Vytautas Budnikas. Formalus rūpestis vaiko teisėmis

Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungai išvakarėse pagausėjo iniciatyvų kovoti su   smurtu prieš moteris ir vaikus. Neseniai Seime įregistruotos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – Įstatymo) pataisos, kuriomis norima suteikti didesnes galias Vaiko teisių apsaugos ir teisėtvarkos institucijoms. Pataisų esmė ta, kad šių institucijų darbuotojams siūloma leisti supaprastinta tvarka atskirti vaikus nuo tėvų ar teisėtų jų globėjų ne tik tada, kai šie smurtauja, bet ir tada, kai jie tinkamai neatlieka savo pareigų, nesirūpina vaiku arba taiko vaikui psichologinę prievartą.

Iniciatyva atskirti nuo tėvų vaikus už nepakankamą rūpestį jais sukėlė šeimose sąmyšį. Tėvų ir daugelio kitų nevyriausybinių organizacijų atstovai netgi mano, kad, prisidengiant vaikų gelbėjimu nuo smurto šeimose, siekiama silpninti ir griauti šeimos institutą. Jie paragino išsiaiškinti, kodėl apskritai teikiami panašūs įstatymų projektai, pažeidžiantys šalies Konstituciją ir griaunantys Lietuvos piliečių bei šeimų gerovę.

Pataisų iniciatoriai suskubo atsikirsti, kad Lietuvoje 26 tūkstančiai vaikų auga socialinės rizikos šeimose, pasibaisėtinomis sąlygomis. Juos reikia atimti iš tėvų ir nedelsiant apgyvendinti kitose šeimose. Jų nuomone, Įstatymo pataisų priešininkai švaistosi nepagrįstais kaltinimais, išpažįsta tradicinį smurtinį vaikų auklėjimą ir tyčiojasi iš Europos vertybių.

Tačiau birželio 3 dieną Seimo iškilmingame posėdyje, skirtame Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio 25-erių metų jubiliejui paminėti, Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas atvirai pareiškė, kad su europiniu „prekės ženklu“ mus pasiekia teisės produktai, ardantys pamatą, iš kurio kilo Sąjūdis ir kuris yra mūsų tautos gyvybinė atrama, kad įvairiais būdais mėginama susilpninti šeimos institutą – Lietuvos branduolį, kurį pati mūsų Konstitucija pristato kaip visuomenės ir tautos pagrindą, kad operuojant svarbiomis tolerancijos ir žmogaus teisių sąvokomis, skelbiamos iniciatyvos, kuriomis siekiama subtiliai primesti žmogaus prigimčiai svetimą ideologiją.

Visuomenėje aštrėjant diskusijoms, Lietuvos žmogaus teisių asociacija apžvelgia vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas išimtinai žmogaus teisių požiūriu.

Jei vaikui iškilo pavojus

Pagal galiojantį Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą atskirti vaiką nuo tėvų ar teisėtų globėjų prieš jų valią galima tik išimtiniais įstatymų numatytais atvejais ir tik teismo sprendimu. Įstatyme nurodoma, kad iškilus pavojui vaiko gyvybei ar sveikatai, jį atskirti nuo tėvų galima ir be teismo sprendimo.

Šiuo klausimu visi sutaria. Tačiau Įstatymo pataisų oponentų nuomone, pataisomis užsimota atskirti vaiką nuo tėvų be teismo sprendimo ir tuomet, kai tėvai vengia atlikti savo pareigas, piktnaudžiauja valdžia, daro žalingą įtaką vaikui amoraliu elgesiu arba nesirūpina juo. Tiesa, vaiką paėmusi vaiko teisių apsaugos institucija per 3 darbo dienas turėtų kreiptis į teismą leidimo nustatyti vaikui laikinąją globą, o negavusi jo, privalėtų nedelsiant grąžinti vaiką tėvams ar kitiems teisėtiems atstovams, iš kurių buvo paimtas.

Sąvoka „tėvų piktnaudžiavimas savo valdžia“, projekte neapibrėžiama. Tai institucijų darbuotojai, matyt, nustatys savo nuožiūra. Tėvų protestui Įstatymo pataisose vietos taip pat nėra, jų nuomonė nesvarbi, – anot pataisų oponentų, vaiko tėvai ar globėjai prilyginami kriminaliniams nusikaltėliams, nes vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai gali iškviesti policiją ir bet kuriuo paros metu patekti į vaiko tėvų namus, policija gali sustabdyti ir apžiūrėti tėvų ar globėjų automobilius.

Paimti vaiką siūloma leisti net kilus įtarimui, jog tėvai žemina vaiko orumą, naudoja prieš jį emocinį smurtą. O smurtu laikyti ne tik fizinę, bet ir psichologinę bei emocinę prievartą, vaiko žeminimą bei išnaudojimą, vaiko priežiūros stoką arba aplaidumą ir kitas formas, kurios daro žalą vaiko orumui. Tėvus nerimauti verčia tai, kad bet koks auklėjimas, kai vaikas verčiamas atlikti tam tikras pareigas, priėmus Įstatymo pataisas galės būti laikoma psichologiniu arba emociniu spaudimu bei smurtu. Jie baiminasi, kad raginimas pasikloti lovą, ruošti pamokas ar bet koks šiurkštesnis vaiko sudrausminimas gali būti laikomas „psichologine prievarta“ ir būti pagrindas vaiką paimti iš tėvų. Priėmus šias pataisas, tėvai, bardami vaiką, privalės gerai pasverti kiekvieną savo žodį, nes emocinio ir psichologinio smurto sąvokų apibrėžties siūlomos įstatymo pataisos taip pat nepateikia. Laisva sąvokų interpretacija suteikia beveik nekontroliuojamas galias vaiko teisių priežiūros tarnyboms bausti tėvus ar vaikų globėjus piniginėmis baudomis - pataisų iniciatoriai užsimoję papildyti LR Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymą, kuriame baudos už nepilnamečio atžvilgiu padarytus smurtinius nusikaltimus (įskaitant emocinį ir psichologinį smurtą) siektų nuo 10000 iki 13000 Lt (80 - 100 MGL).

Tiesa, Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad įstatymuose vartojamų sąvokų turinys turi būti apibrėžiamas ( inter alia aiškinamas) tik įstatymu, o tai reiškia, kad vaiko teisių priežiūros institucijos negali savo nuožiūra aiškinti nei „psichologinės ir emocinės prievartos“, nei „tėvų piktnaudžiavimo savo valdžia“ sąvokų. Vis dėlto lieka neaišku, kas nustatys sprendimo paimti vaiką iš tėvų pagrįstumą, jeigu teismas eliminuojamas. Tikra tik tai, kad priėmus siūlomas pataisas, visuomenė susidurs su itin painiais ir nenuspėjamais tėvų ir vaikų santykių vertinimo padariniais.

Jeigu Įstatymo pataisos bus priimtos, vaiko teisių priežiūros institucijų darbuotojų taip pat laukia dideli iššūkiai, nes Konstitucijos II skirsnio 22 str. teigia, jog „įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.“ Analogiška nuostata įtvirtinta ir Vaiko teisių konvencijoje (16 str.), kuri sako, kad „nė vienas vaikas neturi patirti savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį, šeimyninį gyvenimą, buto neliečiamybę, susirašinėjimo paslaptį arba neteisėto kėsinimosi į jo garbę ir reputaciją. Vaikas turi teisę nuo tokio kišimosi ar kėsinimosi būti įstatymo ginamas.“ Kaip vaiko teisių apsaugos institucijos realizuos šias Konvencijos ir Konstitucijos garantuojamas vaiko ir tėvų teises, įstatymo pataisos nenumato.

 Šeima yra saugoma ir puoselėjama vertybė

Šeimos, kaip esminės visuomenės vertybės, sąvoka įtvirtinta įvairiuose tarptautinės ir nacionalinės teisės aktuose. Pvz., JT Vaiko teisių Konvencija (14 str.) skelbia, kad „valstybės dalyvės gerbia tėvų ir, atitinkamais atvejais, teisėtų globėjų teises ir pareigas vadovauti vaikui įgyvendinant jo teisę taip, kad tai atitiktų besivystančius vaiko sugebėjimus.“ Čia pat nurodoma, jog „valstybės   deda visas pastangas, kad būtų pripažintas bendros ir vienodos abiejų tėvų atsakomybės už vaiko auklėjimą ir vystymąsi principas“ (18 str.), kad „tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes“ (27 str.).

Europos Žmogaus teisių teismo praktikoje pripažinta, kad „teisė į šeimos gyvenimą suponuoja ne tik valstybių pareigą susilaikyti nuo neteisėto kišimosi į asmens šeimos gyvenimą, bet ir pozityvius įsipareigojimus, būtinus veiksmingai šios asmens teisės apsaugai užtikrinti.“ [1]

Tinkamą šeimos apsaugą garantuoja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, įtvirtinusi kiekvieno asmens teisę į šeimos   gyvenimo ir buto   neliečiamybę. Joje nurodoma, kad „valdžios pareigūnams neleidžiama kištis į naudojimąsi šia teise, išskyrus tam tikrus atvejus, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti“ ( 8 str.). Lietuvos valstybės ratifikuotos tarptautinės sutartys (konvencijos) yra nacionalinės teisės sistemos dalis.

Lietuvos valstybės teisės aktai - Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas - ir šiuos teisės aktus įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai detaliau reglamentuoja šeimos ryšių apsaugos ir vaiko globos principus. Pvz., Civilinis kodeksas nustato, kad „tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti bei prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje“. Visi šie principai atspindi iš Konstitucijos išplaukiančią šeimos, kaip pamatinės vertybės, reikšmę visuomenei ir valstybei. Jokiais teisės aktais valstybė nedeklaruoja siekių perimti iš tėvų vaikų auklėjimą ir jų priežiūrą, nes tai prieštarauja konstituciniams principams. Atvirkščiai, valstybė globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Ši pamatinė vertybė įtvirtinta daugelyje Konstitucijos straipsnių. Pvz., 38 str. įtvirtinta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis bei juos iki pilnametystės išlaikyti, 39 str. 1 dalyje skelbiama, kad „valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą“, „įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ir neteisėto kišimosi į šeimyninį gyvenimą“ (22 str. 4 d.), „tėvai ir globėjai nevaržomai rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“ (26 str. 5 d.), „draudžiama versti duoti parodymus prieš savo šeimos narius ar artimus giminaičius“ (31 str.), „valstybė globoja ir aprūpina karo tarnybą einant žuvusių ar mirusių karių šeimas, valstybė aprūpina šeimas tų piliečių, kurie gindami valstybę žuvo ar mirė“(146 str.). Visos paminėtos konstitucinės nuostatos sudaro valstybinės šeimos politikos pagrindą.

Vaiką atskirti nuo šeimos galima tik ypatingais atvejais

 Prigimtinę vaiko teisę augti šeimoje pirmiausiai užtikrina Tarptautiniai ir nacionalinės teisės aktai. Pvz., JT Vaiko teisių konvencijos preambulėje yra įtvirtintas principas, kad visapusiška ir darni vaiko raida galima augant šeimoje, jaučiant meilę ir supratimą. LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, LR Civilinis kodeksas garantuoja vaikui teisę žinoti, kas yra jo tėvai, jam garantuojama teisė kartu su tėvais gyventi, būti jų auklėjamam, turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi užtikrinti. Beje, šios teisės yra plačiai aptartos ir EŽTT teismų praktikoje, kurioje nurodoma, kad „tėvo (motinos) ir vaiko buvimas kartu, mėgavimasis vienas kito draugija yra esminė šeimos gyvenimo sudedamoji dalis.“ [2] Todėl Vaiko teisių konvencijos valstybės-dalyvės yra įsipareigojusios užtikrinti, kad vaikas nebūtų atskirtas nuo savo tėvų prieš jų norą. Vaiko atskyrimas nuo tėvų tarptautinės ir nacionalinės teisės aktuose įvardijamas kaip išskirtinis atvejis. Vaiko teisių konvencija netgi nurodo, kad tokie atvejai yra galimi tik tada, kai „...kompetentingi organai,   vadovaudamiesi teismo   sprendimu   ir taikytinais įstatymais, atitinkama tvarka nustato, jog toks atskyrimas yra būtinas vaiko interesams“ (9 str.). Civiliniame kodekse taip pat nustatyta, kad „teismas gali priimti sprendimą dėl laikino ar neterminuoto tėvų (tėvo ar motinos) valdžios apribojimo.“ Taigi vaiką atskirti nuo tėvų galima tik teismo sprendimu, o ne taip, kaip yra siūloma LR Vaiko teisių pagrindų įstatymo pataisose.

Dar daugiau. Vaiko teisių konvencijoje (3 str.) nustatyta, kad „imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų   valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu,   teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia - vaiko interesai“. Analogiška nuostata pakartojama daugelyje   galiojančio Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo straipsnių.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) praktikoje nuolat akcentuojamas vaiko interesų prioritetas, nurodant, kad šeimos išskyrimas yra išimtinė priemonė ir išskirtinai rimtas apribojimas. Pvz., LAT nurodo, kad „toks žingsnis turi būti pagrįstas pakankamai protingais ir svarbiais vertinimais, atsižvelgiant į vaiko interesus“.[3] LAT pažymi, kad „teismas gali apriboti tėvų valdžią, kai tėvai (tėvas ar motina) vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus, piktnaudžiauja tėvų valdžia, žiauriai elgiasi su vaikais, daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu arba nesirūpina vaikais.“ Tačiau pažymi ir tai, kad „priimant sprendimą dėl vaiko atskyrimo nuo tėvų ir sprendžiant dėl jo interesų svarbos, pirmiausia būtina užtikrinti vaiko ryšį su šeima, jų palaikymą, nes šių ryšių suvaržymas reiškia vaiko atskyrimą nuo jo šaknų. „Spręsdamas dėl tėvų valdžios apribojimo, teismas turi nepažeisti vaiko teisės į šeimos ryšius.“ [4]

Taigi pagrindinis vaiko interesų gynimo principas - jo teisė ir galimybė gyventi su šeima ir valstybės institucijų atsakomybė už vaiką, kuris negali savarankiškai apginti savo teisių - jas turi ginti valstybė. Dėl to LAT praktikoje vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas įvardijamas kaip viešasis interesas. Beje, LAT nurodo, kad atskyrus vaiką nuo tėvų ir sprendžiant dėl jo globos, „teismas turi atlikti išsamų visos šeimos situacijos tyrimą ir išnagrinėti daugelį faktinio, emocinio, psichologinio, materialinio ar medicininio pobūdžio veiksnių, atlikti proporcingą ir pagrįstą kiekvieno asmens atitinkamų interesų vertinimą ir rodyti nuolatinį rūpestį, siekiant nustatyti, koks sprendimas būtų geriausias vaikui. Teismas negali remtis vienu iš vaiko interesų turinio elementu, o turi įvertinti jų visumą.“ [6]

Kita svarbi aplinkybė, dėl ko vaiko negalima atskirti nuo tėvų prieš pastarųjų valią be teismo sprendimo, yra ta, kad Vaiko teisių konvencija (12 str.) garantuoja vaikui teisę „laisvai reikšti savo pažiūras visais jį liečiančiais klausimais ir suteikia galimybę būti išklausytam bet kokio jį liečiančio sprendimo teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu“, o visoms „suinteresuotoms šalims ji garantuoja galimybę dalyvauti kiekviename nagrinėjimo procese ir pareikšti savo požiūrį“ (9 str.).

Tokiu būdu darytina išvada, kad tiek tarptautinė, tiek nacionalinė teisė garantuoja vaikui teisę gyventi su šeima, o šios teisės apribojimas galimas išskirtiniais atvejais ir tik teismo sprendimu. Priimant sprendimą atskirti vaiką nuo tėvų svarbiausi turi būti vaiko interesai. Teismas, atskirdamas vaiką nuo tėvų, išklauso tiek vaiko, tiek jo tėvų arba globėjų nuomonę ir tik atlikęs išsamų faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimą priima atitinkamą sprendimą.

Kita vertus, motinystės ir tėvystės teisės taip pat yra prigimtinės - jų atimti negalima, jas galima tik apriboti. Akivaizdu, kad vaiko teisių priežiūros institucijos, paimdamos iš tėvų vaiką (atskirdamos vaiką nuo tėvų), kai jo gyvybei ir sveikatai negresia pavojus, nurodomų teisių nei vaikui, nei jo tėvams užtikrinti negali, nes pats sprendimo priėmimo faktas suponuoja pareigą objektyviai ištirti faktines aplinkybes, kvalifikuotai atlikti įrodymų vertinimą, tinkamai taikyti nacionalinės ir tarptautinės teisės aktus. Iš to seka išvada, kad jokia valstybės institucija, išskyrus teismą,   nėra pajėgi tai padaryti dėl kvalifikacijos ir kompetencijos stokos. Neatsitiktinai LAT bylose, susijusiose su vaiko teisėmis, yra išaiškinęs, kad „tėvų valdžios apribojimas reiškia esminį vaiko teisės į šeimos ryšius, į jo gyvenimą biologinėje šeimoje suvaržymą, todėl ši priemonė gali būti taikoma tik teismo ir tik tada, kai nustatoma, kad jai taikyti egzistuoja įstatyme nustatytos sąlygos“.

O Įstatymo pataisų projekte, netgi nesant pavojaus vaiko gyvybei ir sveikatai, teismo siūloma išvengti. Būtent dėl to vaiko paėmimas iš tėvų namų (atskiriant vaiką nuo tėvų ar teisėtų globėjų) be teismo sprendimo, jo gyvenamosios vietos nustatymas prieš tėvų valią, neatsiklausus vaiko nuomonės ir neišklausius suinteresuotų šalių nuomonių, žmogaus teisių požiūriu vertintinas kaip vaiko laisvės apribojimas ir suvaržymas. O LR Konstitucija garantuoja, kad „žmogaus laisvė neliečiama“ (20 str.), kad „asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu“ (31 str.).

Galiausiai siūlant vaiką paimti iš tėvų be teismo sprendimo, kai negresia pavojus vaikui sveikatai ir gyvybei, iš esmės siūloma dalį teisingumo vykdymo funkcijų perduoti vaiko teisių apsaugos institucijoms. Ir tai prieštarauja Konstitucijai, kurios 109 str. nurodyta, kad „Lietuvoje teisingumą vykdo tik teismai. Teismas priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu“. Tad teikiamų įstatymo pataisų priėmimo atveju Seimas pirmiausiai turėtų keisti Konstituciją ir tik po to priimti siūlomas įstatymo pataisas, nes Konstitucijos 7 str. 1 dalis nurodo, kad „negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai.“ Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią įstatymų hierarchinėje sistemoje. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad Konstitucijos viršenybės principas reiškia, jog Konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę – aukščiausią vietą. Joks teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai, niekam neleidžiama pažeisti Konstitucijos. Konstitucinė tvarka turi būti ginama. Konstitucijos viršenybės principo pažeidimas reikštų, kad yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas. [7]

 Rūpinimasis vaikais - tikras ar apsimestinis?

 Netgi atmetus Įstatymo pataisų projekto teisines kolizijas su tarptautinės teisės normomis ir Konstitucija, kyla pagrįstos abejonės dėl siūlomų pataisų prasmės, nes vaiko atskyrimas nuo tėvų ir jo perdavimas kitai šeimai, šeimynai ar globos namams, Lietuvos žmogaus teisių asociacijos nuomone, tėra mėginimas vieną blogį keisti kitu.

Apie vaiko ryšių su šeima praradimo žalą jau kalbėta. Apie netinkamas sąlygas vaikui augti vaikų globos ir ugdymo įstaigose prirašyta begalė straipsnių ir valdininkų ataskaitų. NVO tyrimų duomenimis, jose vyrauja socialinės atskirties filosofija, vaikas izoliuojamas nuo visuomenės, nutraukiami jo ryšiai su šeima, jis neruošiamas savarankiškam gyvenimui ir sėkmingai integracijai į visuomenę, šiose įstaigose pasitaiko ir seksualinio išnaudojimo atvejų.

Kovodami dėl vaiko teisių, mėginame apsimesti nematą tikrųjų pažeidimų priežasčių. Valstybė nevykdo, o iš teikiamų Įstatymo pataisų matyti, kad ir neketina vykdyti savo konstitucinių įsipareigojimų piliečiams: per 23-ejus metus neparengtas įstatymas, reglamentuojantis valstybinę šeimos politiką ir paramą šeimai. Šalyje per 20 proc. gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos. Dauguma jų – tai daugiavaikės, nepilnos, silpnai motyvuotos, prižiūrinčios neįgalius asmenis, auginančios mažamečius vaikus šeimos.

Įstatymo pataisomis mėginamas įteisinti deklaratyvus rūpestis vaiko teisėmis ir griežtesnė tėvų elgesio kontrolė skamba kone ciniškai. Daugybė tėvų neturi darbo, pakankamai pajamų, kad galėtų tinkamai pasirūpinti vaikais. Tačiau valstybės atstovai, užuot mažinę skurdą, socialinę atskirtį, skatinę gyventojų verslumą, gelbėję daugiavaikes ir skurstančias šeimas, padėdami joms auklėti bei prižiūrėti vaikus, siūlo įstatymo pataisas, kuriomis supaprastinama galimybė atskirti vaikus nuo šeimų. Juk valstybės abejingumas šeimai ir yra esamos padėties priežastis. Vykdyta nuosekli ekonominė ir socialinė politika įtvirtino monopolijas, leido įsigalėti korupcijai ir nacionalinio turto grobstymui, bankų lupikavimui ir greitųjų kreditų dalintojams, į kurių pinkles patekusios žlugo dešimtys tūkstančių šeimų. Kryptinga politinė valdžios nuostata tiesiog skatino emigraciją, o savo neveiklumu valstybės institucijos leido išplisti bedarbystei, narkomanijai, alkoholizmui ir skurdui šeimose, nesirūpino vaikų sąlygomis, šeimų gerove ir jų klestėjimu.

Pagrįstą žmonių pasipiktinimą kelia raginimai griežčiau vertinti tėvų elgesį vaikų atžvilgiu ir niekaip nevertinti valdžios nevykdomų konstitucinių pareigų saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Metas pagaliau   susimąstyti ir pripažinti, kad tik dėl valstybės atsainaus požiūrio į šeimą ir šeimos vertybes šalyje daugėja vaikų, netekusių tėvų globos ( prieš kelerius metus jų buvo apie 13 tūkst., Dabar - apie 14 tūkst., o tarptautinių organizacijų duomenimis - apie 20 tūkst.). Apie 70 proc. vaikų, esančių vaikų globos įstaigose patenka į jas dėl to, kad tėvams yra atimamos tėvystės teisės. Lietuvoje didėja vaikų mirtingumas, o gimstamumas pats mažiausias iš visų ES valstybių. Vaikų savižudybių skaičius Lietuvoje taip pat didžiausias Europoje. Mūsų vaikai gyvena skurdžiausiai iš visų Europos šalių ir jie pagrįstai jaučiais nelaimingiausi Europoje. Jau dabar galime teigti, kad mūsų šalyje vaikų skaičius sparčiai mažėja, visuomenė sensta. Bet, užuot atsakingai tai pripažinę ir suvokę tragedijos mastą, siūlome imituojamą kovą su pasekmėmis, kurios neabejotinai tik pagausins ir taip didėjantį vaikų be šeimų skaičių.

Visuomenė laukia nesulaukia viešosios galios, kuri palaikytų institucinę šeimos vertę. Aukščiausiuose valdžios sluoksniuose dažnai kyla ginčai dėl laiko nepatikrintų vertybių, versdamos suabejoti mūsų valstybės formuojamomis visuomenės dorovinėmis nuostatomis, kartu suabejoti ir lietuvių tautos gyvybingumu - galimybe išlikti daugiatautėje Europos Sąjungos valstybių bendruomenėje. Viltį žadina nebent tai, kad, kilus visuomenės pasipiktinimui, daugelis Seimo narių atvirai pareiškė neketiną svarstyti siūlomų Vaiko teisių pagrindų įstatymo pataisų, kiti pateikė savąsias. Birželio 18 d. Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetui surengus šiuo klausimu valstybės institucijų ir nevyriausybinių organizacijų susitikimą patys pataisų autoriai sutiko iš esmės keisti Įstatymo projektą ir jo svarstymą nukelti Seimo rudens sesijai.

Šaltinis: www.akcentai.