Algirdas Degutis. „Atviros visuomenės“ spąstai (III)

Antrąją straipsnio dalį rasite čia *** Įgydama galią riboti ir drausti privačią diskriminaciją ir taip kovoti su visuomenės „prieta...

Antrąją straipsnio dalį rasite čia

***

Įgydama galią riboti ir drausti privačią diskriminaciją ir taip kovoti su visuomenės „prietarais“ ir „stereotipais“, valdžia faktiškai įgyja tą laisvę, kurią klasikiniai liberalai laikė tironija ir despotija. Ir kuo platesniu frontu ji kaunasi su diskriminacija, tuo didesnes galias įgyja; tad jau ne visuomenė kontroliuoja valdžią, o valdžia vis labiau kontroliuoja visuomenę. Paternalistinė gerovės valstybė įgyja vis daugiau terapinės valstybės bruožų. Tai liudija ir „fobijų“ terminija, naudojama tradicinėms nuostatoms niekinti ir patologizuoti. Tokiai valstybei pirmiausia rūpi piliečių perauklėjimas, „teisingų“ psichologinių nuostatų bei atitinkamos elgsenos įtvirtinimas. „Socialinės kaltės diegimas, antifašistinis auklėjimas, latentinių prietarų paieška yra Europos ir Amerikos politikų bei intelektualų vykdomos moralinės misijos sudedamosios dalys. Šis psichologinis valymas […] turi siekti taip giliai, kad niekada negali būti baigtas. Tesa sakant, pats judėjimas yra viskas, tačiau šiame nesibaigiančiame kelyje į nepasiekiamą tikslą perauklėjimas reikalauja drakoniškos piliečių priežiūros, nes tie yra linkę grįžti prie savo senų įpročių“ (Gottfried 2002: 10).

Ši kova su tradicinėmis nuostatomis tampa vis labiau totalinė. Liberalus politinis elitas vis nuožmiau puola bet kokius rinklumo pasireiškimus privačiuose santykiuose. Siekiama išardyti visas visuomeninės diferenciacijos, hierarchijas, autoriteto struktūras, jei tik jose įžvelgiama netoleruotina diskriminacija ir galių nelygybė. Griauti paveldėtas autoriteto struktūras, standartus bei hierarchijas atveriant duris Kitam – iki tolei kaip nors diskriminuojamam, nepriimtinam arba svetimam – toks yra emancipacinis naujojo liberalo credo, teisingumo idealas, aukščiausioji humanizmo dorybė. Natūralu, kad siekdamas šios radikalios lygybės visą ligšiolinę Vakarų civilizaciją jis turi laikyti fundamentaliai ydinga, nežmoniška, nusikalstama, neverta pagarbos, ištikimybės ar meilės. „Šiandienos elitas […] prarado tikėjimą Vakarų vertybėmis arba tuo, kas iš jų liko. Daugeliui pats terminas „Vakarų civilizacija“ asocijuojasi su organizuoto viešpatavimo sistema, skirta buržuazinėms vertybėms įtvirtinti ir patriarchalinės priespaudos aukoms – moterims, vaikams, homoseksualams, spalvotiesiems – išlaikyti nuolatinės priespaudos padėtyje“ (Lasch 1995: 26).

Visi apribojimai, draudimai ir tabu – visa, kas mūsų visuomenėje civilizaciją atitveria nuo vidaus barbarų, ir visa, kas mūsų visuomenę atitveria nuo likusio pasaulio, kas daro ją savitą ir savą – liberalams yra prietarai, stereotipai, uždarumo, nejautrumo, nepakantumo ir reakcingumo apraiškos. Tokie apribojimai kritikuojami, smerkiami ir vis drąsiau kriminalizuojami. Judama prie visuomenės, valdomos arogantiško elito, kuris niekina papras- tus piliečius, šaiposi iš jų tradicinių papročių ir moralės, normalaus seksualumo, vyriškumo, moteriškumo, patriotiškumo. Kalbėdamas apie liberalaus elito „maištą“, Laschas pastebi: „Jungtinėse Valstijose „Vidurio Amerika“ – terminas, kuris turi ir geografines ir socialines implikacijas – pradėjo simbolizuoti visa, kas stovi pažangai skersai kelio: „šeimos vertybės“, besmegenis patriotizmas, religinis fundamentalizmas, rasizmas, homofobija, atgyvenęs požiūris į moterį“ (Lasch 1995: 29). Panašaus vertinimo susilaukia britų darbininkija: „Dvidešimtame amžiuje jie buvo išnaudojamieji turto kūrėjai, kurių emancipacija žadėjo šviesią ateitį. Dvidešimt pirmajame amžiuje jos vyriškieji nariai tapo seksistais, rasistiniais homofobais, kultūriniais konservatoriais. įtariamais dėl jų puoselėjamų žemų patriotinių jausmų. Per trijų kartų tarpsnį jie nustojo būti žemės druska ir tapo padugnėmis“ (Cohen 2007: 196). Vakarų politinio elito kuriama atvira visuomenė vis labiau tam- pa visuomene, kurioje įbauginta ir nutildyta tradicinė visuomenė nustėrusi stebi, kaip Kito kohortos kelia vis naujus reikalavimus, elgiasi vis įžūliau ir savo įžūlumu teikia elitui naujų dingsčių visuomenę daryti „atviresnę“ ir „tolerantiškesnę“, t. y. Ją bauginti ir slopinti. Naujoji tolerancija faktiškai įkūnija „išvaduojančią toleranciją“, kurią septintajame dešimtmetyje propagavo H. Marcuse: „tolerancija, plečianti laisvės ribas ir jos turinį, visada buvo šališka – netolerantiška represinio status quo šalininkams. […] Išlaisvinanti tolerancija būtų netolerancija judėjimams iš Dešinės ir tolerancija judėjimams iš Kairės“ (Marcuse 1969: 99, 122).

Naujoje „atviroje“ visuomenėje galima išskirti tris komponentus, kiekvienas iš kurių reikalingas jos funkcionavimui. Pirmasis komponentas – tai pats liberalus elitas, siekiantis įgyvendinti atviros, nediskriminacinės visuomenės idealą. Antrasis komponentas – tai įvairios socialinės atskirties bei diskriminacijos aukos – nepritampantis Kitas – kurį elitas siekia išvaduoti pasitelkdamas antidiskriminacines priemones. Trečiasis komponentas yra visi tie, kurie linkę diskriminuoti Kitą ir kuriuos auklėdamas ir bausdamas liberalusis elitas demonstruoja savo pakylėtąją moralę. „Atviros“ visuomenės pobūdį gali padėti suvokti ir šis kontrastas: normali visuomenė save apibrėžia diskriminuodama nepritampantį Kitą; „atviroji“ visuomenė save apibrėžia diskriminuodama (slopindama) tuos savo narius, kurie nėra pakankamai atviri Kitam. Kova su nepakankamai atvirais savo visuomenės nariais yra būtinoji liberalizmo išraiška ir būtinas jo emancipacinės politikos elementas – nes neįmanoma emancipuoti atskirtojo Kito neslopinant tų, kurie jį atskyrė. Norėdamas svetimus traktuoti kaip savus, politinis elitas turi savus traktuoti kaip svetimus.

Individą, priklausantį šiai slopinamųjų grupei apibūdina neiginiai: ne moteris, ne juodaodis, neišsiskiria seksualine orientacija, nepriklauso rasinei, etninei ar religinei mažumai, neturi pastebimų trūkumų ar ydų. Taigi baltaodžiai europietiškos kilmės, normalios seksualinės orientacijos, darbingi ir veiklūs vyrai Vakaruose dabar yra toji grupė, į kurią pirmiausia krypsta kritinis ir smerkiantis „atviros“ visuomenės kūrėjų dėmesys. Jie turi daugiausia šansų nusižengti politiniam korektiškumui ir būti apkaltinti dėl rasizmo, seksizmo, homofobijos ar ksenofobijos. Ir būtent jie moka atskirtųjų įtraukties kainą – ne tik savo mokesčių pinigais, bet ir savo prarandamomis laisvėmis. Liberaliam elitui jo dosnus gailestingumas, žinoma, nieko nekainuoja, o tik neša moralinį pelną ir stiprina jo galią.

Savo griaunamąja galia naujasis egalitarizmas pranoksta senąjį, nes kėsinasi ne tik į ekonominius, bet į kultūrinius ir moralinius laisvos visuomenės pagrindus. Jis vykdo nepaliaujamą agresiją Vakarų kultūros atžvilgiu, siekdamas diskredituoti ir galiausiai delegalizuoti tą konkrečią žmogiškųjų santykių tvarką, kuri spontaniškai klostėsi klasikinėje Vakarų visuomenių teisėje. „Europocentrizmas“, „logocentrizmas“, „ksenofobija“, „nacionalizmas“, „rasizmas“, „seksizmas“, „patriarchalizmas“, „homofobija“, „fundamentalizmas“, „fašizmas“ – šie ir panašūs pejoratyvai, kuriais tradicinės vakariečių nuostatos atakuojamos kaip Kito priespaudos formos, iš tikrųjų yra savos kultūros smerkimo ir griovimo įrankiai. Ypač atkreiptinas dėmesys į „fašizmo“ etiketę. Jos lipdymas bet kokiai tradicijos gynimo nuostatai išduoda radikaliai griaunamąjį paties liberalizmo pobūdį. Visų alternatyvų redukavimas į pasirinkimą tarp „atvirumo“ („svetingumo“) ir „uždarumo“ („neapykantos kurstymo“) paverčia savasties gynimą didžiausia yda, o savasties išsižadėjimą – didžiausia dorybe. Turite atsiverti Kitam arba būsite fašistai – kultūrinė savižudybė arba fašizmas – tik tokį beviltišką pasirinkimą liberalizmas palieka visuomenei. Tobuloji  liberalaus egalitarizmo tvarka būtų toji, kurioje nėra mūsų kaip apibrėžtos visuomenės, nes visuomenė, kurios vertybes nusako tik atvirumas ir tolerancija, yra išnykusi visuomenė, kultūrinis ir moralinis vakuumas. Šiuolaikinis liberalizmas tiesiogine prasme vykdo Vakarų kultūros ekspropriaciją, – stumia ją į savasties praradimą. Jam laimėjus, Vakaruose liktų tik kultūrinė ir moralinė kiaurymė, kurią netruktų užpildyti svetimos kultūros.

Įsivyravus viktimizacijos diskursui, Vakarų visuomenes vis labiau ap- ima moralinis paralyžius. Jos negali veiksmingai dorotis nei su vidaus, nei su išorės destruktyviais gaivalais – nes turi juos traktuoti kaip neteisingos socialinės arba globalinės tvarkos aukas ir todėl daryti jiems nesibaigiančias nuolaidas. Emancipacijos retorika, kuria operuoja liberalas – kad dėl atskirtųjų blogo elgesio kalta „sistema“ – jį patį moraliai nuginkluoja prieš bet kurį galvažudį ar teroristą. Blogas elgesys liberalui gali liudyti tik jo paties nenuveiktus emancipacinius darbus. Atitinkamai, smurtautojui liberalo atlaidumas liudija jo smurto teisėtumą ir skatina elgtis dar agresyviau. Smurtas ir atlaidumas sukuria simbiotinį junginį, kuris palaiko ir stiprina abu jo elementus: smurtaujantis gaivalas vis labiau įžūlėja, o atlaidžioji pusė jaučiasi vis labiau kalta. Moralinė inversija, kai pelnyta bausmė virsta nepelnyta dovana, logiškai veda į liberalo, kaip emancipacinės intencijos subjekto, susinaikinimą. Juk pagal šią logiką, kuo blogiau elgiasi smurtautojas, tuo labiau kaltas turi jaustis liberalas, ir jis turės jaustis kalčiausias tada, kai smurtautojas pasielgs blogiausiai – jį nužudydamas.

Inversinė viktimizacijos logika kasdien reiškiasi Vakarų gyvenime. Pamąstykime, kaip Vakarų žiniasklaidoje traktuojami žudynių proveržiai JAV ir Europos mokyklose. Apie jas kalbama kaip apie „tragedijas“ – tarsi tai būtų dviejų teisingo elgesio linijų susidūrimai. Dėmesys visada telkiamas į žudiką, siekiant paaiškinti jo poelgio „gilumines priežastis“. Šių priežasčių paieška visada baigiasi nuoroda į žudiko socialinę aplinką, į jo atskirtį, į kokią nors jo patirtą nuoskaudą ar traumą. Po tokio selektyviai deterministinio paaiškinimo pasipila įprasti kaltinimai visuomenei dėl nepakankamo jautrumo ir atvirumo Kitam. Jie vainikuojami raginimais imtis priemonių – pavyzdžiui, nuginkluoti visus piliečius – paliekant taikius žmones beginklius prieš ginkluotus žudikus.

Neseniai per laikraščius ir internetą buvo platinama nuotrauka: nėščia moteris – Ispanijos gynybos ministrė – droviai reikliai apžiūri išsitempusių karių rikiuotę. Nuotrauka byloja dar vieną liberaliosios ideologijos triumfą – vakarietiškos vyriškumo ir riteriškumo tradicijos paniekinimą. Neabejotina, kad pasisakantieji prieš šį farsą bus smerkiami kaip „ginofobai“, kaip netoleruotini moterų emancipacijos priešai.

Arba prisiminkime Muhamedo karikatūras, sukėlusias ne tik musulmonų įniršį, bet ir liberalaus Vakarų elito susierzinimą. Kristus gali būti nebaudžiamai dergiamas ir niekinamas („spaudos laisvė“), tačiau iš Muhamedo neleistina šaipytis („spaudos atsakomybė“). Kodėl naudojamas šis dvigubas standartas? Iš dalies todėl, kad baiminamasi musulmonų išpuolių. Ir vis dėlto ne baimė lemia šią veidmainystę. Jeigu čia reikštųsi tik baimė, musulmonai jau būtų deportuojami iš Europos ir Amerikos kaip pavojingas gaivalas. Tačiau vien tokia mintis liberalui yra nusikaltimas, nes reiškia Kito kaip priešo pripažinimą, tad ir atskirtojo Kito kulto atmetimą. To jis negali leisti ir todėl turi ieškoti giluminių Alacho išpažinėjų nepasitenkinimo prie- žasčių. Jis turi aiškinti, jog dėl žudynių Niujorke, Londone ir Madride kalti galiausiai esame patys, nes dar nesame pakankamai atviri ir svetingi. Ir, žinoma, kalčiausi yra Vakarų islamofobai – tie, kurie šmeižia „taikos religiją“.

Akistatoje su islamo pakilimu šiuolaikinis liberalizmas susiduria su savo nemezija. Islamas yra totalitarinė religija, pasiryžusi atversti į savo tikėjimą arba pajungti savo valdžiai netikėlius, o Vakaruose vyraujantis liberalizmas yra ideologija, raginanti atsikratyti ksenofobijos ir atverti vartus Kitam. Abi intencijos tobulai atitinka ir papildo viena kitą – absoliuti netolerancija susitinka su savižudišku svetingumu.

Jacques’as Derrida pritartų elitinio publicisto timothy Garton Asho komentarui apie naująjį Europos „iššūkį“. Europos problema jam yra ne musulmonai, o europiečiai, vis dar stokojantys svetingumo: „Būtent šimtų milijonų Europos nemusulmonų asmeninis požiūris ir elgesys nesuskaičiuojamose smulkiose kasdienėse sąveikose lems, ar jų musulmoniškieji bendrapiliečiai pradės Europoje jaustis kaip namie“ (Ash 2006: 35). Iš tikrųjų, turint tokius draugus kaip Derrida ir Ashas, Europai nereikia priešų.

(Pabaiga)

---

8.  Gottfried, P. 2002. Multiculturalism and the Politics of Guilt, Columbus, Missouri: University of Mis-
souri Press.
9.  Lasch, Ch. 1995. The Revolt of the Elites and the Betrayal of Democracy. New York: W.W. Norton &
Company.
10. Levinas, E. 1989. „Ethics as First Philosophy“ in The Levinas Reader, Sean Hand, ed., Oxford: Basil
Blackwell.
11. Marcuse, H. 1969. „Repressive tolerance“,  in A Critique of Pure Tolerance, by R. P. Wolf et al.,
p. 95 –137.
12. Murray, Ch. 1984. Losing Ground: American Social Policy, 1950-1980, New York: Basic Books.
13. Rawls, J. 1971. A Theory of Justice. Massachusetts: The Belknap Press.
14. Smith, A. 1976. The Theory of Moral Sentiments, Indianapolis: Liberty Fund.

Šaltinis: žurnalas Athena: Filosofijos studijos

Susiję

Skaitiniai 7717921309308248175

Rašyti komentarą

  1. Bravo, puikus tekstas!

    AtsakytiPanaikinti
  2. Stipriai ir taikliai. Dėkui autoriui, - labai trūksta tokios analizės.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item