų atskirties priežastis, urmu juos amnestuoja ir leidžia juo besišvaistantiems kilti į įsivaizduojamas moralės aukštumas. Neatsitiktinai pasikinkydami būtent šį instinktą visų partijų politiniai verslininkai renka politinius taškus (pakanka prisiminti Clintono burtažodį „jaučiu jūsų skausmą“ arba Busho „gailestingąjį konservatizmą“). Nerinklus, neišrankus gailestingumas – o jis tik toks ir gali būti – lengvai išrašo moralinę indulgenciją savo globotiniams, nesuvokdamas, jog taip jis kuria tik didesnę gailestingumo paklausą [7].

Jeigu tradicinė moralė tvardo mūsų instinktus bei impulsus, orientuoja juos į gėrį, daro atranką ir diskriminuoja, tai egalitarinė moralė būtent nediskriminavimą iškelia kaip aukščiausiąją vertybę. Užuot raginusi mus tarnauti aukščiausioms vertybėms, ji mus ragina tarnauti diskriminuojamam „Kitam“, ir kuo labiau „kitoks“ yra tas Kitas, tuo didesnė moralinė vertė teikiama mūsų pastangoms. todėl jai nėra blogų žmonių, nėra ir priešų: yra tik atstumti, nesuprasti, įskaudinti potencialūs draugai. Vadovaudamasis šia morale, šiuolaikinis liberalas atmeta kalbas apie blogį ir gėrį; jis pats nerausdamas gali kalbėti tik apie „blogį“ ir „gėrį“. Įprasti moraliniai vertinimai jam atrodo naivūs ir provincialūs, ir jie jam siejasi su diskriminacija – su neteisėtu ir nepagrindžiamu žmonių skirstymu į nelygiavertes grupes. Kadangi jo pasaulyje nėra tokio dalyko kaip objektyvi moralė, jis negali nieko kategoriškai pasmerkti („vieniems teroristas, kitiems – laisvės kovotojas“). Pats gėris liberalui turi atrodyti kaip blogis, nes gėris diskriminuoja blogį ir todėl blogis turi būti traktuojamas kaip auka. Vienintelis nepriimtinas ir smerktinas dalykas jam yra nepakankamas atvirumas ir pakantumas, t. y. Liberalumo stoka. Jis pats yra atviras viskam ir jam „nėra priešų, išskyrus žmogų, kuris nėra atviras viskam“ (Bloom 1987: 27).

Antidiskriminacinės politinės pastangos pateikiamos kaip emancipa- cinė kova už asmens laisvę ir „žmogaus teises“ – kaip senojo liberalizmo pastangų tąsa. tačiau būtina pastebėti esminį skirtumą. Klasikiniams liberalams asmens laisvė reiškė laisvę nuo prievartos ir nuo valdžios savivalės. Naujiesiems liberalams ji reiškia asmens išlaisvinimą nuo socialinių suvaržymų ir apribojimų, pasitelkiant prievartinį valstybės aparatą. Klasikinėje liberalioje visuomenėje individas yra laisvas bendrauti su kuo nori ir nebendrauti su kuo nenori, pačiam mokant savo pasirinkimų kainą. Tokioje visuomenėje klostosi plačiausia žmogiškųjų santykių įvairovė ir diferenciacija būtent dėl to, kad individas joje turi didžiausią bendravimo arba nebendravimo su kitais laisvę, t. y. diskriminavimo laisvę.

Liberalizmo egalitaristinės erozijos mastą bene raiškiausiai iliustruoja tai, jog ši elementari laisvė šiandienos liberalų yra suvokiama kaip didžiausia visuomenės yda, su kuria būtina politiškai dorotis. Pirmykštė, istoriškai pirminė kovos prieš diskriminaciją prasmė buvo kova prieš valdžios (viešųjų pareigūnų) vykdomą valdinių diskriminaciją – išimčių dalijimą taikant įstatymą. Ši pirmykštė diskriminacijos prasmė apsivertė naujojo liberalizmo diskurse. Dabar privatus asmuo gali būti baudžiamas dėl diskriminacijos, jeigu pažeidžia valdžios nustatytus nediskriminavimo, t. y. Privalomo kai kurių socialinių grupių lepinimo, reikalavimus.

Antidiskriminacinių reikalavimų sąrašas nepaliaujamai ilgėja ir atitinkamai ilgėja kriminalizuojamų diskriminacijos apraiškų sąrašas. Atvėrus šią Pandoros skrynią, tolydžio naujos privataus diskriminavimo aukos susilaukia politinės paramos, valdžiai ribojant tokias klasikines asmens laisves kaip asociacijų laisvė ir žodžio laisvė. O šios vis labiau uždaros ir prispaustos visuomenės kūrimą liberalus elitas vaizduoja kaip judėjimą atviresnės ir tolerantiškesnės visuomenės link.

Trečiąją straipsnio dalį rasite čia

---

3  - „Embattled President of Harvard to Step Down at End of Semester“, The New York Times, February 21, 2006.

4 - „Fury at DNA pioneer’s theory: Africans are less intelligent than Westerners“, The Independent, Wednes- day, 17 October 2007.

5 - „Bardot on trial for ‘inciting racial hatred’“, The Guardian, Wednesday April 16, 2008. Stebėtina, kaip šiuo atveju islamą teismas tapatina su rase.

6 - Plačiau žr. mano „Multikultūralizmo inversijos“ kn. Degutis, A. 2007: 219–238.

7 - „Ne vietoje reiškiama atjauta žemina ir aukas, kurios tampa gailesčio objektais, ir jų tariamus geradarius, kurie atranda, jog lengviau užjausti bendrapiliečius nei reikalauti, kad jie laikytųsi beasmenių standartų, kuriems prilygdami pelnytų pagarbą“ (Lasch 1995: 105).

Šaltinis: žurnalas Athena: Filosofijos studijos