Netolerancija ir krikščionių diskriminacija Europoje

Nevyriausybinė organizacija, įsikūrusi Austrijos sostinėje Vienoje, „Netolerancijos ir diskriminacijos prieš krikščionis observatorija“ paskelbė ataskaitą apie 2012 metus. Joje nagrinėjama kokių suvaržymų patiria krikščionys Europoje, kuri pasaulyje garsėja kaip žmogaus teisių ir laisvių bastionas.

Ataskaitoje remiamasi tokia religijos laisvės sąvoka, kokia ji apibrėžta Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje ir kituose kertiniuose tarptautiniuose dokumentuose: „Kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; ši teisė apima laisvę keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat laisvę išpažinti ir skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, mokant, praktikuojant tikėjimą, laikant pamaldas ir atliekant apeigas“.

Kaip ir kiekviena laisvė ir teisė, taip ir religijos laisvė turi atsižvelgti į kitas teises, ji gali būti teisėtai apribota. Apribojimo kriterijus paprastai yra teisinga vieša tvarka. Todėl valstybės pareiga gerbti įsitikinimų laisvę nereiškia, kad valstybė gali toleruoti žmogžudystę, prievartą, vagystę, sukčiavimą, išnaudojimą ir pan., jeigu tai būtų daroma tiek vardan religinės, tiek nereliginės doktrinos. 

Vis dėlto krikščionių religijos laisvė Europoje yra ribojama įvairiais atvejais, nors jų žodžiai ar veiksmai nesikėsina į viešos tvarkos pažeidimą. Ataskaitoje netolerancijos, diskriminacijos ir apribojimo atvejai prieš krikščionis yra suskirstyti į tokias sritis: sąžinės prieštaros laisvės neigimą, laisvos išraiškos apribojimą per taip vadinamąsias „neapykantos kalbą“ draudžiančias normas, susirinkimo laisvės pažeidimus, diskriminacines lygybės politikas, tėvų teisių apribojimą.

Nesant galimybės aptarti visų šių sričių, pažvelgsime iš arčiau į nuomonės ir išraiškos laisvės ribojimą per normas, nukreiptas prieš „neapykantos kalbą“. Vargu ar reikia argumentuoti, kad nuomonės ir išraiškos laisvė yra būtina demokratijai. Ji apima teisę viešai kalbėti ir nepopuliarius bei nemalonius dalykus. Ji taipogi apima žmogaus teisę skelbti tai, kas yra tiesa pagal jo religinius įsitikinimus – tol, kol neskatina tiesioginei prievartai. Išraiškos teisė taip pat gina nepagarbius ir kvailus pareiškimus.

Tačiau buvo atvejų, kai krikščionys buvo teisiškai persekiojami už kritišką, tačiau be jokios užuominos apie prievartą nuomonę – ypač islamo ir homoseksualumo atveju. Atrodo, kad ir teismai vis labiau linksta paremti kalbos cenzūrą, remiantis prielaida, kad nuomonės suvaržymas yra mažesnis blogis už nuomonės sklaidą, kuri kažkada ateityje gali sukelti problemų. Tačiau, kaip minėta, klaidinga kriminalizuoti nuomonę, kuri yra nemaloni, tačiau neskatina prievartai. Nėra būtinybės ryšio tarp neigiamo vertinimo ir prievartos. 

Demokratijai yra pavojinga, kad valstybė nusprendžia cenzūruoti viešus debatus per kriminalinius įstatymus: taip jai suteikiama galimybė uždrausti idėjas vien todėl, kad valstybei ar kažkam visuomenėje tos idėjos atrodo įžeidžiančios. Tuo tarpu demokratinė visuomenė turėtų prisiimti riziką, kad vienų piliečių idėjos kitiems gali pasirodyti užgaulios. Dabartiniai cenzūros įstatymai vakaruose panašūs į buvusių komunistinių režimų draudimus platinti tariamai „pavojingas“ kalbas. 

Štai keletas iliustracijų. Dėl itin kietai suformuluotų normų prieš „neapykantos kalbą“ Prancūzijoje žiniasklaidoje nebedrįstama nepritarti homoseksualų gyvenimo būdui, kad ir išlaikant pagarbą homoseksualiems asmenims. Sankcijų baimė verčia save cenzūruoti.

Anglijoje, remiantis normomis, kurios pirmiausia buvo nukreiptos prieš futbolo chuliganų užgaulų elgesį, 2008 metais buvo areštuotas pastorius, kuris sakė, kad homoseksualumas yra moraliai klaidingas elgesys. Netgi draugiškai ir pagarbiai išsakyta kritiška pastaba gali tapti pagrindu kriminaliniam skundui. 

Švedijoje buvo teisiami keturi asmenys, daliję lankstinukus, kuriuose kritikavo „homoseksualų strategiją“. Teismas pripažino, kad jie turi teisę turėti kritišką nuomonę, tačiau vis tiek trims iš jų skyrė baudas, o vienam lygtinę bausmę už tai, kad jie savo nuomonę reiškė „nereikalingai įžeidžiančiai“.

„Netolerancijos ir diskriminacijos prieš krikščionis observatorija“ sukaupė informaciją apie 800 netolerancijos ir diskriminavimo atvejų prieš krikščionis Europoje per pastaruosius penkerius metus.

Šaltinis: http://lt.radiovaticana.va/